- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-10
- Bylos Nr.
- AS-520-156-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02829-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutarties dėl termino skundui paduoti atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl butpinigių nemokėjimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. B. 2011 m. gruodžio 27 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad profesinės karo tarnybos karys nėra aprūpintas tarnybiniu butu (tarnybine gyvenamąja patalpa), jei jis dėl perkėlimo tarnauti į kitą tarnybos vietą ir dėl to keičiantis gyvenamąją vietą negali realiai pasinaudoti jam suteiktu tarnybiniu butu, t. y. per didelio atstumo ir didelių kelionės išlaidų; 2) pripažinti, kad profesinės karo tarnybos karys dėl perkėlimo tarnauti į kitą tarnybos vietovę neturi patirti papildomų išlaidų, kariui turi būti sudaryta galimybė savaitgalį sugrįžti į šeimą, jei šeima gyvena kitame mieste; 3) išieškoti jos naudai butpinigius po 240 Lt per mėnesį už tarnybos laikotarpį Mokomajame pulke, Rukloje, Jonavos rajone, nuo 2003 m. birželio 26 d. iki 2005 m. vasario 8 d. bei už tarnybos laikotarpį Karinių oro pajėgų aviacijos bazėje, Šiauliuose, Zokniuose, nuo 2010 m. lapkričio 29 d. iki ji bus atleista iš profesinės karo tarnybos į atsargą; 4) atsižvelgti į tai, kad 2011 m. sausio 21 d. baigiasi jos profesinės karo tarnybos sutartis, ir įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą nukelti jos atleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą datą iki visiško skundo išnagrinėjimo iki Lietuvos kariuomenė su ja visiškai atsiskaitys; išieškoti iš Lietuvos kariuomenės jos naudai vidutinį atlyginimą su visais jai priklausančiais priedais už laikotarpį iki visiško skundo išnagrinėjimo. Taip pat pareiškėja padavė prašymą dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, kuriame nurodė, kad praleido įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą dėl svarbių priežasčių, t. y. atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2011 m. balandžio 7 d. priėmė sprendimą, kuris jai dar nėra atsiųstas ar kitokiu būdu pateiktas susipažinti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjos D. B. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė skundą priimti.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti, ir pripažino, kad tai padarė ne dėl svarbios priežasties. Nurodė, kad pareiškėja pasinaudojo numatyta ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir, nesutikdama su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos generalinės inspekcijos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 3IS-80, kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją. Nesutikdama su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr.12-01-741, 2011 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į teismą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nepateikė jokių aiškių motyvų dėl termino skundui paduoti praleidimo. Jos nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija priėmė 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 3IS-175 dėl butpinigių nemokėjimo, kuris jai dar nėra atsiųstas ar kitokiu būdu nėra pateiktas susipažinti, nėra pagrįsta, kadangi būtent tokiu numeriu sprendimas dėl pareiškėjos skundo nebuvo priimtas. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. 12-01-741 buvo padaryta klaida (nurodytas klaidingas numeris), tačiau iš sprendimo konteksto galima aiškiai suprasti, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija sprendime įvertina Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos generalinės inspekcijos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 3IS-80 teisėtumą. Be to, teismo nuomone, jei pareiškėja ir būtų nesupratusi, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija sprendime įvertina būtent Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos generalinės inspekcijos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 3IS-80 teisėtumą, tai dėl 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 3IS-175 išdavimo į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją ji kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 1 d., praėjus daugiau nei pusmečiui po skundžiamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 12-01-741 gavimo. Teismas akcentavo, kad pareiškėja nenurodo jokių aiškių priežasčių, kodėl, nesutikdama su minėtu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimu, delsė kreiptis į teismą, ir pripažino, kad pareiškėja aplaidžiai rūpinosi savo teisių gynimu.
II.
Pareiškėja D. B. atskiruoju skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartimi ir prašo terminą dėl apskundimo pripažinti praleistu dėl svarbių aplinkybių.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. 12-01-741 pateiktos informacijos apie 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 31S-175 ji galėjo būti suklaidinta. Ji pati apie suklydimą informacijos iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos iki šiol nebuvo gavusi. Pareiškėja nurodo, jog pakankamai svarbia priežastimi ieškinio senaties terminui atnaujinti gali būti ir sąžiningas suklydimas dėl teisinio neišprusimo adekvačiai nesuvokus teisinės situacijos. Nurodo, kad perkėlus ją tarnauti į Karinių oro pajėgų aviacijos bazę, esančią Šiauliuose, ji pradėjo reikalauti jai priklausančių persikėlimo, persikraustymo išmokų ir butpinigių, tada pajuto vadovų psichologinį spaudimą, buvo atestuota tik patenkinamai. Nurodo, kad nebuvo patenkintas jos prašymas dėl profesinės karo tarnybos sutarties pratęsimo 1 metams iki sueis 50 metų pensinis amžius. Toks sprendimas buvo priimtas jai vienintelei iš svarstytų 17 prašymų. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad ji turi aukštąjį ekonomikos magistro išsilavinimą ir kad jai suteikti trijų karinių specialybių kodai. Nurodo, kad Karinių oro pajėgų aviacijos bazėje vykdė paros tarnybą su ginklu. Dėl mažiausio neapgalvoto poelgio galėjo tapti kalta be kaltės ir dėl šios priežasties būti atleista iš profesinės karo tarnybos, prarasdama visas socialines garantijas. Anot pareiškėjos, taip pat ir šis motyvas nulėmė, kad ji neprieštaravo, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija delsė atsakyti raštu dėl įsivėlusios klaidos. Nurodo, kad krašto apsaugos sistemoje tarnaujantys kariai vengia ieškoti teisingumo teismuose, kad nepakenktų karjerai, todėl linkę susitaikyti, prarasti jiems priklausančias išmokas, todėl tik išnykus socialinių garantijų praradimo grėsmei, ji galėjo kreiptis į teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėja D. B. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį, kuria pareiškėjos skundą buvo atsisakyta priimti, konstatavus, kad pareiškėja praleido įstatymo (ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies) nustatytą terminą skundui paduoti, bei nenustačius svarbių priežasčių, pateisinančių minėto termino praleidimą, motyvuodama tuo, kad terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių – buvo suklaidinta dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. 12-01-741 pateiktos informacijos apie 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 31S-175, o anksčiau į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją ir į teismą nesikreipė, nes bijojo būti atleista iš profesinės karo tarnybos.
Nustatyta, kad pareiškėja D. B. nuo 1991 m. gruodžio 21 d. tarnauja profesinėje karo tarnyboje. Lietuvos kariuomenės vado 2003 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. PK-643 pareiškėja nuo 2003 m. birželio 26 d. buvo perkelta iš Vilniaus į Mokomąjį pulką, esantį Rukloje, Jonavos rajone, kur ji tarnavo iki 2005 m. vasario 8 d. Nuo 2005 m. vasario 9 d. iki 2010 m. lapkričio 28 d. pareiškėja tarnavo Vilniuje, vėliau Nemenčinėje, o Lietuvos kariuomenės vado 2010 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. PK-1079 nuo 2010 m. lapkričio 29 d. buvo perkelta tarnauti į Karinių oro pajėgų aviacijos bazę, esančią Šiauliuose. Pareiškėja 2011 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos generaliniam inspektoriui pateikė skundą, prašydama išaiškinti, ar jos nurodytu laikotarpiu pareiškėjai turėjo būti mokami butpinigiai. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos generalinė inspekcija 2011 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 3IS-80 atsakė, kad pareiškėja teisės į butpinigius neturi. Pareiškėja 2011 m. balandžio 28 d. minėtą raštą apskundė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, kuri 2011 m. gegužės18 d. sprendimu Nr. 12-01-741 konstatavo, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos generalinės inspekcijos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimas yra pagrįstas teisės aktais ir jo naikinti nėra pagrindo. Pareiškėja D. B. skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad šiuo skundu siekia nuginčyti minėtą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) sprendimą, kuriuo galutinai ir buvo nustatyta, kad pareiškėja neturi teisės į butpinigių mokėjimą ir jai butpinigiai nebus mokami.
Kaip minėta pirmiau, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija sprendimą priėmė 2011 m. gegužės 18 d., šiame administraciniame akte buvo nurodyta, kad sprendimas gali būti skundžiamas per mėnesį nuo jo gavimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 2011 m. gruodžio 27 d., t. y. nesilaikydama nei ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendime nurodyto termino. Nėra duomenų, kada pareiškėjai buvo įteiktas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 12-01-741, tačiau byloje neginčijama, jog pareiškėjai minėtas sprendimas buvo neišsiųstas ar išsiųstas pavėluotai. Pati pareiškėja, kreipdamasi su skundu į pirmosios instancijos teismą, padavė ir prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiu būdu pripažindama, kad terminą praleido. ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. ABTĮ 5 straipsnyje aptarta teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Teisė pasinaudoti teismine gynyba, visų pirma, yra ribojama laike ir siejama su faktine aplinkybe, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti laikas, per kurį suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Pasibaigus šiam terminui asmuo turi kreiptis dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Termino skundą teismui paduoti atnaujinimo klausimą reglamentuoja ABTĮ 34 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad, jei skundas pareiškiamas praleidus įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjo prašymu terminas skundui paduoti gali būti atnaujintas, jei teismas pripažįsta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis galima laikyti aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo asmens valios. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.TA858-62/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentus, atsižvelgusi į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. 12-01-741 aiškiai įvardyta, kad nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos generalinės inspekcijos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo išspręstas pareiškėjos 2011 m. kovo 31 d. skundas. Nors minėtame sprendime neteisingai nurodytas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos generalinės inspekcijos 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo numeris (nurodyta 3IS-175, nors turėjo būti Nr. 3IS-80), pažymėtina, kad sprendime buvo nurodyta pakankamai daug aplinkybių, leidžiančių identifikuoti, jog buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida ir joks kitas sprendimas dėl butpinigių pareiškėjai nemokėjimo nebuvo priimtas. Vertinant protingo ir apdairaus asmens elgesio požiūriu, ypač atsižvelgiant į pareiškėjos statusą (ilgą laiką tarnauja profesinėje karo tarnyboje), nurodomą išsilavinimą, profesionalumą, pripažintina, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. 12-01-741 padaryta rašymo klaida turėjo būti akivaizdi ir suvokiama. Pažymėtina, kad pareiškėja, iškilus neaiškumams dėl minėto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos administracinio akto galėjo kreiptis į minėtą instituciją dėl šio akto turinio išaiškinimo ar detalizavimo, išsamesnės informacijos pateikimo, tačiau delsė tai padaryti ir dėl, pareiškėjos manymu, priimto dar vieno 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 3IS-175 išdavimo į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 1 d., t. y., praėjus daugiau nei pusmečiui po skundžiamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 12-01-741 gavimo. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja padavė dar vėliau – tik 2011 m. gruodžio 27 d. Pareiškėja minėtą delsimą teisino tuo, kad bijojo būti atleista iš profesinės karo tarnybos ir dėl to prarasti socialines garantijas. Pareiškėja nurodo, kad krašto apsaugos sistemoje tarnaujantys kariai vengia ieškoti teisingumo teismuose, kad nepakenktų karjerai, todėl linkę susitaikyti, prarasti jiems priklausančias išmokas. Pažymėtina, kad buvo pateikti duomenys, jog pareiškėja kartu su A. B. 2005 metais bylinėjosi su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir bylą laimėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra tik prielaidos, nepagrįstos objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad grėsmė netekti socialinių garantijų vien dėl jos apsisprendimo pradėti teisminį ginčą su institucija buvo reali, todėl pripažintinos subjektyvios termino praleidimo priežastimis, priklausančiomis nuo pareiškėjos valios ir nesudarančiomis faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos D. B. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.