Kauno apygardos teismo nutartis

2010-12-02 · Civilinė byla Nr. 2A-1348-324/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-02
Bylos Nr.
2A-1348-324/2010
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-04419-2009-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Gudynienė (pirm.), Galina Blaževič, Nijolia Indreikienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Lodeksa“
Atsakovas
akcinei bendrovei Ūkio bankui
Advokatai
Rasa Gradauskienė, Diana Ingrida Vinkrelrytė
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1348-324/2010;(Proceso Nr. 2-05-3-04419-2009-9);
Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Jegorovienė;
Procesinio sprendimo kategorija 121.21; 42.10; 42.11.1; 42.11.2. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. gruodžio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Nijolios Indreikienės, sekretoriaujant Neringai Gudašytei ir Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, atsakovo atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinkrelrytei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lodeksa“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2672-429/2010 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Lodeksa“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašė pripažinti atsakovo vienašališką kredito sutarčių Nr. KR04-335/05 ir Nr. KR04-577/06 nutraukimą negaliojančiu nuo sutarčių nutraukimo momento, pakeisti kredito sutarčių Nr. KR04-335/05 ir Nr. KR04-577/06 sąlygas, atidedant kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą pagal minėtas sutartis trejiems metams.

Nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 30 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis Nr. KR04-335/05, kuria atsakovas ieškovui suteikė 382640 Lt sumos kreditą, o 2006 m. gruodžio 8 d. tarp tų pačių šalių buvo sudaryta kredito sutartis KR04-577/06, kuria atsakovas ieškovui suteikė 200000 Lt sumos kreditą. Prievolių įvykdymas pagal minėtas sutartis buvo užtikrintas hipotekos lakštais. Atsakovas 2009 m. sausio 8 d. raštais Nr. 01-28, 01-29 ieškovui pranešė, jog nuo 2009 m. sausio 7 d. vienašališkai nutraukia kredito sutartis, nes ieškovas nevykdė kredito sutarčių Nr. KR04-335/05 ir Nr. KR04-577/06 sąlygų, t.y. negrąžino atsakovui kredito pagal minėtomis sutartimis nustatytus mokėjimo grafikus ir nemokėjo palūkanų. Teigė, kad atsakovas kredito sutartis nutraukė neteisėtai ir nepagrįstai, nes ieškovas prašė atsakovo iš dalies pakeisti kredito sutarčių sąlygas, tačiau atsakovas į prašymus nereagavo. Tokiu būdu atsakovas pažeidė kredito sutarčių 17.2 punktą ir CK 6.200 straipsnyje įtvirtintą principą, jog vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Ieškovas pagal savo finansines galimybes vykdė kredito sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovas šiuo metu vykdo savo įsipareigojimus kreditoriams. Nutraukdamas sutartis vienašališkai, atsakovas pažeidė CK 6.217 straipsnio normas. Atsakovo teisės nebuvo pažeistos, nes piniginės prievolės įvykdymas buvo užtikrintas turto, kurio vertė didesnė nei skoliniai įsipareigojimai, įkeitimu. Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kaltės ieškovas patyrė didelių finansinių nuostolių, bendrovėje laikinai atsirado piniginių lėšų trūkumas. Tai laikytina nenugalima jėga, todėl ieškovas atleistinas nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendė, kad ieškovas, teikdamas prašymus ir siūlymus, ėmėsi priemonių, kad nebūtų nutrauktos sudarytos kredito sutartys, o atsakovas, priimdamas ieškovo siūlymus ir darydamas nuolaidas, geranoriškai sprendė susidariusią situaciją. Konstatavo, kad atsakovas sutartis vienašališkai nutraukė dėl to, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus net ir po to, kai, atsižvelgiant į ieškovo siūlymus ir prašymus, buvo pakeistos kreditavimo sutarčių sąlygos. Nurodė, kad galimybę atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį šalys aptarė kreditavimo sutarčių 14.1.1.punkte, todėl ieškovui dėl finansinės padėties negalint vykdyti savo įsipareigojimų, atsakovas teisėtai vienašališkai nutraukė sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas, 3, 5 dalys). Ieškovo nurodytų aplinkybių, kad savo įsipareigojimų bankui negalėjo vykdyti dėl kilusios pasaulinės ekonominės krizės ir dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos neveiklumo išduodant pažymas, nevertinamo kaip nenugalimos jėgos. Nustatė, kad ieškovas negavo valstybinės institucijos leidimo dėlių eksportui, nes pats ieškovas nevykdė įstatymo nustatytų reikalavimų. Padarė išvadą, kad ieškovas iš dalies pervertino savo galimybes, sudarydamas kredito sutartis. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, negali būti pagrindu atleisti šalį nuo prievolės pagal paskolos sutartį vykdymo. Nurodė, kad proceso metu ieškovas visiškai nevykdė savo įsipareigojimų atsakovui pagal sudarytas ir atsakovo vienašališkai nutrauktas kredito sutartis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Nepagrįsta išvada, kad kredito sutarčių pakeitimai buvo daromi ieškovo prašymu. Aplinkybių, kad atsakovas būtų keitęs kredito sutartis pagal ieškovo prašymus, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pažeisti CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Ieškovas ne kartą motyvuotais raštais ir žodžiu kreipėsi į atsakovą, patvirtindamas savo pasirengimą dengti visus būtinus įsiskolinimus, ir prašydamas iš dalies pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, kad būtų išsaugota abiejų sutarties šalių pusiausvyra ir ieškovui būtų sudarytos palankesnės atsiskaitymo sąlygos. Į šiuos prašymus ieškovas negavo atsakovo atsakymo. Darytina išvada, kad ieškovo prašymai nebuvo nagrinėjami ir sprendimai šiuo klausimu nebuvo priimami. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutartinės prievolės šalių veiksmai sutarties vykdymo metu vertintini ir vieno pagrindinių prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo principo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-795/2002). Tai reiškia, kad teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindo konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo. Akivaizdu, kad atsakovas su ieškovu tinkamai nebendradarbiavo, net nesvarstė ieškovo prašymų dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo.

Neįvertinta, kad visa skola atsakovui yra užtikrinta įkeičiant ieškovui priklausantį turtą, kurio vertė viršija skolinius įsipareigojimus, todėl atsakovas, nutraukdamas kreditavimo sutartis, pasielgė nesąžiningai, tokie atsakovo veiksmai neatitinka sutarčių, prievolių ir bendrųjų teisės principų nuostatų, įpareigojimų šalims vykdant prievoles, bendradarbiauti, nepažeisti šalių interesų pusiausvyros, elgtis sąžiningai ir protingai.

Nepagrįstai konstatuota, jog vėlavimas sumokėti įmokas gali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikusiu atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Sprendžiant, ar įvykdytas sutarties pažeidimas yra esminis, nenustatyta, kokia yra sudarytos sutarties esmė, kas yra jos dalykas ir kokios yra esminės sutarties sąlygos. Ieškovas pripažįsta savo įsipareigojimus atsakovui, tačiau sutarčių atnaujinimas – pratęsimas būtų protingas ir nepažeidžiantis nei ieškovo, nei atsakovo teisių, naudingas abiems šalims. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovo interesai dėl to nenukentėtų. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos kreditavimo sutartys, todėl darytina pagrįsta išvada, kad šalys siekė ilgalaikių santykių. Atsakovas, suteikdamas kreditą, siekė reguliariai gauti stabilias pajamas iš ieškovo mokamų palūkanų, o ieškovas siekė užsitikrinti verslo vystymą atsakovo suteiktų kreditų pagalba. Įvertinus šalių pareigą bendradarbiauti, siekti, kad prievolės vykdymas kitai šaliai būtų kuo ekonomiškesnis, savo teisėmis naudotis protingai, prieš įgyvendindamas sutartinę savo teisę, atsižvelgiant į neigiamas pasekmes kontrahentui, atsakovas privalėjo tinkamai informuoti ieškovą apie ketinimą įgyvendinti savo teisę nutraukti sutartį, išsiaiškinti prievolės tinkamo nevykdymo priežastis ir tolesnio bendradarbiavimo galimybes, visų pirma taikyti kitas sutartyje nustatytas mažiau griežtas poveikio priemones. Atsakovas nesutiko pakeisti kreditavimo sutarčių sąlygų, nesuteikdavo papildomų terminų pradelstiems mokėjimams padengti, todėl pažeidė CK 6.209, 6.217 straipsnius. CK 6.217 straipsnyje įtvirtinti tik bendro pobūdžio kriterijai, kuriuos kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti ir nuspręsti, ar sutarties pažeidimas buvo esminis ir leidžiantis vienašališkai nutraukti sutartį. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta tik joje numatytais pagrindais. Kredito sutartyse nėra aptarta jokių nutraukimo sutarties pagrindų, todėl sutartys vienašališkai negalėjo būti nutrauktos, nes tai prieštarautų teisės normoms. Ieškovas vykdė sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, t.y. pagal savo finansines galimybes siekė laiku mokėti įmokas, o laikinai neturėdamas galimybių įvykdyti įsipareigojimus, kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Kadangi ieškovas nė vieno iš esminių sutarčių pažeidimų neįvykdė, atsakovas pretenzijas jam reiškė tik dėl vėlavimo sumokėti įmokas ir tuo remdamasis vienašališkai nutraukė sutartis, nepagrįstai konstatuota, jog vėlavimas sumokėti įmokas gali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikusiu atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartis.

Nepagrįsti argumentai, jog aplinkybė, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, negali būti pagrindu atleisti šalį nuo prievolės pagal paskolos sutartį vykdymo. Ieškovas niekuomet nesiekė būti atleistas nuo prievolės vykdymo, tačiau prašė atsakovo pakeisti sutarties sąlygas, o pastarajam atsisakius, kreipėsi į teismą. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prasidėjo didelė ekonominė krizė, kuri turėtų būti prilyginta nenugalimai jėgai (force majeure) (CK 6.212 straipsnis). Neįvertinta, kad rinkoje sumažėjo apimtys, valstybės mastu mažinamas darbo užmokestis, fiziniai ir juridiniai asmenys neatsiskaito vieni su kitais.

Nepagrįsti argumentai, kad ieškovas teismo proceso eigoje vienodai lygiai turėjo vykdyti visas pinigines prievoles. Byloje nėra duomenų, išskyrus atsakovo atstovo aiškinimus, kad ieškovas vykdė pinigines prievoles vienus kreditorius išskirdamas virš kitų. Darytina išvada, kad sprendimas grįstas ne byloje ištirtais rašytiniais įrodymais, o atsakovo samprotavimais, nesant jiems pagrįsti jokių objektyvių duomenų. Dėl to pažeistos CPK 3 straipsnio nuostatos, numatančios, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus, turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad ieškovas nesiėmė jokių priemonių, kad išlaikyti sutartinius santykius su atsakovu – neteikė realiai įgyvendinamų, abipusiai priimtinų pasiūlymų dėl kredito grąžinimo. Ieškovas nebendradarbiauja su atsakovu, neketina vykdyti ir nevykdo paskolinių įsipareigojimų pagal sutartis, kurių nutraukimą ginčija kaip neteisėtą. Ieškovas, prašydamas 3 metams atidėti kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą, siekia 3 metus naudotis atsakovo pinigais be jokių palūkanų, o tai atsakovui ir jo indėlininkams kelia žalą. Kreditavimo sutarčių 14.1.1 punkte numatyta atsakovo teisė, esant atitinkamoms aplinkybėms, vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas sutiko pakeisti kreditavimo sutarčių sąlygas – pratęsė kredito grąžinimo terminus, tačiau ieškovas ir šių pakeistų įsipareigojimų nevykdė. Negrąžintas kreditas yra esminė kredito sutarties pažeidimo sąlyga. Atsakovas jau patiria nuostolius dėl ieškovo nemokumo, todėl atnaujinti kreditavimo santykius su ieškovu jam nėra naudinga.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu joje dalyvaujantys asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Šalių tarpusavio teises ir pareigas nustato dvi kreditavimo sutartys. Pasirašydamas sandorį dėl 382640 Lt kredito, ieškovas įsipareigojo nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. kas mėnesį bankui mokėti po 4500 Lt iki kiekvieno mėnesio pirmos dienos; iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 4640 Lt. Kredito sutarčių sąlygos buvo pakeistos 2005 m. rugsėjo 30 d susitarimu, pagal kurį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. kas mėnesį skolininkas turėjo mokėti po 1000 Lt, nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. – kas mėnesį po 4780 Lt, iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. – po 6749,69 Lt. Pasirašydamas 200000 Lt paskolos sutartį, ieškovas įsipareigojo nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2009 m. lapkričio 1 d. kas mėnesį mokėti po 5700 Lt, iki 2009 m. gruodžio 1 d. – 6200 Lt. 2006 m. gruodžio 8 d. sutarties pakeitimu kredito grąžinimo terminai ir sumos atitinkamai buvo pakeistos į 1000 Lt kas mėnesį 2007 m. gegužės 1 d. – rugpjūčio 1 d. laikotarpiu, po 6900 Lt – 2007 m. rugsėjo 1 d. – 2009 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu, iki 2009 m. gruodžio 1 d. – 8462,37 Lt. Skolininko įsipareigojimai buvo užtikrinti hipoteka.

Vienu iš vienašališko sutarčių nutraukimo pagrindų šalys numatė kredito gavėjo bet kurio mokėjimo ar jo dalies pradelsimą. Ieškovas neginčija, kad savo įsipareigojimų bankui dėl kredito grąžinimo nevykdė, kelis kartus kreipėsi į kreditorių aiškindamas mokėjimo pradelsimo priežastis, teikė prašymus dėl kredito sutarčių sąlygų pakeitimo ( t. 1 b.l. 101-112).

Kreditavimo sandorių 14.1 punktu šalys susitarė, jog, sutarties vykdymo metu iškilus grėsmei, kad kreditas nebus laiku grąžintas, o taip pat esant vienai iš minimame punkte nurodytų aplinkybių, bankas turi teisę vienašališkai ne ginčo tvarka nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą, nelaukdamas kredito grąžinimo termino pabaigos, ir išieškoti negrąžintą kreditą, palūkanas, mokesčius, baudas, delspinigius ne ginčo tvarka pagal sutarties 9.5 punkto nuostatas, o nesant pinigų sąskaitose, nukreipti išieškojimą į įstatymų nustatyta tvarka įkeistą turtą ir kitą turtą. ( 14.1.1 p). 2009 m. pradžioje ieškovo įsiskolinimas bankui sudarė 61743,93 Lt pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. sutartį ir 95143,53 Lt - pagal 2006 m. gruodžio 8 d. sutartį, todėl 2009 m. sausio 7 d. atsakovas kreditavimo sutartis nutraukė. Pagal CK 6.156 straipsnio pirmosios dalies nuostatas šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, todėl apelianto teiginiai apie sutarčių, prievolių ir bendrųjų teisės principų nuostatų, įpareigojimų šalims vykdant prievoles nesilaikymą ir atsakovo nesąžiningumą, nutraukiant sutartį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja sutarties laisvės principui. Prievolės nevykdė ne atsakovas, o ieškovas. Prievolės įvykdymo užtikrinimo buvimas neatima iš atsakovo teisės pasinaudoti sandorio nutraukimu, skolininkui jo nevykdant.

Kredito grąžinimo terminų pakeitimas, skolininko padėties palengvinimas kredito grąžinimo įmokų dydžio pakeitimu paneigia apelianto argumentus apie tai, kad kreditorius su juo nebendradarbiavo. Tai, kad atsakovas nesvarstė ieškovo prašymų dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo, paneigia atsakovo pateikti skolininko prašymai t. 1 b.l 101-110 ir banko darbuotojų rezoliucijos paruošti dokumentus prašymų svarstymui. Iš ieškovo siūlyto paskolos grąžinimo grafikų t. 1 b.l. 110-110 matyti, jog jis siekė tris metus naudotis beprocentiniu kreditu. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad ieškovas pageidavo keisti sutarties sąlygas, teikdamas realiai neįgyvendinamus ir abiems pusėms nepriimtinus pasiūlymus. Atsakovo įmonės pagrindinė veikla – kreditų teikimas ir pajamų už naudojimąsi paskolintais pinigais (palūkanų) gavimas. Negaudamas palūkanų iš skolininkų, bankas apribotų galimybę gauti pelną, mokėti palūkanas savo indėlininkams, tuo pažeisdamas jų interesus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo neįrodyto protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pažeidimo bei nepagrįsto nebendradarbiavimo, atsakovui atsisakius pakeisti sutarties sąlygas pagal ieškovo pateiktus pasiūlymus. Apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-795/2002 pagal UAB “Remolita ir Ko” ieškinį atsakovui UAB “Autopartis” dėl nuostolių atlyginimo ir delspinigių priteisimo, pasisakoma dėl prievolių, kylančių iš rangos sutarties, vykdymą reglamentuojančių teisės normų tinkamo aiškinimo ir taikymo klausimais. Kasacinis teismas akcentavo šalių bendradarbiavimo principo laikymosi svarbą vykdant prievoles, atsirandančias rangos sutarties pagrindu ir pripažino, jog nagrinėtu atveju šalių kaltė dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo yra mišri. Kitokios faktinės apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog AB Ūkio bankas atsisakė bendradarbiauti su pareigos mokėti kredito grąžinimo įmokas nevykdančia UAB „Lodeksa“ ir pats dėl to yra kaltas, todėl nelaikytina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažeidė kasacinio teismo praktiką aiškinant ir taikant įstatymus dėl sutarties šalių bendradarbiavimo.

CK 6.217 straipsnio pirmoji dalis įtvirtina, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo arba netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į šios normos antrojoje dalyje numatytas aplinkybes. Iš pranešimo apie kredito sutarčių nutraukimą, atsakovo atsiliepimo į ieškinį ir jo atstovės paaiškinimų matyti, jog atsakovas sutartį nutraukė todėl, kad jos nevykdymas davė pagrindą nesitikėti sutarties įvykdymo ateityje. Pranešime apie sutarties nutraukimą nurodoma, kad ieškovo skola pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. sutartį yra 335747,56 Lt, negrąžino kredito likutis – 329494,69 Lt, nesumokėtos palūkanos – 3984,21 Lt, nesumokėti delspinigiai – 2298,66 Lt. Atitinkami duomenys pagal 2006 m. gruodžio 8 d. sutartį – skola – 182009,40 Lt. negrąžintas kredito likutis – 173923,64 Lt, nesumokėtos palūkanos – 4239,57 Lt, nesumokėti delspinigiai – 3846, 19 Lt. Įsiskolinimo sumos leidžia daryti išvadą, jog ieškovo vėlavimas mokėti kredito įmokas buvo esminis – vėluojant beveik metus, jos faktiškai nebuvo mokamos. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų apie kredito mokėjimą po sutarčių nutraukimo matyti, kad per dvejus metus ieškovas bankui kredito grąžinimo įmokas yra mokėjęs tik tris kartus 2009 m. sausio mėnesį – 27,13 Lt, 500 Lt ir 48,80 Lt. Tai paneigia apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad sutarčių atnaujinimas, siekiant ilgalaikių santykių, būtų buvęs naudingas, protingas ir abiejų šalių interesų nepažeidžiantis veiksmas bei kad ieškovas neįvykdė nė vieno iš esminių sutarčių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad vėlavimas sumokėti įmokas ( faktiškai tai reiškia kredito įmokų bei palūkanų nemokėjimą ir tuo pačius sutarties nevykdymą) gali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikusiu atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartis.

CK 6.212 straipsnis detaliai neišvardija aplinkybių, pripažintinų nenugalima jėga (force majore), pastarąją apibrėždamas kaip aplinkybę, kurios sutarties nevykdanti šalis negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šios aplinkybės ar jos pasekmės atsiradimui. Įstatymų leidėjas konstatavo, jog nenugalima jėga nelaikoma tai, jog rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia prievoles ( 1 d.). Tuo vadovaudamasis apygardos teismas sprendžia, jog reikiamo kiekio piniginių išteklių neturėjimas kredito grąžinimui nėra force majore įstatymų leidėjo požiūriu. Analogiškai šio įstatymo nuostatomis nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, jog nenugalima jėga yra piniginių išteklių netekimas dėl sumažėjusių apimčių, fizinių ir juridinių asmenų neatsiskaitymas bei valstybės mastu sumažintas darbo užmokestis.

Apie tai, kad ieškovas vykdė pinigines prievoles vienus kreditorius išskirdamas virš kitų, atsakovas sprendė iš paties ieškovo raštų ( t. 1 b.l. 109).

Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, atmestini apeliacinio skundo argumentai apie sprendimo pagrindimą ne byloje ištirtais rašytiniais įrodymais, o atsakovo samprotavimais, nesant jiems pagrįsti jokių objektyvių duomenų, bei CPK 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Apeliacinio proceso metu ieškovo atstovė prašė bylą nutraukti. Nenurodžius prašymo pagrindų ir apeliacinio skundo dalyko nepakeitus CPK 323 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinis skundas atmestinas, bylą išnagrinėjus iš esmės.

Nenustačius CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų konstatuoti sprendimo neatitikimą CPK 263 straipsnyje numatytiems reikalavimams, jis nekeistinas ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas). Iš ieškovo valstybei priteistinos 5,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme ( CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, 2010 m. kovo 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lodeksa“ ( įmonės kodas 125518069) 5,40 ( penkis Lt 40 ct) Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Virginija GudynienėKolegijos teisėjai Galina BlaževičNijolia Indreikienė