- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-22
- Bylos Nr.
- I-5922-428/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Pataisos įstaiga), 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 9) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d. jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato perkėlimą iki 15 parų į kamerų tipo patalpas, o perkėlimą į kamerų tipo patalpas nuo 15 parų iki 6 mėnesių numato BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas. BVK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog atliekant nuobaudą BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatomas taikomas rėžimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas sąlygas. Pareiškėjas nurodo, jog jam buvo paskirta 15 parų, tačiau buvo laikomas pagal BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jam buvo uždrausta siųsti laiškus, apsipirkti parduotuvėje, gauti smulkius paketus bei skambinti telefonu. Skunde nurodo, jog pareiškėjui buvo skirta 15 parų, todėl turėjo būti suteiktos BVK 86 straipsnyje numatytos teisės. Uždraudus nurodytas teises buvo pažeisti ne tik įstatymai bet ir pareiškėjo teisės, pareiškėjui buvo sukelti nepatogumai, dvasiniai išgyvenimai bei bendravimo sumažėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 12–15) nurodė, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrus draudimus ir (ar) pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Nuteistasis žinodamas Pataisos namų vidaus tvarkos taisykles nesielgė tinkamai ir veikė priešingai, todėl turėjo numatyti iš to kilsiančias pasekmes ir leido joms sąmoningai kilti. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje numatyta, kad, perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises). Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos. Pareiškėjui nebuvo leidžiama paskambinti telefonu, apsipirkti parduotuvėje, siųsti laiškus, gauti smulkiuosius paketus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti negalėjimas paskambinti telefonu, siųsti ar gauti laiškus bei smulkiuosius paketus, nesikreipė. Pareiškėjas atlikdamas bausmę l-e sektoriuje, nagrinėjamo ginčo laikotarpiu į Pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl streso, patiriamų dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, bendravimo sumažėjimo nesikreipė. Todėl vertinant aplinkybes, jog pareiškėjas realiai jautė emocinę depresiją ar dvasinę skriaudą yra nepagrįstos. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos veiksmų, uždarant pareiškėja 15 parų į kamerų tipo patalpą ir uždraudžiant siųsti laiškus, apsipirkti parduotuvėje, gauti smulkius paketus, skambinti telefonu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN–AK arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamas nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų. BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, jog nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriama nuobauda – pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių.
BVK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.
BVK 86 straipsnyje numatyta, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 3) kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 67-998 buvo nutarta uždaryti į baudos izoliatorių penkiolikai parų (b. l. 36).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam turėjo būti taikomas BVK 86 straipsnyje numatytas laikymo sąlygos, kadangi BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato tik iki 15 parų, o jam buvo paskirta 15 parų kamerų tipo patalpoje.
Teismas pabrėžia, jog BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų apima ir skyrimą 15 parų. Be to, BVK 142 straipsnio 2 dalyje nuobaudos skiriamos tik už sistemingą arba itin piktybišką pažeidimą, o tokių duomenų, jog pareiškėjui nuobauda buvo paskirta už sistemingą arba itin piktybišką pažeidimą teismui nėra pateikta. Be to, BVK 142 straipsnio 2 dalyje nustatytos nuobaudos skiriamos tik tais atvejais, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas (BVK 143 str. 7 d.). Šiuo atveju duomenų apie tai, jog pareiškėjui skiriant nuobaudą buvo Drausmės komisijos teikimas nėra.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuobauda buvo paskirta vadovaujantis BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktu, todėl vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu.
Ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo paskirta neteisėtai nuobauda nėra. Ginčijami pareiškėjo teisių ribojimai buvo taikomi būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, kuri tuo metu galiojo, t. y. šie ribojimai aiškiai ir nedviprasmiškai kilo iš įstatymo reikalavimų ir buvo nulemtas paties pareiškėjo pasirinkto neteisėto elgesio – bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, kas, lyginant su nenusižengusių (kitų grupių) nuteistųjų teisine padėtimi, užtraukė jam papildomų suvaržymų.
Konstatuotina, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių. Taigi šiuo atveju Pataisos įstaiga veikė taip, kaip pagal teisės aktus buvo įpareigota, t. y. neatliko pareiškėjo nurodomų neteisėtų veiksmų.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.