- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-1753-275/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28385-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- J. G.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės ( kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teisėjų Antano Rudzinsko ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui J. G. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo J. G. 14 613,33 Lt skolą, 4 649,55 Lt palūkanas, 3 066,90 Lt delspinigius, 120,21 Lt ikiteisminio išieškojimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 19 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (14 613,33 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-02-02 AB „Swedbank“ bankas ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 11-005274-GV, pagal kurią AB „Swedbank“ bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas bankui. Tačiau, ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl bankas sutartį nutraukė. 2012-12-06 AB „Swedbank“ bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 12-20-79, pagal kurią AB „Swedbank“ bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal vartojimo kredito sutartį. Ieškovas pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, tačiau, ieškovo teigimu, atsakovas reikalavimų neįvykdė, liko skolingas ieškovui 14 613,33 Lt skolos, 4 649,55 Lt palūkanų, 3 066,90 Lt delspinigių, 120,21 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, iš viso – 22 449,99 Lt.
Atsakovas atsilipimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo J. G. 14 613,33 Lt negrąžinto kredito, 1 223,57 Lt palūkanų, 1 533,45 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, 19 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos bei 894,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Gelvora“. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje duomenų apie atsakovo sutartinių įsipareigojimų įvykdymą nėra, iš atsakovo ieškovui priteisė 14 613,33 Lt negrąžinto kredito. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į tai, kad sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojo, į tai, kad ieškovas, perėmęs reikalavimo teisę į atsakovo skolą 2012-12-06, dėl skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2014-08-22, todėl sprendė, jog 0,1 proc. dydžio delspinigiai, sudarantys 3 066,90 Lt sumą, yra aiškiai per dideli, todėl sumažino juos iki 0,05 proc. normos, t. y. iki 1 533,45 Lt delspinigių sumos. Teismas sprendė, jog Vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje nustatyta 19 proc. dydžio metinių palūkanų suma, kuri sudaro 4 649,55 Lt (1 834,45 Lt palūkanos, numatytos reikalavimo perleidimo sutartyje, bei 2 815,10 Lt palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2013-07-29 iki 2014-07-28), yra aiškiai per didelės, todėl sumažino ją iki įstatyminės 5 proc. dydžio metinių palūkanų normos, t. y. iki 1 223,57 Lt palūkanų sumos. Teismas, vertindamas 120,21 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, sprendė, kad jos negali būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka CK 6.249 str. 4 d. 3 p. prasme.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimu už akių nesutinka, prašo jį panaikinti dalyje, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas priteisti 3425,98 Lt palūkanų, taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, todėl sumažino iš atsakovo priteistinas palūkanas. LR CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų, siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka.
Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas tenkintinas.
Ieškovas teikė reikalavimą priteisti iš atsakovo J. G. 14 613,33 Lt skolą, 4 649,55 Lt palūkanas, kurios priskaičiuotos laikotarpyje nuo sutarties tarp AB „Swedbank“ ir atsakovo J. G. sudarymo 2011-02-02 d. iki reikalavimo perleidimo ieškovui sutarties sudarymo 2012-12-06 d., t.y. 1834, 45 Lt ir laikotarpiu nuo 2013-07-29 d. iki 2014-02-20 d. – 2815,10 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001 nurodyta, kad 1964 m. CK 197 str. leidžia teismui sumažinti netesybas, jeigu jos yra pernelyg didelės (CK 6.73, 6.258 str.). Nurodyta, jog šios teisės normos taikytinos ir palūkanoms, kai jos yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo principą. Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje paskola atsakovei buvo suteikta užsienio valiuta, padaryta išvada, kad tiek 120, tiek ir 168 % metinės palūkanos buvo akivaizdžiai neprotingai didelės, o tai sudarė pagrindą kreditoriui gauti nepagrįstai didelę ekonominę naudą ir kartu žlugdyti skolininką, kas prieštarauja viešajam interesui. Tai, kad sutartys sudarytos su fiziniu asmeniu, o ne su verslininku, kad atsakovė prievolę iš dalies įvykdė, augina 2000 m. gimusį vaiką, be to, atsižvelgiant į jos turtinę padėtį ir į tai, kad kreditoriaus reikalavimas yra užtikrintas nekilnojamojo daikto įkeitimu, buvo pagrindu kasaciniam teismui mažinti priteistinas palūkanas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šia kasacinio teismo nutartimi, taikant CK 6.73 ir 6.258 straipsnio nuostatas, nes bylų aplinkybės nėra analogiškos, sutratis, kurioje nusttayta 120 ar 168 procentų palūkanos negali būti prilyginta vartojimo kredito sutarčiai, kurioje numatytos 19 procentų metinės palūkanos.
Išvada, koks palūkanų dydis pripažįstamas nesąžininga vartojimo kredito sąlyga, turėjo būti padaryta vadovaujantis LR Vartojimo kredito įstatymu, tačiau teismas nepagrįstai šio įstatymo nuostatų netaikė, nors vartojimo kredito sutartis buvo vykdoma jau galiojant ( nuo 2012-01-01) Vartojimo kredito įstatymui.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimo priteisti palūkanas pagrįstumą, taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad teismui leidžiama mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas. Tai leidžia daryti išvadą, kad teismas taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, vertindamas sutartimi nustatytą palūkanų dydį kaip aiškiai per dideles palūkanas, padaręs išvadą, kad palūkanų mažinimo galimybė numatyta šiame straipsnyje. Šioje dalyje materialinės teisės normą pirmosios instancijos teismas taikė netinkamai, todėl CPK 330 straipsnio pagrindu teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas priteisti palūkanas, naikintina. CK 6.73 straipsnio 2 dalis numato netesybų sumažinimo atvejus, tačiau tai nėra pagrindu mažinti sutartines palūkanas.
CK 6.258 straipsnio 3 dalis, kuria taip pat rėmėsi teismas, atmesdamas dalinai reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, yra analogiška CK 6.73 straipsnio 2 daliai, nes sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ arba „ neprotingai didelės netesybos“ yra iš esmės tapačios. Tai, kad šiose abiejose teisės normose numatyti netesybų, o ne palūkanų mažinimo atvejai, reiškia, kad šios normos netaikytinos, nes įsigaliojo specialusis įstatymas, reglementuojantis vartotojų ir kreditų davėjų santykius.
Šalis, kuri mano, kad jos teisės buvo pažeistos, turi ginti savo teises, o šioje byloje nustatyta, kad atsakovas, nevykdydamas vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nesiekia, kad sutarties sąlygos būtų pripažintos ar vertinamos nesąžiningomis, atsakovas neteikia atsiliepimo į reiškiamą reikalavimą, o elektroniniu laišku teismui praneša, kad sutinka su ieškiniu ( b.l.40). Ginti asmens materialinę teisę, kai ji nėra pažeista ir asmuo tai praneša teismui, nėra civilinio proceso tikslas ( CPK 2 straipsnis), todėl konstatuotina, kad teismas, atmesdamas dalyje ieškovo reikalavimą, pažeidė ir šio straipsnio nuostatą.
Vartojimo kredito įstatymas numato ribas, vartojimo kredito kainai. Jo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Antroje šio straipsnio dalyje numatyta, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų.
Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nurodyta, kas yra bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis. 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia bendros vartojimo kredito kainos metinę normą – tai bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu.
Pagal 2011-02-02 sudarytą sutartį tarp kreditoriaus, kurio teises perėmė UAB „Gelvora“ ir atsakovo, metinė palūkanų norma, atsakovui suteikus 20 000 Lt kreditą, buvo 19 procentų, bei numatytas 200 Lt administravimo mokestis, taigi bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu nebuvo didesnė kaip 200 procentų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad
vartojimo kredito kaina buvo neprotinga, nepagrįsta, neatitiko sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą.
Vilniaus apygardos teismo 2015-10-07 nutartimi proceso dalyviu įtraukta Valstybinė vartotojų teisių apaugos tarnyba, kuri pateikė 2015-11-09 išvadą Nr. 10-1580 byloje. Joje nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodytas sąlygas įtakoja vartotojas, jos nevertintinos byloje. Sutarties sąlygos „ Metinė palūkanų norma -19 procentų“ tarnyba nutarė nevertinti. Pripažintina, kad pateikta išvada nėra reikšminga teisės normų taikymui ir įrodymų vertinimui byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pripažinus, kad teismas nepagrįstai dalyje atmetė reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, turi būti pakeista sprendimo dalis, kuria priteista 1223, 57 Lt palūkanų ir ši suma padidintina 3425,98 Lt, t. y. iki 4649,55 Lt arba 1346,60 Eur. Pakeitus bendrą priteistą sumą, turi būti padidintos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, nes, pakeitus teismo sprendimą, patenkinama 92,63 procento.
Nuo patenkintų bendros sumos reikalavimų – 20 796,33 Lt (17 370,35 Lt + 3425,98 Lt ) sumokėtas žyminis mokestis sudaro 623,89 Lt, todėl ši suma kaip žyminis mokestis turėjo būti priteista iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas priteisė dalį atstovavimo išlaidų nuo 484 Lt sumos, pakeitus teismo sprendimą, šios išlaidos turi sudaryti 448,33 Lt, arba 92,63 procento nuo 484 Lt sumos. Bendra žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų suma sudaro 1072,22 Lt arba 310,54 Eur, todėl priteista 894,40 Lt bylinėjimosi išlaidų suma padidintina iki 310,54 Eur.
Už apeliacinį skundą ieškovas apmokėjo 103 Lt arba 29,83 Eur žyminį mokestį , jis priteistinas ieškovui iš atsakovo, nes skundas pilnai patenkintas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti.
Padidinti teismo sprendimu ieškovui UAB „Gelvora“ iš atsakovo J. G. priteistas palūkanas nuo 1223,57 Lt iki 1346,60 Eur, pakeisti bendrą sumą, nuo kurios priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 17 370,35 Lt iki 6023,03 Eur ( 20 796,33 Lt) ir padidinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 894,40 Lt iki 310,54 Eur ( 1072,22 Lt ).
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „Gelvora“ iš atsakovo J. G. 29,83 Eur išlaidų, turėtų sumokėjimui žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, atlyginimą.