Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Š. gynėjo Vaclovo Vaitkaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyneriems metams;

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu; subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir Ž. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš Ž. Š. priteista: 3210, 90 Lt turtinei žalai atlyginti ir 90 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios V. U. naudai; 1676, 67 Lt Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai; 443, 15 Lt turėtų nukentėjusiosios V. U. atstovavimo išlaidų valstybės naudai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas V. G., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Š. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 1 d., apie 21 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), Radviliškio r. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su V. G., iš lauko pusės, pro durų tarpą įkišęs šaką ir ja atkėlęs iš vidaus duris užkabintą kablį, neteisėtai, prieš nukentėjusiojo P. T. valią, kartu su V. G., atvirai įsibrovė į J. S. priklausantį gyvenamąją namą, kur tuo metu gyveno nukentėjusysis P. T., tuo pažeisdami asmens būsto neliečiamumą, po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, kambaryje, dėl asmeninių paskatų, kilus tarpusavio konfliktui su P. T. ir D. U., tyčia, vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam P. T. į veido kairę pusę, taip padarydamas jam nubrozdinimą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvą kairės akies vokuose ir kairiame skruoste, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tyčia, peiliu vieną kartą dūrė nukentėjusiajam D. U. į pilvo sritį, taip padarydamas jam kiauryminę durtinę pjautinę pilvo žaizdą su plonųjų žarnų ir jų pasaito sužalojimais, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, ko pasėkoje nuo patirto sužalojimo, D. U. 2012-03-02 13 val. 35 min. VšĮ Radviliškio ligoninėje mirė, tokiu būdu jis nužudė nukentėjusįjį D. U..

Nuteistojo Ž. Š. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai nustatė ir įvertino faktines Ž. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Anot apelianto, nuosprendį priėmęs teismas neįvertino objektyviais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių, jog nukentėjusieji P. T. ir D. U., būdami žymiai vyresni už nuteistąjį Ž. Š., iš asmeninių paskatų jį išprovokavo nusikalsti, todėl ši aplinkybė turėtų būti pripažinta Ž. Š. atsakomybę lengvinančia. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, kaip nustatyta teismo medicinos specialistų išvadose užfiksuotais duomenimis, įvykio metu nuteistajam Ž. Š. taip pat buvo suduoti ne mažiau kaip penki smūgiai, o nukentėjusiesiems sužalojimai buvo padaryti suduodant po vieną smūgį. Byloje surinktais duomenimis nustatyta ir tai, kad nuteistajam visus smūgius sudavė D. U., kuris jį puolė ir kirviu. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistajam Ž. Š. buvo kilusi būtinosios ginties situacija ir jo atžvilgiu taikytinos BK 28 straipsnio nuostatos. Nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nepripažino Ž. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Ž. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo devyniolikos metų amžiaus, turėjo pagrindo svarstyti klausimą dėl BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo jo atžvilgiu.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su Ž. Š. nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde tvirtina, jog nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis bei nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Ž. Š. nusikalsti provokavo patys nukentėjusieji P. T. ir D. U., kurie dar ir smurtavo prieš nuteistąjį, tokiu būdu sudarydami būtinosios ginties situaciją. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad tokie gynėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas nuteistajam Ž. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius nustatė laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Nuteistasis Ž. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu be kita ko pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Šis nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bei įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus – paties Ž. Š., nuteistojo V. G., nukentėjusiųjų P. T., V. U., liudytojų L. V., R. G., L. Š. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadoje, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis bei kitus rašytinius bylos įrodymus, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nustatė, kad: Ž. Š., veikdamas bendrai su V. G., atkabino nukentėjusiojo P. T. gyvenamojo namo laukųjų durų kablį ir tokiu būdu neteisėtai pateko į šio gyvenamojo namo vidų; ten tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų P. T. bei D. U. kilo konfliktas, kurio metu Ž. Š. spyrė P. T. į veidą, o šį ginti ėmusiam D. U. sudavė vieną smūgį turėtu peiliu į pilvą, tokiu būdu padarydamas kiauryminę durtinę pjautinę pilvo žaizdą su plonųjų žarnų ir jų pasaito sužalojimais; teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad minėtas sužalojimas, kuris komplikavosi vidiniu nukraujavimų į pilvaplėvės ertmę, ir buvo tiesioginė D. U. mirties priežastis. Įvertinęs šias objektyviais bylos duomenimis nustatytas nukentėjusiojo D. U. sužalojimo aplinkybes, kurių iš esmės neginčija ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad Ž. Š. veiksmuose yra visi būtini BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Nuosprendį priėmęs teismas motyvuotai atmetė ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas versijas apie tai, kad Ž. Š. buvo provokuojamas nusikalsti, o smūgį peiliu D. U. sudavė būdamas būtinosios ginties situacijoje. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia pirmiau minėtais objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad: pirma, nuteistasis Ž. Š. prieš įvykį pats tiesiogiai nei su D. U., nei su P. T. nebendravo, taigi nebuvo galimybės jo ir išprovokuoti konfliktui, kuris prasidėjo nuteistajam neteisėtai patekus į P. T. gyvenamąjį namą; antra, kaip pagrįstai konstatuota apygardos teismo nuosprendyje, Ž. Š., eidamas pas P. T., iš V. G. namų pasiėmė peilį, kuriuo vėliau ir sužalojo D. U., todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis jau išeidamas iš V. G. namų ruošėsi smurtauti prieš nukentėjusiuosius ir net panaudoti jų atžvilgiu peilį; trečia, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, jog nukentėjusieji jo atžvilgiu panaudojo kirvį, po ko jis, gindamasis, dūrė peiliu D. U. į pilvą; ketvirta, net ir pripažinus, kad nukentėjusieji P. T. bei D. U. atliko kokius nors veiksmus prieš netikėtai ir neteisėtai įsibrovusius agresyviai nusiteikusius nuteistuosius, ši aplinkybė nebūtų pagrindas išvadai, kad nuteistajam buvo kilusi būtinosios ginties situacija, kadangi būtent Ž. Š. ir V. G. inicijavo konfliktą neteisėtai įsibraudami į P. T. namus ir imdami konfliktuoti dėl asmeninių nesutarimų. Tuo tarpu, pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Baudžiamojoje teisėje galioja prezumpcija, pagal kurią asmens, sulaukusio 18 metų, socialinė branda yra pakankama laikyti jį pilnamečiu bei taikyti jo atžvilgiu suaugusiems skirtas Baudžiamojo įstatymo nuostatas. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, ji gali būti paneigiama nustačius, kad jaunuolio nuo 18 iki 21 metų socialinė branda yra nepakankama laikyti jį suaugusiuoju. Pagal BK 81 straipsnio 2 dalį, nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai, įtvirtinti BK XI skyriuje, gali būti taikomi ir asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus, bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų Baudžiamojo kodekso 80 straipsnyje numatytą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtį.

Taigi, išskirtini šie pagrindiniai aspektai, reikšmingi BK 81 straipsnio nuostatų taikymui: diskrecinę teisę nuspręsti, ar jaunuolio nuo 18 iki 21 metų socialinė branda nėra pakankama taikyti jam suaugusių asmenų baudžiamosios atsakomybės nuostatas, turi išimtinai bylą nagrinėjantis teismas ir šią aplinkybę konstatuoja priimdamas galutinį teismo procesinį dokumentą; nepakankama socialinė branda nustatoma įvertinus dvejopo pobūdžio aplinkybes – byloje surinktais duomenimis nustatytas jaunuoliui inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nusikalstamos veikos dalykas, jos padarymo būdas, įrankiai, priemonės, laikas, vieta, tikslas ir pan.) ir tam tikrais atvejais išklausius specialisto paaiškinimų arba įvertinus jo pateiktą išvadą. Teismų praktikoje sprendžiant klausimą dėl jaunuolio pakankamos socialinės brandos vertinamos dar ir kitokio pobūdžio aplinkybės – kaltinamojo (nuteistojo) elgesys baudžiamojo proceso metu (pavyzdžiui, jo duodamų parodymų išsamumas, turinys, motyvai, dėl kurių jis atsisako duoti parodymus ir pan.), kaltinamojo (nuteistojo) sveikatos būklę apibūdinančios aplinkybės, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys.

Iš tiesų, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis Ž. Š. buvo devyniolikos metų amžiau. Taigi, pagal amžių, jo atžvilgiu galėtų būti taikomos BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatos. Kita vertus, tą aplinkybę, jog nusikalstamų veikų padarymo metu Ž. Š. socialinė branda buvo pakankama jo atžvilgiu taikyti suaugusiesiems skirtą baudžiamosios atsakomybės formą, patvirtina objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės. Ž. Š. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena tyčinė, labai sunki, dėl kurios atsirado negrįžtamos fizinio pobūdžio pasekmės. Nuteistojo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdina tai, kad jis nusikaltimus padarė sąmoningai, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, apsvaigęs nuo alkoholio, iš keršto, panaudodamas itin pavojingą įrankį – peilį, sužalodamas du asmenis, vienu atveju nežymiai, kitu – sunkiai sutrikdydamas sveikatą, abiem atvejais smurtaudamas į itin pažeidžiamas ir svarbias žmogaus kūno dalis.

Pagal Ž. Š. asmenybę apibūdinančius duomenis, jis jau kartą teistas, daug kartų baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio pažeidimus (Kelių eismo taisyklių pažeidimus, viešosios tvarkos pažeidimus, neteisėtu disponavimu ginklais ir k.t.). Tiek Radviliškio seniūnijos, tiek Kaišiadorių rajono pataisos inspekcijos charakterizuojamas patenkinimai. Nuteistasis yra pagrindinio išsilavinimo, niekur nedirba ir nesimoko. Patikrinus Ž. Š. medicininius dokumentus nenustatyta, kad jo psichinė ar fizinė sveikatos būklė būtų bloga (3 t. 162-163 b.l.). Liudytoja L. Š. teisiamajame posėdyje nurodė, kad Ž. Š. mokėsi normaliai, turi vairuotojo pažymėjimą (4 t. 143 b.l.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. S. patvirtino, kad ji su Ž. Š. yra susižadėjusi, kartu gyvena jau metus laiko, bendrai augina tris liudytojos vaikus (4 t.143-144 b.l.).

Taigi paminėti bylos duomenys leidžia daryti patikimą išvadą, kad Ž. Š. yra tiek psichiškai, tiek fiziškai sveikas, jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas (jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir numatė galimus padarinius) bei atitiko motyvą kerštauti. Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje, priešingai, jis gerai suvokia jį supančią socialinę aplinką. Taigi Ž. Š. socialinė branda nusikaltimų padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18 metų amžiaus jaunuolio.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nurodytas aplinkybes pažymėdamas, kad Ž. Š. padarė tris tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nors Ž. Š. nusikalstamas veikas padarė būdamas jauno amžiaus, tačiau jis jau buvo teistas, ne kartą baustas administracine tvarka, niekur nedirba ir nesimoko, charakterizuojamas patenkinamai. Atkreiptinas gynėjo dėmesys į tai, kad nuosprendį priėmęs teismas nustatė Ž. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu, kaip jau minėta šioje nutartyje pirmiau, nėra jokio faktinio pagrindo pripažinti Ž. Š. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ar kad kaltininko veiksmams įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalie 9 punktas) bei tai, kad BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Griežčiausia bausmė, nulėmusi ir galutinės subendrintos bausmės dydį, Ž. Š. paskirta už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, Ž. Š. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį, nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Ž. Š. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina akivaizdžiai per griežta bausme, ji atitinka tiek nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek jo asmenį apibūdinančias aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. Š. gynėjo Vaclovo Vaitkaus apeliacinį skundą atmesti.