- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-15
- Bylos Nr.
- 1A-357-651-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-3-00001-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė (pirm.), Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė
- Kaltinamasis
- B. B.
- Nukentėjusysis
- J. M.
- Advokatai
- Marius Mikalauskas, Raimundas Jurka
- Kategorijos
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-357-651/2014
Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00001-2013-7
2014 m. gegužės 15 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. M. atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalyje išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 5 d. 1 p.).
Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Vadovaujantis BPK 105 str. 6 d., priteista iš J. M. B. B. 2501,25 litų jo turėtų proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. lapkričio 24 d., po 20 valandos, (duomenys neskelbtini) namo, matant ir girdint R. B., plūdo J. M. necenzūriniais ir įžeidžiančiais jo asmenį žodžiais, išvadindamas pederastu, išgama, asilu, taip J. M. užgauliai viešai pažemindamas.
Šalies argumentai
Nukentėjusiojo J. M. atstovas advokatas R. Jurka apeliaciniu skundu teismo prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2014-02-12 nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Jeigu apeliacinės instancijos teismas neras pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkai, tuomet prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2014-02-12 nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kuriuo B. B. būtų pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d. Taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dėl iš nukentėjusiojo J. M. priteistų procesinių išlaidų išteisintojo B. B. naudai.
J. M. atstovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, grįsdamas teiginius, kad kaltinamojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., požymių, vadovaujasi įrodymų vertinimu, pagal kurį teismas netiki nei J. M., nei R. B., nei juo labiau liudytojos I. Ž. parodymais. Teismas vadovavosi tik kitais duomenimis, kuriuos pripažino įrodymais. Advokatas teigia, kad iš nukentėjusiojo J. M. 2012-12-31 skundo dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka, Klaipėdos apsk. VPK Plungės r. PK 2012-12-11 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Klaipėdos apsk. VPK Plungės r. PK VPS OVG specialisto S. K. 2012-11-24 tarnybinio pranešimo, nukentėjusiojo J. M. 2013-04-04 patikslinto skundo dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka, kaltinamojo B. B. 2013-09-04, 2014-01-17 parodymų teisme, nukentėjusiojo J. M. 2013-09-04 parodymų teisme, liudytojo R. B. 2013-09-04 parodymų teisme, liudytojos I. Ž. 2014-01-17 parodymų teisme galima daryti išvadas, kad: pirma, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo netiki nukentėjusiojo J. M., liudytojo R. B. parodymais. Tokį teismo manymą paneigia tai, kad, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, apie 2012-11-24 vakaro konfliktą su B. B. patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo ir liudytojo R. B. parodymai, bet kartu ir rašytinė bylos medžiaga. Nustatyta, kad J. M., padedamas R. B., 2012-11-24 fotografavo prie B. B. namų pastatytas transporto priemones, apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms. Informavo, kad iš namų atėjęs B. B. viešai užgauliai įžeidinėjo J. M., kuris siekė užfiksuoti galimai padarytus teisės pažeidimus. Šį įvykį ir su juo susijusias aplinkybes matė ir R. B.. Todėl advokatas nurodo, jog galima teigti, kad anksčiau nurodyti ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina nusikalstamos veikos faktą – įžeidimą, numatytą BK 155 str. 1 d. Apelianto manymu, negalima tikėti pirmosios instancijos teismo teiginiais, esą J. M. buvo suinteresuotas apkaltinti B. B., nes tarp jų esama pastovių konfliktų, teisminių procesų ir pan.; antra, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenuosekliai vertina ir R. B. parodymus. Teismas nuosprendyje iš pradžių šio liudytojo parodymais netiki kaip nepatikimais, tačiau vėliau jais jau vadovaujasi, t. y. pirmiausia teismas konstatuoja, kad tiki B. B. parodymais, kad R. B. įvykio vakarą nebuvo, tačiau vėliau nurodo, kad, pasak R. B., B. B. galėjo jo (t. y. R. B.) ir nepastabėti. Toks įrodymų vertinimas rodo, kad teismas nuosprendyje sukelia šias abejones – lieka neaišku, tiki teismas R. B. parodymais ir remiasi jais (ar bent jų dalimi), ar ne. Nukentėjusiojo atstovas mano, kad toks įrodymų vertinimas neatitinka teismų praktikos; trečia, nors teismas kritiškai vertino ir liudytojos I. Ž., kuri į teismą pakviesta liudyti teisminiam bylos nagrinėjimui einant į pabaigą, parodymus, tačiau nesuprantama, kodėl tikėjo paties kaltinamojo B. B. parodymais. Nors teismas šios liudytojos parodymais ir nesirėmė, tačiau kritiškai nevertino ir paties B. B. pozicijos, esą kai jis atsisuko, pamatė savo dukrą, kuri neva matė įvykį. Nukentėjusiojo atstovas mano, kad apskritai vertinant kaltinamojo B. B., nukentėjusiojo J. M. bei liudytojų parodymus matyti, kad bene nuosekliausiai įvykio detales ir aplinkybes išdėstė J. M., kuris nuo pat kreipimosi į teisėsaugos institucijas aiškiai, detaliai ir nuosekliai nurodė, kas ką darė, kokiu tikslu ir kodėl. Tuo tarpu vertinant B. B. parodymus, jis apie įvykį, apie tai, kad kas nors apie įvykį iš jo aplinkos žmonių dar matė, neužsimenama ne tik šio asmens priešpriešiniame kaltinimo skunde, kurį B. B. atšaukė, bet ir kituose bylos dokumentuose; ketvirta, BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodoma, kad nuosprendyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas, nurodydamas, kad vadovaujasi įrodymais, kuriuos pripažino leistinais, teisėtais ir patikimais, tokių įrodymų nenurodo ir neįvardija, kuriais įrodymais teismas vadovaujasi taip teigdamas ir tokiu būdu teismas pažeidė nuosprendžio motyvavimo reikalavimus.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendį priėmęs teismas neužtikrino teismo nešališkumo vertindamas šios baudžiamosios bylos aplinkybes, todėl nuosprendis turi būti naikinamas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Nukentėjusiojo atstovas teigia, kad teismas buvo objektyviai šališkas, nes, pirma, skundžiamame nuosprendyje aiškiai parodė, kad nėra suinteresuotas iš esmės išspręsti šios baudžiamosios bylos ir priimti teisingą bei nešališką galutinį sprendimą, nes teismo įsitikinimo formavimuisi įtakos turėjo nukentėjusiojo J. M. ir kaltinamojo B. B. nuolatiniai konfliktai, kurie sprendžiami ir teisėsaugos bei teisminėse institucijose; antra, teismas akcentuoja tai, jog J. M. ir liudytojas R. B. yra draugai, jog pastarasis asmuo yra nuolatinis J. M. liudytojas, kuris padeda nukentėjusiajam siekti teigiamos proceso baigties ir t. t. Šie vertinimai taip pat demonstruoja teismo šališkumą, nes tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nėra linkęs atsiriboti nuo kitų bylos duomenimis patikimai nepatvirtintų faktinių aplinkybių, o daro priešingai – tai, kad R. B. dalyvauja ir kituose procesuose kaip liudytojas, teismas vertina kaip šio asmens ir nukentėjusiojo J. M. parodymų nepatikimumą; trečia, teismas, neetiškai vertindamas J. M. siekius fiksuoti galimai padarytus kitų asmenų pažeidimus, t. y. nurodydamas, kad J. M. turi polinkį fiksuoti fotoaparatu pažeidimus, o galiausiai visiškai nelogiškai teigdamas, kad būtent J. M. galėjo užfiksuoti fotonuotraukose, kaip kaltinamasis B. B. plūdo J. M. necenzūriniais ir įžeidžiančiais jo asmenį žodžiais, t. y. užgauliai viešai pažemino nukentėjusįjį, tarsi leidžia suprasti, kad fotonuotraukose galima užfiksuoti kito asmens žodžius ir jų užgaulų pobūdį. Tokie teismo argumentai rodo, kad teismas labiau buvo suinteresuotas rasti bet kokius motyvus (prieštaraujančius elementariai logikai), leidžiančius priimti formalų bei nominalų, bet ne faktines aplinkybes atitinkantį teismo nuosprendį. Nukentėjusiojo atstovas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neužtikrino teismo nešališkumo objektyviąja prasme, nes faktinės aplinkybės (J. M. ir R. B. tarpusavio santykiai, nuolatiniai teisiniai ginčai tarp J. M. ir B. B.,J. M. nesugebėjimas fotonuotraukose užfiksuoti, kaip B. B. ji užgauliais žodžiais įžeidinėja ir t. t.), į kurias teismas kreipė dėmesį priimdamas skundžiamą nuosprendį, paneigė bet kokias pakankamas garantijas dėl teismo savarankiškumo, nepriklausomumo ir nešališkumo.
Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė iš nukentėjusiojo visas kaltinamojo turėtas proceso išlaidas. Apelianto manymu, iš byloje pateiktų Teisinių paslaugų sutarties Nr. S-0111, Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 0119 ir pinigų paėmimo kvito Nr. 639950 nėra aišku, ar advokato padėjėja S. Gasiūnienė ar advokatė A. Mokvėnienė suteikė teisines paslaugas B. B.. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad B. B. buvo pareiškęs tiek priešpriešinį skundą, tiek jo pagrindu ir civilinį ieškinį, tačiau 2013-09-24 atsisakė nuo priešpriešinio kaltinimo skundo dėl J. M., taip pat atsisakė ir nuo ieškinio. Iš to išeina, kad minėtasis skundas baudžiamojoje byloje nebuvo palaikomas, atitinkamai ir B. B. advokatas pagal šiuos procesinius dokumentus nebeteikė teisinių paslaugų. Todėl teismo sprendimas iš J. M. priteisti visas B. B. patirtas procesines išlaidas yra aiškiai nepagrįstas. Taip pat baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad advokatas M. Mikalauskas 2013- 03-25 pateikė B. B. sąskaitą už teisines paslaugas, po to pinigai buvo priimti Pinigų priėmimo kvitu Nr. 655830, tačiau bylos duomenimis nėra patikimai nustatyta, pagal kokią teisinių paslaugų sutartį B. B. sumokėjo 1500 Lt advokatui M. Mikalauskui, kadangi nei minėtoje sąskaitoje už teisines paslaugas, nei juo labiau pinigų priėmimo kvite nenurodoma, pagal kokią teisinių paslaugų sutartį yra mokama. Taip pat neaišku ir dėl pinigų sumokėjimo pagal Pinigų priėmimo kvitą Nr. 655845, išrašytą 2014-01-17 (B. B. sumokėjo advokatui 800 Lt). Be to, nukentėjusiojo advokatas teigia, kad teismas, priteisdamas iš J. M. B. B. patirtas procesines išlaidas, nevertino nei baudžiamosios bylos sudėtingumo, nei jos trukmės, nei to, kokios realiai teisinės paslaugos buvo suteiktos, kiek jos buvo būtinos ir sudėtingos, ar yra visi išlaidas ne tik patvirtinantys, bet kartu ir pagrindžiantys dokumentai ir t. t.
Šalies argumentai
Išteisintasis B. B. pateikė atsikirtimą į apeliacinį skundą, juo prašo apelianto J. M. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš J. M. apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nepasitvirtino, kad kaltinamasis išvadino J. M. necenzūriniais žodžiais, o paties J. M. parodymai kassyk keitėsi, atsižvelgiant į kaltinamojo duotus paaiškinimus teismo metu, todėl teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė tinkamas išvadas.
Dėl apelianto motyvų, kad teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, išteisintasis nurodo, jog bylos aplinkybės visiškai neatitiko J. M. iškeltos versijos, o J. M. kreipimasis su skundu į teismą yra sistemingo jo šeimos engimo ir keršto jam ir jo šeimai pasekmė. Nurodo, jog nagrinėdamas šią bylą, teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tai patvirtina kaltinamojo išdėstytos aplinkybės ir paties J. M. bei liudytojo R. B. parodymai: J. M., kreipdamasis į teismą, savo skunde keitė B. B. inkriminuojamos veikos padarymo datą iš 2012-11-30 į 2012-11-24. Teigia, jog J. M. bet kokia kaina siekia jį apšmeižti ir sumenkinti ir tai patvirtina jo nenuoseklumas reiškiant kaltinimus.
Dėl teismo šališkumo atsikirtime į apeliacinį skundą pažymima, kad šioje byloje teigti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo, nes teismas, priimdamas sprendimą, įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Toks vertinimas negali būti traktuojamas kaip šališkumas vien todėl, kad neatitiko J. M. lūkesčių.
Taip pat atsikirtime nurodoma, jog teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priteisė visas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog priešpriešinio skundo atsisakė, nes nebeturėjo noro bylinėtis dėl galo neturinčio proceso. Teigia, jog J. M. reikalavimas priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo visiškai nepagrįstas, nes jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl kaltės.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikalstamos veikos požymių buvimas (nusikalstamos veikos sudėtis) kaltininko veikoje. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai išteisino B. B. pagal BK 155 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Pagal BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, t. y. šiame straipsnyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Tačiau šiuo atveju byloje nėra neginčytinų B. B. kaltę patvirtinančių įrodymų. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis J. M. 2012-11-24 kreipėsi į Plungės rajono PK ir pranešė, jog (duomenys neskelbtini), vyksta banketas, todėl jis bijo, kad ryte svečiai pradės skirstytis, bus sukeltas triukšmas ir trukdys ilsėtis. Taip pat nurodė, kad automobiliai yra sustatyti važiuojamojoje dalyje netvarkingai, o jam bandant užfiksuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, jį necenzūriniais žodžiais iškeikė (duomenys neskelbtini) namo šeimininkas (B. B.). 2012-11-24 Plungės rajono PK tarnybiniame pranešime nekonkretizuota, kokie necenzūriniai žodžiai buvo pavartoti, tik nurodyta, kad J. M. pats kreipsis į savo gatvės apylinkės inspektorių dėl pareiškimo surašymo. 2012-11-30 J. M. kreipėsi į Plungės rajono PK prašydamas B. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 155 str. 1 d. nurodydamas, jog B. B. jį išvadino „išgama, asilu, pederastu“. Plungės rajono PK 2012-12-11 nutarimu atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, J. M. su analogišku pareiškimu kreipėsi į teismą. Teisiamuosiuose posėdžiuose nukentėjusiuoju pripažintas J. M. parodė, kad B. B. 2012-11-24 jį iškeikė necenzūriniais žodžiais „išgama, asilu, pederastu“, kad tai girdėjo ir pas jį buvęs draugas R. B.. Kaip liudytojas apklaustas R. B. parodė, jog jis girdėjęs, kaip B. B. išvadino J. M. „asilu, debilu, nuokruša“. Taigi liudytojas įvardijo visiškai kitus necenzūrinius žodžius, negu nurodė nukentėjusysis, todėl tai pagrįstai kelia abejonių, ar liudytojas buvo įvykio vietoje ir galėjo girdėti, kaip J. M. buvo iškeiktas B. B. necenzūriniais žodžiais. Juo labiau, kad nukentėjusysis ir liudytojas nurodė prieštaringas įvykio aplinkybes dėl stovinčių automobilių fotografavimo. Nukentėjusysis nurodė, jog R. B. pradžioje švietė į automobilius iš jo namo kiemo, paskui privažiavo prie jo ir sakė, kad jau jis važiuos savo reikalais. Tada jis dar paprašė R. B. pašviesti, kol baigs fotografuoti. R. B. truputį pavažiavo į prie jo sklypo esančią aikštelę ir ten palaukė. Nukentėjusysis parodė, kad R. B. pasakė jam, jog kieme stovi B. B., kitų žmonių nebuvo. Tuo tarpu liudytojas B. B. parodė, kad jis buvo pas J. M. namuose, jam išeinant važiuoti namo, J. M. paprašė automobilio šviesomis apšviesti prie B. B. namo stovinčius automobilius, nes ten vyko pokylis. Jis išvažiavo į gatvę ir švietė, J. M. fotografuojant iš B. B. namo išėję pokylio dalyviai šurmuliavo. Akivaizdu, jog pats nukentėjusysis ir liudytojas painiojasi parodymuose, nes nukentėjusysis teigia, kad liudytojas švietė į automobilius iš namo kiemo, liudytojas parodė, kad jis išvažiavęs į gatvę pradėjo šviesti į stovinčius automobilius. Nukentėjusysis parodė, kad R. B. jam pasakęs, jog kieme stovi B. B., o kitų asmenų nebuvo, tačiau pats R. B. parodė, kad B. B. kieme šurmuliavo žmonės, išėję iš B. B. namo. Atsižvelgiant į tokius nukentėjusiojo bei liudytojo parodymus, pagrįstai darytina išvada, jog B. B. nurodytos įvykio aplinkybės nėra paneigtos. Kaip matyti iš B. B. parodymų, jis visą laiką nuosekliai dėstė įvykio aplinkybes, parodė, jog įvykio dieną R. B. nematė ir J. M. necenzūriniais žodžiais nevadino. Pagrindo netikėti tokiais B. B. parodymais nėra, nes, kaip minėta, nukentėjusiojo įvardyti necenzūriniai žodžiai skiriasi nuo liudytojo įvardytų, jų nurodytos aplinkybės dėl automobilių stovėjimo aikštelėje fotografavimo taip pat iš esmės skiriasi. Todėl darytina išvada, kad B. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nėra įrodyta. Taip pat iš bylos duomenų matyti, jog tarp B. B. ir J. M. nuolat kyla konfliktinės situacijos, jie kaip kaimynai nesutaria dėl B. B. name įrengtos pokylių salės, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog esant konfliktinei situacijai nukentėjusysis yra suinteresuotas apkaltinti B. B.. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, šiuo atveju kaltinimą palaikančiam asmeniui; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl teismo šališkumo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija, vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumo principo baudžiamajame procese tinkamas įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai.
Teisėjų kolegija vertina, jog apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų aplinkybių. Bylos duomenimis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališki. Vien tai, kad, apelianto manymu, teismas įrodymus vertino šališkai ir teismo padarytos išvados yra ne jo naudai, nelaikytina šališkumu bei dar kartą pažymėtina, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog teismas įvertino visus bylos duomenis, pasisakė, kuriuos įrodymus laikė pagrįstais ir kuriuos ne bei kodėl. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
BPK 105 str. 6 d. nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia nuostata, priteisė išteisintajam jo turėtas procesines išlaidas ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismo išvadomis, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, išteisintojo priteistos proceso išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir nėra aiškiai per didelės.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog B. B. buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį Nr. S-0111 su advokate A. Morkvėniene. Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad B. B. sumokėjo 200 Lt už dokumento surašymą pagal sutartį Nr. S-0111, kuriuos priėmė advokatės A. Mokvėnienės kontoros advokato padėjėja S. Gasiūnienė. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad neaišku, kokiu pagrindu advokatės A. Morkvėnienės padėjėja S. Gasiūnienė priėmė iš B. B. pinigus, tačiau minėtame pinigų priėmimo kvite aiškiai nurodyta, kad B. B. sumokėjo už dokumento surašymą pagal teisnių paslaugų sutartį Nr. S-011, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog šios išlaidos yra nepagrįstos, atmestini.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra patikimai nustatyta, pagal kokią teisinių paslaugų sutartį B. B. sumokėjo 2 300 Lt advokatui M. Mikalauskui, nes neaišku, ar patirtos išlaidos yra susijusios su nagrinėjama privataus kaltinimo byla. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, kadangi byloje yra pateiktas advokato orderis atstovauti B. B. privataus kaltinimo byloje ir pinigų priėmimo kvituose aiškiai nurodoma, kad pinigai yra mokami už gynybą bei patarimus, šie pinigų priėmimo kvitai buvo teikiami posėdžių metu, todėl nėra pagrindo abejoti, kad pinigų priėmimo kvitai nesusiję su nagrinėjama byla. Pažymėtina, kad nors išteisintasis atsisakė priešpriešinio skundo, tačiau jis buvo laikytas kaip atsikirtimas, išteisintasis gynėsi nuo pareikštų kaltinimų, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsisakius priešpriešinio skundo nebuvo pagrindo jam kaip nukentėjusiajam ir atstovauti.
Dėl 1,25 Lt kopijavimo išlaidų pažymėtina, kad apeliantas netiksliai nurodo, jog neaišku, už kokias bylos kopijas B. B. apmokėjo, nes iš bylos duomenų matyti, jog jos buvo sumokėtos už teisiamojo posėdžio protokolo bei ikiteisminio tyrimo medžiagos protokolo kopijų padarymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 103 str. 6 p. proceso išlaidas sudaro kitos teismo pripažintos proceso išlaidos. Kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju kopijavimo išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis, nes šių išlaidų išteisintasis nebūtų patyręs, jeigu nukentėjusysis nebūtų iškėlęs bylos.
Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, susiję su nepagrįstu bylinėjimosi išlaidų priteisimu, atmestini.
Dėl prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Išteisintasis B. B. prašo priteisti 1 200 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. B. B. pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus, todėl atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma nėra aiškiai per didelė, pagrįsta rašytiniais įrodymais, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., šios išlaidos priteistinos iš nukentėjusiojo J. M..
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti ar naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiojo J. M. atstovo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš J. M. B. B. 1200,00 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt jo turėtų proceso išlaidų.