- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-442-3065-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01342-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“, uždarajai akcinei bendrovei „Vitaresta“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- V. S.
- Advokatai
- Rūta Čilinskaitė
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno švara“ atstovei advokatei Rūtai Čilinskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Kauno švara“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Vitaresta“, dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. AD-950, kuriuo jam už pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 161-1 straipsnyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda. Nuobauda pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad jis pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija) patvirtintų Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių 24, 76, 77.2 punktų reikalavimus, t. y., būdamas DNSB „Granitas“ pirmininku, neturėjo galiojančios sutarties su komunalinių atliekų tvarkytoju, su kuriuo savivaldybė sudariusi mišrių komunalinių (buitinių) atliekų tvarkymo sutartį.
Pareiškėjas V. S. taip pat pareiškė prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimis šį prašymą išskyrė į atskirą bylą ir, sustabdęs bylą dėl administracinės nuobaudos panaikinimo, pradėjo teiseną dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Pareiškėjas prašė ištirti bei nustatyti, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija) 76 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, pripažinti ginčijamą punktą negaliojančiu ir netaikytinu nuo tos dienos, kai jo pagrindu atsirado teisinės pasekmės; ištirti bei nustatyti, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija) 77.2 punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 3 daliai ir 17 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, pripažinti ginčijamą punktą negaliojančiu ir netaikytinu nuo tos dienos, kai jo pagrindu atsirado teisinės pasekmės.
Pareiškėjas nurodė, kad, aiškinant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 77, 77.2 punktų nuostatas, matyti, jog visi komunalinių atliekų turėtojai privalo sudaryti sutartis su komunalinių atliekų tvarkytoju; tokias sutartis taip pat privalo sudaryti ir daugiabučių namų savininkų bendrijų pirmininkai. Tokios nuostatos prieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymui, kuriame nėra numatyta jokia pareiga viso namo gyventojų vardu, neatsižvelgiant į jų pageidavimus, sudaryti sutartį tik su vienu konkrečiu komunalinių atliekų tvarkytoju. Tuo tarpu Civilinis kodeksas įtvirtina sutarčių laisvės principą, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ir kuris draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nei Atliekų tvarkymo įstatymas, nei kiti įstatymai pareiškėjo neįpareigoja sudaryti Taisyklėse nurodytų sutarčių. Be to, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis įpareigoja viešojo administravimo subjektus, įgyvendinančius pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis draudžia iš vietinės rinkliavos mokėtojo reikalauti atlyginti už objektą, už kurį pagal šį įstatymą nustatyta vietinė rinkliava, kitaip negu sumokant vietinę rinkliavą. Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato, kad rinkliavas ar kitokį atlyginimą už viešųjų paslaugų teikimo administravimą gali nustatyti tik įstatymai. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalį, teritoriniai valstybinio administravimo subjektai negali dubliuoti ar keisti centrinių valstybinio administravimo subjektų viešųjų paslaugų teikimo reglamentavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymu, atliekų tvarkymas nėra fizinio ar juridinio asmens asmeninis reikalas, nes tai susiję su visų Lietuvos Respublikos piliečių gerove ir teise į sveiką, saugią ir švarią gyvenamąją aplinką. Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, reglamentuojančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir užtikrinančias, kad šios paslaugos atitiktų aplinkosaugos, techninius–ekonominius, higienos reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų tvarkymo planus. Tai reiškia, jog atsakovas savo teritorijoje gali savarankiškai organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą. Atsakovas nurodė, kad Taisyklių 76 ir 77.2 punktai yra nustatyti vadovaujantis imperatyviomis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis. Apmokėjimas už atliekų tvarkymą nėra sutartinio pobūdžio ir jis reglamentuojamas viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 3 dalis, 6 ir 7 straipsnius, 30 straipsnio 5 dalį, asmenys privalo atliekas perduoti tvarkyti nustatyta tvarka paskirtam atliekų tvarkytojui. Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog Taisyklių 77.2 ir 76 punktai prieštarauja Civiliniame kodekse įtvirtintam sutarčių laisvės principui ar pareiškėjo nurodytoms kitoms įstatymų nuostatoms.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ su pareiškėjo prašymu taip pat nesutiko.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija),76 punktas neprieštarauja Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims; pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija), 77.2 punktas prieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 punktui, 23 straipsnio 2 dalies 8 punktui, ir nusprendė laikyti jį panaikintu bei netaikyti nuo jo priėmimo dienos; pareiškėjo prašymą dėl kitų reikalavimų atmetė, nes jis nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.
Teismas nurodė, kad Taisyklių 76 punktas nustato, jog savivaldybės teritorijoje esantys komunalinių atliekų turėtojai gali naudotis tik tų komunalinių atliekų tvarkytojų, su kuriais savivaldybė sudaro sutartis, paslaugomis; apie šiuos komunalinių atliekų tvarkytojus atliekų turėtojams teikiama informacija skelbimais viešose vietose ir žiniasklaidoje. Pareiškėjo nuomone, toks reglamentavimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, kuriame įtvirtinta viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tačiau šis klausimas nėra susijęs su teismo žinioje esančia pareiškėjo iškelta konkrečia byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalis), o pareiškėjas nėra subjektas, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalį galintis kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašo ištirti Taisyklių 76 punkto atitiktį Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims, įtvirtinančioms sutarčių laisvės principą. Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis numato savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, kurioms priskiriamas vietinių rinkliavų nustatymas bei komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas. Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, savivaldybės tarybai suteikta teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 bei 30 straipsniai reglamentuoja savivaldybių funkcijas atliekų tvarkymo srityje ir numato, jog savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 123 UAB „Kauno švara“ pavestas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. DNSB „Granitas“ yra privatusis ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, negalintis būti savarankišku atliekų tvarkytoju Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 6 bei 7 straipsnių prasme, todėl privalo sudaryti sutartį su komunalinių atliekų tvarkytoju, su kuriuo Kauno miesto savivaldybė jau yra Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka sudariusi sutartį. Dėl šių motyvų darytina išvada, kad ginčijamas Taisyklių 76 punktas neprieštarauja Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Teismas nurodė, kad Taisyklių 77.2 punktas nustato, jog visi komunalinių atliekų turėtojai privalo sudaryti sutartis su komunalinių atliekų tvarkytoju ir visiškai ir laiku atsiskaityti už atliekų tvarkymą; sutartis su komunalinių atliekų tvarkytoju privalo sudaryti daugiabučių namų savininkų bendrijų pirmininkai. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš vietinės rinkliavos mokėtojo negali būti reikalaujama atlyginti už objektą, už kurį pagal šį įstatymą nustatyta vietinė rinkliava, kitaip negu sumokant vietinę rinkliavą. Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad rinkliavas ar kitokį atlyginimą už viešųjų paslaugų teikimo administravimą gali nustatyti tik įstatymai, o 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog teritoriniai valstybinio administravimo subjektai negali dubliuoti ar keisti centrinių valstybinio administravimo subjektų viešųjų paslaugų teikimo reglamentavimo, tačiau gali jiems teikti siūlymus dėl viešųjų paslaugų teikimo tvarkos tobulinimo ar naujos viešosios paslaugos nustatymo. Teismas nurodė, kad byloje, kurioje pareiškėjas skundžia jam paskirtą administracinę nuobaudą, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad jis nėra teisės pažeidimo subjektas, ir tuo, kad jis, kaip bendrijos pirmininkas, nepagrįstai verčiamas sudaryti sutartį tik su komunalinių atliekų tvarkytoju UAB „Kauno švara“. Atsižvelgiant į tokią pareiškėjo poziciją, nėra aktualu svarstyti jo prašymą ištirti Taisyklių 77.2 punkto atitikimą minėtiems įstatymams, nes toks prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 punktas).
Teismas nurodė, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 5 punktą, teismas sustabdo administracinę bylą ir tais atvejais, kai pats nusprendžia ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą ištirti Taisyklių 77.2 punkto teisėtumą taip pat grindė ir neatitikimu Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatoms, jų nedetalizuodamas. Atsižvelgiant į šiame Taisyklių punkte išdėstytą imperatyvią nuostatą, kad sutartis su komunalinių atliekų tvarkytoju sudaro daugiabučių namų savininkų bendrijų pirmininkai, teismui kyla abejonė, ar šis Taisyklių punktas atitinka minėto įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad, pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 6 punktą, bendrijos valdymo ir kontrolės organai, jų rinkimo tvarka, teisės ir pareigos bei atsakomybė turi būti apibrėžti bendrijos įstatuose. Bendrijos valdymo organai yra bendrijos narių susirinkimas, bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas), kurių teises nustato įstatymas (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 punktą, bendrijos narių susirinkimas turi teisę nustatyti bendrijos ūkinės veiklos organizavimo ir valdymo tvarką ir su tuo susijusius įgaliojimus valdybos nariams (bendrijos pirmininkui), taip pat jų darbo apmokėjimo sąlygas, samdomų darbuotojų skaičių ir jų darbo apmokėjimo tvarką arba sutarčių su gyvenamųjų namų priežiūros ir administravimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis sudarymo sąlygas. Sudaryti sutartis su fiziniais ar juridiniais asmenimis turi teisę bendrija, kuriai atstovauja bendrijos valdyba arba bendrijos pirmininkas, veikiantys pagal savo kompetenciją ir sprendžiantys kitus klausimus, susijusius su bendrijos veikla (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 25 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šių teisės normų analizės pagrindu darytina išvada, kad tik bendrijos narių susirinkimas nagrinėja klausimus, susijusius su bendrijos ūkinės veiklos organizavimu, todėl tik jis gali spręsti, kas turi teisę pasirašyti tokios veiklos sutartis. Viešojo administravimo subjektui vienašališkai nustačius prievolę tik bendrijos pirmininkui pasirašyti sutartis su komunalinių atliekų tvarkytoju, pažeidžiamos bendrijos teisės, todėl Taisyklių 77.2 punktas prieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 punktui ir 23 straipsnio 2 dalies 8 punktui.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmesti visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pripažino, kad Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija), 77.2 punktas prieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 punktui, 23 straipsnio 2 dalies 8 punktui, ir nusprendė laikyti jį panaikintu bei netaikyti nuo jo priėmimo dienos. Atsakovas nurodo, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 8 punkte imperatyviai nustatyta, jog bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) atstovauja bendrijai pagal savo kompetenciją, sprendžia kitus klausimus, susijusius su bendrijos veikla. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad bendrijos valdybos pirmininkas atstovauja bendrijai. Todėl darytina išvada, kad daugiabučių namų savininkų bendrija įgyja civilines teises ir pareigas bei jas įgyvendina per savo vadovą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškina Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 punktą, nurodydamas, kad bendrijos narių susirinkimas gali numatyti sutarčių sudarymą ne per bendrijos pirmininką (valdybos pirmininką). Šioje teisės normoje bendrijos narių susirinkimui suteikiama teisė tik nustatyti bendrijos ūkinės veiklos organizavimo ir valdymo tvarką ir su tuo susijusius įgaliojimus valdybos nariams (bendrijos pirmininkui), taip pat sutarčių sudarymo sąlygas, o, vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi ir 23 straipsnio 2 dalies 8 punktu, tik bendrijos pirmininkas (valdybos pirmininkas) atstovauja bendrijai. Todėl darytina išvada, kad bendrijos narių susirinkimas negali nustatyti teisinio reglamentavimo, nustatančio kitokią bendrijos atstovavimo tvarką ir apribojančio pirmininkams Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu nustatytas atstovavimo teises ir įgaliojimus. Atsakovas nurodo, kad dėl paminėtų motyvų daugiabučių namų savininkų bendrijai atstovauti ir jos vardu pasirašyti sutartis turi teisę tik bendrijos pirmininkas, o tuo atveju, kai bendrijoje sudaroma valdyba, – bendrijos valdybos pirmininkas. Vadinasi, tik bendrijos pirmininkas yra atsakingas, kad būtų įstatymų nustatyta tvarka sudaryta sutartis su atliekų tvarkytoju, o Taisyklių 77.2 punktas neprieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 punktui, 23 straipsnio 2 dalies 8 punktui. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė laikyti, jog Taisyklių 77.2 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl jo pripažinimo neteisėtu. Nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, bet tai yra išimtinė taisyklė. Taikant šią taisyklę, būtina atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinti neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju to nepadarė. Atsakovas nurodo, kad Taisyklių 77.2 punktas jau yra sukėlęs teisinius padarinius nuo jo įsigaliojimo 2008 m. balandžio 5 d. Vadovaujantis šiuo punktu, buvo sudarytos atliekų tvarkymo sutartys tarp įstatymų nustatyta tvarka paskirto atliekų tvarkytojo UAB „Kauno švara“ ir daugiabučių namų savininkų bendrijų, o pagal pastarąsias sutartis UAB „Kauno švara“ suteikė atliekų tvarkymo paslaugas ir daugiabučių namų savininkų bendrijos už sutiektas paslaugas sumokėjo. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, iš esmės suformuojama tokia situacija, jog nuo 2008 m. balandžio 5 d. už atliekų tvarkymą daugiabučiuose namuose, kuriuose yra įsteigtos bendrijos, niekas neprivalo mokėti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vitaresta“ prašo apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tik daugiabučio namo savininkų bendrijos narių susirinkimas nagrinėja klausimus, susijusius su bendrijos ūkinės veiklos organizavimu, todėl tik jam galima spręsti, kas turi teisę pasirašyti tokios veiklos sutartis. Akivaizdu, kad, viešojo administravimo subjektui vienašališkai nustačius prievolę tik bendrijos pirmininkui pasirašyti sutartis su komunalinių atliekų tvarkytoju, būtų pažeidžiamos bendrijos bei paties pirmininko teisės ir teisėti interesai. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netaikyti norminio akto dalies nuo jos priėmimo dienos, įvertino visas bylos aplinkybes ir neigiamų teisinių pasekmių tikimybę. Kitų daugiabučių namų savininkų bendrijų balsavimo metu priimti sprendimai dėl komunalinių atliekų tvarkytojo pasirinkimo, šių sprendimų pagrindu bendrijų pirmininkų pasirašytos sutartys su UAB „Kauno švara“ neturėtų netekti galios ir sukelti kitas neigiamas teisines pasekmes. Jeigu nuo 2008 m. balandžio 5 d. bendrijų pirmininkai laisva valia sudarė ir pasirašė sutartis su UAB „Kauno švara“, tai šios sutartys yra galiojančios, o Taisyklių 77.2 punkto netaikymas nuo jo priėmimo dienos nedaro įtakos jų galiojimui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauno švara“ su apeliaciniu skundu sutinka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad daugiabučio namo savininkų bendrija įgyja civilines teises ir pareigas bei jas įgyvendina per savo vadovą, t. y. bendrijos pirmininką. Pagal Civilinio kodekso 2.81 straipsnio 1 dalį, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalį ir 23 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tik bendrijos pirmininkas (valdybos pirmininkas) atstovauja bendriją. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė laikyti, jog Taisyklių 77.2 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas specialus atvejis, kai teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Kauno švara“ yra sudariusi sutartis dėl komunalinių atliekų išvežimo su kitomis daugiabučių namų savininkų bendrijomis. Teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad nuo 2008 m. balandžio 4 d. daugiabučių namų savininkų bendrijos neprivalo apmokėti už UAB „Kauno švara“ suteiktas komunalinių atliekų išvežimo paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pagal to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalį, minėti subjektai taip pat turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti specialūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sprendžiant šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimas yra išsprendžiamas teismo nutartimi, o kitos šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos suponuoja išvadą, jog tokia teismo nutartimi gali būti priimami dviejų rūšių procesiniai sprendimai: 1) atmesti prašymą; arba 2) pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Pažymėtina, kad įstatymas nenumato procesinio sprendimo rūšies – priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Minėtas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą teigti, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo metu nėra apsiribojama vien tik prašymo atitikimo formaliems įstatyme nurodytiems procesiniams reikalavimams patikrinimu, kaip tai daroma skundo priėmimo įprastinėse administracinėse bylose atveju. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti tokio prašymo turinį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalis, be kita ko, reikalauja patikrinti, ar prašymas yra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, ir įvertinti prašyme pateikiamą motyvaciją.
Prieš tai nurodyti įstatymo reikalavimai dėl teismo priimamų procesinių sprendimų rūšių bei prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimo nagrinėjimo apimties suponuoja dar vieną išvadą, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo pradėjimo atveju lemiamą procesinę reikšmę turi ne atitinkamas suinteresuoto asmens prašymas, o teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Nors formalus pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą yra suinteresuoto asmens prašymas, tačiau atitinkamo tyrimo pradėjimą ir jo dalyko apibrėžimą lemia teismo nutartis. Būtent teismo nutartyje pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą turi būti konkrečiai apibrėžta, kokio norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumas bus tiriamas; turi būti konkrečiai nurodytos įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; turi būti pateikta konkreti teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms. Būtent tokio pobūdžio teismo nutartis yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumu papildomai suabejoja ir pats konkrečią bylą nagrinėjantis teismas, atitinkamos konkrečiai motyvuotos teismo abejonės taip pat turi būti išdėstytos nutartyje pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir paties teismo iškeltų abejonių vertinimas norminėje byloje turi būti atliekamas pagal minėtoje nutartyje apibrėžtas ribas.
Pažymėtina, kad minėtų reikalavimų atitinkamos norminės administracinės bylos pradėjimui nustatymas nėra savitikslis dalykas, bet yra pagrįstas procesine logika. Nors konkreti administracinė byla yra nagrinėjama pagal suinteresuoto asmens skundą ir jos proceso dalyviai turi teisę pareikšti savo nuomonę dėl bylos išsprendimo, nors suinteresuotas asmuo iškelia klausimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, tačiau konkrečios administracinės bylos procesui vis dėlto vadovauja teismas. Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas tame pačiame administraciniame teisme gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra priimta konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos (nurodytas konkretus norminis administracinis aktas ar jo dalis, kurių teisėtumas bus tiriamas; nurodytos konkrečios įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; pateikta konkreti teisinė motyvacija, sudaranti pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog tokia teismo nutartis turi dvejopą pobūdį. Ji fiksuoja konkrečios nagrinėjamos administracinės bylos proceso eigą ir yra tos bylos procesinis dokumentas, tačiau kartu ši nutartis yra ir kitos (norminės) administracinės bylos procesinis dokumentas, kuriuo ta kita byla pradedama.
Aptariamu atveju Kauno apygardos administraciniame teisme norminė administracinė byla dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. T-142 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. T-496 redakcija) tam tikrų punktų teisėtumo buvo pradėta ir išnagrinėta nesant konkrečią administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą nagrinėjančio teismo nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Šiuo atveju buvo priimtos tik dvi Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartys, kuriomis pareiškėjo V. S. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą buvo išskirtas į atskirą bylą ir nutarta jį priimti. Šiose nutartyse ne tik kad nebuvo suformuluotas įstatymo reikalaujamas procesinis sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, bet ir nebuvo konkrečiai apibrėžtas norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalykas bei ribos.
Nesant konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje būtų apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos, atitinkamos norminės administracinės bylos nagrinėjimas administraciniame teisme yra negalimas, todėl aptariamu atveju priimtas Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas panaikinamas ir ši norminė administracinė byla nutraukiama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu bei 114 straipsnio 1 dalimi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.