- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-26
- Bylos Nr.
- 2S-889-278/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00627-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- O. K., O. M.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-889-278/2013
Teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00627-2013-5
2013 m. lapkričio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. K. (M.) atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. N2-686-477/2013 pagal R. M. ieškinį atsakovui O. M., išvadą teikianti institucija Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. M. prašė teismą nustatyti nepilnamečio sūnaus D. M. (D. M., gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su ja iki vaiko pilnametystės ir ieškinio užtikrinimui skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki byloje bus priimtas galutinis procesinis sprendimas, nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su motina, išreikalauti nepilnametį sūnų D. M. iš atsakovo ir įpareigoti atsakovą per tris dienas grąžinti sūnų į jo nuolatinę gyvenamąją vietą arba įpareigoti O. M. netrukdyti R. M. pasiimti ir į nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje parsivežti sūnų D.
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi prašymą tenkino. Nustatė, kad nepilnamečio D. M. deklaruota gyvenamoji vieta kartu su motina ir faktinė gyvenamoji vieta iki jo išvykimo į Vokietiją, buvo (duomenys neskelbtini), o 2009 m. - 2013 m. laikotarpiu mažametis lankė Zarasų „Lakštingalos“ mokyklą. Teismas konstatavo, jog D. M. yra sudarytos sąlygos Zarasų m. lankyti priešmokyklinio ugdymo įstaigą bei darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nepilnamečiui vaikui yra naudingas jo aplinkos pakeitimas, jog esant pas atsakovą, D. M. lanko kokias nors ugdymo įstaigas ir kad jam sudarytos tinkamos ugdymo ir vystymosi sąlygos.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas O. K. (M.) prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-09-12 nutartį panaikinti. Nurodo, kad 2013-07-16 sūnui D. atvykus į Vokietiją, vėliau vaikas pats atsisakė grįžti į Lietuvą pas motiną ir R. M. apie tai buvo informuota. Be to, dėl vaiko gyvenimo Vokietijoje, su ieškove buvo susitarta 2013-07-01, o jam atvykus pasiimti vaiko, ieškovė tam neprieštaravo bei 2013-07-15 davė rašytinį sutikimą. Nurodo, kad vaikui atvykus į Vokietiją, šioje šalyje buvo deklaruota jo gyvenamoji vieta, jis gyvena šeimoje, kur juo rūpinamasi ir yra mylimas. Teigia, jog vaikas nėra izoliuotas nuo įprastinės kalbinės aplinkos, su juo bendraujama lietuviškai, vaiką lanko senelė R. M., draugai ir giminaičiai iš Lietuvos. . Nurodo, kad vaikui sudarytos sąlygos adaptuotis ir mokytis vokiečių kalbos, jis pradėjo lankyti vaikų darželį, o sūnaus fiziologiniai sutrikimai atsirado dar jam būnant Lietuvoje bei tokie reiškiniai buvo pastebėti ir anksčiau pas jų dukrą G. Teigia, kad jam žinoma apie siūlymus vaikams ieškovės namuose paragauti alkoholio, rūkalų. Mano, kad teismas neturėjo pakankamo pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei teigia, kad iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje byloje, tikslinga palikti sūnų D. M. gyventi su tėvu Vokietijoje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą, ieškovė R. M. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas yra praleidęs terminą atskirajam skundui paduoti. Teigia, kad tarp vaiko ir tėvo tarpusavio ryšys nebuvo susiformavęs, sūnus nemoka vokiečių kalbos, jam nesudarytos tinkamos sąlygos ugdytis. Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių konkrečių teismo nutarties nepagrįstumo motyvų. Teigia, jog sūnus visada reiškė norą gyventi su motina, o jo fiziologiniai sutrikimai atsirado dėl patirto streso, ko gyvenant Lietuvoje nebuvo. Byloje pateikta Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada paneigia apelianto teiginius dėl netinkamo jos gyvenimo būdo, vaiko gyvenimo sąlygų Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.
Byloje nustatyta, kad šalys yra buvę sutuoktiniai ir gyvena skirtingose valstybėse. Duomenų, kad sūnaus D., gimusio šalims nutraukus santuoką, gyvenamoji vieta būtų nustatyta su kuriuo nors iš tėvų, byloje nėra (b. l. 5, 7, 48-49). Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad 2013-07-15 R. M., su kuria mažametis gyveno nuo gimimo, raštiškai sutiko išleisti sūnų į Vokietiją su vaiko tėvu O. M., su kuriuo sūnus šiuo metu gyvena (b. l. 59). Ieškovė teigia, jog sūnus D. buvo išleistas pas tėvą vasaros atostogų laikotarpiui, tačiau iki šiol vaikas į nuolatinę jo gyvenamąją vietą negrąžinamas ir jį grąžinti atsisakoma. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas konstatavo byloje nesant duomenų apie aplinkos pakeitimo naudingumą, vaikui suteiktas galimybes lankyti ugdymo įstaigas bei sudarytas tinkamas ugdymo ir vystymosi sąlygas. Su atskiruoju skundu pateikta vaikų darželio charakteristika apie D. M. patvirtina, kad nepilnametis vaikas nuo 2013-08-27 lanko vaikų darželį St. Stephanus Vintriche (Vokietijoje), o vaiko gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini), jam suteiktas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris (b. l. 24-40, 51-53, 80-81). Minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečiam šalių sūnui D. M. sudarytos sąlygos pritapti ir integruotis į visuomenę, vystytis bei ugdytis. Preliminariai įvertinus bylos medžiagą, akivaizdžių įrodymų, kad aplinka, kurioje šiuo metu gyvena nepilnametis vaikas, tapo nesaugi, neatitinkanti reikalavimų normaliam sveiko vaiko vystymuisi, jo ugdymui, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neatsižvelgė ne tik į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį (laikinas iki teismo sprendimo priėmimo vaiko gyvenamosios vietos nustatymas), bet ir į aplinkybę, kad vaiko tėvų gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse. Pritaikius ieškovės prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustačius nepilnamečio D. gyvenamąją vietą su ieškove (motina) iki teismas priims procesinį sprendimą, vaikas turėtų keisti esamą gyvenamąją vietą, grįžti iš Vokietijos į Lietuvą ir gyventi su motina tol, kol teismas priims procesinį sprendimą byloje dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo. Teismui netenkinus ieškinio ir sprendimu nustačius vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, susidarytų tokia situacija, jog nepilnametis vaikas pakartotinai turėtų keisti gyvenamąją vietą – vykti į Vokietiją, pas tėvą. Toks gyvenamosios vietos kaitaliojimas akivaizdžiai prieštarautų vaiko interesams, turėtų įtakos jo emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukeltų emocinius išgyvenimus ir darytų jam socialinę bei psichologinę žalą. Kadangi laikinųjų priemonių taikymas spręstinas atsižvelgiant į vaiko interesus, įvertinus, jog mažametis jau kelis mėnesius gyvena pas tėvą bei esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada esant netikslingu iki sprendimo įsiteisėjimo D. M. perkelti gyventi pas motiną, į buvusią jo nuolatinę gyvenamąją vietą.
CK 3.170 straipsnio nuostatos numato, jog ne tik vaiko tėvas, bet ir vaiko mama, negyvenanti kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o vaikas turi teisę nuolat tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 1 ir 2 d.). Abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo vaiko sveikatą, auklėjimą bei vystymąsi (CK 3.165 str.), todėl, nors nepilnametis D. M. šiuo metu gyvena su tėvu, tačiau tai neužkerta kelio ieškovei bendrauti su vaiku, o atsakovo pareiga netrukdyti šiam bendravimui. Apelianto teiginiai, jog jis susitarė su ieškove dėl vaiko gyvenamosios vietos, atmestini, nes 2013-07-15 raštu ieškovė R. M. nedavė sutikimo sūnaus nuolatiniam gyvenimui su tėvu. Atskirajame skunde atsakovo teiginiai dėl ieškovės gyvenimo būdo, galimybės auginti ir auklėti nepilnametį sūnų, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertintini, nes šalis charakterizuojanti medžiaga svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės.
Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijama nutartis atsakovui O. M. įteikta tik 2013-09-21, todėl konstatuotina, jog 2013-09-27 teisme gautas jo atskirasis skundas yra paduotas nepraleidus 2013-09-12 nutarties apskundimo termino (b.l. 16, 18, CPK 335 str. 1 d.).
Dėl paminėtų motyvų nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį už atskirąjį skundą (b. l. 72-73). CPK 80 straipsnio 2 dalis nustato 100 Lt žyminio mokesčio dydį už atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuris turi būti indeksuojamas, atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą (CPK 82 str.). Remiantis Statistikos departamento 2013-07-11 informaciniu pranešimu Nr. 14, atskirojo skundo pateikimo metu vartotojų kainų indeksas 2013 m. birželio mėnesį, palyginus su 2011 m. spalio mėnesiu, sudarė 103,6, todėl žyminio mokesčio už atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių dydis (100 Lt) neindeksuojamas (CPK 82 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, apeliantui grąžintina permokėta 44 Lt žyminio mokesčio dalis (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Atskirąjį skundą patenkinus, atsakovo sumokėtas žyminis mokestis priteistinas iš ieškovės R. M. (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Ieškovės R. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Priteisti iš R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) O. K. (M., a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Lt (vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų.
Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos grąžinti O. K. (M., a. k. (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymu permokėtą 44 Lt (keturiasdešimt keturių litų) žyminį mokestį.