- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- eI-8419-535/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02976-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Advokatai
- Mindaugas Kazlauskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjos M. M. atstovui advokatui Mindaugui Kazlauskui, atsakovės atstovui Tomui Čaplinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja M. M. kreipėsi į teismą su skundu prašydama: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – Komisija) 2016-06-22 sprendimą Nr. KS-57 ,,Dėl M. M.“; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškina, kad Komisija ginčijamu sprendimu nusprendė, kad ji, būdama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus aps. VPK) Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausiąja specialiste, dalyvaudama rengiant dokumentus, susijusius su jos sutuoktiniu ir nuo šių procedūrų nenusišalindama, taip pat nustatyta tvarka ir terminais nepapildžiusi privačių interesų deklaracijos duomenimis apie savo sutuoktinį, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau - Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7 straipsnio 1 dalies bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka su Komisijos sprendimu, pažymi, kad Migracijos valdyboje yra įdiegta eilių valdymo sistema ir kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, norėdamas gauti paslaugą, privalo atsispausdinti eilės numerį terminale bei sulaukti kol bus pakviesti pas galintį priimti specialistą. G. A. dokumentus priėmė tuo metu priėmimo salėje dirbusios Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniosios specialistės - V. S. (dėl nacionalinės D vizos) ir J. B. (dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) pagal terminalo suteiktą eilės numerį.
Migracijos valdyba nėra subjektas, kuris priima sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar D vizų išdavimo. Migracijos valdybos vaidmuo šiame procese apsiriboja dokumentų priėmimu ir jų persiuntimu Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas). Migracijos valdybos valstybės tarnautojai nenagrinėja tokio pobūdžio prašymų ir dėl šių prašymų sprendimų nepriima.
2016-03-07 grįžusi iš atostogų buvo informuota, kad Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus viršininkė susirgo ir laikinai vykdyti skyriaus viršininkės funkcijas teks jai. Šių funkcijų atlikimas yra numatytas jos pareigybės aprašyme. Dėl laikino nedarbingumo darbe nebuvo ir laikinai Migracijos valdybos viršininko pareigas ėjusios E. P..
Šalies argumentai
Pareiškėja pažymi, kad ji jokiais veiksmais neįtakojo ir nesudarė išskirtinių sąlygų sutuoktiniui pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės D vizos išdavimo. Dokumentai buvo pateikti bendra tvarka, sulaukus savo eilės tuo metu galėjusiam priimti dokumentus valstybės tarnautojui. Ji netvarkė sutuoktinio dokumentų, nerengė lydraščių dėl siunčiamų į Migracijos departamentą dokumentų. Tai patvirtina lydraščiuose nurodomos rengėjų žymos. Lydraštį dėl bylų leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išsiuntimo parengė E. U., o nacionalinei D vizai gauti V. S..
Pagal Migracijos valdyboje nusistovėjusią praktiką dokumentų priėmimo salėje dirbantis tarnautojas priimtus prašymus dėl nacionalinės D vizos išdavimo tvarko savarankiškai ir parengia lydraščius šių dokumentų persiuntimui Migracijos departamentui sprendimų priėmimui. Lydraščiai tiek dėl D vizos, tiek dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pasirašyti pagal kompetenciją, neviršijant ir nesudarant jokių išimtinių sąlygų sutuoktiniui ir buvo priimti bei išsiųsti kartu su kitų užsieniečių siunčiamais dokumentais.
T. M. valdybos viršininko pareigas laikinai einanti E. P., tiek tiesioginė Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus viršininkė į darbą grįžo 2016-03-14, tą pačią dieną ji informavo vadovus apie santuokos sudarymą, pateikė santuokos liudijimą Vilniaus aps. VPK Personalo skyriui.
Įstatymas neapibrėžia sprendimo sąvokos, todėl aiškinant šios sąvokos turinį būtina įvertinti šią sąvoką kitų susijusių teisės aktų kontekste. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ) apibrėžia administracinio sprendimo sąvoką – tai administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (VAĮ 2 str. 14 p). Vertinant šiuo aspektu, ji nepriėmė jokio akto, taip pat nedarė kito poveikio sprendimui, kuriame būtų suformuluota viešojo administravimo subjekto valia, taip pat kitaip neįtakojo tokio sprendimo priėmimo.
Migracijos valdyba nepriima sprendimų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei nedalyvauja sprendimų rengimo procedūroje. Šiuo klausimu Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ) 51 straipsnio 2 dalis nustato išimtinę Migracijos departamento teisę ir kompetenciją nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir priimti minėtus sprendimus: „Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo priima Migracijos departamentas“.
Migracijos valdybos kompetencija nustatyta Leidimų laikinai gyventi aprašo III – iame skyriuje „Prašymo išduoti arba pakeisti leidimą, prašymo leisti pakeisti darbdavį priėmimas“. Ji neatliko nei vieno veiksmo, nustatyto Leidimų laikinai gyventi aprašo III – iame skyriuje, t. y. dokumentus bendra tvarka priėmė tuo metu dokumentų priėmimo salėję dirbęs valstybės tarnautojas, o ji tuo metu atostogavo. Komisija nagrinėdama skundą šių aplinkybių bei faktų netikrino ir nevertino.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad Komisija nesigilino ir nevertino leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje procedūros niuansų, formaliai konstatuodama jos pažeidimą. Vadovaujantis Komisijos logika net konkrečios institucijos raštinės darbuotoja turėtų nusišalinti nuo lydraščio užregistravimo, kuriuo persiunčiami dokumentai, susiję su jos sutuoktinio prašymais. Mano, kad tokiais atvejais, kaip aptariama situacija, būtina vertinti ne tik formalią lydraščio pasirašymo pusę, bet ir tai kokią įtaką tokio lydraščio pasirašymas sukelia konkretaus sprendimo priėmimui. Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad lydraščiu buvo persiųsta eilė prašymų kompetentingam subjektui prašymo išnagrinėjimui ir sprendimo priėmimui, kuris nesukelia ir nedaro jokios įtakos paties sprendimo priėmimui. Pasirašytas dokumentas neįtakoja Migracijos departamento ir nesukelia jokių pasekmių teigiamo ar neigiamo sprendimo priėmimui, atitinkamai nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ji dalyvavo sprendimo priėmimo procedūroje.
Vertinant komisijos sprendimo motyvuojamąją dalį ir Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies turinį (Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą), daro išvadą, kad Komisija jos veiksmus pasirašant lydraštį Migracijos departamentui priskiria prie kitų veiksmų, kuriais paveikiami sprendimai. Lietuvių kalbos žodyne žodis lydraštis apibrėžiamas kaip raštas, kuriame surašomi siunčiami dalykai. Lydraštis savo funkcine prasme skirtas atsekamumui užtikrinti, patvirtina faktą kas, kada ir kam buvo išsiųsta bei koks dokumentų ar daiktų kiekis buvo siunčiamas. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies dispozicija reikalauja nustatyti poveikį konkrečiam sprendimui. Lydraščių pasirašymas neturėjo jokios įtakos – poveikio konkrečiam sprendimui, neįtakoja Migracijos departamento ir nesukelia teisinių pasekmių. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad ji nenusišalindama nuo lydraščio pasirašymo atliko priešingus Įstatymo reikalavimams veiksmus.
Šalies argumentai
Atsakovė Komisija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konflikto apibrėžime vartojamą sąvoką „sprendimas” tapatina su VAĮ 2 straipsnio 11 dalyje pateikta „administracinio sprendimo” definicija. Interesų konfliktų prevencijos, t. y. - valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo bei objektyvumo užtikrinimo kontekste vartojama sąvoka „sprendimas“ yra platesnė nei „administracinis sprendimas“, taigi jos nėra tapačios. Todėl Komisijoje ir teismų praktikoje, nagrinėjant analogiškas bylas, Įstatyme nurodyta sąvoka „sprendimas” suprantama kaip bet kokie asmens veiksmai, atliekami jam einant pareigas valstybinėje tarnyboje, o ne tik kaip administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreiškiama viešojo administravimo subjekto valia, kaip tai apibrėžia VAĮ.
Akivaizdu, kad pareiškėja šiuo atveju veikė būdama viešųjų ir privačių interesų konflikto, kaip jį apibrėžia Įstatymo nuostatos, situacijoje, tačiau šiame įstatyme įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto ji neįvykdė. Šios aplinkybės yra visiškai pakankamos pripažinti, kad buvo pažeistos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Pareiškėja, veikdama šioje situacijoje, dėl jos sutuoktiniui ir jai pačiai asmeniškai rūpimo klausimo, negalėjo išlikti nei objektyvi, nei nešališka. Įstatymas yra specialus teisės aktas, skirtas užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (5 straipsnio 3 dalis). Todėl Įstatymo paskirtis bei tikslai yra prevenciniai. Jais yra siekiama ne tik užkirsti kelią atsirasti korupcijos apraiškoms, bet visų pirma - įtvirtinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų skaidrumą bei objektyvumą (1 straipsnis). Neatsitiktinai, greta viešųjų ir privačių interesų konflikto sąvokos Įstatymas kalba ir apie sprendimus priimančio asmens pareigą veikti nešališkai, užtikrinant viešąjį visuomenės interesą - iš valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tikėtis tik objektyvių bei tinkamų sprendimų (1 straipsnis, 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pažymi, kad iki užsieniečio bylos išsiuntimo Migracijos departamentui Migracijos tarnybos atsakingi pareigūnai privalo atlikti tam tikrus dokumentų ir duomenų patikrinimo veiksmus. Dokumentų persiuntimas Migracijos departamentui patvirtina, jog pateikti dokumentai atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus sprendimui priimti ir yra viena iš būtinų sprendimui priimti procedūros dalių. Tokiu būdu lydraščio pasirašymas įgauna teisinę galią, o jį pasirašęs pareigūnas patvirtina ir atsako už pateiktų dokumentų atitikti nustatytiems reikalavimams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėja iš esmės neginčija faktinių bylos aplinkybių (sutinka su tuo, kad ji pasirašė lydraščius, kuriais buvo persiųsti prašymai priimti sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir D vizos išdavimo, tame tarpe ir jos sutuoktinio), tačiau nesutinka su jų teisiniu vertinimu.
Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto.
Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog Įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama vešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. To paties Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Taigi, kaip yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011 ir kt.). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012-09-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal administracinių teismų praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011-10-27 sprendimas administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012-09-06 sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012 ir kt.).
Taip pat pažymėtina, kad terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Tačiau valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje 2016-03-04 buvo įregistruota M. M. ir G. A. santuoka.
G. A. 2016-03-04 Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dokumentus priėmė Užsieniečių reikalų skyriaus vyresnioji specialistė V. S..
M. M. pasirašė Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjui skirtą Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016-03-07 raštą „Dėl nacionalinės vizos D išdavimo“ Nr. 10-S-50187. Dokumento rengėja nurodyta specialistė V. S.. Šiuo raštu buvo siunčiamas ir M. M. sutuoktinio, Gruzijos piliečio G. A. prašymas išduoti nacionalinę vizą.
M. M. pasirašė Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus vedėjui skirtą Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016-03-10 raštą „Dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo“ Nr. 10-S-53326. Šiuo raštu buvo siunčiamas užsieniečių, pateikusių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sąrašas, kuriame įvardytas ir G. A..
M. M. ryšį su sutuoktiniu G. A. privačių interesų deklaracijoje nurodė 2016-04-25. Pareiškėja neneigia aplinkybės, kad privačių interesų deklaraciją užpildė pavėluotai, o ne kaip nustatyta Įstatymo 7 str. 1 d. per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo ar naujų duomenų atsiradimo dienos.
Pareiškėjos veiklą reglamentuoja Vilniaus aps. VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas, patvirtintas Vilniaus aps. VPK viršininko 2016-03-23 įsakymu Nr. 10-V-393, kurio 4 p. nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas atlieka bendrosios veiklos srities - dokumentų valdymo - funkcijas ir specialiosios veiklos srities - viešojo saugumo užtikrinimo - funkcijas. Pagal pareigybės aprašymo 6.7. p. pareiškėja nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus patvirtinti kvietimus užsieniečiams laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką ir priima sprendimus. Pareigybės aprašymo 6.8. p. nustatyta, kad M. M. skyriaus kompetencijos klausimais rengia atsakymų į paklausimus projektus, nagrinėja asmenų prašymus, skundus, pasiūlymus, viršininko pavedimu atlieka tarnybinius patikrinimus, užtikrindama asmenų teises į įstatymais pagrįstą ir objektyvų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Pagal pareigybės aprašymo 6.15. punktą, nesant Užsieniečių reikalų skyriaus viršininko, M. M. eina Užsieniečių reikalų skyriaus viršininko pareigas.
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja, 2016-03-07 ir 2016-03-10, eidama Užsieniečių reikalų skyriaus viršininko pareigas, pasirašė Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjui ir Imigracijos reikalų skyriaus vedėjui skirtus raštus dėl nacionalinės vizos D ir leidimų laikinai gyventi išdavimo, kuriais buvo siunčiami ir pareiškėjos sutuoktinio Gruzijos piliečio G. A. prašymai išduoti nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi.
Taigi, įvertinus anksčiau išdėstytas teisės aktų nuostatas ir faktines bylos aplinkybes bei teismų praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjai atliekant tarnybines pareigas, dalyvaujant prašymų gauti nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo procese, kurie susiję ir su jos privačiais interesais, atsirado konkrečios tarnybinės veiklos aplinkybės, dėl kurių, vertinant jas kartu su minėtomis pareiškėjos asmeninį suinteresuotumą ir privatų interesą patvirtinančiomis aplinkybėmis, išreiškiančiomis prielaidas interesų konfliktui kilti, konstatuotinas interesų konfliktas. Pareiškėja nagrinėjamu atveju vis tiek dalyvavo prašymų priėmimo procese, priimant sprendimą išsiųsti prašymus, tame tarpe ir jos sutuoktinio, kompetentingoms institucijoms, apie esamą interesų konfliktą nieko neinformavo ir nuo sprendimo svarstymo bei priėmimo nenusišalino, t. y. nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, bei pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Pareiškėjos paaiškinimus, kad ji neturėjo galimybės informuoti tiesioginio savo vadovo apie sudarytą santuoką dėl to, kad Užsieniečių reikalų skyriaus viršininko ir Migracijos valdybos viršininko pareigas laikinai ėjusios E. P. dėl laikino nedarbingumo nebuvo darbe, paneigia Komisijos nustatytos aplinkybės, kad Migracijos valdybos viršininko pareigas nuo 2016-03-01 iki 2016-03-10 ėjo Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausioji specialistė S. B.. Darytina išvada, kad pareiškėja turėjo galimybę pareikšti apie nusišalinimą tuo metu Migracijos valdybos viršininko pareigas ėjusiai Pasų skyriaus viršininkei S. B.. Teismas pažymi, jog Įstatymas nenustato jokių išimčių, kuomet asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. Pareiškėja apie tai nieko neinformavo. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog atsižvelgiant į tai, kad Įstatymu yra siekiama užkirsti kelią bet kokioms abejonėms dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, neturi jokios reikšmės aplinkybė, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) atitinkamą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-101/2012 ir kt.).
Tai, kad, pareiškėjos teigimu, ji nepriėmė galutinio sprendimo, pareiškėjos asmeninio suinteresuotumo ir privataus intereso nepaneigia bei interesų konflikto situacijos nepašalina. Kaip minėta, įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo ir būtų išvengta interesų konflikto situacijos, tačiau pareiškėja nagrinėjamu atveju šių reikalavimų nevykdė.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad ji vien tik pasirašydama lydraščius nepažeidė Įstatymo nuostatų. Teismo vertinimu pareiškėjos lydraščių pasirašymas laikytinas prašymų teikimu kompetentingom institucijoms ir yra sprendimo svarstymo procedūros dalis, todėl ji privalėjo įvykdyti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą nusišalinti.
Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja privalėjo vengti net šališkumo regimybės ir 2016-03-07 ir 2016-03-10 eidama Užsieniečių reikalų skyriaus viršininko pareigas ir pamačiusi, kad turi pasirašyti dokumentus, kuriais yra persiunčiami ir jos sutuoktinio prašymai Migracijos departamentui, privalėjo aiškiais ir aktyviais veiksmais įgyvendinti savo pareigą nusišalinti, raštu informuoti savo tiesioginį vadovą apie esamą interesų konfliktą, tokiu būdu išvengdama šališkumo ir daro išvadą, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016-06-22 sprendimas Nr. KS-57 ,,Dėl M. M.“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jo panaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.