- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-27
- Bylos Nr.
- 2A-774/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Rimvydas ir ko“
- Kategorijos
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Rodiklis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1831-510/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Rodiklis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Rimvydas ir ko“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Rodiklis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Rimvydas ir ko“ 1 818 Lt skolą už suteiktas reklamos paslaugas, 123,31 Lt palūkanų už pradelstus mokėjimus, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodė, kad atsakovui UAB „Rimvydas ir ko“ suteikė reklamos paslaugų per radiją „KF 105.4“ už 1818 Lt. 2010 m. kovo 30 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. RRR085911. Patvirtindamas, kad paslaugos suteiktos, ją priėmė ir pasirašė atsakovo direktorius R. D.. Ieškovui iškėlus bankroto bylą, nustatęs, kad atsakovas už suteiktas paslaugas atsiskaityti delsia, ieškovas 2010 m. spalio 4 d. kreipėsi į atsakovą raštu, tačiau gavo atsakymą, kuriame atsakovas nurodė, jog priėmė UAB „Rodiklis“ pasiūlymą atsiskaityti paslauga. Nuo 2009 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi visam ieškovo turtui buvo pritaikytas areštas. 2009 m. spalio 26 d. areštas įregistruotas Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre. Esant tokioms aplinkybės, bet koks įskaitymas laikytinas negaliojančiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad atsakovas pagal 2008 m. lapkričio 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. RB011881 pardavė ieškovui prekių už 1436,40 Lt, o pagal 2009 m. sausio 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. RB011912 – už 381,60 Lt. Tai, kad ieškovas prekes gavo, patvirtina ieškovo atstovo parašai minėtose PVM sąskaitose faktūrose. Tokiu būdu atsakovas ieškovui perdavė prekių už 1818 Lt. Taigi, šalis siejo žodine sutartimi įforminti pirkimo-pardavimo santykiai (CK 1.172, 6.305 str.) Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog apmokėjo už prekes, todėl darytina išvada, kad pinigais už prekes su atsakovu nebuvo atsiskaityta (CPK 179, 185 str.). Ieškovas 2010 m. kovo 30 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą RRR Nr. 085911 1818 Lt sumai, kurioje nurodyta, jog ši sąskaita faktūra yra už reklamos paslaugas per radiją „KF 105.4“. 2010 m. kovo 31 d. atsakovas vienašališkai pasirašė skolų suderinimo aktą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas patvirtino, kad šios paslaugos buvo realiai suteiktos, tai yra reklama per nurodytą radijo stotį buvo realiai transliuota 2010 m. kovo mėnesį. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog bylos šalys žodiniu susitarimu pakeitė atsiskaitymo už prekes būdą, tai yra vietoje apmokėjimo pinigais susitarė, jog ieškovas suteiks atsakovui reklamos paslaugų. Teismas nurodė, kad nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjo 2010 m. balandžio 6 d., tai reiškia, kad ieškovas atsiskaitė su atsakovu reklamos paslaugomis dar iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 23 d. nutartimi areštavo ieškovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, o 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi areštavo ieškovo nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį kilnojamąjį turtą. Teismo teigimu, šiomis nutartimis draudimas vykdyti prievoles nebuvo taikytas, o įstatymas draudžia vykdyti prievoles tik po to, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 7 d. 3 p.), todėl atsakovas, sutikdamas priimti atsiskaitymą reklamos forma, įstatymų reikalavimų nepažeidė. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog už reklamą sumokėjo, o taip pat nepateikė įrodymų, jog dėl reklamos paslaugų ieškovui yra pareikštas finansinis reikalavimas. Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, ieškinio patenkinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BUAB ,,Rodiklis“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Tarp šalių 2008-2009 metais susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai, o 2010 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Atsiskaitymas pagal abu sandorius numatytas tik sumokant sutartą kainą pinigais, šis atsiskaitymo būdas šalių nebuvo pakeistas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pats ieškovas siūlė derybas ir pateikė pasiūlymą, kad atsiskaitys už pirktas prekes reklamos paslaugomis. Atsakovas neįrodė, kad 2008-2009 m. tarp šalių žodžiu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis 2010 m. buvo pakeista pakeičiant atsiskaitymo būdą.
3. Teismui netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai buvo pritaikyta materialinės teisės norma – Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas. Konstatavus, kad tarp šalių 2008-2009 m. susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai, o 2010 m. tarp šalių susiklostė paslaugų teikimo santykiai, vienintelį būdą atsakovui patenkinti savo reikalavimus nustato ĮBĮ 35 straipsnis, t. y. pareikšti finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje. Tuo tarpu ieškovo reikalavimas atsakovui atsiskaityti už suteiktas reklamos paslaugas atsakovo turi būti įvykdytas, kadangi šių vienarūšių reikalavimų įskaitymas negalimas esant ieškovo turto ir turtinių teisių areštui nuo 2009-10-23.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Rimvydas ir ko“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nustatė, kad šalis siejo žodine pirkimo-pardavimo sutartimi santykiai, tačiau šalių susitarimu buvo pateistas atsiskaitymo už prekes būdas, t. y. vietoje atsiskaitymo pinigais, šalys susitarė, kad ieškovas suteiks reklamos paslaugų. Prievolės įskaitymas draudžiamas vykdyti tik po to, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą, todėl atsakovas, sutikdamas priimti atsiskaitymą reklamos paslaugomis, ĮBĮ nuostatų nepažeidė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą, o 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi ĮBĮ nustatyta šio įstatymo normų pirmenybė kitų įstatymų normų, kurios gali būti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, atžvilgiu.
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 23 d. nutartimi iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo areštavo UAB ,,Rodiklis“ priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, sustabdė įmonės turto realizavimą ir išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus. Tokios priemonės taikymas nustatytas ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte – teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galimai nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas pagal 2008 m. lapkričio 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. RB011881 ir pagal 2009 m. sausio 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. RB011912 perdavė ieškovui prekių už 1818 Lt (b. l. 65-66), už kurias ieškovas neatsiskaitė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2008-2009 m. tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad šalys pakeitė pirkimo-pardavimo sutarties atsiskaitymo būdą, t. y. ieškovas su atsakovu už prekes atsiskaito ne pinigais, o reklamos paslaugomis. Bylos duomenimis, ieškovas 2010 m. kovo 30 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą RRR Nr. 085911 1818 Lt sumai už reklamą per radiją „KF 105.4“ (b. l. 17). Atsakovas šios sąskaitos faktūros nepamokėjo, tačiau 2010 m. kovo 31 d. vienašališkai pasirašė skolų suderinimo aktą (b. l. 33), kuriuo įskaitė šalių tarpusavio reikalavimus. Taigi įskaitymas atkliktas galiojant teismo nustatytai laikinajai apsaugos priemonei.
Įskaitymo teisė ribojama CK 6.134 straipsnyje nurodytais atvejais. Pagal šio straipsnio 6 dalį įskaitymas draudžiamas ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Reikalavimų įskaitymo draudimai gali būti susiję su įmonės bankroto būkle. Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. negali patenkinti visų kreditorių reikalavimų; bankroto procesą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyta tokia bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kuri užtikrina teisingą jų interesų derinimą ir lygiateisiškumą – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (ĮBĮ 35 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB ,,Langvesta“ v. UAB ,,Impeka“, bylos Nr. 3K-3-391/2011, konstatavo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normoje išdėstytas draudimas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, kartu reiškia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą, nes reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų.
Iš Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones rezoliucinės dalies matyti, kad apribojimas buvo taikytas UAB ,,Rodiklis“ turtui. Taigi, esant tokiam apribojimui, atlikti įskaitymus kiti asmenys, įskaitant ir atsakovą, negalėjo. Toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Įskaitymas, esant pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei, pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti ieškinį ir priteisti ieškovui iš atsakovo 1818 Lt skolą už suteiktas reklamos paslaugas (CK 6.716 str. 1 d.).
Atsakovui nesumokėjus 1818 Lt skolos, vadovaujantis CK 6.261 straipsniu, atsirado prievolė sumokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais ieškovo nuostoliais. Įvertinus tai, kad šalys yra ūkio subjektai, o tarp jų sudarytas sandoris yra komercinis, atlygintinis, todėl pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir 3 straipsnio 4 dalį atsakovas turi mokėti 8,28 proc. metines palūkanas (2009 m. gruodžio 31 d. Lietuvos banko nustatyta VILIBOR vieno mėnesio palūkanų norma buvo 1,28 proc. padidinta 7 procentiniais punktais). Už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 31 iki 2011 m. sausio 24 d., atsakovas vėlavo atsiskaityti su ieškovu 299 dienas, todėl palūkanos sudaro 123,29 Lt (8,28 proc. x 1818 Lt / 365 x 299).
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio ieškovo naudai iš atsakovo priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovui bankrutuojančiai UAB ,,Rodiklis“ (į. K. 133917559) iš atsakovo UAB ,,Rimvydas ir ko“ (į. K. 126175118) 1 818 Lt (tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniolika litų) skolą, 123,29 Lt (šimtą dvidešimt tris litus, 29 ct) palūkanų ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (1 941,29 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.