Kauno apygardos teismo nutartis

2007-12-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1168-436/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-12-05
Bylos Nr.
2A-1168-436/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas (pirm.), Raimondas Buzelis, Virginija Gudynienė
Atsakovas
K. V. S., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Ieškovas
UAB „Aptarnavimas“
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, V.
Civilinė byla Nr.2A-1168-436/2007
Pirmosios instancijos teismoteisėja Neringa Venckienė
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 25.3;129.2;121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gruodžio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Arūno Rudzinsko,kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Virginijos Gudynienės,sekretoriaujant Vilijai Noreikienei,dalyvaujant ieškovo atstovui Arvydui Valatkevičiui,atsakovui K. V. S. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Aptarnavimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0534-605/2007 pagal ieškovo UAB „Aptarnavimas“ ieškinį atsakovams K. V. S. , Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, V. R. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, pastatų grąžinimo ir pastatų pardavimo vykdymo iš naujo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu teismo antstolės prie Kauno rajono apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 4 d. aktą, kuriuo UAB „Aptarnavimas“ pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) , Raudondvaryje, Kauno rajone, parduoti K.V. S. už 64000 Lt, grąžinti pastatus ir vykdyti pastatų pardavimą iš naujo. Nurodė, kad 2002 m. lapkričio 4 d. aktu antstolė V. R. pardavė ieškovo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) , Raudondvaryje, mokesčių skoloms padengti. Statiniai buvo parduoti už 64000 Lt, nors pagal tuo metu ŽNTKRVĮ įvertinimą statinių rinkos kaina buvo 304395 Lt. Nepagrįstai sumažinus penkis kartus statinių kainą buvo pažeisti skolininko interesai, nes bendrovė nepadengė skolų ir prarado savo turtą. Ieškovo nuomone, šiuo atveju buvo piktavališkas antstolės ir pirkėjo susitarimas, todėl yra pagrindas turto pardavimo aktą pripažinti neteisėtu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Be to, buvo ir vykdymo proceso pažeidimų. Ieškovo atstovas nedalyvavo areštuojant pastatus, tai matyti iš antstolės V. R. 2002 m. rugsėjo 26 d. surašyto turto arešto akto. Apie tai, kad turtas buvo įvertintas tokia kaina, ieškovas sužinojo tik kai gavo teismo antstolio kontoros 2002 m. spalio 9 d. raštą Nr.3/1438 apie įvyksiančias varžytynes. 2002 m. spalio 15 d. ieškovas, nesutikdamas dėl pastatų vertės, kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą su skundu ir prašė sustabdyti varžytynes, tačiau jam buvo pasakyta, kad jis praleido terminą. Taip pat ieškovas nurodo, kad jam nesutikus su turto įvertinimu, kainą turėjo nustatyti specialistas. Todėl šiuo atveju buvo pažeistos ir tuo metu galiojusio CPK 411 straipsnio nuostatos. O nepagrįstai sumažinus statinių kainą, kuri akivaizdžiai neatitiko tos vietovės kainų, buvo pažeista ir CPK 434 straipsnio 3 dalies nuostata.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Aptarnavimas“ 61,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Sprendime teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr.2-684-06/03 esantis UAB „Aptarnavimas“ skundas (b.l.9,13), ieškinys (b.l.17) patvirtina, kad ieškovui apie antstolės veiksmus buvo žinoma 2002 metų spalio – lapkričio mėnesiais. Ieškovas, prieštaraujantis antstolės atliktam turto įkainojimui, turėjo teisę prašyti antstolę kviesti ekspertą turto įkainojimui ir lėšas, reikalingas ekspertams ir ekspertų organizacijoms už turto įkainojimą apmokėti, įmokėti į teismo antstolių kontoros specialiąją depozitinę sąskaitą. Tokia įstatymų suteikiama teise ieškovas nepasinaudojo. Nors ieškovo kviestas liudytojas patvirtino, kad jis ketino pastatus nupirkti brangiau, tačiau varžytynėse nedalyvavo, todėl tokius parodymus šios bylos nagrinėjimui teismas laikė nereikšmingais. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, kad teismo antstolis įvykdė visas varžytynių sąlygas, t.y. paskelbė pirmąsias, pakartotines ir antrąsias varžytynes. Ieškovui apie būsimas varžytynes buvo pranešta tinkamai. CPK 434 straipsnio reikalavimas taip pat buvo įvykdytas, išieškotojas atsisakė priimti jam siūlomą turtą. Įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad 1964 m. CPK reikalavimai dėl turto kainos nustatymo nebuvo pažeisti ir antstolė V. R. priverstinio vykdymo proceso tvarka realizuodama skolininko turtą CPK 411, 422, 428 ir 434 straipsnių nuostatų nepažeidė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą pakeisti, pripažinus, kad turto pardavimas atitinka CPK 602 straipsnio 6 punktą, pripažinti turto pardavimo aktą negaliojančiu, pastatus grąžinti ir vykdyti pastatų pardavimą iš naujo. Nurodo, kad teismas priėmė sprendimą, iš kurio nėra aišku, kokiais įrodymais teismas remdamasis nustatė, jog būtent antstolės nustatyta turto kaina atitiko realią pastatų vertę. Byloje ieškovas pateikė Registrų centro pažymą su pastatų įkainavimu, rinkos verte, tačiau teismas rėmėsi tos pačios antstolės surašytu dokumentu, kuris neturi jokios juridinės galios pastatų kainos nustatymui. Taip pat apeliantas nurodo, kad nei antstolė, nei teismas neišaiškino jam, kad buvo galima prašyti ekspertų nustatyti pastatų kainą. Be to, turto arešto metu nedalyvavo nei skolininkas, nei išieškotojas, ieškovui nebuvo žinoma kada antstolė areštavo turtą, todėl prašyti ekspertų dėl kainos nustatymo nebuvo galimybės. Antstolė turto kainas nustatė vienasmeniškai, neapžiūrėjusi pastatų ir nekreipdama dėmesio į tai, kad kaina, kuria ji įkainavo turtą, sudarė tik 1/5 pastatų vertės. Ieškovas pateikė skundą teismui ir prašė sustabdyti varžytynes dėl to, kad nesutiko su antstolės nustatytomis kainomis, tačiau gavo atsakymą, kad praleistas terminas, nors varžytynės buvo dar neįvykusios ir nebuvo aišku kokie terminai praleisti. Jokių antstolės veiksmų tuomet ieškovas neskundė. Atsižvelgiant į tai, kad teismas vienašališkai vertino byloje esančius įrodymus, ignoravo kitos šalies pateiktus dokumentus ir įrodymus, apeliantas prašo pripažinti, kad turto pardavimas atitiko CPK 602 straipsnio 6 punktą ir turto kaina nebuvo nustatyta kaip nurodyta CPK 718 straipsnyje. Taip pat įvertinti tai, kad byloje yra pateikta Nekilnojamojo turto registro pažyma, kurios davinius gina LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis. Juolab, kad buvo pažeista ir savininko nuosavybės teisė, kurios gynimui CK 1.125 straipsnis numato 10 metų terminą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas K.V. S. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas nenori pripažinti, kad pastatai buvo parduoti pagal tuo metu buvusią rinkos kainą. Teigdamas, jog antstolis N. J. pastatus 2000 m. balandžio 21 d. buvo areštavęs už 180000 Lt, ieškovas sąmoningai nutyli, kad šia kaina buvo skelbtos turto varžytynės 2000 m. birželio 12 d., o 2000 m. lapkričio 24 d. buvo vykdomos pakartotinės šio turto varžytynės. Antstolė V. R. 2001 m. balandžio 18 d. paskelbė antrąsias šio turto varžytynes ir bendra šio turto kaina jau buvo 123800 Lt. 2001 m. birželio 21 d. vyko šio turto pardavimas CPK 436 straipsnyje numatyta tvarka, parduodamas turtas buvo įvertintas jau 90500 Lt (vykdomoji byla Nr.3-1215/2000). Nerealizavus šio turto 2001 m. liepos 9 d. UAB „Aptarnavimas“ buvo pasiūlyta turtą išsipirkti už 90500 Lt pagal CPK 434 straipsnį, tačiau už šią sumą ieškovas pastatus atsisakė išsipirkti, kas dar kartą įrodo, jog ir pats ieškovas šią kainą laikė per didele. Todėl sekančiose varžytynėse pastatų kaina buvo vėl sumažinta ir turtas realizuotas. Apelianto motyvas, jog jis nežinojo, o gal tuo metu laikė netikslinga kreiptis į turto vertintojus dėl kainos nustatymo, įrodo, jog ieškovas šią kainą laikė realia ir jokių antstolių veiksmų neskundė. Be to, apelianto motyvas, kad jis nežinojo apie turto areštą ir nustatytą pastatų kainą, yra neteisingas. Šis klausimas išnagrinėtas 2003 m. birželio 24 d. civilinėje byloje Nr.2-684-06/03.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LR Teisingumo ministerija prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto reikalavimas pripažinti 2002 m. lapkričio 4 d. varžytynių aktą prieštaraujantį Civilinio proceso kodekso, įsigaliojusio nuo 2003 m. sausio 1 d., 602 straipsnio 6 punktui, negali būti tenkintinas, nes šiuo atveju reikia vadovautis 1964 m. redakcijos Civilinio proceso kodekso normomis. Tuo metu CPK 39 skirsnis neapibrėžė perkainojimo mastų, todėl teismo antstolis privalėjo atsižvelgti į turto paklausumą. Šiuo metu nekilnojamas turtas yra pabrangęs ir jo realizavimas neužtrunka, tačiau šiuo atveju, UAB „Aptarnavimas“ priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduodamas nuo 2000 metų, jam neatsirado pirkėjų pirmose, pakartotinėse ir antrose varžytynėse. Atsižvelgiant į tai, antstolis turtą įkainojo mažesnėmis kainomis ir tai nepažeidė tuo metu galiojusio CPK imperatyvių normų. Ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti varžytynes negaliojančiomis ir perduoti kitam antstoliui jas vykdyti iš naujo, tačiau, kai pirkimo - pardavimo sutartis, sudaryta įgyjant turtą iš varžytynių, pripažįstama negaliojančia, tai kitos varžytynės organizuojamos tik tuo atveju, jeigu pinigai nebuvo išmokėti išieškotojui ir vykdomoji byla nebuvo baigta (LAT Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr.17). Šiuo atveju ginčijamos varžytynės vyko beveik prieš 5 metus ir vykdomoji byla baigta.

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjamojoje byloje kolegija absoliučių sprendimo pagrindų nenustatė, o apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. CPK normos, galiojusios vykdymo veiksmų atlikimo metu. 1964 m. CPK 411 straipsnyje buvo numatyta, kad areštuotą skolininko turtą teismo antstolis įkainoja kainomis, esančiomis toje vietovėje, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą. Jeigu atskirus daiktus įkainoti sunku, taip pat jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja teismo antstolio atliktam įkainojimui, teismo antstolis turto vertei nustatyti kviečia ekspertą. Sistemiškai aiškinant šio straipsnio nuostatas kartu su kitais CPK straipsniais, reglamentuojančiais turto pardavimo iš varžytynių ir jo vertės nustatymo tvarką, darytina išvada, kad pagal CPK 411 straipsnio 1 dalį areštuotą turtą įkainoja teismo antstolis. Ekspertas kviečiamas, kai turtą antstoliui įkainoti sunku arba to prašo skolininkas ar kreditorius. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (pvz., Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-960/2003; 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2003). Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas neprašė antstolės skirti ekspertizę parduodamo turto kainai nustatyti, kolegija atmeta apelianto argumentus dėl to, kad antstolė nagrinėjamoje byloje neturėjo teisės nustatyti parduodamo iš varžytynių turto kainos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl antstolių veiksmų ne kartą yra pažymėjęs, kad turto įkainojimo paskirtis – nustatyti jo vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia, tačiau nustatyta turto vertė nebūtinai yra lygi pardavimo kainai. Turtas parduodamas už aukščiausią pirkėjų pasiūlytą kainą (CPK 431 straipsnio 1 dalis). Pardavimo kaina gali sutapti, būti mažesnė ar didesnė už tokio turto rinkos kainą. Turto įkainojimas reikšmingas, nes nustato kainos ribą, kurios mažinti, realizuojant turtą varžytynėse, negalima. Taigi įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugą, užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas, nepagrįstai jį nuvertinant. Kartu, turto kaina negali būti neprotingai aukšta. Įkainojimo rezultatai patikrinami varžytynėse, pirkėjams siūlant kainą. Jeigu varžytynės neįvyksta, turtas realizuojamas pardavimo būdu, bet už mažesnę kainą, kuri nustatoma kito įkainojimo metu. Turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad varžytynėse buvo nustatyta per aukšta kaina, todėl nustatoma turto vertė ir reali rinkos vertė gali nesutapti, t. y. reali vertė gali būti didesnė arba mažesnė (Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Antstolių kontora prie Vilniaus rajono apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-673/2003). Ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad analogiškas turtas rinkoje paprastai parduodamas už aukštesnę kainą, ir, kad inventorizacijos dokumentuose nurodyta turto vertė galėjo būti pradine turto pardavimo kaina. Be to, kaip buvo minėta, parduodamo iš varžytynių turto statusas yra specifinis, todėl nustatoma jo vertė ir reali toje vietovėje esančio kito nekilnojamojo turto vertė gali nesutapti, nes turto pardavimas iš varžytynių – tai turto priverstinis pardavimas, todėl priverstinio pardavimo vertė yra lygi rinkos vertei su vienu skirtumu, kad priverstinio pardavimo laikas yra labai trumpas, viešumas ir rinkos rizika yra nepakankama lyginant su tuo laikotarpiu ir tomis reklamos priemonėmis, kurių reikia norint gauti geriausią kainą rinkoje (Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje L. K. v. Antstolių kontora prie Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-960/2003). Nors inventorizacijos metu nustatoma turto vertė įvardijama kaip vidutinė rinkos vertė, bet pati rinka dažnai suponuoja inventorizacijos metu nustatomos turto vertės ir realios rinkos vertės neatitikimą, t.y. reali vertė būna didesnė arba mažesnė. Įkainojant turtą, rekomenduojama, o ne privaloma atsižvelgti į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės nustatytą turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 16 punktas). Remiantis civilinėje ir vykdomojoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad antstolė, vykdomojoje byloje atlikusi priverstinio vykdymo veiksmus bei ginčo turto vertės įkainojimą CPK 379 str. 3 d., 393 str. 2 d., 409 str., 411 str., 434 str. ir 436 str. nuostatų nepažeidė. Dėl išdėstyto kolegija apeliacinį atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Arūnas RudzinskasKolegijos teisėjai: Raimondas BuzelisVirginija Gudynienė