Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-2-309-2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-04-18
Bylos Nr.: 1A-2-309-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-70-632-2011
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vaclovas Iždonas
Nuteistasis: V. Z., A. L.
Advokatai: Vida Povilaitienė

Kategorijos

1.2.14.5.2Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
2.1.3.1Jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)
2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
2.4.5.2.1Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 str. 6d.)
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-309/2013Teisminio proceso Nr. 1-70-632-2011Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2; 2.1.3.1; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.3; 2.1.14; 2.4.2.1; 2.4.5.2.1; 2.4.6.4.1; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Vaclovo Iždono, Raimundo Jurgaičio,sekretoriaujant Vilmai Armalytei, Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorams Ninai Raugienei, Linui Vitkui,gynėjams advokatams Vidai Povilaitienei, Joanai Dumbliauskaitei, Kęstučiui Stasiuliui,nuteistiesiems V. Z., A. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Z. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tenkintas civilinis ieškinys ir iš V. Z. ir A. L. solidariai priteista 82785,17 Lt (aštuoniasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt penki litai) turtinės žalos (duomenys neskelbtini) darbo biržai (teisių perėmėjas – (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini)).

Priteista iš V. Z. 5661,82 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnarinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. Z. ir A. L. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, 2001 m. rugsėjo 12 d. V. Z. sudarius (duomenys neskelbtini) sutartį Nr. 1 su pakeitimais ir papildymais tarp (duomenys neskelbtini) darbo biržos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl (duomenys neskelbtini) centro įkūrimo, 10 darbo vietų įsteigimo (duomenys neskelbtini) darbo biržoje registruotiems bedarbiams ir jų išlaikymo 3 metus, kurioje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) darbo birža 80 000 Lt finansinę paramą UAB „(duomenys neskelbtini)“ perveda 30 proc. avansą per 15 kalendorinių dienų nuo minėtosios sutarties sudarymo, 50 proc. avansą per 15 kalendorinių dienų, atlikus ne mažiau kaip 50 proc. projekte numatytų darbų ir gavus darbų atlikimą patvirtinančius specialius dokumentus, numatytus LR Vyriausybės 2001 m. balandžio 10 d. nutarime Nr. 399, o galutinį atsiskaitymą įvykdo per 15 kalendorinių darbo dienų, gavus projekte numatytų darbų atlikimo aktą, pasirašytą (duomenys neskelbtini) darbo biržos ir patvirtintą Respublikinės darbo biržos, ir nustatyta tvarka patvirtintų finansinių dokumentų, pagrindžiančių išlaidas, kopijas, (duomenys neskelbtini) darbo biržai pagal 2001-09-25 mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB banke „(duomenys neskelbtini)“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 24 000 Lt, žinant, kad prekės nebus perkamos, per ikiteisminį tyrimą nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2001 m. spalio 24 d., V. Z. pateikus (duomenys neskelbtini) darbo biržai, (duomenys neskelbtini), suklastotus dokumentus, t. y.:

2001-09-26 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašyti neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus pavaduotojo V. G., parduoda UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai direktoriaus V. Z., biliardo įrangą už 52 545,87 Lt;

2001-09-28 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašyti neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės M. Š., parduoda UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai direktoriaus V. Z., biliardo įrangą už 52 545,87 Lt;

pagal kurias buvo surašyti:

2001-09-27 Mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 23 000 Lt pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“;

2001-09-28 Mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 15 000 Lt pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“;

2001-10-02 mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 545,87 Lt pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“;

2001-10-02 mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 14 000 Lt pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“;

2001-10-03 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašyti neteisingi duomenys apie tai, kad G. G. konsultacinė firma, atstovaujama G. G., parduoda UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos komercijos direktoriaus A. L., kompiuterinę įrangą už 23 984,72 Lt, pagal kurią buvo surašytas 2001-10-04 Mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 10 000 Lt pervedė G. G. konsultacinei firmai;

šiais suklastotais dokumentais pagrindė tai, kad projektui įgyvendinti buvo išleista daugiau kaip 50 proc. projekte numatytų pinigų, dėl to (duomenys neskelbtini) darbo biržai dėl apgaulės į UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB banke „(duomenys neskelbtini)“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2001-10-24 mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 40 000 Lt;

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakė pirkti kompiuterinę įrangą, ir G. G. konsultacinė firma, atstovaujama G. G., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal minėtąjį 2001-10-04 Mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006-10-26 Mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 13 984,75 Lt pervedė G. G. konsultacinei firmai, iš viso gautus 23 984,75 Lt grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. pagal:

2001-10-29 kasos pajamų orderio kvitą - serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. L. grąžino 6000 Lt;

2001-10-31 kasos pajamų orderio kvitą – serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. L. grąžino 8984,75 Lt;

2001-10-31 kasos pajamų orderio kvitą - serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriui A. L. grąžino 4000 Lt;

ir pagal 2001-10-30 mokėjimo pavedimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB banke „(duomenys neskelbtini)“ esančią kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 5000 Lt;

bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakė pirkti biliardo įrangą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus pavaduotojo V. G., per ikiteisminį tyrimą nenustatytomis aplinkybėmis grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujančiam A. L. arba V. Z., kuriam konkrečiai per ikiteisminį tyrimą nenustatyta, iš šios bendrovės pagal minėtuosius 2001-09-27 Mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2001-09-28 Mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2001-10-02 Mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2001-10-02 Mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso gautus 47 545,87 Lt;

po to, (duomenys neskelbtini) darbo biržos neinformavus apie tai, kad kompiuterinė įranga, biliardo įranga, kompiuteriniai stalai nebuvo nupirkti, o už juos sumokėti pinigai buvo grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) darbo birža dėl apgaulės pasirašė 2001-12-27 UAB „(duomenys neskelbtini)“ projekto „(duomenys neskelbtini) centras“ atliktų darbų priėmimo aktą ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB banke „(duomenys neskelbtini)“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2001-12-28 mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 16 000 Lt;

taip, neįvykdžius sutartyje numatytų sąlygų, 80 000 Lt finansinės paramos negrąžinus (duomenys neskelbtini) darbo biržai bei neišsaugojus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių dokumentų, pagrindžiančių išlaidas, apgaule savo naudai įgijo svetimą, didelės vertės, (duomenys neskelbtini) darbo biržai priklausantį, turtą – 80 000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendį ir jį išteisinti, atmesti priteistą civilinį reiškinį dėl turtinės žalos 82785,17 Lt (duomenys neskelbtini) darbo biržai atlyginimo, atmesti priteistas 5661,82 Lt proceso išlaidas valstybei.

Skunde nurodo, kad šis nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas. Dėl šio jam inkriminuojamo nusikaltimo jis kaltu neprisipažino ir nesutinka su teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis. Taip pat nurodo, kad teismas neturi jokių įrodymų ir neįrodo, kad jis žinojo apie tai, kad prekės, įsigytos už (duomenys neskelbtini) darbo biržos lėšų, nebus perkamos, kadangi jis, pasak apelianto, asmeniškai neatšaukinėjo sandorių dėl įrangos pirkimo ir nedalyvavo grąžinant pinigus, nes apie pinigų gražinimą jis nežinojo.

Taip pat nurodo, kad sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta dviem egzemplioriais, laikantis Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų bei tvarkos. Duomenys (pirkinių specifikacija), įrašyti šioje sutartyje, visiškai atitinka reikalavimus pateiktus (duomenys neskelbtini) projekte (perkamų prekių kiekis, jų kaina). Nuteistojo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad pirkimo metu pagal sutartį tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ į pardavėjo sąskaita pervesta 52 545,87 Lt, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu iš (duomenys neskelbtini) darbo biržos buvo gavusi tik 24 000 Lt. Taigi, apelianto teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)" naudojo savo lėšas, o tai visiškai paneigia galimybę jam sukčiauti.

Taip pat nurodo, kad teismas nenurodė priežasties ar įrodymų, kuriais remdamasis daro išvadą apie tai, jog sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. G. konsultacinės firmos įrašyti neteisingi duomenys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ perka kompiuterinę įranga už 23 984,72 Lt. Teigia, jog akistatos metu (5 t. 115–116 b. l.) bei duodamas parodymus teismo metu, liudytojas G. G. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad sutartis buvo sudaryta remiantis Lietuvos Respublikoje veikiančiais įstatymais, ir neigė išankstinį susitarimą apie pinigų grąžinimą, taip pat nenurodė, kad pinigus grąžino jam asmeniškai.

Pasak apelianto, niekas iš liudytojų nenurodė, kad jis asmeniškai atsisakė prekių pirkimo sandorių, taip pat tai, kad jam buvo asmeniškai grąžinami pinigai. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta data, vieta ir aplinkybės, kuriomis pinigai buvo grąžinti, todėl, nuteistojo vertinimu, teismas neturi jokių įrodymų apie jo neteisėtą veiklą. Nuteistojo teigimu, kadangi jam asmeniškai niekas pinigų negrąžino, įgyti svetimą turtą jis neturėjo nei galimybių, nei noro.

Apeliantas nurodo, jog darbuotojai buvo įdarbinti pagal (duomenys neskelbtini) projektą. Sutartis numatė, kad įdarbintiems darbuotojams bus mokamas atlyginimas bei visi priklausantys mokesčiai, taip pat ir „Sodrai“. Tyrimas, o vėliau ir teismas, nenustatė ir net nesidomėjo, kiek mokesčių „Sodrai“ buvo sumokėta už įdarbintus darbuotojus. Taip pat nurodo, jog „Sodra“ ne ginčo tvarka nusirašė nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos visas įmokas už įdarbintus darbuotojus, nepriklausomai nuo pajamų šaltinio, iš kurio UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaudavo pajamų, todėl teigia, kad dalis pinigų, gautų iš Darbo biržos, buvo nurašyti į (duomenys neskelbtini) miesto „Sodros“ sąskaitą. Apelianto teigimu, tai, jog įdarbinti žmonės buvo kviečiami tik tuo atveju, kai buvo vykdomi patikrinimai, neatitinka tikrovės, nes komisijos nariai ateidavo tikrinti to, kaip vyksta remonto darbai, o ne to, kas juos vykdo. Be to, nei tyrimas, nei vėliau teismas, nenustatė, kad jis asmeniškai, raštu, ar kokiu nors kitu būdu atsisakė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pirkti užsakytos įrangos pagal sudarytas sutartis. Liudytojai V. G. ir G. G. nepateikė jokių jo kaltę patvirtinančių dokumentų ir nenurodė tokių aplinkybių. Liudytojai A. S., E. R. savo parodymuose, duotuose tyrimo bei teisminio proceso metu, tiesiogiai nurodė, kad į jų vadovaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kreiptasi dėl biliardo įrangos pirkimo, ir buvo padarytas avansinis mokėjimas (5000 Lt), šių pinigų grąžinti niekas neprašė.

Apeliantas teigia, kad visos sutartys, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tiekėjų (IĮ „(duomenys neskelbtini)“, G. G. konsultacinės įmonės, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“), buvo sudarytos dviem egzemplioriais ir laikantis visų tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nuostatų. Visi tyrime ir teisme dalyvavę liudytojai (7 t. 209–210 b. l.; 8 t. 101–103; 144–152; 188–196 b. l.) nurodė, kad tiekimo sutartys buvo sudarytos, jokio išankstinio susitarimo apie pinigų grąžinimą nebuvo, ir tiekėjams jokių įtarimų nekilo.

Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į realiai padarytų statybos darbų rezultatą ir nurodė, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus buvo įrengta kieto kuro katilinė (2 katilai), katilinės projektas kainavo 1200 Lt, įrangos montavimas – 500 Lt, patys katilai – 15 000 Lt, kamino įrengimas – 1500 Lt, stogo sutvarkymas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytomis medžiagomis ir stogdengio atlyginimu – 2500 Lt, pastato renovacijos projektas – 4500 Lt, statybinės medžiagos ir atlyginimai statybininkams – apie 10 000 Lt. Teigia, jog teismas, vertindamas jų veiklą, rėmėsi tik moterų (įdarbintų pagal (duomenys neskelbtini) projektą ir nesusijusių su statybos darbais) parodymais, neatsižvelgdamas, kad šios darbuotojos ateidavo į patalpas tik 1–2 kartus per mėnesį atsiimti atlyginimo. Nuteistojo teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė į statybos darbus vykdžiusių asmenų parodymus (7 t. 209–210 b. l.; 8 t. 194 b. l.). Be to, nurodo, kad teismo proceso metu jo advokatas prašė paskirti ekspertizę, kuri įvertintų atliktų darbų mastą, tačiau toks prašymas buvo atmestas, ir teigia, kad viso pastato renovacijai buvo skirta apie 40 000 Lt, kurie buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas.

Apeliantas nurodo, kad iš jo buvo priteista 5661,82 Lt, kurie susiję su jo ekstradicija į Lietuvos Respubliką. Pasak apelianto, jis iš Lietuvos išvyko 2003 m. sausio 17 d. (bylos medžiagoje yra pažyma, gauta iš pasienio policijos), tuo metu jokių jo judėjimo teisę apribojančių teismo sprendimų nebuvo, nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Toliau nurodo, kad jo paieška paskelbta 2003 m. gruodžio 20 d., jokio šaukimo nėra gavęs. Apie tai, kad yra paskelbta jo tarptautinė paieška, sužinojo tik 2006 m. spalio 17 d., kai buvo suimtas (duomenys neskelbtini) Federacijos teritorijoje. Teigia, kad gyvendamas ten nesislapstė, gyveno savo vardu ir pavarde, dalyvavo keliose televizijos laidose, yra atspausdinti jo straipsniai spaudoje. Taip pat nurodo, kad laukiant ekstradicijos kalėjimo sąlygomis buvo laikomas nuo 2006 m. spalio 17 d. iki 2007 m. birželio 15 d. (8 mėnesius), jam iki šiol yra paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti, kuri tęsiasi nuo 2007 m. birželio 15 d. (44 mėnesius).

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis turi du nepilnamečius vaikus, į tai, kad jis neteistas, jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė. Teigia, kad veikdamas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jis buvo tik samdomas darbuotojas, neturėjo ir neturi minėtos bendrovės akcijų, todėl negalėjo turėti sprendžiamojo balso teisės nulemiant klausimą, su kuo bus sudaryta prekių pirkimo sandoriai, o į šį faktą teismas taip pat neatsižvelgė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde nurodo, teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Apelianto teigimu, teismas padarė tokias nepagrįstas išvadas dėl faktų, kurių nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nurodo, kad paaiškėjus, jog G. G. konsultacinė firma ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalės įvykdyti sutarties ir perduoti tinkamos kokybės prekės, reikalavimas grąžinti avansu sumokėtus pinigus buvo teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nurodo, kad teismo argumentai dėl pinigų kiekio nelogiški, nes grąžintų pinigų kiekis akivaizdžiai susijęs su užsakytos įrangos verte, nusprendus nepirkti įrangos iš šio pardavėjo, nebuvo galimybės nepriimti sutarties dalyku buvusios pinigų sumos. Teigia, kad draudimo nutraukti kurią nors sudarytą sutartį dėl prekių pirkimo, pakeisti jos sąlygas sutartyje su (duomenys neskelbtini) darbo birža nebuvo, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmai buvo teisėti ir visiškai atitiko sutarties sąlygas. Nurodo, kad nepagrįsti teismo argumentai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus pavaduotojo V. G., per ikiteisminį tyrimą nenustatytomis aplinkybėmis grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujančiam A. L. arba V. Z. iš viso gautus 47 545,87 Lt, nes, pasak nuteistojo, tokios teismo išvados nepatvirtina jokie įrodymai. Taip pat nurodo, kad bendrovės vadovas, t. y. V. Z., buvo įgaliotas priimti sprendimą atsisakyti pirkti kompiuterius, todėl teismo argumentai A. L., kuris nebuvo atsakingas už bendrovės veiklą, netaikytini. Teigia, kad nors liudytojas A. S. nurodė, jog 5000 Lt už biliardo įrangą gavo avansu, tai patvirtina byloje esanti sutartis (7 t. 33–35 b. l.) ir mokėjimo dokumentas (7 t. 36–37 b. l.), iš paties liudytojo parodymų matyti, kad šis pinigų pervedimas buvo būtinas pasirašant sutartį. Ši pinigų suma buvo pervesta trečiajam asmeniui ir nebuvo susigrąžinta, todėl nors laikoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuostoliu, negalima vertinti, kad V. G. grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiek pat, ši suma atitinkamai mažintina iki 47 545,87 Lt.

Nurodo, kad, priešingai, nei nurodė teismas, paramos teikėjui sudaryti klaidingą įvaizdį nebuvo galimybės ir tikslo, kadangi remiamas objektas buvo (duomenys neskelbtini) mieste, ir (duomenys neskelbtini) darbo biržos atstovai jame nuolat lankėsi bei matė atliktų darbų mastą. Dėl tos priežasties, pasak apelianto, (duomenys neskelbtini) darbo biržos atstovai žinojo, kad laisvalaikio centras negali pradėti veikti, nes neužbaigti būtini darbai. Nurodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepradėjusi laisvalaikio centro veiklos, negalėjo užtikrinti darbo visiems darbuotojams, todėl iki laisvalaikio centro veiklos pradžios darbuotojams, bendrovės ir darbuotojų sutarimu turėjo būti mokamos tik valstybinio socialinio draudimo įmokos bei užmokestis už faktiškai atliktus patalpų valymo darbus.

Taip pat nurodo, kad iš sutarties su (duomenys neskelbtini) darbo birža matyti, jog (duomenys neskelbtini) darbo birža negalėjo nesuprasti, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms sutarties tikslai gali būti nepasiekti, kadangi laisvalaikio centras buvo įrenginėjamas ilgą laiką nenaudotame pastate, kuriame anksčiau buvo kino teatras. Tai, nuteistojo teigimu, nulėmė dideles išlaidas rekonstrukcijai, taip pat kėlė sąmatoje nenumatytų darbų atsiradimo riziką. Teigia, jog sutarties šalis, prieš kurią tariamai buvo panaudota apgaulė, (duomenys neskelbtini) darbo birža, 2001-09-12 sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nekėlė jokių reikalavimų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinio pajėgumo, veiklos rodiklių, todėl negalima daryti išvados, kad (duomenys neskelbtini) darbo biržai nebuvo žinomi faktoriai, galintys paveikti sutarties neįvykdymą.

Pasak apelianto, teismas neatskleidė, ką reiškia „nedaug darbų“ rekonstruojant prieš 30 metų statytą apleistą buvusį kino teatrą. Nuteistajam akivaizdu, kad bet kokie pagrindinių konstrukcijų, įrangos keitimo darbai (kino teatro terasų išmontavimas, grindų betonavimas, stogo remontas, šildymo sistemos, virtuvės patalpų įrengimas, apdaila) kainuoja dešimtis tūkstančių litų. Darbams atlikti buvo parengti statinio rekonstrukcijos, šildymo sistemos projektai, šie projektai didele dalimi buvo įvykdyti. Apelianto nuomone, nepagrįsti teismo argumentai ir dėl freskos, priešingai, nei nurodė teismas, piešinys ant sienos nebuvo nutapytas per naktį, nėra jokių duomenų, kad darbą atlikusiam asmeniui būtų nurodyta imituoti, netinkamai atlikti užduotį, priešingai, darbui buvo pasamdytas profesionalus dailininkas. Teigia, jog darydamas priešingas išvadas teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes perkėlė įrodinėjimo pareigą kaltinamajam, kuris nėra atsakingas nei už bendrovės veiklos organizavimą, nei už dokumentų išsaugojimą. Nurodo, jog teismas piešinių ant sienos kokybės nevertino, jų neapžiūrėjo, teismo samprotavimai tuo klausimu spekuliatyvūs. Taip pat teigia, kad nebuvo paskirta statybos darbų ekspertizė, siekiant nustatyti, kurie statybos darbai atlikti po 2001 m. rugsėjo 12 d. (duomenys neskelbtini) projekto įgyvendinimo sutarties Nr. 1 sudarymo.

Apeliantas nurodo, kad teismo argumentai rodo, jog teismas neteisėtai sutapatino atsakomybę už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą su atsakomybe už tariamą svetimo turto pasisavinimą. Mano, kad faktiškai nuteistiesiems pritaikyta atsakomybė už tai, kad nesant buhalterinės apskaitos, apsunkintas kai kurių aplinkybių nustatinėjimas. Tokios teismo išvados, apelianto nuomone, neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų, kad atsakomybė taikoma už konkrečius veiksmus, o ne už numanomas nusikalstamas veikas. Todėl teigia, kad šiuo aspektu teismo nuosprendis yra prieštaringas, nes konstatavus sukčiavimą drauge daromos priešingos išvados, kad sukčiavimo nebuvo, tik trūksta apskaitos dokumentų.

Remdamasis išdėstytais argumentais, nuteistasis daro išvadą, kad teismas skundžiamame nuosprendyje jo atžvilgiu nemotyvavo savo išvadų, jas pagrindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, toks motyvavimas yra nominalus, ir taip teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303-307 straipsnių reikalavimų.

Toliau plėtodamas savo argumentus apeliantas cituoja teismų praktiką ir nurodo, kad dėl nepakankamo išvadų pašalinant įrodymų prieštaravimus motyvavimo remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005, kurioje pateikti teisiniai išaiškinimai, kad „kasacinės instancijos teismas privalo panaikinti ar pakeisti kasacine tvarka apskųstą nuosprendį, jei nustato, kad žemesnės instancijos teismo padarytos išvados yra nenuoseklios, paviršutiniškos, prieštaringos, nes tokių trūkumų turintys teismų nuosprendžiai neatitinka BPK 303-307 straipsniuose nustatytų reikalavimų nuosprendžio turiniui. Nuosprendis, kuriuo konstatuojama, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė nusikalstamą veiką negali būti priimamas nepašalinus nagrinėjant bylą kilusių abejonių. Tokio nuosprendžio motyvuose turi būti aptartos visos bylai svarbios aplinkybės, motyvai turi būti tarpusavyje susieti, juose neturi būti loginių spragų“, šie proceso pažeidimai turėtų būti vertinami kaip esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai.

Be kita ko, apeliantas nurodo, kad nustatydamas 2001 m. rugsėjo 12 d. (duomenys neskelbtini) projekto įgyvendinimo sutarties Nr. 1 sudarymo tikslus, taip pat vėlesnį V. Z. ir A. L. elgesį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, teismas neįvertino tokių reikšmingų aplinkybių ir dokumentų: UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai vykdė ūkinę veiklą teikė viešojo maitinimo paslaugas kavinėje (duomenys neskelbtini), todėl turėjo realias galimybes analogišką veiklą vykdyti ir įkūrus laisvalaikio centrą (duomenys neskelbtini); UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakė, įgijo ir vykdė UAB „(duomenys neskelbtini) projektavimo biuras“ atliktą „(duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektą“; analogiškai buvo gautas ir vykdomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ šildymo sistemos įrengimo projektas; UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo pačiu metu, kai buvo įrengiamas „(duomenys neskelbtini) centras“, vykdė visuomeninio maitinimo veiklą kavinėje, esančioje degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini); UAB „(duomenys neskelbtini)“ visą laiką, tiek iki 2001-09-12 (duomenys neskelbtini) projekto įgyvendinimo sutarties Nr. 1 sudarymo, tiek jos vykdymo metu mokėjo „Sodros“, VMI, fizinių asmenų mokesčius, kol finansinė situacija tai leido.

Taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai neįvertino jo užimtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareigų apimties ir nesiejo jų su jo galimybe ir pareiga numatyti kokias nors žalingas pasekmes. Teigia, jog visapusiškai ir nešališkai įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas privalėjo padaryti išvadą, kad jis dėl savo užimtų kasininko pareigų neturėjo galimybės ir suinteresuotumo vertinti ekonominius ir teisinius 2001-09-12 (duomenys neskelbtini) projekto įgyvendinimo sutarties Nr. 1 sudarymo aspektus, taip pat neturėjo įgaliojimų priimti kokius nors sprendimus dėl įmonės veiklos. Bendrovės vadovui V. Z. priėmus sprendimus atlikti kasos operacijas, jis pagal savo pareigų apimtį jas įvykdė. Taip pat, pasak apelianto, tuo metu, kai buvo atliekamos minėtos kasos operacijos, jis dirbo kitoje bendrovėje, todėl neturėjo galimybės, kiek nors išsamiau gilintis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalį, kur numatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Nurodo, jog teismas nuosprendžio nustatomoje dalyje konstatavo, kad bendravykdytojai 80 000 Lt finansinės paramos negrąžino (duomenys neskelbtini) darbo biržai ir neišsaugojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių dokumentų. Taigi, pasak apelianto, teismas neteisėtai sutapatino atsakomybę už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą su atsakomybe už tariamą svetimo turto pasisavinimą. Dėl šios priežasties, apelianto nuomone, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą teisės normą pirmosios instancijos teismas pritaikė neteisėtai. Taip pat nurodo, jog kvalifikuodamas veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas minėtą teisės normą pažeidė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad apgaulė sukčiavime (BK 182 str. 1 d.) turi būti esminė (suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui) (2008-10-07 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008, Teismų praktika Nr. 30 2009 m.). Nuteistojo teigimu, (duomenys neskelbtini) darbo birža negalėjo nesuprasti, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms sutarties tikslai gali būti nepasiekti, kadangi laisvalaikio centras buvo įrenginėjamas ilgą laiką nenaudotame, kuriame anksčiau buvo kino teatras. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) darbo biržai buvo žinomi visi faktoriai, galintys turėti įtakos sutarties neįvykdymui. (duomenys neskelbtini) darbo biržos atstovai kino teatro patalpose nuolat lankėsi bei matė atliktų darbų mastą, žinojo, kad laisvalaikio centras negali pradėti veikti, nes neužbaigti būtini darbai. (duomenys neskelbtini) darbo biržos atstovams šios aplinkybės nebuvo esminės priimant sprendimą dėl tolesnio sutarties vykdymo. Taigi teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą t. y. BK 182 straipsnio 1 dalį, nes veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nenustatęs objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymio – apgaulės dėl esminių sandorio aplinkybių ir priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių – turto įgijimo.

Apeliantas pažymi, jog 1995 m. balandžio 27 d. Nr. I-865 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus. 1963-09-16 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4, 1 straipsnyje nustatyta, kad niekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Tai, kad neiškilus ginčui ar tik esant galimybei kilti ginčui dėl sutarties vykdymo, vienai iš sutarties šalių vien dėl netinkamo ar ginčytino sutarties vykdymo būdo vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir kad už nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, nuteistojo nuomone, rodo, kad šiuo baudžiamuoju procesu yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4, 1 straipsnis, nes nuteistieji persekiojami dėl ginčijamų turtinių reikalavimų, t. y. faktiškai už skolas.

Be kita ko, nuteistasis nurodo, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir ji, apelianto teigimu, aiškiai prieštarauja BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai. Teigia, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti neskiriant jam straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės, nes jos paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.). Nurodo, jog sutartis su (duomenys neskelbtini) darbo birža iš esmės buvo vykdoma, nors ir nepasiekti minėta sutartimi siekti tikslai. Pažymi, kad nuo inkriminuotų veikų praėjo 10 metų, visą šį laiką jis dirbo atsakingą darbą didelėje tarptautinėje bendrovėje, vykdė didelės apimties valstybei naudingus projektus, išlaikė šeimą, augina mažamečius vaikus, prižiūri ligotus pensinio amžiaus tėvus, moka mokesčius valstybei, nedarė teisės bei administracinių pažeidimų, todėl mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus baudą.

Civilinio ieškovo atstovas atsikirtimu į apeliacinius skundus prašo nuteistųjų apeliacinių skundų netenkinti ir atmesti juos kaip nepagrįstus, palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Atsikirtime nurodo, kad civilinis ieškovas su apeliaciniais skundais nesutinka dėl šių motyvų:

1. Nuteistasis V. Z.:

1.1. nurodo, kad savo argumentams nuosprendyje pagrįsti teismas neturi liudytojų parodymų. Tačiau BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai yra įstatymų tvarka gauti duomenys, todėl įrodymais gali būti ne tik liudytojų parodymai. Civilinis ieškovas mano, kad baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai nuteistųjų kaltę įrodančių įrodymų, ir nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas;

1.2. nurodo, kad nenustatyta, kiek buvo sumokėta mokesčių „Sodrai“ ir kad jie buvo nuskaityti, nepriklausomai nuo pajamų šaltinio. Civilinis ieškovas pastebi, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (Žin., 2004, Nr. 171-6295 (2004-11-26) nenurodyta, kad įmokos už dirbančius darbuotojus „Sodrai“ turi būti mokamos iš kokių nors tikslinių pajamų. Nuteistasis apie tai žinojo ir turėjo į tai atsižvelgti, todėl šis jo argumentas nepagrįstas;

1.3. nurodo, kad sutartys buvo sudarytos laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Civilinis ieškovas mano, kad, jeigu sutartys sudarytos laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, tačiau jų tikslas – apgaule pasisavinti civilinio ieškovo pervestas lėšas – byloje yra visiškai įrodytas, sutarčių sudarymo forma neturi įtakos jų pagrindiniam tikslui. Todėl šis argumentas nepagrįstas;

1.4. nurodo, kad teismas, vertindamas nuteistųjų veiklą, rėmėsi tik darbuotojų, įdarbintų pagal (duomenys neskelbtini) projektą, parodymais ir neatsižvelgė, kad jos ateidavo į darbo vietą (patalpas) tik 1–2 kartus per mėnesį atsiimti atlyginimo. Civilinis ieškovas mano, kad teismas kaip tik atsižvelgė į šį argumentą, kadangi įdarbinus darbuotojus pagal tikslinį projektą turėjo būti pasiekti to projekto galutiniai tikslai – įsteigtos darbo vietos, jos išlaikytos ne mažiau kaip 3 metus, o jose dirbti Darbo biržos siųsti asmenys. O pats nuteistasis nurodo, kad minėti darbuotojai ateidavo tik pasiimti atlyginimo, be to, darbo vietos nebuvo įsteigtos ir išlaikytos nustatytą laiką. Todėl šis argumentas nepagrįstas.

2. Nuteistasis A. L.:

2.1. nurodo, kad grąžintų pinigų kiekis akivaizdžiai susijęs su užsakytos įrangos verte, nusprendus nepirkti įrangos iš šio pardavėjo, nebuvo galimybės nepriimti sutarties dalyku buvusios pinigų sumos. Civilinis ieškovas pažymi, kad visi pirkimai (duomenys neskelbtini) projekte turėjo būti vykdomi laikantis Lietuos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 2006, Nr. 4-102 (2006-01-12) reikalavimų, apie bet kokias kliūtis, perkant reikalingą įrangą, turėjo būti informuojama Darbo birža ir atitinkamai tikslinama paraiška, tačiau to nebuvo padaryta, o visi dokumentai, tarp jų ir lėšų pervedimą pagrindžiantys, nuteistųjų pasirašyti žinant apie visas pirkimo proceso aplinkybes. Todėl šis argumentas nepagrįstas;

2.2. nurodo, kad draudimo nutraukti kurią nors sudarytą prekių pirkimo sutartį, pakeisti jos sąlygas sutartyje su Darbo birža nebuvo, tačiau, teikiant paraišką projekto vykdymui, dokumentuose buvo aiškiai nurodyta, kad apie tai turi būti informuota darbo birža, tai nebuvo padaryta. Todėl šis argumentas nepagrįstas;

2.3. nurodo, kad paramos gavėjui nebuvo galimybės sudaryti klaidingą įspūdį darbo biržai apie projekto įgyvendinimą. Civilinis ieškovas pažymi, kad nuteistasis V. Z. patvirtino, kad darbuotojai nedirbo, o tik periodiškai atvykdavo atsiimti atlyginimo. Be to, kaip minėta anksčiau, projektas nebuvo įgyvendintas ir laiku nesudarytos reikiamos sąlygos darbo vietų įsteigimui ir darbo biržos siųstų asmenų darbui, todėl tai paneigia šį nuteistojo A. L. teiginį;

2.4. nurodo, kad neatliktų rekonstrukcijos darbų kiekis yra pagrįstas ir Darbo biržai turėjo būti suprantamas. Civilinis ieškovas pažymi, jog paraišką projektui įgyvendinti teikė, sutartį su Darbo birža pasirašė nuteistasis, todėl jis aiškiai suvokė galimą riziką bei reikalingų investicijų dydį ir šią riziką prisiėmė. Teikdamas paraišką projektui, nuteistasis įrodinėjo, jog projektą įvykdys tinkamai ir laiku, pateikė tam reikalingus dokumentus. Kadangi lėšų iš Darbo biržos poreikis buvo pagrįstas reikalingais dokumentais, Darbo birža neturėjo pagrindo nesuteikti subsidijos;

2.5. nurodo, kad konstatavus sukčiavimą, drauge daromos priešingos išvados, kad sukčiavimo nebuvo, tik trūksta apskaitos dokumentų. Civilinis ieškovas mano, kad teismas savo sprendime kompleksiškai įvertino visus įrodymus ir aplinkybes, todėl padaryta logiška išvada, kad buhalterinių dokumentų nebuvimas yra viena iš inkriminuoto nusikaltimo sudėties dalių;

2.6. nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005, kaip išaiškinančią BPK 303-307 straipsnių teisinį taikymą. Civilinis ieškovas pažymi, kad nuteistojo cituojamoje byloje aiškinama kasacinės instancijos teismo veika, o ne pirmosios ir / ar apeliacinės instancijų teismų, todėl šis nuteistojo argumentas nepagrįstas;

2.7. nurodo, kad, dirbdamas kitoje įmonėje, neturėjo galimybės kiek nors išsamiau gilintis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. Civilinis ieškovas pažymi, kad, nors ir dirbdamas keliose darbovietėse, asmuo privalo vykdyti savo pareigas visose jose. Teigdamas, kad, atlikdamas savo pareigas, nurodytas darbo sutartyje, neturėjo galimybės gilintis į įmonės veiklą, nuteistasis patvirtina, kad savo pareigas atliko netinkamai. Be to, atlikdamas savo pareigas, nuteistasis žinojo ir suprato, kurie vadovo nurodymai gali būti neteisėti ir turėjo visas galimybes jų neatlikti ar informuoti Darbo biržą apie tai, tačiau to nepadarė, todėl prisidėjo prie neigiamų pasekmių kilimo įgyvendinant projektą, ir jo nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. Z. ir A. L. apeliaciniai skundai tenkintini.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas, ir jame nėra prieštaravimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir jų visumą konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus išanalizavo ir įvertino nepažeisdamas BPK normų, tačiau padarė išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, ir dėl to skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl nuteistųjų V. Z. ir A. L. kaltės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) didelės vertės svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) didelės vertės svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) didelės vertės turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) didelės vertės turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį didelės vertės turtu laikomas turtas, kurio vertė viršija 250 MGL dydžių sumą.

Sukčiavimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai neteisėta turtinė nauda gaunama apgaulingai nukentėjusiesiems žadant suteikti atitinkamas paslaugas. Tai gali būti daroma ir sudarant fiktyvias sutartis (t. y. sutartis, kurių neketinama vykdyti) dėl paslaugų teikimo ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems žalingus sandorius. Šiuo atveju sukčiavimas susijęs ir su iš sutarties kylančių pareigų nevykdymu, jų netinkamu vykdymu ar tik šių pareigų vykdymo imitavimu. Tačiau vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).

Sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą.

Pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą ir patikrinusi įrodymų tyrimo bei vertinimo aspektu, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai nepatvirtina to, kad A. L. ir V. Z. panaudodami apgaulę įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. (duomenys neskelbtini) darbo biržai priklausantį turtą – 80 000 Lt.

Kolegijos vertinimu, byloje nėra neginčijamų duomenų apie tai, kad V. Z., atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2001-09-12 sudarydamas (duomenys neskelbtini) projekto įgyvendinimo sutartį Nr. 1 su (duomenys neskelbtini) darbo birža, turėjo iš anksto susiformavusią tyčią realiai nevykdyti sutarties, ir tik prisidengiant sutarties sudarymu pasisavinti (duomenys neskelbtini) darbo biržos skiriamas paramos lėšas – 80000 Lt.

Byloje taip pat objektyviai ir neginčijamai nenustatyta, kad A. L. ir V. Z. veikdami bendrai būtų iš anksto susitarę ir numatę, kad 2001-09-12 projekto įgyvendinimo sutartį vykdys tik formaliai, taip siekdami neteisėtai įgyti (duomenys neskelbtini) darbo biržos skiriamas lėšas projekto įgyvendinimui. Priešingai, byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais įrodyta, kad A. L. ir V. Z. vykdydami (duomenys neskelbtini) įgyvendinimo projektą panaudojo tiek (duomenys neskelbtini) darbo biržos skirtą paramą, tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas (3 t. 22–36 b. l.; 9 t. 3–46 b. l.), po to, kai 2001-12-27 buvo pasirašytas (duomenys neskelbtini) darbo biržos UAB „(duomenys neskelbtini) projekto „(duomenys neskelbtini)“ atliktų darbų priėmimo aktas Nr. 1, kuris patvirtintas Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (su priedais), ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą buvo pervesta paskutinė dalis (16 000 Lt) paramos lėšų, A. L. ir V. Z. toliau aktyviai stengėsi įgyvendinti (duomenys neskelbtini) projektą ir 2001-09-12 sutarties sąlygas. Byloje nustatyta, kad 2002-03-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus V. Z., sudarė valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį su (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriumi, kuria buvo pakeista ankstesnė patalpų nuomos sutartis (3 t. 92–95 b. l.); 2002-06-05 buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus (3 t. 99 b. l.); 2002 m. gegužės– rugpjūčio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko įvairių statybinių medžiagų už 192 691,52 Lt (3 t. 28 b. l.); 2002-06-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administratorių dėl patirtų išlaidų už stogo remontą įskaitymo į nuomos mokestį (3 t. 137 b. l.), buvo atlikti kiti išnuomotų, buvusio kino teatro patalpų rekonstrukcijos ir jų pritaikymo (duomenys neskelbtini) centro veiklai darbai, tai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino tiek nuteistieji A. L. ir V. Z., tiek liudytojai R. V., R. L., A. R., M. J., I. K., E. J., D. G., I. O..

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vienu iš A. L. ir V. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių pripažino ir tai, kad V. Z. (duomenys neskelbtini) darbo biržai, pateikė suklastotus dokumentus, t. y.: 2001-09-26 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašyti neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus pavaduotojo V. G., parduoda UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai direktoriaus V. Z., biliardo įrangą už 52 545,87 Lt; 2001-09-28 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašyti neteisingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės M. Š., parduoda UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai direktoriaus V. Z., biliardo įrangą už 52 545,87 Lt; 2001-10-03 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašyti neteisingi duomenys apie tai, kad G. G. konsultacinė firma, atstovaujama G. G., parduoda UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos komercijos direktoriaus A. L., kompiuterinę įrangą už 23 984,72 Lt, pagal kurią buvo surašytas 2001-10-04 Mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 10 000 Lt pervedė G. G. konsultacinei firmai; ir šiais suklastotais dokumentais pagrindė tai, kad projektui įgyvendinti buvo išleista daugiau kaip 50 proc. projekte numatytų pinigų, todėl (duomenys neskelbtini) darbo biržai dėl apgaulės į UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB banke „(duomenys neskelbtini)“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2001-10-24 mokėjimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 40 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiu aplinkybių vertinimu nesutinka, kadangi iš bylos duomenų ir liudytojų V. G., G. G. parodymų matyti, jog 2001-09-26 sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini); 2001-09-28 PVM sąskaitoje faktūroje, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini); 2001-10-03 sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2001-10-04 Mokėjimo pavedime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įrašyti teisingi duomenys, ir šie dokumentai faktiškai nebuvo suklastoti. Tai, kad vėliau UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakė pirkti kompiuterinę įrangą iš G. G. konsultacinės firmos ir atsisakė pirkti biliardo įrangą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir susigrąžino minėtoms įmonėms pervestas pinigų sumas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad minėti dokumentai buvo suklastoti, t. y. juose nurodyti neteisingi duomenys.

Tai, kad minėti dokumentai, kaip neturintys teisinės galios, buvo panaudoti siekiant įsisavinti paramos lėšas pagal 2001-09-12 sutartį, byloje neįrodžius, jog minėtos lėšos vėliau buvo panaudotos ne projekto įgyvendinimui, neleidžia teigti, kad šios lėšos buvo pasisavintos. Iš byloje esančių 2003-10-20 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-12-16 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-12-31 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo tinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita, todėl nėra galimybių nustatyti, ar iš (duomenys neskelbtini) darbo biržos pagal 2001-09-12 sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos lėšos buvo panaudotos (duomenys neskelbtini) centro projektui įgyvendinti, ar jos buvo pasisavintos.

Kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje neįrodyta tai, jog nuteistieji V. Z. ir A. L. iš anksto žinojo, jog pagal sudarytas sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. G. konsultacine firma prekės nebus perkamos. Tokių aplinkybių nepatvirtina bylos duomenys, ir, priešingai, nuteistieji V. Z. ir A. L. parodė, kad jie nežinojo, jog vėliau atšauks sudarytas sutartis, kadangi tai padarė dėl to, kad rado reikalingų prekių pigiau, ir dėl to, kad prekės neatitiko keliamų reikalavimų, liudytojai G. G., V. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad jie nežinojo, jog sudarytos sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vėliau bus atšauktos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad buhalterinių apskaitos dokumentų neišsaugojimas nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis, todėl buvo inkriminuotas visiškai nepagrįstai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad byloje buvo imtasi visų įmanomų priemonių siekiant nustatyti ir ištirti bylai svarbias aplinkybes, t. y. buvo gautos trys specialisto išvados, vienas ekspertizės aktas, apklausti liudytojai, atlikti kiti procesiniai veiksmai, tačiau objektyviai neįrodyta, kad A. L. ir V. Z. būtų panaudodami apgaulę pasisavinę didelės vertės svetimą turtą, t. y. iš (duomenys neskelbtini) darbo biržos pagal (duomenys neskelbtini) projekto įgyvendinimo 2001-09-12 sutartį gautas paramos lėšas – 80 000 Lt.

Taigi anksčiau išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina tai, kad byloje nėra įrodyta, jog V. Z. ir A. L. būtų apgaule įgiję didelės vertės svetimą turtą. Kaip jau minėta, pagrindinis BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis yra apgaulė, nesant įrodymų, kad svetimas turtas buvo įgytas apgaule, nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tačiau padarė byloje nustatytas aplinkybes neatitinkančias išvadas, ir nepagrįstai A. L. bei V. Z. pripažino kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kadangi A. L. ir V. Z. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties, todėl, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, A. L. ir V. Z. išteisintini.

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme (duomenys neskelbtini) darbo birža pareiškė 82 758,17 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti dėl V. Z. ir A. L. atliktų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino civilinį ieškinį, iš V. Z. ir A. L. solidariai priteisė 82 785,17 Lt turtinės žalos atlyginimą (duomenys neskelbtini) darbo biržai (teisių perėmėjas – (duomenys neskelbtini) teritorinė darbo birža, (duomenys neskelbtini), į.k. (duomenys neskelbtini), a.s. (duomenys neskelbtini)).

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji V. Z. ir A. L. išteisintini, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių bei vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, (duomenys neskelbtini) darbo biržos pareikštą civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą.

Dėl proceso išlaidų

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. Z. ekstradicijos išlaidas pripažino proceso išlaidomis ir iš V. Z. priteisė 5661,82 Lt proceso išlaidų valstybei.

BPK 105 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat, kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad proceso išlaidos gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir į tai, kad V. Z. išteisintinas, neįrodžius, jog buvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, V. Z. ekstradicijos išlaidas laiko valstybės išlaidomis (BPK 105 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. Z. ir A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

(duomenys neskelbtini) darbo biržos pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

V. Z. ekstradicijos išlaidas pripažinti valstybės išlaidomis.

Panaikinti V. Z. ir A. L. taikomas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – ir V. Z. bei A. L. grąžinti jų asmens tapatybės korteles.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Vaclovas IždonasRaimundas Jurgaitis