Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. F. , atstovaujamos įstatyminės atstovės Č. F. , apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. F. , atstovaujamos įstatyminės atstovės Č. F. , ieškinį atsakovams R. B. ir UAB „BTA draudimas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, neperžengiant CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius šioje byloje viešojo intereso bei absoliučių Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-12-02 sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama ieškovės E. F. , atstovaujamos įstatyminės atstovės Č. F. , apeliacinio skundo ribose.

Byloje vyksta ginčas, ar atsakovui R. B. , kurio vairuojamas lengvasis automobilis, partrenkė ieškovę, bei atitinkamai atsakovui UAB „BTA draudimas“, kaip transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti ieškovei dėl eismo įvykio patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neįrodyta atsakovo R. B. kaltė dėl eismo įvykio, todėl atmetė ieškinį dėl ieškovės patirtos žalos atlyginimo. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo tokį teismo sprendimą panaikinti ir jos ieškinį patenkinti, motyvuodama tuo, jog teismas pažeidė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantei.

CK 6.248 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Minėtame CK straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad kaltė yra viena iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, bei numatyta, kad įstatymai ar sutartys gali numatyti šios bendrosios taisyklės išimtis. Viena tokių išimčių yra numatyta CK 6.270 straipsnio 1 dalyje, tai yra, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi įstatymų leidėjas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtino didesnio pavojaus šaltinio (vienas tokių šaltinių yra ir transporto priemonės) valdytojo griežtą (objektyvią) civilinę atsakomybę, kuri atsiranda nesant jo kaltės. Todėl šiuo atveju nėra aktualu, ar atsakingas už žalą asmuo elgėsi rūpestingai, apdairiai ir atidžiai, nes, netgi nustačius, kad jis laikėsi visų įmanomų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, nebūtų pagrindo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės, kadangi šiuo atveju su skolininko kalte susijusios aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos. Pastarosios aplinkybės, tai yra kelio ženklų buvimas/nebuvimas, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo žinojimas/turėjimas ir galėjimas žinoti apie kelio ženklus, greičio viršijimas bei kitos aplinkybės, kurios pagrindžia ar paneigia didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę, yra nagrinėtinos ir vertintinos, svarstant klausimą tik dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio (CK 6.250 str. 2 d.), tačiau ne apskritai keliant klausimą dėl griežtos civilinės atsakomybės atsiradimo. Šiuo atveju vienintelės aplinkybės, kurias įrodžius egzistuojant, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas būtų atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra nenugalima jėga arba paties nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą bei visiškai nepagrįstai nustatė, kad atsakovui R. B. civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio nekilo dėl to, jog nėra įrodymų apie tai, kad atsakovas R. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo nustatymas yra aktualus, keliant klausimą dėl atsakovo R. B. patraukimo baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn dėl eismo įvykio. Tuo tarpu keliant atsakovo R. B. , kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės klausimą, pakanka nustatyti faktą, jog būtent atsakovo valdomas didesnio pavojaus šaltinis sukėlė ieškovei žalą, ir šiuo atveju nėra aktualios aplinkybės, įrodančios atsakovo kaltę, tai yra, ar eismo įvykio vietoje buvo kelio ženklai, informuojantys apie pėsčiųjų perėją, ar atsakovas R. B. juos pastebėjo, ar turėjo ir galėjo juos pastebėti ir pan. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog jai atsakovo R. B. kaltės dėl padarytos žalos įrodinėti nereikia, yra pagrįstas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas R. B. , kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (dėl to ginčo byloje nėra), neįrodė nė vienos aplinkybės (nenugalimos jėgos ar ieškovės (nukentėjusios) tyčios ar didelio neatsargumo) egzistavimo, kuri sudarytų pagrindą atleisti jį nuo civilinės atsakomybės. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. sausio 28 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.10-1-80630-07 nėra konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas atsakovo R. B. atžvilgiu nutrauktas dėl to, jog dėl eismo įvykio yra kalta pati nukentėjusioji (ieškovė) (b.b.l. 45-46). Tuo tarpu 2008 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto VPK VPEPT nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėjimo nurodyta, jog neįmanoma nustatyti, kuris iš eismo dalyvių (atsakovas R. B. ar ieškovė) pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Apibendrinant šiuos oficialius rašytinius įrodymus (CPK 197 str. 2 d.), darytina išvada, jog nė viename iš jų nėra konstatuotas ieškovės didelis neatsargumas, tyčia ar nenugalima jėga, kuriems esant galima būtų atleisti atsakovą R. B. , kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoją, nuo civilinės atsakomybės. Taip pat atsakovas R. B. į bylą nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės didelio neatsargumo ar tyčios egzistavimą (CPK 12 str. ir 178 str.). Priešingai, byloje esančių įrodymų visetas suponuoja išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovės kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo) dėl jai sukeltos atsakovo R. B. vairuojamo automobilio žalos nėra.

Kaip matyti iš Vilniaus miesto VPK VPPR patrulio V. M. 2007 m. gegužės 28 d. tarnybinio pranešimo, atsakovas R. B. iš karto po eismo įvykio (eismo įvykio vietoje) patruliui V. M. nurodė, jog jis partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią mergaitę (ieškovę) (baudžiamosios bylos Nr. 101-80630-07 b.l. 3). Vėliau atsakovas R. B. , apklausiamas policijos nuovadoje, nurodė, kad eismo įvykio vietoje kelio ženklų, žyminčių pėsčiųjų perėją nebuvo (baudžiamosios bylos Nr. 101-80630-07 b.l. 29-30), tačiau atsakovas neteigė, jog jis apskritai nežinojo, kad eismo įvykio vieta nuo seno buvo žymima kaip pėsčiųjų perėja. VPK VP EPT NVEST tyrėja I. G. nurodė, kad eismo įvykio vietoje pėsčiųjų perėjos žymėjimas buvo nusitrynęs, o kelio ženklas, informuojantis apie pėsčiųjų perėją, buvo tik Narbuto g. kairėje pusėje (baudžiamosios bylos Nr. 101-80630-07 b.l. 42). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu atsakovas R. B. nurodė, kad jis gyvena netoli eismo įvykio vietos, pripažino, jog kažkada eismo įvykio vietoje buvo pėsčiųjų perėja, o vėliau ji buvo perkelta. Iš pastarųjų įrodymų visumos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, nuo seno buvo pažymėta kaip pėsčiųjų perėja ir tiek atsakovas R. B. , kuris netoli eismo įvykio gyveno, tiek ieškovė apie tai žinojo. Todėl nepaisant to, kad 2007 m. gegužės 28 d. eismo įvykio vietoje nebuvo aiškiai įžiūrimo horizontaliojo kelio ženklo, žyminčio pėsčiųjų perėją, bet aiškus kelio ženklas, žymintis pėsčiųjų perėją, buvo priešingoje kelio pusėje, atsakovas R. B. kaip vairuotojas, kuriam žinoma apie toje vietoje nuo seno esančią pėsčiųjų perėją, privalėjo ir turėjo elgtis apdairiai bei suvokti, jog važiuoja pro pėsčiųjų perėją, nepaisant to, kad dėl vykstančių kelio darbų, aiškių kelio ženklų, įspėjančių apie pėsčiųjų perėją, nėra. Atitinkamai ieškovė pagrįstai ir teisėtai galėjo tikėtis, jog jai kertant važiuojamąją kelio atkarpą per pėsčiųjų perėją, nepaisant to, kad nebuvo aiškių ją žyminčių kelio ženklų, atsakovo R. B. vairuojamas automobilis sustos ir ieškovę praleis lygiai taip pat, kaip tą padarė ta pačia kryptimi šalia R. B. vairuojamo automobilio važiuojantis kitas automobilis, kuris pristabdė tam, kad praleistų ieškovę. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės didelį neatsargumą, o iš byloje esančių įrodymų visumos labiau tikėtina, jog ieškovės veiksmuose didelio neatsargumo nebuvo (CPK 176-185 str.). Remdamasi šia išvada, logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu ir atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktika, kad: „civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo”(2008 m. spalio 6 d. nutartis c.b. 3K-3-447/2008), teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ieškovės apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovas R. B. negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, nes jis neįrodė ieškovės tyčios ar didelio neatsargumo ar nenugalimos jėgos. Taigi ieškovė turi teisę į žalos, kurią patyrė dėl atsakovo R. B. vairuojamo lengvojo automobilio, atlyginimą įstatymų numatyta tvarka.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šioje byloje ieškovė reikalauja atlyginti 679 Lt dydžio turtinę žalą, kurią sudaro 294 Lt už lęšius, 340 Lt už naujus akinių rėmelius ir 45 Lt už akių dugno patikrinimą (b.l. 17) bei pateikia šių išlaidų dydį patvirtinančius rašytinius įrodymus (b.l. 15-17). Iš baudžiamojoje byloje Nr.101-80630-07 esančio 2007 m. liepos 4 d. liudytojo A. V. apklausos protokolo konstatuotina, jog liudytojas matė, kaip ieškovė buvo partrenkta atsakovo R. B. vairuojamo automobilio bei, kad ieškovė įvykio vietoje laikė tik dalį akinių (baudžiamoji byla Nr.101-80630-07 b.l. 32). Atsakovas R. B. pastarojo liudytojo parodymų neneigė. Todėl teisėjų kolegija iš byloje esančių įrodymų viseto daro išvadą, kad ieškovė prašomą atlyginti turtinę žalą patyrė dėl to, jog ją partrenkė atsakovo R. B. vairuojamas automobilis, bei pagrindė rašytiniais įrodymais visos reikalaujamos atlyginti turtinės žalos dydį (CPK 12, 178, 197 str.). Tuo tarpu atsakovo R. B. argumentas, kad ieškovė nepagrįstai prašo atlyginti turtinę žalą, nes ji pastoviai keitėsi akių lęšius ir akinių rėmelius, ką, jo nuomone, įrodo M. K. įmonės „Optika ir Rega“ 2008 m. balandžio 4 d. pažyma (b.l. 15), atmetamas kaip nepagrįstas, nes pastarojoje pažymoje pažymėtos tik 2005 m. spalio 27 d. ieškovės patirtos išlaidos dėl akinių lęšių pakeitimo, kas jokiu būdu neįrodo, kad ieškovė pastoviai keičiasi akinių lęšius ir rėmelius, o eismo įvykis jos išlaidų dydžiui įtakos neturėjo. Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas atsakovo R. B. argumentas, kad ieškovei neturi būti atlygintos išlaidos, patirtos dėl akių dugno patikrinimo, nes patikrinimo metu nenustatyta jokių ieškovės akių dugno pakitimų. Kiekvienas asmuo turi teisę tikrintis savo sveikatą po bet kokio įvykio, kuris galėjo neigiamai įtakoti jo fiziologinę ar psichologinę būklę, įskaitant ir akių dugno patikrinimą, ir šios teisės realizavimas bei dėl to nukentėjusiojo patirtų išlaidų atlyginimas negali būti siejamas su atliktų medicininių patikrinimų ar kitokių tyrimų rezultatu.

CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Bylos medžiaga tvirtina, kad ieškovei atsakovo R. B. valdomu automobiliu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla Nr.101-80630-07 b.l. 34). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė šiuo atveju turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jo pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, yra svarbu įvertinti paties atsakovo elgesį, tai yra, kad atsakovas R. B. kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, važiavo 40-50 km/h greičiu (baudžiamoji byla Nr.101-80630-07 b.l. 29-31), nors toje vietoje stovėję kelio ženklai nurodė, jog leistinas važiavimo greitis yra tik 30 km/h. Tai reiškia, kad atsakovas R. B. tokiu neatsargiu elgesiu sukėlė ieškovei sunkesnes pasekmes. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, kad ieškovei buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla Nr.101-80630-07 b.l. 34), ieškovė laikotarpyje nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. buvo gydoma VU VL traumatologijos skyriuje (baudžiamoji byla Nr.101-80630-07 b.l.36). Teisėjų kolegija taip pat įvertina ir kitą svarbią aplinkybę, tai yra, jog ieškovė yra mažametė, kuri žymiai jautriau nei suaugęs žmogus, reaguoja į įvairias stresines situacijas, įskaitant ir eismo įvykį, kurio metu, ji nuo atsakovo R. B. vairuojamo automobilio smūgio net buvo pakilusi į orą (baudžiamoji byla Nr.101-80630-07 b.l. 32). Todėl akivaizdu, kad šiuo atveju mažametė ieškovė dėl eismo įvykio patyrė stresą bei neigiamus dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, kas be jokios abejonės sutrikdė jos įprastą gyvenimo būdą bei sukūrė tam tikrą psichologinį diskomfortą ir įtampą, nepaisant to, kad šios pasekmės nebuvo užfiksuotos jokiuose medicininiuose dokumentuose. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 8 d. nutartyje (civilinė byla 3K-3-364/2007) yra konstatavęs, kad: „pagal Sveikatos sistemos įstatymą asmens sveikata suprantama ne tik pagal tai, kad nėra ligų, fizinių defektų, bet ir atsižvelgiant į psichinę, dvasinę, socialinę asmens gerovę [...]“. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju teisingas ir pagrįstas ieškovei atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 1500 Lt, todėl ieškovės reikalavimą dėl 5000 Lt dydžio neturtinės žalos priteisimo tenkina iš dalies.

Bylos medžiagoje yra duomenys, jog atsakovo R. B. , kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę apdraudė draudikas UAB „BTA draudimas“. Draudiko išduotame Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijime LT/AJA 0893879 (toliau – Draudimo liudijimas) nurodyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama šiame draudimo liudijime nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Kadangi ieškovė buvo sužalota eismo įvykio metu, kuris atsakovų buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, tai vadovaujantis CK 6.987 straipsniu, minėta Draudimo liudijimo nuostata bei eismo įvykio metu galiojusios Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo aktualios redakcijos (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalimi, draudikas ieškovei privalo atlyginti neturtinę žalą 500 EUR dydžio ribose, kas pagal fiksuotą Lito ir Euro valiutų kurso santykį (1 EUR : 3,4528 Lt) sudaro 1726,40 Lt, ieškovės asmeniui dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą 500000 EUR ribose, kas pagal fiksuotą Lito ir Euro valiutų kurso santykį sudaro 1726400 Lt, bei ieškovės turtui padarytą žalą 100000 EUR ribose, kas pagal fiksuotą Lito ir Euro valiutų kurso santykį sudaro 345280 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei priteistinos žalos (turtinės ir neturtinės) dydis neperžengia Įstatyme nustatytų draudimo sumos ribų, o atsakovas UAB „BTA draudimas“ atsako už ieškovei padarytą žalą draudimo sumos ribose, teisėjų kolegija nutaria, kad ieškovei visą priteistiną 2179 dydžio žalą privalo atlyginti atsakovas UAB „BTA draudimas“.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo UAB „BTA draudimas“ atsikirtimus, jog ieškinys paliktinas nenagrinėtu, kadangi ieškovė nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, tai yra, nesikreipė per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio į draudiką dėl žalos atlyginimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 str. 1 d.), tačiau dar gali tą padaryti. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2009), kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje minėta sąvoka pretenzija aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Sąvoka pretenzija teisine turinio prasme gali reikšti: kreditoriaus, pirkėjo, užsakovo, kliento ir kito asmens kreipimąsi sumokėti skolą, atlyginti žalą, pašalinti prekės ar darbų trūkumus ir kt. pareiškimą (pvz., CK 2.162, 2,185, 6.321, 6.424 ir kt. str., CPK 749 str.); privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą (pvz., CK 6.821 str.). Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad pretenzijos pareiškimas dėl žalos atlyginimo yra kaip privalomas pretenzijos pareiškimas prieš kreipiantis į teismą. Tačiau Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje sąvokos pretenzija vartojimas negali būti aiškinamas kaip nukentėjusio asmens pareigos nustatymas dėl žalos atlyginimo kreiptis į draudiką. Ši sąvoka taip pat negali būti aiškinama ir kaip nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra. Taigi, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiam asmeniui nustatyta teisė reikšti pretenziją dėl padarytos žalos pasirinktinai vienam iš joje nurodytų subjektų aiškintina ir kaip nukentėjusio asmens teisė teisme reikšti ieškinį eismo įvykio kaltininkui bei jo draudikui dėl žalos atlyginimo. Kreipdamasi į teismą priteisti žalos atlyginimą iš eismo įvykio kaltininko R. B. ir draudiko UAB „BTA draudimas“, ieškovė įgyvendino Įstatyme jai nustatytą teisę tinkamai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis ir įrodymais bei teisės nuostatomis (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Nustačius, jog yra įstatyme numatyti pagrindai ieškiniui tenkinti iš dalies, teisėjų kolegija priteisia ieškovės E. F. , atstovaujamos įstatyminės atstovės Č. F. , naudai iš atsakovo UAB „BTA draudimas“ 679 Lt turtinės žalos ir 1500 Lt neturtinės žalos, o kitoje dalyje ieškinį atmeta.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, ieškovei iš atsakovo UAB „BTA draudimas“ proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos (79, 88, 93 str.) – 191,36 Lt (0,38 x 500 Lt) advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose (CPK 83 str. 1 d. 3 p. bei 2 d.), tai ieškovei yra grąžinamas jos sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 87 str. 1 d.), o iš atsakovo UAB „BTA draudimas“ yra priteisiama į valstybės biudžetą žyminio mokesčio dalis, mokėtina paduodant apeliacinį skundą šioje byloje, proporcingai patenkintai apeliacinio skundo reikalavimų daliai (CPK 82, 96 str., 2008 m. spalio 14 d. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės informacinis pranešimas Nr.23 Dėl žyminiam mokesčiui, sprendimų vykdymo išlaidoms ir teismo baudoms indeksuoti taikomo vartotojų kainų indekso) – 82,41 Lt (0,38 x (170,37 Lt + 127,3 %)).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti ieškovės E. F. (a.k. (duomenys neskelbiami)atstovaujamos įstatyminės atstovės Č. F. (a.k. (duomenys neskelbiami) naudai iš atsakovo UAB „BTA draudimas“ (į.k. (duomenys neskelbiami) 679 (šešis šimtus septyniasdešimt devynis) Lt turtinės ir 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt neturtinės žalos, kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo UAB „BTA draudimas“ (į.k. (duomenys neskelbiami) ieškovės E. F. (a.k. (duomenys neskelbiami) atstovaujamos įstatyminės atstovės Č. F. (a.k. (duomenys neskelbiami) naudai 191 (vieną šimtą devyniasdešimt vieną) Lt 36 ct bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „BTA draudimas“ (į.k. 110079036) valstybei 82,41 Lt (aštuoniasdešimt du litus ir 41 ct) žyminio mokesčio.