Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-12 · Administracinė byla Nr. I-2590-484/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-12
Bylos Nr.
I-2590-484/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00820-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2590-484/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00820-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 777 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2019 m. vasario 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 121. 2019 m. vasario 12 d. jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 372, esančią rūsyje, ir joje buvo laikomas iki 2019 m. vasario 19 d. Pareiškėjo teigimu, visą šį laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nurodo, kad visą šį laiką kamerose buvo laikomas dar su vienu asmeniu. Kameros plotas apie 7,5 kv. m, kurio dalį užėmė lova ir sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas neužtikrino jo privatumo, kadangi įrengtas prie pat kameros durų, todėl juo naudojantis buvo matomas tiek kameroje esančio kito nuteistojo, tiek pro kameros duryse esantį langelį – pareigūnų. Dėl to pareiškėjas nuolat jautė neigiamus dvasinius išgyvenimus, įtampą, patyrė stresą, ko pasekoje sutriko miegas, tapo irzlus, konfliktavo su kameroje buvusiu kitu asmeniu. Anot pareiškėjo, nurodytos kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos žemino jo orumą ir garbę.

Tvirtina, kad tik kartą per dieną jis turėjo 1 val. trukmės pasivaikščiojimą gryname ore, kai tuo tarpu būdamas Marijampolės pataisos namuose, pasivaikščioti buvo vedamas du kartus po 30 min. Tuo Lukiškių TI-K buvo apribota ir galimybė parūkyti. Be to pažymi, kad 1 val. trukmės pasivaikščiojimas gryname ore prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – CPT) išaiškinimui, pagal kurį kalinamasis lauke turi praleisti ne mažiau kaip 8 val.

Taip pat nurodo, kad dėl to, jog kameroje buvo didžiąją dalį paros, kur miegojo, valgė ir naudojosi tualetu, kameroje buvo nemalonus kvapas, nes nebuvo ventiliacinės sistemos, o išduodamos dezinfekuojančios priemonės nepakako. Teigia, kad kamerose langai sunkiai atsidarė, ant jų sumontuotos grotos, todėl vėdinimas per langą buvo apsunkintas.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus pataisos namai) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 7-15). Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, teigia, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teigia, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.

Atsiliepime taip pat nurodė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti.

Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užima apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka higienos normas. Lukiškių TI-K yra įrengtas centrinis šildymas. Gyvenamosiose patalpose palaikoma optimali temperatūra.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore pažymi, kad tai yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Pabrėžia, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte išaiškinta, jog vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pažymi, kad toks pats pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje bei Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

Dėl užimtumo nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys gali dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, tam jie turi raštu arba žodžiu pareikšti norą. Pažymi, kad gyvenamosiose kamerose yra iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius.

Pažymi, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nusiskundimų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai nereiškė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, saugi gyvenimui aplinka (nebuvo ventiliacijos).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Remiantis į bylą pateiktas įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (b. l. 16-17).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja, be kita ko, su ploto kameroje trūkumu. Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 papunktyje nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 121 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 372 (plotas 7,23 kv. m) ir Nr. 340 (plotas 8,17 kv. m) dar su vienu asmeniu. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakymu Nr. V-124, laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. vasario 19 d. pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,62 iki 4,09 kv. m kameros ploto. Net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto, kuris remiantis byloje pateiktais duomenimis yra 0,56 kv. m, visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl minimalaus gyvenamojo ploto trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas žalos atlyginimą taip pat sieja su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu. Nurodo, kad tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamojo ploto, todėl juo naudojantis jis buvo matomas kameroje esančių asmenų ir pareigūnų. Dėl to jautė diskomfortą, įtampą, stresą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. V-26 redakcija), 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunktis numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Anot EŽTT, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

LVAT praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K 2019 m. kovo mėn. pranešimas „Dėl R. A. skundo“ (toliau – Pranešimas; b. l. 18-19), patvirtina, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau cituotą teismų praktiką, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą ir Pranešime aprašytas sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos, neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 8 paras. Lukiškių TI-K atsiliepime ir Pranešime nurodytas aplinkybes, kad sanitariniuose mazguose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, teismas vertina kaip neįrodytas, kadangi šis dokumentas surašytas 2019 m. kovo mėn., t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, Lukiškių TI-K nepateikė. Be to, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką užuolaidos įrengimas sanitariniame mazge neužtikrina visiško privatumo. Taigi, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė.

Pareiškėjas reiškia nusiskundimus ir dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, pro langus patalpų nebuvo galimybės išvėdinti dėl juose įrengtų grotų, todėl buvo blogas kvapas.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodyta, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus. Kamerų langai ir rėmai yra tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreiptas dėmesys, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir pelėsio ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Be to, Pranešime dėl pareiškėjo skundo taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K kameros yra aprūpintos valymo priemonėmis. Į visas kameras yra išduodama: šepetys grindims, šiukšlių semtuvas, kibirai, šluostė, valikliai (geriamoji soda, kalcinuota soda ir skystas universalus valiklis). Papildomai pažymėta, kad dėl kamerų Nr. 121, Nr. 372 ir Nr. 340 sanitarinės būklės skunde minimu laikotarpiu į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą kreiptasi nebuvo, todėl patikrinimo aktų nėra.

Pataisos įstaigų rengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 11.5 papunktyje nurodyta, kad iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengtos apsauginės grotos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 papunktyje nurodyta, kad lango angoje turi būti įstatytos metalinės grotos. Taigi, pareiškėjo skunde nurodytas langų įrengimas neprieštarauja šioms nuostatoms. Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros vėdinamos pro atidaromus langus, atitinka paminėtas Lietuvos higienos norma HN 134:2015 17 punkto nuostatas. Pareiškėjas jokių pretenzijų dėl netinkamos ventiliacijos jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nereiškė. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, susijusio su Lietuvos higienos norma HN 134:2015 17 punkto reikalavimų nesilaikymu, nėra pagrindo.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės. Nurodo, kad jam buvo suteikta teisė tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, kai tuo tarpu gryname ore jis turėtų praleisti ne mažiau 8 val.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto išaiškinimui, kadangi suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2011 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Lukiškių TI-K Resocializacijos skyriaus 2019 m. kovo mėn. tarnybinio pranešimo dėl R. A. duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pagal jo prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, gauti nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, kryžiažodžius, stalo žaidimus (b. l. 20). Šiame tarnybiniame pranešime taip pat teigiama, kad siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija ir darbu, praplėsti akiratį bei sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises ir sąmoningai vykdyti pareigas, ugdyti pilietiškumą bei teisinę sąmonę, mažinti neigiamą izoliaciją pastariesiems yra sudaryta galimybė naudotis riboto interneto prieiga Lukiškių TI-K bibliotekoje. Lukiškių TI-K periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl nuteistieji turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, yra nuolat organizuojami konkursai (atvirukų, eilėraščių). Pareiškėjas jokių konkrečių atvejų, kad Lukiškių TI-K jis teikė prašymus, susijusius su jo užimtumo organizavimu ir kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė juos tenkinti, skunde nenurodė.

Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, teisę į kasdienį vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kuriame nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas skunde neneigia, kad nurodytos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore jam buvo suteikiamas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jam esant Marijampolės pataisos namuose, jam buvo suteikti du pasivaikščiojimai gryname ore po 30 min., kurių metu jis turėjo galimybę parūkyti, nepaneigia Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumo, kadangi kiekviena įkalinimo įstaiga turi teisę atsižvelgiant į kalinamųjų asmenų kiekį ir specifiką nusistatyti savo vidaus tvarką dėl pasivaikščiojimo teisės realizavimo, kuri turi atitikti bendruosius įstatymo reikalavimus dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Lukiškių TI-K buvo užtikrinta tinkamai.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais iš viso 8 paras, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į pažeidimo intensyvumą ir trukmę, į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį a. b. Nr. A-1251-85/2018; 2018-03-28 nutartį a. b. Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 48 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 777 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R. A. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui R. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), priteisti 48 (keturiasdešimt aštuonis) eurus neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaIna Kirkutienė