Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2030-662/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-22
Bylos Nr.: A-2030-662/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00924-2014-5
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Artransa“
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Muitinės departamentas
Trečiasis asmuo: Vilniaus teritorinė muitinė UAB "Artransa"

Kategorijos

10.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2030-662/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00924-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 10.6.1.3; 10.8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artransa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artransa“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Artransa“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 18KP-17-391, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 1A-340 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. S-9(7-194/2013), kuriais Bendrovei nurodyta sumokėti papildomas muito, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir delspinigių sumas.

Pareiškėjas pabrėžė, kad mokestinė prievolė atsiranda tada, kai prekė fiziškai išgabenama iš Bendrijos muitų teritorijos, o nagrinėjamu atveju ginčo prekės – autobuso – Bendrovė neišgabeno iš Lietuvos. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje pareiškėjas pardavė autobusą Rusijos piliečiui, kuris ketino išvežti autobusą iš Lietuvos Respublikos, tačiau pirkėjas, sužinojęs, kad įvežimui į Baltarusijos Respubliką jis privalės sumokėti įvairius importo mokesčius Baltarusijos Respublikai, atsisakė mokėti mokesčius, nutraukė pirkimo–pardavimo sutartį bei paliko autobusą Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste. Tuomet Bendrovė surado kitą pirkėją – Lietuvos Respublikos pilietį J. K., kuriam 2012 m. spalio 23 d. ir pardavė autobusą. Neįvykus muitinės procedūrai bet koks muito ir mokesčių skaičiavimas yra nepagrįstas, nes nėra jokio teisinio pagrindo skaičiuoti muitus ir mokesčius už prekes, kurios parduodamos šalies viduje. Pareiškėjo nuomone, skundžiamais sprendimais mokestinė prievolė nepagrįstai buvo kildinta iš tranzito procedūros pabaigos tinkamo neįforminimo, t. y. kad pareiškėjas nepristatė autobuso paskirties muitinei, neįformino išleidimo į laisvą apyvartą procedūros, nes muitinės procedūros pabaiga nebuvo tinkamai įforminta ne dėl pareiškėjo kaltės bei ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių – prekės pirkėjas atsisakė tęsti prekės eksportą iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, jog Bendrovė neturi galimybės baigti muitinės procedūros taip, kaip reikalauja muitinė, kadangi muitinės procedūros atlikimo metu ji pardavė autobusą kitam asmeniui. Taigi autobusas liko Lietuvos Respublikos teritorijoje ir muitinės procedūra neįvyko.

Atkreipė dėmesį, jog muitas ir PVM buvo apskaičiuoti dėl muitinės procedūros, kuri buvo vykdoma 2012 m. gruodžio 23 d., tačiau tuo metu autobusas nuosavybės teise nebepriklausė pareiškėjui, todėl pareiškėjas nevykdė ir negalėjo vykdyti procedūros, dėl kurios jam buvo priskaičiuoti muito ir PVM mokesčiai. Pabrėžė, kad faktiškai procedūrą vykdė autobuso savininkas J. K.. Be to, anot Bendrovės, skundžiamais sprendimais buvo pažeisti teisingumo ir protingumo principai, nes skundžiamais sprendimais mokestinė prievolė kildinama ne iš įstatyme nustatytų sąlygų, t. y. tranzito procedūros atlikimo, fizinio prekės išgabenimo iš Bendrijos muitų teritorijos, o dėl formalių procedūrų netinkamo įvykdymo, t. y. procedūros pabaigos neįforminimo taip, kaip reikalauja muitinė.

Pareiškėjas pabrėžė, kad skundžiamais sprendimais buvo netinkamai nustatyta ir autobuso mokestinė vertė. Nurodė, kad buvo sugedęs autobuso variklis, todėl jo rinkos vertė sudarė apie 7 000 Lt. Be to, skundžiamais sprendimais pareiškėjui nepagrįstai buvo paskirta bauda.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 48–50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 204 straipsniu, importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu. Skolininku laikomas asmuo, kuris esamomis aplinkybėmis turi vykdyti prievoles, susijusias su joms įformintos muitinės procedūros taikymu. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neginčija svarbios šiam ginčui aplinkybės – autobuso pardavimo Lietuvos Respublikoje, be to, pareiškėjas pripažįsta ir tai, kad tranzito procedūra nebuvo baigta. Pabrėžė, kad pagal 1993 m. liepos 2 d. Europos Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą; kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą; visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Tokiu būdu Bendrovė, būdama deklarantu, tapo atsakinga ir už visų reikalavimų, susijusių su tranzito procedūra, įgyvendinimą, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių tranzito procedūros užbaigimą.

Muitinės departamentas taip pat nurodė, kad nebuvo galimybės taikyti sandorio vertės ar kitų Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalyje išvardintų metodų, todėl buvo pritaikytos naudotų transporto priemonių importo kainos, kurios pateikiamos Muitinės departamento aprobuotame naudotų transporto priemonių importo kainų žinyne (kataloge). Pareiškėjas, nurodydamas, kad autobuso rinkos vertė tesudarė 7 000 Lt, minėtai aplinkybei įrodyti pateikė autobuso techninės būklės įvertinimo aktą, pasirašytą pačios Bendrovės darbuotojų, tačiau MGK pagrįstai konstatavo, kad tai nėra tinkamas transporto priemonės vertės įrodymas.

Atsakovo teigimu, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui neužbaigus tranzito procedūros atsirado skola muitinei, konstatuotinas mokestinis pažeidimas, dėl kurio padarymo mokesčių mokėtojas baustinas bauda.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51–54).

Paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjas buvo tranzito procedūros vykdytojas, todėl buvo atsakingas už prievolių, numatytų Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnyje, atlikimą ir mokestinių prievolių sumokėjimą ir laikomas skolininku. Atkreipė dėmesį, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2008 m. balandžio 3 d. byloje Nr. C-230/06 konstatavo, kad muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų. Pažymėjo, kad tyrimo metu surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad 2012 m. spalio 24 d. Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste buvo užbaigti eksporto formalumai pagal deklaraciją MRN 12LTKR2000EK0A1290, ginčo prekė buvo fiziškai išgabenta iš Bendrijos muitų teritorijos, taigi minėta prekė neteko turimo Bendrijos prekės statuso. Kai beveik po dviejų mėnesių 2012 m. gruodžio 23 d. prekė buvo įvežama į Lietuvos Respubliką, jai buvo taikytas ne Bendrijos prekės muitinis statusas ir pagrįstai įforminta Bendrijos muitinio tranzito procedūra. Tyrimo metu Vilniaus teritorinė muitinė savo raštais informavo pareiškėją apie galimybę pasinaudoti iš Bendrijos muitų teritorijos eksportuotoms ir per trejus metus grąžintoms atgal į šią teritoriją prekėms taikoma neapmokestinimo mokesčiais lengvata ir atlikti atitinkamos muitinės procedūros formalumus, tačiau Bendrovė nepasinaudojo tokia galimybe. Kadangi ginčo prekei buvo įforminta muitinio tranzito deklaracija ir prekė nebuvo pristatyta nustatytu terminu į paskirties muitinės įstaigą, darytina išvada, kad prekė iš muitinės priežiūros buvo paimta neteisėtai. Muitinei taip pat nebuvo pateikti dokumentai, kad prekei buvo įforminta išleidimo į laisvą apyvartą procedūra. Tyrimo metu nustačius, kad muitinio tranzito procedūra tinkamai užbaigta nebuvo, o pareiškėjas kaip šios procedūros vykdytojas pripažintas skolininku, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai ėmėsi priemonių susidariusiai padėčiai sureguliuoti, įregistruodama Bendrovei mokestinę nepriemoką.

Vilniaus teritorinė muitinė taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kitų asmenų net nusikalstami veiksmai, kurie iššaukė arba galėjo iššaukti įmonei – mokestinių teisinių santykių subjektui, mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo galimai nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Be to, Vilniaus teritorinė muitinė nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad prekės vertė buvo apskaičiuota netinkamai. Paaiškino, jog Bendrovė nepateikė tinkamų įrodymų muitinės vertei pagrįsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad realiai tranzito procedūra neįvyko, kadangi ginčo autobusas nebuvo išgabentas iš Bendrijos muitų teritorijos ir neprarado Bendrijos prekės statuso. Teismas kritiškai vertino šiuos Bendrovės argumentus. Pažymėta, kad 2012 m. spalio 23 d. Kauno teritorinėje muitinėje buvo įforminta eksporto deklaracija MRN 12LTKR2000EK0A1290. Deklaracijoje nurodyta prekė – autobusas „(duomenys neskelbtini)“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 1996 m. gamybos, eksportuotojas – UAB „Artransa“ (MGK byla, b. l. 30). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys (MGK byla, b. l. 27) patvirtina, kad ginčo autobusas 2012 m. gruodžio 23 d. buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad minėta prekė neprarado Bendrijos prekės statuso.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys (MGK byla, b. l. 27) taip pat patvirtina, kad ginčo autobusas į Lietuvos Respubliką vėl buvo įvežtas 2012 m. spalio 24 d. Kaip minėta, šiuo atveju buvo įforminta Bendrijos tranzito procedūra pagal deklaraciją MRN 12LTVK1000130FF260 (MGK byla, b. l. 28).

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Šiuo atveju deklaracijoje MRN 12LTVK1000130FF260 procedūros vykdytoju buvo nurodytas pareiškėjas UAB „Artransa“, o ne J. K., todėl būtent pareiškėjas tapo atsakingas už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės; už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi.

Teismas išdėstė Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Pats pareiškėjas neginčija fakto, jog tranzito procedūra nebuvo užbaigta, tačiau teigia, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės, kadangi ginčo autobusas tuo metu jau priklausė kitam asmeniui – J. K., todėl Bendrovei atsakomybė dėl netinkamo procedūros užbaigimo neturėtų kilti. Tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia jau anksčiau nurodytas reglamentavimas, pagal kurį būtent tranzito procedūros vykdytojas atsako už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą. Taigi nors 2012 m. spalio 23 d. sutartimi pareiškėjas minėtą autobusą pardavė J. K. (MGK byla, b. l. 19), tačiau iš tranzito deklaracijos matyti, kad būtent UAB „Artransa“ yra šios procedūros vykdytoja, taigi pareiškėjas, būdamas atsakingas už paminėtos muitinės procedūros tinkamą užbaigimą (autobuso pristatymą paskirties muitinės įstaigai), šios savo pareigos neįvykdė taip, kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 92 ir 96 straipsniuose, todėl muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatomis, pagrįstai užfiksavo skolos muitinei atsiradimo faktą bei pripažino, kad būtent Bendrovė yra muitinės skolininkas.

Be to, pareiškėjo manymu, mokestinė prievolė apskaičiuota netinkamai nustačius autobuso muitinę vertę. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalį, jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti, su sąlyga, kad deklaranto prašymu c ir d punktai turi būti taikomi atvirkštine tvarka. Jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso 31 str.).

Nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė ginčo autobuso muitinę vertę apskaičiavo vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio ir Įgyvendinimo nuostatų 152 straipsnio nuostatomis, taikydama duomenis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, t. y. Muitinės departamento aprobuotas naudotų automobilių rinkos kainas, kurios pateikiamos naudotų automobilių kainų žinyne „Autotransporto kainos Lietuvoje“ interneto tinklapyje (www.emprekis.lt.).

Teismo vertinimu, muitinės vertės apskaičiavimo metodas buvo pasirinktas tinkamai, kadangi ginčo prekė muitinei nebuvo pateikta, todėl Vilniaus teritorinė muitinė negalėjo autobuso muitinės vertės nustatyti nei pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnį, nei pagal 30 straipsnį. Pažymėta, kad pareiškėjas neginčija Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio pasirinkimo, tačiau teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad ginčo prekė buvo su defektais – autobuso variklis buvo sugedęs, todėl jo vertė turėjo būti daug mažesnė, nei nustatyta.

Pažymėta, kad importuojamų naudotų transporto priemonių muitinės vertės nustatymo tvarką ir šiai vertei nustatyti naudojamų muitinio įvertinimo metodų taikymo sąlygas ir ypatybes, be kita ko, reglamentuoja Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-361 patvirtintos Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklės, kurių 16 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei muitinė apgadintoms importuojamoms naudotoms transporto priemonėms įvertinti netaiko sandorio vertės metodo ir kitų Bendrijos muitinės kodekse nustatytų muitinio įvertinimo metodų, apgadintų importuojamų naudotų transporto priemonių muitinė vertė gali būti nustatoma remiantis turto vertintojų surašytomis turto vertinimo ataskaitomis, kuriose apskaičiuota apgadintų importuojamų naudotų transporto priemonių rinkos vertė. Turto vertinimo ataskaitos pateikiamos iki apgadintų importuojamų naudotų transporto priemonių išleidimo. Be to, minėtų taisyklių 17 punkte įtvirtinta, kad turto vertinimo ataskaitos pagrindžia apgadintų importuojamų naudotų transporto priemonių muitinę vertę, jeigu jų rinkos vertė nustatyta laikantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų ir vadovaujantis šiomis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos ir taisyklių nuostatomis. Pareiškėjo pateiktas jo surašytas autobuso techninės būklės įvertinimo aktas (MGK byla, b. l. 23) neatitinka Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklių 16, 17 punktų reikalavimų, todėl nelaikytinas dokumentu, galinčiu pagrįsti autobuso vertę. Kaip teisingai nurodo atsakovas, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti ginčo prekės muitinę vertę, Bendrovė nepateikė, todėl padaryta išvada, kad mokesčių administratorius autobuso muitinę vertę nustatė tinkamai.

Teismas vadovavosi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi. Išorinis tranzitas yra sąlyginio neapmokestinimo muitinės procedūra, todėl neužbaigus šios procedūros prekės yra apmokestinamos. Kadangi pareiškėjas už ginčo prekę nebuvo sumokėjęs muito bei PVM, todėl jam pagrįstai įregistruota skola muitinei ir paskirta bauda. Šiuo atveju MAĮ 141 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo baudos sąlygų nenustatyta, pareiškėjui buvo paskirta minimalaus dydžio bauda, todėl mokesčių administratoriaus veiksmai šiuo aspektu taip pat pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

III.

Pareiškėjas UAB „Artransa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas paremtas tiktai suinteresuotų šalių – atsakovų pateiktais paaiškinimais bei dokumentais, kuriais Vilniaus teritorinės muitinės, Muitinės departamento ir MGK pareigūnai aiškiai iškraipė faktines aplinkybes bei priėmė naikintinus sprendimus. Pažymi, jog turi būti laikomasi ne bis in idem principo, reiškiančio, kad niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už nepadarytas veikas. Sprendžiant subjekto administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Išanalizavus nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju visos įrodinėjimo galimybės nebuvo išnaudotos, nebuvo surinkti įrodymai, kurie išsklaidytų abejones dėl UAB „Artransa“ veiksmų priešingumo teisei, todėl nepašalintos abejonės aiškintinos administracinėn atsakomybėn traukiamo subjekto naudai. Pareiškėjo teigimu, jo veiksmuose nebuvo kaltės, būtent sudėties subjektyviosios pusės elemento. Kadangi nustatyta, jog nėra objektyvių, neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių kaltę padarius pažeidimą, o abejonės vertinamos administracinėn atsakomybėn patraukto subjekto naudai, skundžiamas sprendimas naikintinas, byla nagrinėtina iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo manymu, teismas priėmė sprendimą atmesdamas pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pritaikydamas tikimybių pusiausvyros principą – išvadas teismas padarė nesant tinkamų įrodymų, vadovaudamasis prielaidomis ir netiesioginiais įrodymais, prieštaraujančiais oficialiesiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1083/2003). Bylą nagrinėjęs teismas byloje surinktus įrodymus vertino vadovaudamasis tikėtinumo taisykle. Teismas sprendimą pagrindė atsakovo pateiktais šališkais įrodymais ir netyrė, nenustatė faktinių aplinkybių, neįsigilino į bylos esmę, netyrė įrodinėjimo priemonėse esančių faktinių duomenų įstatymo nustatytais aspektais, ar jie tikslūs, ar jie išsamūs, ar liudija apie bylai reikšmingas aplinkybes, ar patvirtina tai, ką siekia įrodyti, taigi nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įrodymų vertinimo praktikos (2001 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-826/2001; 2000 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2000), kurioje nurodoma, kad parodymai, kurie nėra patvirtinti faktais ir faktinėmis aplinkybėmis ar kurie remiasi prielaidomis, nėra pakankami.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog apeliantas, išdėstydamas Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei administracinių teismų praktiką, taip pat ir aiškindamas Administracinių teisės pažeidimų kodekso bei Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, nepateikia jokių argumentų dėl sąsajos su nagrinėjamu mokestiniu ginču. Apeliaciniame skunde nėra jokios nuorodos į konkrečius skundžiamo teismo sprendimo motyvus, todėl nėra aišku, kokias teisės normas tariamai pažeidė pirmosios instancijos teismas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Teismas, išnagrinėjęs bylos rašytinius įrodymus, įvertinęs atstovų paaiškinimus, teisingai pritaikęs teisės aktus, padarė išvadą, kad muitinės institucijų skundžiami sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas tiek teisės aktų nuostatomis, tiek byloje esančiais įrodymais, todėl naikinti sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus sprendimu pareiškėjui papildomai paskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 7 695 Lt muito, 11 715 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 735 Lt PVM delspinigių ir 1942 Lt baudos (770 Lt už muito ir 1172 Lt už PVM mokesčius), teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus teritorinė muitinė viršininko pavaduotojos 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 18KP-17-391 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ pripažino pareiškėją neužbaigus išorinio tranzito procedūros ir įregistravo jam anksčiau minėtą mokestinę prievolę.

Pirmosios instancijos teismas UAB „Artransa“ skundą netenkino, t. y. jį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimu nesutinka, teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra aiškiai neteisėtas ir priimtas grubiai pažeidžiant teisės normas, nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjus faktines ginčo aplinkybes.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių poste UAB „Atransa“ 2012 m. gruodžio 23 d. įformino Bendrijos tranzito procedūrą pagal tranzito dokumentą MRN 12LTVK1000130FF260. Šiame dokumente (deklaracijoje) nurodyta prekė – autobusas „(duomenys neskelbtini)“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 1996 m. gamybos, o procedūros vykdytojas – UAB „Atransa“, (duomenys neskelbtini), Neringa. Kaip matyti iš deklaracijos, prekės paskirties muitinės įstaiga – Kauno teritorinės muitinės Kauno „Tiekimo“ krovinių postas, o tranzito terminas – 2012 m. gruodžio 27 d. Informavus pareiškėją ir jam nepateikus įrodymų, jog prekė, deklaruota anksčiau nurodytoje tranzito deklaracijoje, buvo pristatyta paskirties įstaigai, atlikta tyrimo procedūra ir ginčijamu sprendimu UAB „Artransa“ buvo papildomai paskaičiuoti ir nurodyti sumokėti į valstybės biudžetą mokesčiai.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalį, išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad muitinė užbaigia procedūrą, kai, palyginusi išvykimo įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali patvirtinti, kad procedūra buvo atlikta tinkamai. To paties kodekso 96 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Nagrinėjamu atveju deklaracijoje MRN 12LTVK1000130FF260 procedūros vykdytoju buvo nurodytas pareiškėjas UAB „Artransa“, todėl būtent Bendrovė tapo atsakinga už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą bei už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi.

Taigi pagal anksčiau aptartą teisinį reguliavimą, už tranzito procedūros užbaigimą atsako jos vykdytojas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tranzito procedūra buvo neužbaigta (paskirties muitinės įstaigai nepristatyta deklaruota prekė) ir tranzito deklaracijoje vykdytoju nurodytas UAB „Artransa“. Įvertinęs šias bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas atsakingu už paminėtos muitinės procedūros tinkamą užbaigimą (autobuso pristatymą paskirties muitinės įstaigai), šios savo pareigos neįvykdė taip, kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 92 ir 96 straipsniuose, todėl muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatomis, pagrįstai užfiksavo skolos muitinei atsiradimo faktą bei pripažino, kad būtent Bendrovė yra muitinės skolininkas.

Patikrinusi bylą teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių nustatymo aspektais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad autobuso muitinė vertė nustatyta tinkamai, taip pat mokesčių administratoriaus veiksmai dėl PVM delspinigių apskaičiavimo ir baudos skyrimo pripažintini teisėtais ir pagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 18KP-17-391, Muitinės departamento 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. 1A-340, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 24 d. sprendimas, ir MGK 2014 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. S-9(7-194/2013), kuriuo buvo patvirtintas minėtas Muitinės departamento 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas, yra teisėti bei pagrįsti.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Artransa“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan