- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-145-593/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-01517-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Giedrius Endriukaitis
- Kaltinamasis
- D. A.
- Nukentėjusysis
- D. G.
Pranešėja Daiva Jankauskienė (Proceso Nr. 1-26-1-01517-2013-0)
2014 m. vasario 12 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Arūno Paštuolio ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, išteisintajam D. A., jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės J. P. ir nukentėjusiojo D. G. apeliacinius skundus dėl 2014 m. spalio 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. A. pagal BK 178 str. 1 d. išteisintas kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p).
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. A. išteisintas pagal BK 178 str. 1 d. dėl to, kad 2013-11-21, 12.12 val. – 12.15 val., iš kavinės „(duomenys neskelbtini)“, adresu Kaune Taikos pr. 135 B, nuo suolo pagrobė nukentėjusiajam D. G. priklausančią pilkos spalvos 30 Lt vertės vyrišką rankinę, joje buvusią odinę 40 Lt vertės piniginę ir maišelio tipo akinių dėklą su jame buvusiais pinigais – 10500 Lt, tokiais veiksmais užvaldė svetimą, nukentėjusiajam D. G. priklausantį, 10570 Lt vertės, turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokurorė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kuriuo D. A. nuteisti pagal BK 178 str. 1 d. – 1 metams laisvės apribojimo, įpareigojant per 10 mėnesių atlyginti nusikaltimu padarytą 10 590 litų turtinę žalą, nukentėjusiojo D. G. civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš D. A. nukentėjusio naudai 10 590 litų. D. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti, daiktinius įrodymus – CD diską ir USB atmintinę, palikti saugoti byloje. Skunde prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 str. 5 d. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nuo to momento kai nukentėjusysis ir liudytojas atsisėda už stalo pietauti, nukentėjusiojo rankinės buvimo vieta tapo nežinoma. Nukentėjusysis nuosekliai ir detaliai parodė, kur, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis prarado rankinę su joje buvusiais pinigais. Liudytojas L. M. patvirtino tokius nukentėjusiojo parodymus. Iš vaizdo įrašo, daryto UAB „(duomenys neskelbtini)“ baro viduje, matyti, kad nukentėjusysis įeina į barą „(duomenys neskelbtini)“ apsijuosęs rankine, o kai išeina, jos nebeturi. Prokurorė teigia, kad teismo motyvas, jog liudytoja R. G., buvusi prie stalo iš karto po nukentėjusiojo išėjimo, valiusi ir nurinkusi nuo jo indus, paliktos rankinės nematė, nors turėjo galimybę matyti suolą, ant kurio sėdėjo nukentėjusysis, yra tik prielaida. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad išteisintas D. A., liudytojai R. P. ir R. R. į barą atėjo kartu, jie yra draugai. Be to, prie stalo jie prisėdo ne vienu metu, nėra duomenų, kad jie betarpiškai bendrautų vienas su kitu ir visą laiką matytų vienas kito veiksmus. Apklaustas nukentėjusysis D. G., liudytojas L. M. davė nuoseklius parodymus, jie tarpusavyje pilnai sutampa, todėl abejoti jais nėra jokio pagrindo. Nors vaizdo įrašas nėra kokybiškas, tačiau iš jo galima daryti tam tikras išvadas apie įvykio aplinkybes: nukentėjusiojo atėjimas į barą turint rankinę ir išėjimas iš baro be jos; D. A. atsisėdimas į vietą, kur pagal nukentėjusiojo D. G. parodymus, buvo palikta jo rankinė; D. A. išėjimas iš baro, atsistojimo momentu prilaikant apatinę striukės dalį. Be to, vaizdo įraše matyti, kad sugrįžęs į barą D. A. neatsineša jokio markerio ir jam prisėdus niekas nieko ant lapų nerašo, ką pastarasis buvo nurodęs savo apklausoje; į barą jis grįžta prasegta striuke ir aiškiai matyti, kad jam išeinant, ji užsegta. Taigi, šių įrodymų analizės pasėkoje galima pagrįstai konstatuoti, kad nukentėjusiajam D. G. išėjus iš baro, rankinė liko ant suolo, kur pasak nukentėjusiojo, atėjęs pietauti jis ją padėjo. Nors teismas teigia, kad pats išteisintasis siūlė eiti apžiūrėti jo pardavinėjamus automobilius, tačiau nustatyta, kad D. A. turguje turėjo ne vieną automobilį, kiek, tiriant bylos aplinkybes nenustatyta, o tik iš L. M. parodymų matyti, kad po jų prie stalo sėdėję vyrai, siūlė eiti apžiūrėti į automobilius, tačiau nėra užfiksuota, kad būtent D. A. tai siūlė padaryti. Prokurorė skunde daro išvadą, kad šie įrodymai pagrindžia D. A. kaltę pagal BK 178 str. 1 d.
Apeliaciniame skunde nukentėjusysis D. G. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir pripažinti D. A. kaltu dėl rankinės pagrobimo bei atlyginti patirtą žalą. Skunde jis teigia, kad nebuvo sudarytos sąlygos kokybiškam filmuotos medžiagos peržiūrėjimui, nes žiūrint per aukštos raiškos televizoriaus ekraną, galima matyti po išeinančio D. A. striuke užkištos rankinės kontūrus, kas įrodo jo kaltę. Vaizdo įraše užfiksuota, kad per trumpą laiko tarpą prie atsilaisvinusio stalo niekas nebuvo prisėdęs be D. A. ir jo draugų, taip pat matyti, kad D. G. iš kavinės išėjo be rankinės, kuri būtų tikrai matoma. Skunde teigiama, kad negalima remtis liudytojų R. G. ir I. R. parodymais, kurios teigia, kad nematė prie stalo paliktos rankinės, nes tai nuo baro nesimato, o iš įrašo matyti, kad padavėja, nurinkdama indus nuo stalo, į minkštasuolį nežiūrėjo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės J. P. ir nukentėjusiojo D. G. apeliaciniai skundai atmetami.
Tiek nukentėjusysis, tiek prokurorė savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu D. A. pagal BK 178 str. 1 d. išteisintas nepagrįstai. Prokurorė nurodo, jog nukentėjusiajam D. G. išėjus iš baro, rankinė liko ant suolo, kur neužilgo po nukentėjusiojo išėjimo prisėdo D. A., o teismo teiginiai, jog pats išteisintasis siūlė eiti apžiūrėti jo pardavinėjamus automobilius, nepagrįsti, kadangi, nors L. M. nurodė, jog prie stalo sėdėję vyrai siūlė apžiūrėti automobilius, tačiau jog tai darė būtent D. A. – nenustatyta. Be to nustatyta, jog D. A. turguje turėjo ne vieną automobilį, tačiau kiek tiksliai – neaišku. Nukentėjusysis skunde teigia, jog teisme nebuvo sudarytos sąlygos kokybiškam filmuotos medžiagos peržiūrėjimui, nes žiūrint per aukštos raiškos televizoriaus ekraną, galima matyti po išeinančio D. A. striuke užkištos rankinės kontūrus, kas įrodo jo kaltę.
Su tokiais nukentėjusiojo ir prokurorės apeliacinių skundų motyvais sutikti negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįrodyta, kad D. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. ir todėl išteisintas pagrįstai.
Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu peržiūrėjus vaizdo įrašą, jį ištyrus bei įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2013 m. lapkričio mėn. 21 d. 11.57 val. nukentėjusysis, turėdamas rankinę, atsisėdo už stalo kavinėje „Domanta“, priešais jį atsisėdo liudytojas L. M. ir nuo šio momento nukentėjusiojo rankinės buvimo vieta nenustatyta. Nors nukentėjusysis tvirtina, kad rankinę pasidėjo ant suolo, o išeidamas iš baro ją paliko, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių jo parodymus – nėra. Iš vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusiajam išeinant iš kavinės, nematyti per petį perjuosto rankinės diržo (kaip tai buvo matyti nukentėjusiajam įėjus į kavinę), tačiau teigti, jog jis šios rankinės nesineša rankoje – negalima. Nors įraše gana neblogai matyti, jog nukentėjusysis kairėje rankoje nesineša nieko, tačiau jo dešinę ranką užstoja kiti kavinėje buvę asmenys bei pats nukentėjusysis. Sutiktina, su skundo argumentais, jog liudytoja R. G., kuri nukentėjusiajam išėjus iš baro nurinko nuo stalo indus ir valė stalą galėjo nematyti paliktos rankinės, R. P., kuris sėdėjo priešingoje nei nukentėjusysis pusėje taip pat negalėjo matyti ant suolo buvusios rankinės, o prie baro buvusi I. R. iš viso negalėjo matyti, kas padėta ant prie stalo esančio suolo, todėl remtis šių asmenų parodymais – pagrindo nėra. Kaltinimą palaikanti prokurorė rėmėsi tik nukentėjusio ir liudytojo L. M. nurodytomis aplinkybėmis, kad D. G. rankinę paliko bare, o grįžę – jos nerado ir ją paimti galėjo tik kaltinamasis, kuris atsisėdo į tą vietą, kur buvo palikta rankinė ir buvo išėjęs į lauką prisilaikydamas užsegtą striukę, o grįžo su prasegta striuke. Tačiau vaizdo įraše matyti, jog pirmiau nei iš baro išėjo D. A., iš baro buvo išėjęs R. R., kurio dešinės rankos taip pat nematyti. Jam sugrįžus, iš baro išėjo išteisintasis D. A. rankose nesinešdamas nieko ir tai aiškiai matosi vaizdo įraše. Taip pat vaizdo įraše matyti, jog striukės rankomis jis neprilaiko, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, priešingai, jis rankas judina, čiuopdamas kišenes, rankinės kontūrų po striuke nematyti. Pagrįstas skundo teiginys, jog išteisintasis ir kartu su juo buvę R. R. ir R. P. prie stalo prisėdo ne vienu metu. Kaip matyti iš vaizdo įrašo – pirmas atsisėdo R. P., tačiau kitoje stalo pusėje nei buvo sėdėjęs D. G., paskui prisėdo D. A., po jo R. R.. Tačiau priešingai, nei teigiama skunde, šie asmenys bendravo betarpiškai, o R. A. ir R. R. galėjo nematyti tik R. P. veiksmų, nes jis prie stalo prisėdo pirmas. Tačiau ką prie stalo veikia D. A., R. P. turėjo matyti, kadangi išteisintasis sėdėjo tiesiai prieš jį. Kaip jau buvo minėta, objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad D. A. išeidamas iš baro išsinešė galimai paliktą D. G. rankinę – byloje nėra, o tai, jog į barą jis grįžo su prasegta striuke, jokios reikšmės šioje situacijoje neturi, nes kaip paaiškino išteisintasis ir kaip matyti iš apžiūros bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų, esančių byloje, į barą patenkama pro dengtą stoginę, o ne tiesiai iš lauko. Skunde teigiama, jog negalima tikėti D. A. parodymais, jog iš baro jis išėjo atsinešti markerio, kadangi įraše nesimato, jog po jo sugrįžimo kas nors būtų rašęs. Tačiau vaizdo įraše matoma priešingai – ant stalo yra popieriaus lapai, kuriuos vėliau užstoja prie stalo sėdintis R. P., ką jis veikia – nematyti, todėl prokurorės skundo teiginys, jog niekas nieko nerašė – nepagrįstas, o išteisintojo teiginys, jog rašė būtent R. P. – nepaneigtas. Be to, po D. A. išėjimo, į jo vietą atsisėdo R. R., o į barą iškviesti policijos pareigūnai, kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu apklaustas V. R., asmenų apžiūros neatliko. Prokurorės skunde taip pat teigiama, jog nėra duomenų, kad D. A. būtų siūlęs pareigūnams ir nukentėjusiajam apžiūrėti jo parduodamus automobilius. Tačiau su D. G. buvęs L. M. patvirtino, jog kažkas siūlė apžiūrėti automobilį, tačiau šio pasiūlymo buvo atsisakyta. Akivaizdu, jog pareigūnams nebuvo nežinoma aplinkybė, jog D. A. (ir kiti su juo buvę asmenys) turi turguje automobilių, kuriais prekiauja, o patikrinti kiek ir kokių automobilių turi, kur jie yra ir šiuos automobilius apžiūrėti yra policijos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga, kaip ir patikrinti ar įtariami vagyste asmenys prie savęs neturi galimai pavogtų daiktų. Aptartuose duomenyse, taip pat ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko pateiktoje filmuotoje medžiagoje, kur matomas automobilių turgus, nėra jokių duomenų, patvirtinančių D. A. kaltę pagrobus rankinę, todėl kolegija konstatuoja, jog D. A. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), išteisintas pagrįstai ir nėra jokio pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti ir priimti naują nuosprendį. Taip pat nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį, kaip to prašoma prokurorės ir nukentėjusiojo skunduose.
Tačiau, kolegija konstatuodama, jog nėra pagrindo ieškinį tenkinti, pažymi, jog 2014 m. spalio 20 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje (nei aprašomojoje, nei rezoliucinėse dalyse) iš viso nepasisakyta dėl civilinio ieškinio, kaip to reikalauja Baudžiamojo proceso 115 str. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir nepasisakydamas dėl civilinio ieškinio tinkamai neišsprendė šio klausimo, o tai sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį keisti, vadovaujantis BPK 328 str. 4 p. Kolegija sprendžia, jog D. A. pagrįstai išteisinus BPK 303 str. 5 d. 2 p., nukentėjusiojo D. G. civilinis ieškinys atmetamas (BPK 115 str. 3 d., 1 p.)
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Prokurorės J. P. ir nukentėjusiojo D. G. apeliaciniu skundus atmesti.
Kauno apylinkės 2014-10-20 nuosprendį pakeisti: nukentėjusiojo D. G. civilinį ieškinį atmesti.