- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-28
- Bylos Nr.
- A-822-1457-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01296-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui D. L., jo atstovei advokatei M. Š., atsakovo atstovėms A. V., A. Z.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl prieglobsčio nesuteikimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. L. (D. L.) (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) padavė teismui skundą (b. l. 1 - 5), kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas; Departamentas) 2010-04-16 sprendimą Nr. (15/6-14)12PR-24, 32PR-3 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jį iš naujo; 2) suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Skunde paaiškino, kad Departamentas, nesusipažinęs nei su vienu jo medicininiu dokumentu, padarė vienareikšmę išvadą, kad jis bus atleistas nuo karinės tarnybos, nepaisydamas fakto, kad Lietuvos Respublikoje išduoti dokumentai tikrinant šauktinių sveikatą yra niekiniai. Darydamas tokią išvadą Migracijos departamentas, pasak pareiškėjo, rėmėsi tik (duomenys neskelbtini) įstatymo dėl karinės prievolės ir karinės tarnybos nuostatomis bei 2003 m. vasario 25 d. (duomenys neskelbtini) Vyriausybės nutarimu patvirtintų Karinio sveikatos patikrinimo nuostatų skyriumi apie psichines ligas ir pažymoje išdėstė sveikatos patikrinimo tvarką, tačiau nerado informacijos apie plačiai paplitusius šios tvarkos pažeidimus, arba informacijos apie šios nuostatos taikymą praktikoje. Teigė, kad iki atvykstant į Lietuvą ir pastaruoju metu pareiškėjas neturėjo žymių problemų dėl psichinės sveikatos būklės. Nors Lietuvoje 2 kartus gulėjo ligoninėje (nuo 2007-03-07 iki 2007-04-27 (diagnozuotas ūminis poliforminis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais) ir nuo 2007-05-08 iki 2007-06-01 (diagnozuota paranoidinė šizofrenija, epizodinė su nekintamu deficitu eiga)), abejoja, ar sveikatos patikrinimo komisija pripažintų jį netrinkamu karinei tarnybai. Pareiškėjas nurodė, kad jam psichika sutriko po ilgo darbo su kompiuteriu ir miego stygiaus, diagnozuoti susirgimai yra ūminiai, epizodinės eigos, t.y. esant stresui, didesniam fiziniam ar protiniam krūviui, poilsio stygiui, gali pasireikšti ryškiu psichikos sutrikimu, kuris gydomas vėliau visiškai išnyksta. Pažymėjo, kad visais atvejais įtariant endogeninę psichozę, šauktinis tiriamas stacionariai. Todėl, atėjęs tikrintis sveikatos, arba bus pripažintas tinkamu atlikti karinę tarnybą, arba bus paguldytas į psichiatrijos ligoninę. Nuogąstavo, jog abiem atvejais neišgyvens, todėl nurodė bijantis grįžti į kilmės valstybę.
Nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, gindamas savo pacifistinius įsitikinimus, turi realią galimybę atlikti alternatyvią karinę prievolę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2010-04-09 įsigaliojusio įstatymo dėl alternatyviosios civilinės tarnybos nuostatos neatitinka tarptautinių standartų (alternatyviosios tarnybos trukmė yra 1,75 karto ilgesnė nei karinės tarnybos), be to, prašymą atlikti alternatyviąją karinę tarnybą reikia pateikti prieš šešis mėnesius iki šaukimo. Kadangi pareiškėjas atlikti karinę tarnybą buvo pašauktas 2004 m. balandžio – birželio mėnesiais, taigi, vadovaujantis minėta įstatymo nuostata, prašymą dėl alternatyvios tarnybos jis turėjo pateikti iki 2003 m. spalio 1 d. Be to, (duomenys neskelbtini) įstatymo „Apie alternatyviąją civilinę tarnybą“ 12 straipsnio 4 dalyje išvardyti atvejai, kai prašymas atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą atmetamas, vienas iš jų – kai šauktinis du kartus kviečiamas neatvyksta į kariuomenės šaukimo komisiją. Pažymėjo, kad apklausų metu pareiškėjas buvo nurodęs, kad prieš išvykdamas iš (duomenys neskelbtini), kelis kartus buvo gavęs šaukimus, tačiau išsigando ir, užuot vykęs į komisariatą, atvyko į Lietuvą.
Pažymėjo, kad Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo, kurio nuostatomis rėmėsi Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, 167 p. nustatyta, kad šaukimo į armiją vengimas nėra pagrindas nesuteikti pabėgėlio statuso, 168 p. nurodyta, kad asmuo gali būti pabėgėliu, jei karinės tarnybos vengimas yra susijęs su kitais motyvais palikti savo šalį ar likti už jos ribų arba jei turi kitų priežasčių, pagal apibrėžimą, bijoti būti persekiojamas. Vadovo 173 p. reglamentuoja, kad atsisakymas atlikti karinę tarnybą turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į galimybę dėl savo įsitikinimų pasinaudoti alternatyvia karo tarnyba ar atleidimu nuo jos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą (b. l. 24 - 27) paaiškino, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad siekiant pašalinti teismo nurodytus trūkumus, buvo Migracijos departamente parengta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-14-6-11 „Apie karinę tarnybą (duomenys neskelbtini)“ bei iš naujo išnagrinėta byla. Teismas, išnagrinėjęs pažymą, bei Migracijos departamento 2010-04-16 išvadą, turės galimybę pats nustatyti, ar buvo pašalinti trūkumai.
Pažymėjo, kad pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus, karinę prievolę gali atlikti tik asmuo, kuris buvo įtrauktas į karinę įskaitą, t.y. kad būtų įtrauktas į karinę įskaitą, asmuo asmeniškai (pagal nustatytos formos šaukimą) turėjo atvykti į karinį komisariatą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nebuvo nė karto nuvykęs į karinį komisariatą (tą pareiškėjas nurodė apklausos metu ir skunde teismui), vertina, kad pareiškėjas negalėjo būti pašauktas 2004 m. atlikti karinės tarnybos.
Teigė, jog pareiškėjas teigdamas, jog negali atlikti alternatyvios karinės tarnybos, manipuliuoja (duomenys neskelbtini) įstatymu „Dėl alternatyvios civilinės tarnybos“, nes jam negalėjo būti siunčiami šaukimai atvykti į komisijos posėdį, nes nebuvo pateikęs jokio prašymo. Pareiškėjas įvykdęs nustatytas sankcijas dėl karinės tarnybos vengimo, jei tokios bus paskirtos, turės galimybę pateikti prašymą dėl alternatyvios nekarinės tarnybos.
Migracijos departamente nebuvo gauta informacijos, kad šauktiniai, remiantis kitos šalies išduotais medicininiais dokumentais, gali būti atleisti nuo karines prievolės, tačiau tokios informacijos nebuvimas taip pat neįrodo, kad tikrinant šauktinio sveikatą į tokius dokumentus neatsižvelgiama. Taip pat siūlo atsižvelgti į tai, kad (duomenys neskelbtini) nustatytos sveikatos patikrinimo, kartu ir psichiatrinio patikrinimo, tvarkos nuostatos, siekiant nustatyti, ar asmuo yra tinkamas karinei tarnybai atlikti, yra reglamentuotos įstatymuose, todėl kiekvienas asmuo, nepatenkintas šaukimo komisijos sprendimais ir manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės, turi galimybę kreiptis į teismą ir savo teises ginti teisminiu būdu.
Mano, jog pareiškėjo teiginys, jog jo liga gydoma visiškai praeina, todėl tikrinimo metu jam galimai nebus diagnozuota jokia psichinė liga, niekuo nepagrįsta. Pareiškėjas pateikė tik epikrizės kopiją, kurioje pateikiama informacija apie 2007 m. įvykius, tačiau jis nepateikė jokios medicinines pažymos apie dabartinę psichikos būseną, kad jo atžvilgiu nevykdomas joks gydymas, t. y. kad jam nereikia vartoti vaistų, konsultuotis pas gydytoją.
Pažymėjo, kad pareiškėjo nenoras atlikti karinę tarnybą susijęs su jo pacifistiniais įsitikinimais, o atlikti alternatyvią nekarinę tarnybą jis neturi galimybės. Tačiau remiantis Migracijos departamento išvada, Migracijos departamento pažyma, pareiškėjas turi galimybę atlikti alternatyvią nekarinę tarnybą. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindžia tik nenoru atlikti karinę tarnybą dėl savo įsitikinimų, jokių kitų priežasčių, susijusių su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, jis nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba (buvęs Vilniaus m. VPK viešosios policijos Migracijos skyrius) iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2007-03-20 gavo pranešimą, kad 2007-03-07 į jų įstaigą iš (duomenys neskelbtini) esančios kavinės buvo atvežtas pacientas, save vadinantis D. L., be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad D. L. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turintis negaliojantį (duomenys neskelbtini) pasą (duomenys neskelbtini) (išduotas 2000-05-10, galiojimo laikas baigėsi 2005-05-10). D. L. nuo 2000 m. ne vieną kartą lankėsi Lietuvos Respublikoje. 2004-05-01 atvykęs į Lietuvos Respubliką neišvyko pasibaigus vizos galiojimui (Lietuvos Respublikos viza (duomenys neskelbtini), galiojo nuo 2004-04-30 iki 2004-07-30) ir nuo 2004-07-30 Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai. Lietuvos Respublikoje gyvena prieglobsčio prašytojo senelis Lietuvos Respublikos pilietis I. K., gim. (duomenys neskelbtini), jo motina (duomenys neskelbtini) pilietė T. K., gim. (duomenys neskelbtini), turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), išduotą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnį ir galiojantį iki 2010-04-20. Prieglobsčio prašytojas VĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas 2 kartus ir jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija.
Vilniaus m. 4-asis apylinkės teismas 2007-04-27 sprendimu skyrė jam alternatyvią sulaikymo priemonę – nustatytu laiku periodiškai atvykti į Migracijos skyrių, kol bus gautas grįžimo dokumentas. Lietuvos pareigūnams jis pateikė pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio galiojimo 1aikas baigėsi 2005-05-10, ir gimimo liudijimą VI-OK Nr. 362565. 2008-03-12 D. L. Vilniaus m. VPK viešosios policijos Migracijos tarnybai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamente 2008-06-12 buvo priimtas sprendimas Nr. (15/6-14) 12PR-38/(l5/6-14) 32PR-4 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), sustabdant išsiuntimo vykdymą, kurį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-09-26 sprendimu skundą atmetė ir paliko galioti Migracijos departamento sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2009-10-15 sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-09-26 sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo. LVAT sprendime nurodė šiuos Migracijos departamento sprendimo trūkumus: 1) Teismo nuomone, Migracijos departamentas nesurinko pakankamai informacijos, kiek reali galimybė, kad pareiškėjas bus atleistas nuo karinės prievolės, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje išduotus medicininius dokumentus apie jam diagnozuotą psichinę ligą; 2) Migracijos departamento pateikta informacija apie alternatyviosios nekarinės tarnybos realų taikymą ir įgyvendinimą nėra pakankama; 3) nėra pateikta informacija apie D. L. gresiantį pavojų grįžimo į kilmės šalį atveju dėl jo išvykimo iš kilmės valstybės vengiant karinės prievolės. Atsižvelgiant į LVAT 2009-10-15 procesinį sprendimą, siekiant pašalinti nurodytus trūkumus, Migracijos departamente buvo parengta nauja 2010-04-09 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)-15/6-14-6-11 „Apie karinę tarnybą (duomenys neskelbtini)“ bei iš naujo išnagrinėta byla ir 2010-04-16 priimtas sprendimas „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-14) 12PR-24, 32PR-3.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs turimą informaciją, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog D. L. baimė, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Teismas atkreipė dėmesį, jog remiantis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovų, karinė prievolė savaime gali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą tik tais atvejais, , jei prieglobsčio prašytojas gali įrodyti, jog karinės tarnybos atlikimas reikalautų jo dalyvavimo mūšyje, kas prieštarautų jo tikriems politiniams, religiniams arba moraliniams įsitikinimams. Pabrėžė, kad šaukimo į armiją vengiantis asmuo nėra pabėgėlis, jeigu vienintelė dezertyravimo ir vengimo būti pašauktam į karinę tarnybą yra ta, kad jam nepatinka karinė tarnyba arba jis bijo dalyvauti mūšyje, o baudžiamojo persekiojimo ir bausmės už dezertyravimą ar vengimą būti pašauktam į karinę tarnybą baimė pati savaime nėra visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam pabėgėlio apibrėžimo prasme. Pabrėžė, kad šaukimas atlikti karo tarnybą, kaip teisinė priemonė, gali būti laikomas persekiojimu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme tik tuo atveju, jeigu tokia priemonė yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūromis; taip pat persekiojimui priskiriamas baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus taikai, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą, arba kitus veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams. Teismas pažymėjo, kad karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) yra pilietinė pareiga, kuri yra tinkamai reglamentuota įstatymuose ir neprieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams, todėl prievolė atlikti karinę tarnybą ar bausmė už vengimą atlikti karinę tarnybą, net jei ji būtų reali, negali būti vertinama kaip individualaus poveikio priemonė, nukreipta asmeniškai prieš pareiškėją ir prilyginama veiksmui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuostatas. Taip pat teismas nenustatė jokio pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) D. L. gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, ujog jog jis nebuvo nuvykęs į karinį komisariatą ir nebuvo įtrauktas į karinę įskaitą, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui negali grėsti bausmė už neatvykimą pagal šaukimą“veiksmams, susijusiems su šaukimu į karinę tarnybą atlikti“ arba šaukimą vykti į karinės tarnybos vietą, t.y., jam negresia baudžiamoji atsakomybė už karinės tarnybos vengimą.
Teismas, atsižvelgęs į (duomenys neskelbtini) Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalį bei (duomenys neskelbtini) įstatymo „Dėl alternatyviosios civilinės tarnybos“ 2 straipsniu, konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) yra numatyta galimybė karinę tarnybą pakeisti alternatyvia nekarine tarnyba. Pagal (duomenys neskelbtini) įstatymą „Dėl alternatyviosios civilinės tarnybos“ karinis komisariatas, kuriam pateiktas toks prašymas, išduoda asmeniui dokumentą, patvirtinantį prašymo gavimą. Komisija, išnagrinėjusi asmens prašymą pakeisti karinę tarnybą alternatyvia civiline tarnyba (šauktinio dalyvavimas posėdyje yra būtinas), per mėnesį privalo priimti sprendimą, kurio kopija įteikiama šauktiniui. To paties įstatymo 7 straipsnyje yra numatyta pareigūnų atsakomybė už šio įstatymo nuostatų pažeidimą, o 15 straipsnyje yra numatyta šauktinio teisė apskųsti komisijos sprendimą teismui. Teismas, išanalizavęs minimas teisės normas ir Migracijos departamento pažymą, teismas konstatavo, kad alternatyvios civilinės tarnybos sistema (duomenys neskelbtini) veikia ir yra piliečiams prieinama bei įgyvendinama. Teismo vertinimu, D. L. paaiškinimai, dėl ko jis išvyko iš kilmės valstybės net nepabandęs pasinaudoti alternatyva, t.y. neišsiaiškinęs alternatyvios tarnybos atlikimo galimybių ir tvarkos, neįrodo, kad tokios galimybės jis neturėjo, kad (duomenys neskelbtini) realiai neįgyvendinama alternatyvi nekarinė tarnyba.
Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad (duomenys neskelbtini) tikrinant šauktinio sveikatą neatsižvelgiamą į kitos valstybės išduotus medicininius dokumentus. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) nustatytos sveikatos patikrinimo (ir psichinės sveikatos) tvarkos nuostatos, siekiant nustatyti, ar asmuo yra tinkamas karinei tarnybai atlikti, yra reglamentuotos įstatymuose, todėl kiekvienas asmuo, kurio netenkina šaukimo komisijos sprendimai, ir kuris mano, kad yra pažeidžiamos jo teisės, turi galimybę kreiptis į teismą ir savo teises ginti teisminiu būdu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pagrįsdamas savo teiginius, pareiškėjas nepateikė jokių medicininių dokumentų, nurodančių jo dabartinę psichinę būseną, jis pateikė tik epikrizės kopiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) asmuo turi galimybę pats užsiimti savo sveikatos patikrinimu ir išsiaiškinti dėl tinkamumo tarnybai, t.y. pareiškėjas turi galimybę į karinį komisariatą atvykti jau su dokumentais, įrodančiais jo netinkamumą karinei tarnybai. Tokiu atveju pareiškėjas turi kreiptis į atitinkamą (duomenys neskelbtini) medicinos įstaigą, kad būtų patvirtinta arba paneigta Lietuvoje nustatyta diagnozė.
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2010 m. balandžio 16 d. sprendimas „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-14) 12PR-24 32PR-3 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
III.
Pareiškėjas D. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 64 - 67) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į jo motyvus dėl to, kad jis negalėjo pasinaudoti 2004 m. rugsėjo 23 d. įsigaliojusio (duomenys neskelbtini) įstatymo „Apie alternatyviąją civilinę tarnybą“ 11 str., nes jam 18 m. sukako iki įsigaliojant tam įstatymui.
2. Teigia, jog reali padėtis (duomenys neskelbtini) yra tokia, jog grįžęs į kilmės valstybę būtų sulaikytas ir nuvežtas atlikti karinės tarnybos ignoruojant visas teisės normas, teigia, jog jam nėra realių galimybių išvengti tarnybos (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, tarnavimo sąlygos yra tokios, jog jam gresia persekiojimas, kankinimai, žiaurus ir nežmoniškas elgesys, bus pažeidinėjamos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.
3. Teigia, jog atsakovas negalėjo ištirti, kiek yra reali galimybė, kad pareiškėjas bus atleistas nuo karinės tarnybos (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog pagal (duomenys neskelbtini) Vyriausybės 2003 m. vasario 25 d. nutarimu patvirtintus Karinio sveikatos patikrinimo nuostatus dėl psichinių ligų jis turi teisę pateikti pažymą, kuri būtų pripažįstama ir pakartotinai nebūtų tikrinamas tik tuomet, jei jis ilgą laiką būtų gydomas ir stebimas dėl minėtos ligos (duomenys neskelbtini). Grįžęs į (duomenys neskelbtini) negalėtų būti ilgą laiką gydomas ir stebimas, nes gydomas ir stebimas buvo Lietuvoje ir šiuo metu liga praėjo (gali atsinaujinti esant tam tikroms sąlygoms). Teigia, jog iš karto būtų pašauktas į komisiją ir neturėtų laiko gauti tokią pažymą. Tokiu būdu teismo išvados niekuo nepagrįstos.
4. Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas netyrė, kiek yra reali galimybė būti atleistam nuo tarnybos, netyrė ir nerinko informacijos apie tarnavimo sąlygas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu (b. l. 74 - 75) nesutinka su pareiškėjo argumentais ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teigia, jog pareiškėjui negali būti taikomos (duomenys neskelbtini) įstatymo „Dėl alternatyvios civilinės tarnybos“ 11 ir 12 straipsnių nuostatos ir nustatomi konkretūs terminai prašymui paduoti, kadangi teisiniai santykiai tarp šauktinio ir karinio komisariato, kurie yra reglamentuoti minėtais straipsniais, prasideda nuo asmens įtraukimo į karinę įskaitą konkrečiame komisariate momento. Įvertinus tai, jog pareiškėjas nebuvo įtrauktas į karinę įskaitą, todėl nebuvo nustatytas terminas prašymui pateikti, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad toks terminas bus praleistas bei dėl šios priežasties prašymas dėl alternatyvios karinės tarnybos bus atmestas. Teigia, jog pareiškėjas manipuliuoja (duomenys neskelbtini) įstatymu „Dėl alternatyvios civilinės tarnybos“, nes jis nėra pateikęs prašymo dėl alternatyvios nekarinės tarnybos, jam negalėjo būti siunčiami šaukimai atvykti į komisijos posėdį, todėl pareiškėjui negali būti taikomas toks atvejis.
2. Teigia, jog savo paaiškinimą dėl galimybės pačiam užsiimti savo sveikatos patikrinimu pagrindė ne tik (duomenys neskelbtini) institucijų pateikiama informacija, tačiau ir nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų teikiama medžiaga.
3. Atsakovas sutinka, jog nėra realių galimybių išvengti karinės tarnybos, nes karinės tarnybos vengimas yra nusikalstama veikla, tačiau yra galimybė būti atleistam nuo karinės prievolės dėl sveikatos būklės arba atlikti nekarinę alternatyvią tarnybą. Priduria, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, jog pagal sveikatos būklę jis yra pripažintas tinkamu atlikti karinę tarnybą, jog jo pateiktas prašymas dėl alternatyvios nekarinės tarnybos netenkintinas, ar kad jis teisėtais pagrindais bandė pasiekti atleidimą nuo karinės tarnybos, tačiau jam nepavyko, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis realiai negali pasinaudoti šiomis galimybėmis, kad būtų atleistas nuo karinės prievolės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2011 m. balandžio mėn. 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879-11).
Pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcijos) 3 dalies 4 punktą, kuris perkelia 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, (toliau – Tvarkos aprašas) 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia minėtos 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą (2007 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-169 redakcijos) Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo motyvus dėl to, kad jis negalėjo pasinaudoti 2004 m. rugsėjo 23 d. įsigaliojusio (duomenys neskelbtini) įstatymo „Apie alternatyviąją civilinę tarnybą“ 11 str., nes jam 18 m. sukako iki įsigaliojant tam įstatymui. Kolegijos vertinimu, šis argumentas nėra pagrįstas vertinant ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Migracijos departamentas turėjo vadovautis išskirtinai tik teisės nuostatomis, galiojusioms iki pareiškėjui sukaks 18 metų. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad Migracijos departamentas net ir privalėjo atsižvelgti į situaciją, susiklosčiusią ginčijamo sprendimo priėmimo metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo minimo įstatymo įsigaliojimo iki šioje byloje skundžiamo 2010 m. balandžio 16 d. Migracijos departamento sprendimo priėmimo praėjo beveik šešeri metai, per kuriuos teisės normos (duomenys neskelbtini) pasikeitė, o byloje nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas siekė bent išsiaiškinti realias galimybes atlikti alternatyvią tarnybą (duomenys neskelbtini), taip pat pirmosios instancijos teismui, kaip ir atsakovui, nepateikta įtikinamų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų pasinaudoti įstatyme „Apie alternatyviąją civilinę tarnybą“ numatyta procedūra prašymui pateikti, o gavus neigiamą atsakymą – jį apskųsti.
Kitas apeliacinio skundo argumentas – apeliantas teigia, jog atsakovas negalėjo ištirti, kiek yra reali galimybė, kad pareiškėjas bus atleistas nuo karinės tarnybos (duomenys neskelbtini). Apeliantas neneigia (duomenys neskelbtini) Vyriausybės 2003 m. vasario 25 d. nutarimu patvirtintuose Karinio sveikatos patikrinimo nuostatuose numatytos galimybės atliekant patikrinimą dėl tinkamumo karinei tarnybai komisijai pateikti (duomenys neskelbtini) medicinos įstaigos išduotą pažymą apie pareiškėjo psichinės sveikatos būklę, tačiau teigia, jog tokia pažyma būtų pripažįstama ir šauktinis pakartotinai netikrinamas tik tuomet, jei jis ilgą laiką gydomas ir stebimas dėl minėtos ligos (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, šiuo metu jo psichinė būklė stabilizavosi, todėl jis nesitikįs gauti tokių medicininių išvadų (duomenys neskelbtini). Šiuo požiūriu kolegija pastebi, kad nepaisant to, jog apeliantas iki šiol nėra teismui pateikęs jokių įrodymų apie savo sveikatos būklę šiuo metu, jis, nurodydamas sveikatos būklę, painiojasi: kalbėdamas apie galimybę būti pripažintam netinkamu kariuomenei, jis teigia, kad nors ir yra psichiškai nesveikas, tačiau mano, kad šios aplinkybės atrankos komisijoje (duomenys neskelbtini) nebus tiriamos ir į jas nebus atsižvelgta, taip pat aiškina, kad tuo atveju, jei jis būtų pripažintas tinkamu karinei tarnybai ir pašauktas į armiją, jis ten neišgyventų dėl savo psichikos būklės, kita vertus, pareiškėjas nesitiki, kad jo psichikos nestabilumas galėtų būti patvirtintas (duomenys neskelbtini) medikų, mat šiuo metu jis teigia esąs sveikas. Teisėjų kolegijai akivaizdu, kad pareiškėjas sveikatos pagrindu siekia išvengti karinės tarnybos (duomenys neskelbtini), tačiau tuo pačiu metu pareiškėjas neneigia fakto, kad yra jau pasveikęs. Šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija negali laikyti nuosekliu ir pagrįstu pareiškėjo argumentavimu dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų sąlygų įvykdymo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento 2010 m. balandžio 16 d. sprendimas „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6-14) 12PR-24 32PR-3 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.