Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Neringai Pustovit, dalyvaujant pareiškėjai O. P., atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus atstovei – šios institucijos vyriausiajai specialistei Daivai Stalionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. P. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

– įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), atlyginti turtinę 7000 Lt (septyni tūkstančiai litų) žalą;

– įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atlyginti neturtinę 30000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) žalą.

2. Pareiškėja skunde pateikia tokius argumentus.

2.1. Pareiškėjos šeimai – pareiškėjai ir jos motinai (mirusi (duomenys neskelbtini) d.) – buvo suteiktas 3 ha žemės sklypas asmeninio ūkio paskirčiai. Po motinos mirties pareiškėja žodžiu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) agrarinę tarnybą dėl asmeninio ūkio įforminimo pareiškėjos vardu (asmeninį ūkį išsipirkti investiciniais čekiais). Kadangi asmeninį ūkį paveldi šeimos nariai, tai manė, jog pareiškėja galės ir toliau naudotis 3 ha žemės sklypu. Nepavykus išsiaiškinti žodžiu, pareiškėja kreipėsi raštu, į kurį jai buvo atsakyta, kad asmeninis ūkis pareiškėjai nepriklauso, nes ji turinti 2,14 ha nuosavos žemės. Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriuje taip pat buvo paaiškinta, kad dėl turimos 2,14 ha žemės pareiškėja negalinti paveldėti asmeninio ūkio. Nurodė, jog dėl žemės aiškinosi ir 1998 metais (duomenys neskelbtini) agrarinėje tarnyboje bei Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriuose. Pareiškėjai buvo įteiktas 1996 m. gruodžio 31 sprendimas Nr. 81-6209 dėl motinos M. P. nuosavybės teisės atstatymo į turėtą žemę, tuo pačiu pareiškėjai paaiškinant, kad asmeninis ūkis turi būti tvarkomas per notarą. Notaras paveldėjimo liudijimą pareiškėjai išrašė tik į 1/3 motinos žemės. Vėliau, kadangi pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ji privalanti visai atsisakyti motinos žemės, nes pastarajai asmeninis ūkis nepriklauso, dėl šios priežasties pareiškėja paveldėjimo liudijimo neįregistravo. Nurodė, jog 2011 m. gegužės mėnesį, norėdama sužinoti, ar teisingai buvo tvarkomi dokumentai dėl asmeninio ūkio privatizavimo Ukmergės žemėtvarkos skyriuje, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1879 pareiškėjai buvo paaiškinta, jog asmeninis ūkis buvo privatizuotas mirusiosios M. P. vardu. Teigia, jog todėl, kad asmeninis ūkis nebuvo įformintas pareiškėjos vardu, ji prarado galimybę žemę išsipirkti investiciniais čekiais, todėl, dėl šios priežasties, pareiškėjai buvo padaryta didelė turtinė (žemės nominali vertė – 6085 Lt ir 1061 Lt, viso – 7146 Lt) ir neturtinė žala. Be to, kadangi mirties dieną motinai M. P. nuosavybė į žemę dar nebuvo atstatyta, žemėtvarkos darbuotojai neturėjo teisės atstatyti nuosavybės mirusiojo vardu.

2.2. Pagrįsdama neturtinės žalos atlyginimą nurodė, kad, negalėdama naudotis asmeninio ūkio ir vėliau motinos nuosava žeme, negalėjo auginti pašarų gyvuliams, neturėjo kur ganyti karvės, plėsti ūkio, kiekvienais metais turėjo nervintis ir galvoti, kur reikės vasarą ganyti karvę. Atsižvelgiant į patirtus didelius nepatogumus, prašė teismo atlyginti 30000 Lt neturtinę žalą.

Dėl neteisėtais valdžios institucijų veiksmais padarytos neturtinės žalos, pridėdama Ukmergės pirminės sveikatos centro pažymą, papildomai pažymėjo, kad dėl paminėtų išgyvenimų pablogėjo sveikata, svaigsta galva, padidėjo kraujospūdis.

II

Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriaus, atsiliepimo (b. l. 89-95) argumentais prašė taikyti senaties terminą ir pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo atmesti.

1. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju senaties termino pradžia laikytina diena, kai 1998 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjai buvo išduotas papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) nes pareiškėja apie 1996 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimą Nr. 81-6209 sužinojo 1998 metais, o tuo tarpu į teismą kreipėsi tik 2011 m. kovo 17 d., pareiškėja yra praleidusi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą terminą, tačiau ir Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą. Atkreipė dėmesį, jog nuo minėto sprendimo priėmimo praėjo jau šešiolika metų, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies bei CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

2. Dėl civilinės atsakomybės ir turtinės žalos atlyginimo nurodė, kad pagal Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 81-6209 priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalis asmeninio ūkio žemės naudotojai galėjo žemę įsigyti privatinės nuosavybės teise, jų sklypus įtraukiant į susigrąžinamą natūra arba ekvivalentine natūra žemės plotą arba, jeigu šie asmenys neturėjo susigrąžintos žemės arba jos turėjo mažiau, negu naudoja asmeniniam ūkiui, parduodami. Tuo tarpu asmenims, kurie pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ turėjo teisę susigrąžinti ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės plotą, tačiau pageidavo kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleido kitiems asmenims, arba atsisakė šios teisės kitų pretendentų naudai, asmeninio ūkio žemė negalėjo būti parduota. Būtent Vilniaus apskrities valdytojo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad mirusiems piliečiams, kurie nustatytu laiku ir tvarka buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės buvo atstatomos mirusiojo vardu, o sugrąžintas turtas paveldimas Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209, kuriuo M. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai 2,64 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, neprieštarauja nei sprendimo priėmimo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimams. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjai 1998 m. rugpjūčio 4 d. ir buvo išduotas papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame nurodyta, kad pareiškėja paveldi 1/3 dalį žemės sklypo, kurio plotas 2,14 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės rajone ir 1/3 dalį žemės sklypo, kurio plotas 0,5 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės rajone, tačiau pareiškėja šio paveldėjimo teisės liudijimo neįregistravo.

3. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog pareiškėja skundo argumentais teigdama apie didelius nepatogumus, atsiradusius dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

III

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:

– (duomenys neskelbtini) d. mirties akto įraše Nr. 2 (b. l. 72) nurodyta, kad M. P. mirė (duomenys neskelbtini) d.

– Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1995 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 81-3767 (b. l. 76) atstatė O. P. nuosavybės teises į 2, 14 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl., Ukmergės r.

– 1996 m. balandžio 24 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime (b. l. 75), be kita ko, nurodyta, kad O. P. paveldėjo savo motinos turtą, t. y. piniginį indėlį bei statinius.

– Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) seniūno 1996 m. spalio 28 d. pažymėjime (duomenys neskelbtini) (b. l. 73) nurodyta, kad O. P., gim. 1950 m., nuo 1986 m. birželio 3 d. iki motinos M. P. mirties, t. y. (duomenys neskelbtini) d., gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį.

– Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 (b. l. 77) atstatė M. P. nuosavybės teises į 2, 60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės r., suteikiant 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj.

– 1998 m. rugpjūčio 4 d. Papildomame paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime (b. l. 78) nustatyta, kad O. P. paveldi 1/3 dviejų žemės sklypų, kurių bendras plotas 2, 64 ha (2, 14 ha + 0,5 ha) (duomenys neskelbtini) k., Ukmergės rajone, t. y. tą pačią žemę, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos M. P..

– Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyrius 2011 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 47SD(14.47.45)-96 (b. l. 80) nurodė, kad O. P. vardu 2,14 ha buvo atkurta nuosavybė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., todėl asmeninio ūkio žemė (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje jai pagal teisės aktus nepriklausė.

– Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1466 (b. l. 81-82) informavo pareiškėją, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1995 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 81-3767 jai atkūrė nuosavybės teises į 2,14 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., o jos motinos M. P. vardu Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 – į P. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai 2,64 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., žemėje, kurią kartu su mama pareiškėja naudojo asmeniniam ūkiui. Nurodė, kad pagal Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 81-6209 priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalis asmeninio ūkio žemės naudotojai galėjo žemę įsigyti privatinės nuosavybės teise, jų sklypus įtraukiant į susigrąžinamą natūra arba ekvivalentine natūra žemės plotą arba, jeigu šie asmenys neturėjo susigrąžintos žemės arba jos turėjo mažiau, negu naudoja asmeniniam ūkiui, parduodami. Tuo tarpu asmenims, kurie pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ turėjo teisę susigrąžinti ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės plotą, tačiau pageidavo kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleido kitiems asmenims, arba atsisakė šios teisės kitų pretendentų naudai, asmeninio ūkio žemė negalėjo būti parduota. Pabrėžė, kad pareiškėja ir jos mama turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę, pareiškėjai asmeninio ūkio žemė negalėjo būti parduodama.

– Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1879 (b. l. 83-84), be kita ko, nurodė pareiškėjai, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 M. P. grąžintos nuosavybės teisės į P. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai 2,64 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., žemėje, kad šiuo atveju jau sugrąžintas turtas paveldimas Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1995 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 81-3767 (b. l. 76) atstatė O. P. nuosavybės teises į 2, 14 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl., Ukmergės r.

Tačiau administracinis ginčas kyla, nes pareiškėja nėra patenkinta tuo, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 (b. l. 77) atstatė M. P. nuosavybės teises į 2, 60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės r., suteikiant ekvivalentine natūra 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj. Iš pareiškėjos skundo matyti, kad 2, 64 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj. ji kartu su motina valdė asmeninio ūkio teisėmis, o gyveno 0, 32 ha namų valdoje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės r. (žr. ir Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) seniūno 1996 m. spalio 28 d. pažymėjimą (duomenys neskelbtini) (b. l. 73)). Toks pareiškėjos nepasitenkinimas yra iššauktas turtinio intereso – pareiškėja išreiškė siekį išsipirkti visą asmeninio ūkio žemę toje vietoje, kurioje ji gyveno kartu su motina, tačiau grąžinus motinos vardu 2, 64 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj., pareiškėjai teko tik paveldimo turto dalis, t. y. 1/3 M. P. turto (žr. 1998 m. rugpjūčio 4 d. Papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (b. l. 78)), nors pareiškėja norėjo pati išsipirkti visą 2, 64 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj. už investicinius čekius.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėja apie Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 81-6209 (b. l. 77) M. P. grąžintą žemę tikrai žinojo iš 1998 m. rugpjūčio 4 d. Papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (b. l. 78). Tačiau pareiškėja neįregistravo šio liudijimo Nekilnojamojo turto registre, nes, kaip minėta, ji siekė gauti visą 2, 64 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj., o ne 1/3 šio turto. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1879 (b. l. 83-84), be kita ko, nurodė, jog tik pareiškėja nepaveldėjo 1/3 iš 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj., o likusią dalį paveldėjo V. I. R. ir J. R..

Vadinasi, nors pareiškėja dar 1998 m. rugpjūčio 4 d. žinojo apie Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 81-6209 (b. l. 77), apie M. P. grąžintą 2, 64 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj., tačiau nesiekė ginčyti šio sprendimo ir jo neginčijo (ir ikiteismine tvarka). Vilniaus apygardos administracinis teismas, būdamas aktyvus, aiškino ne kartą pareiškėjai, ką ji turėtų skųsti (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį (b. l. 29-30), 2012 m. kovo 5 d. nutartį (b. l. 56-57)). Teismas negali būti tiek aktyvus, kad būtų pareiškėjos advokatas – taip būtų pažeistas konstitucinis teismo nešališkumo principas. Taigi, nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209 yra galiojantis, jo pareiškėja neginčija, todėl konstatuoti, kad jis yra neteisėtas, teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

3. Pareiškėja, kaip minėta, prašo teismo skunde (b. l. 59-67) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atlyginti turtinę 7000 Lt (septyni tūkstančiai litų) žalą, įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atlyginti neturtinę 30000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) žalą. Tačiau, kaip matyti iš skundo rezoliucinės dalies (b. l. 59-67), pareiškėja turtinę žalą grindžia tuo, kad ji negavo visos 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj., įvertintos 6085 Lt + 1061 Lt ? 7146 Lt (žr. 1998 m. rugpjūčio 4 d. Papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (b. l. 78)). Tačiau teismas pabrėžia, kad tai neatitinka tikrovės, nes pareiškėja dėl savo kaltės, neįsiregistravusi Nekilnojamojo turto registre Papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, neįgijo 1/3 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj. Dar daugiau, pareiškėja nesiekė ginčyti ir neginčija Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 81-6209, todėl teigti, kad ji neteisėtai neįgijo visos 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj., o todėl patyrė 7000 turtinę žalą, negalima.

Šiame kontekste teismas ypač pabrėžia, kad asmeninio ūkio žemė (3 ha) buvo suteikta būtent M. P. pagal (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos sprendimą Nr. 20 (žr. Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1996 m. spalio 30 d. išvadą, b. l. 105), o ne jos suaugusiai dukrai O. P. – dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra. Būtent todėl visiškai teisėtai ir pagrįstai pagal M. P. prašymą būtent M. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj. pagal minėtą Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 81-6209, o pareiškėja, kaip M. P. įpėdinė, paveldėjo 1/3 minėtos žemės. Taigi, konstatuoti, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209 yra neteisėtas, negalima.

4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Kadangi šioje administracinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209 yra neteisėtas, jog yra neteisėti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1466 bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1879, kurie tėra išvestiniai iš Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 81-6209, nes jais buvo įvertintas pirminis Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 81-6209, tai nesant vienai iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtiems veiksmams, pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinę žalą atmetamas kaip nepagrįstas (juolab, kad ir 7000 Lt turtinės žalos suma, pareiškėjai turint teisę į 1/3 M. P. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj., nėra niekaip pagrįsta).

5. Pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę 30000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) žalą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Dar daugiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Pagrįsdama neturtinės žalos atlyginimą pareiškėja nurodė, kad, negalėdama naudotis asmeninio ūkio ir vėliau motinos nuosava žeme, negalėjo auginti pašarų gyvuliams, neturėjo kur ganyti karvės, plėsti ūkio, kiekvienais metais turėjo nervintis ir galvoti, kur reikės vasarą ganyti karvę, taigi patyrė didelius nepatogumus. Teismas vertina, kad neturtinės žalos pareiškėja visiškai neįrodė, juolab, kad pareiškėja dėl savo kaltės, neįsiregistravusi Nekilnojamojo turto registre Papildomo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, neįgijo 1/3 2, 64 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Ukmergės raj. Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma (b. l. 117) teįrodo bendrą pareiškėjos sveikatos būklę, ji niekaip nesusijusi su šia administracine byla.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos O. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.