Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų – teisės aktais nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos pažeidimo – pareiškėją laikant karantino kameroje ir bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, taip pat kameroje Nr. 4. Teigia, kad kamerų, patalpų plotą dar labiau mažino kameroje ir patalpoje įrengti baldai.

Teismas nustatė, kad Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 108 plotas yra 14,39 kv., patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos, karantino patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m. patalpoje įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviaukštės lovos). Iš byloje esančių duomenų ir paties pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, kurios plotas yra 31,02 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 40–41). Kameros Nr. 4 plotas yra 11,98 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (teisės akto redakcija, galiojanti iki 2020-01-22) 11¹1 papunktyje buvo nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 11¹.2 papunktyje nustatyta, kad kamerų tipo patalpose šis plotas turi būti ne mažesnis negu 3,6 kv. m.

Teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (galiojančios nuo 2020-01-22) vienam asmeniui bendrabučio tipo ar kamerų tipo patalpose tenkančio ploto reikalavimų nenustato. Europos Žmogaus Teisų Konvencija vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nors atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas to taip pat nenurodė, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų nebuvo pažeisti, nes pareiškėjui tiek karantino patalpoje Nr. 108, tiek Nr. 109 teko daugiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto (3,6 kv. m. ir 3,3 kv. m.), gyvenamojoje bendrabučio tipo patalpoje – 3,4 kv. m., o kamerų tipo patalpoje Nr. 4 – 3,9 kv. m.

Be to, pažymėtina, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip buvo pažeistos jo teisės šiuo aspektu, t. y. nepaaiškino, kiek asmenų vienu metu buvo apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje ar trūko miegamų vietų, ar kažkokiu kitu būdu buvo apribota jo judėjimo gyvenamojoje patalpoje laisvė. Teismas įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais, pateiktais rašytiniais įrodymais, juolab, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl teisių pažeidimo kitais leistinais įrodymais nepagrindė, atsakovės atstovo pateiktų argumentų ir įrodymų nepaneigė. Todėl teismas konstatuoja, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

Teismas papildomai pastebi, kad pareiškėjui atvykus, jis uždarytas į karantino kamerą, vadovaujantis Suimtųjų (nuteistųjų) naujai atvykusių į įstaigą, esant paskelbtai ekstremaliai situacijai dėl koronaviruso (COVID-19), priėmimo, laikymo, izoliavimo tvarkos aprašo 4 punktu, o pagal šio aprašo III skyriaus nuostatas, pareiškėjui, būnant karantino patalpoje taikomi tam tikri ribojimai iki bus gautas neigiamas testo rezultatas. Taigi pareiškėjo nurodomi ribojimai dėl jo laikymo kameroje, kol bus gautas neigiamas jo testo rezultatas, buvo pagrįsti teisės aktų reikalavimais. Be to, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas dėl jo laikymo kameroje kol bus gautas neigiamas testo rezultatas, kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, Vilniaus PN administracija informavo pareiškėją raštais apie tai, kad pareiškėjui 2020-05-22 buvo atliktas COVID-19 viruso testas (paimtas tepinėlis iš nosiaryklės), o gavus neigiamą testo rezultatą pareiškėjo izoliacija nutraukta (b. l. 85, 86, 88–89, 90, 91). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs šiuos raštus.

Pareiškėjo teigimu, 3-iajame būryje įrengti tualetai be klozetų, dėl to pareiškėjas patiria nepatogumų. Teismas pasisakydamas dėl atsakovo atstovo argumentų dėl tupimo klozeto, pažymi, kad teisinis reguliavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą klozetą (unitazą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020, 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Taigi vien tik asmens pageidavimas, kad būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020). Todėl byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos negalėjo naudotis tupimo tipo tualetu, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN dušuose nėra įrengtų atskirų kabinų ar užuolaidų, todėl dušo patalpoje maudantis keliems nuteistiesiems pareiškėjas patyrė nepatogumus, jautėsi nejaukiai, be to, pasinaudoti dušu leidžiama tik vieną kartą į savaitę, dušai yra nehigieniški.

Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai yra įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-07-10), kurių 32 punktas nustato, kad sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) (redakcija, galiojanti nuo 2018-11-01), 28 punktas nustato šiuos reikalavimus prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 papunktis); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas).

Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto reguliavimo, teisės aktai nenumatė ir nenumato, kad pataisos namuose turi būti įrengtos pertvaros privatumui dušo patalpose užtikrinti. Nepaisant to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2018 m. antros pusės visose Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pateikė tai patvirtinančias fotonuotraukas (b. l. 27–29). Be to, galimybė nusiprausti duše tik vieną kartą per savaitę įtvirtinta teisės aktuose.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Vilniaus PN dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros nuo 2018 m. antros pusės. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020-11-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).

Nagrinėjamo ginčo atveju, teismas, įvertinęs tai, kad byloje pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu, pareiškėjas jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodė. Aplinkybė, kad Vilniaus PN nebuvo įrengtos atskiros dušų kabinos kiekvienam asmeniui, nesudaro pagrindo išvadai, kad dėl to Vilniaus PN atliko neteisėtus veiksmus.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 3 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punktą pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.

Vertinant pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore tris valandas, pastebėtina, kad tokie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas su skundais tokiu klausimu į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė. Iš atsakovo paaiškinimų ir pateiktų dokumentų nustatyta, kad pagal Vilniaus PN 2020-02-14 patvirtintą grafiką NR. 81-262(1), 2-ojo būrio nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18.00 val. iki 22.00 val. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė Vilniaus PN pasivaikščioti tris valandas atmestini kaip nepagrįsti, iš nurodytų duomenų matyti, kad Vilniaus PN suteikia teisę nuteistiesiems pasivaikščioti keturias valandas per dieną.

Pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PM administracijos veiksmų, skirstant nuteistuosius į grupes pagal statusą, suteikiant aukštesnį statusą turintiems nuteistiesiems palankesnį pasivaikščiojimo laiką, atmestini kaip nepagrįsti. Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnyje numatyta, jog taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nuteistieji skirstomi į grupes pasivaikščioti kiemelyje, jog vienu metu jame nebūtų per daug asmenų. Nuteistiesiems skiriamas skirtingas pasivaikščiojimo laikas, atsižvelgiant į grafike nurodytą laiką. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo mažiau palankios sąlygos pasivaikščioti lauke dėl to, kad jo pasivaikščiojimui skirtas laikas buvo ne dienos, tačiau vakaro nuo 18.00 val. iki 22.00 val. metu. Nors pareiškėjas teigia, kad vaikštant tokiu laiku, negalėjo matyti dienos šviesos, tokie argumentai neatitinka tikrovės atsižvelgiant į aplinkybę, kad 18.00 val. vakaro pavasario, vasaros metu (kuriuo pareiškėjas ir buvo laikomas Vilniaus PN) būna šviesu, taigi pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti šviesoje.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN maistas nekokybiškas, sugedęs, pareiškėjas dėl šios priežasties yra badavęs ir mano, kad jam yra išduodami blogos kokybės produktai, dėl to, kad pareiškėjas skundėsi Vilniaus PN administracijai.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktą, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Atsakovės atstovas pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius, kad nuteistiesiems išduodamas maistas yra maistingas, kokybiškas, įvairus, o nuteistieji maitinami pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius (b. l. 42–49). Pareiškėjo argumentai dėl netinkamos maisto energetinės vertės yra neįrodyti, nes pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam buvo tiekiamas netinkamos energetinės vertės maistas, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, Pareiškėjas jokių įrodymų, kad Vilniaus PN maistas gaminamas, tiekiamas blogomis sąlygomis, porcijos neatitiko nustatytų normų nepateikė. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl maitinimo Vilniaus PN jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinti, o abstraktaus pobūdžio teiginių įrodymais paneigti neprivalėjo ir Vilniaus PN.

Iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN dėl maisto kokybės 2020-06-19 skundu. Vilniaus PN informavo pareiškėją, kad kreipėsi į maitinimo paslaugas teikiančią įmonę „Bruneros“, kuri patvirtino, kad varškės galiojimo laikas buvo geras (b. l. 92). Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, 2020-07-31 nurodė, kad maisto produktų kokybę nuolat tikrina Vilniaus PN veikianti komisija, kuri paskutinio patikrinimo metu 2020-07-17 pažeidimų nenustatė (b. l. 93). Vilniaus PN, atsakydama į pareiškėjo 2020-07-22 skundą dėl maitinimo, informavo pareiškėją, kad dešrelės gaunamos tiesiogiai iš gamintojo UAB „Daivida“ į maisto produktų laikymo patalpas yra pristatomos likus dienai iki jų patiekimo, dešrelės turėjo būti tinkamos vartoti, nes jų pristatymo dieną patikrintas jų galiojimo laikas; naujai gauti produktai, taip pat ir dešrelės, yra laikomos šaldytuve. Vilniaus PN taip pat raštu informavo pareiškėją, kad maisto produktai atvežami tris kartus per savaitę, žaliavos yra kokybiškos, kiekvieną prekių priėmimo dieną yra tikrinama jų kokybė. Vilniaus PN administracija, reaguodama į pareiškėjo skundą, 2020-09-21 raštu informavo pareiškėją, kad priėmė sprendimą varškę nuo šios pirkti iš kito tiekėjo (b. l. 96).

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų išduodant maistą pareiškėjui neatliko. Vilniaus PN nuolat imasi priemonių maisto kokybei užtikrinti, matyti, kad reaguojant į pareiškėjo nusiskundimus, buvo pakeistas varškės tiekėjas, nors tiekiama varškė buvo tinkamo galiojimo laiko. Pažeidimų organizuojant maisto produktų laikymą, maisto išdavimą pareiškėjas nenurodė, o savo skundą grindė bendro pobūdžio teiginiais, kad maistas nekokybiškas, pasenęs, dėl to pareiškėjas badavo. Tokie teiginiai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus PN veiksmai buvo netinkami, taip pat nesudaro pagrindo perkelti visos įrodinėjimo naštos Vilniaus PN administracijai. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl maitinimo organizavimo pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl dantų būklės, tačiau administracija atsisakė pareiškėjui padėti, dėl dantų trūkumo pareiškėjas negalėjo valgyti, jautėsi kankinamas visą laikotarpį nuo 2020-03-31 iki 2020-09-08.

Pareiškėjo skundo teiginiai dėl prastos dantų būklės yra bendro pobūdžio, nesukonkretinti, iš pareiškėjo paaiškinimų nėra galimybės nustatyti nei kada tokios aplinkybės pasireiškė, nei kokio pobūdžio jos buvo. Teismas pastebi, kad pareiškėjas nepateikė tokių duomenų, jog būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl dantų būklės ar kliūčių valgyti. Be to, akcentuotina, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas trumpą laikotarpį nuo 2020-03-31 iki 2020-09-08 ir šiuo laiku nusiskundimų dėl nesuteiktų ar netinkamai organizuojamų sveikatos priežiūros paslaugų Vilniaus PN pareiškėjas nesikreipė.

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra sąlygų visumos valstybės civilinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.