Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (buvęs Luminor Bank AB), išvadą teikiančiai institucijai - Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė prašo pripažinti neteisėtu 2007-07-03 paskolos sutarties Nr. EMV-4793 su jos visais vėlesniais papildymais ir pakeitimais vienašališką nutraukimą.

Teismo posėdžio metu ieškovė, jos atstovas advokatas L. Z. ieškinį palaikė, prašė tenkinti. Ieškovė paaiškino, kad pajamų vykdyti sutartį turi, rugsėjo mėnesį įsidarbino, nuo gruodžio 1 d. planuoja atsidaryti savo veiklą; taip pat sutinka sūnus padėti mokėti; vaikams mokama po 200 Eur našlaičių pašalpa, be to, iš valstybės gauna vaiko pinigus, 100 Eur už du vaikus. Už butą moka apie 50 Eur, maistui reikalinga apie 300-400 Eur. Planuoja su kitais kreditoriais atsiskaityti dalimis, bankui irgi mokėtų pagal grafiką, o savo pajamas padidins. Turi kitų įsiskolinimų, iš viso apie 40 000 Eur. Turimo turto vertė yra apie 60 000 Eur. Turi du nepilnamečius vaikus ir vieną pilnametį vaiką. Įmokų bankui pilnai pradėjo nemokėti prasidėjus kriziniam laikotarpiui. Dalimis pinigus mokėjo kiekvvieną mėnesį. Bankas beveik kas mėnesį siuntė pranešimus, kad jeigu nesumokės, sutartis bus nutraukta. 2019-03-22 sumokėjo dalį sumos- 700 Eur, tačiau viso susidariusio įsiskolinimo nepadengė. Apie sutarties nutraukimą sužinojo paskambinusi telefonu. Teigia, jog susitarimą pasirašė banke.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba savo išvadoje nurodė, kad vadovaujantis Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo ir Gairių nuostatomis, kredito gavėjas bent kartą turi būti informuojamas apie įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą arba netinkamą vykdymą, kai jo įsipareigojimai nevykdomi arba netinkamai vykdomi ilgiau kaip 90 dienų, kitaip tariant, kredito gavėjas turi būti informuojamas apie 90 dienų vėlavimą. O sutarties sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, nutraukti kreditavimo sutartį nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui, jei kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų, įspėjęs jį (tik vieną kartą) apie tokį kreditavimo sutarties pažeidimą ir nustatęs ne trumpesnį kaip 30 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti (jei per šį terminą įsiskolinimas nepadengiamas), prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė prašymą bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys netenkintinas

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007-07-03 tarp ieškovės ir paskolos davėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ne pelno korporacijos Baltic - American Enterprise Fund buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. EMV-4793 (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią paskolos davėjas suteikė ieškovei 68 206 Eur paskolą investicijai į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei paskolos administravimo mokesčio padengimui, o ieškovė įsipareigojo laiku mokėti mėnesio įmokas ir kitas pagal paskolos sutartį priklausančias mokėti sumas (Paskolos sutarties 1.7, 1.12, 2, 5.1 punktai). Paskolos įmokos turėjo būti mokamos iki kito mėnesio pirmos dienos (Paskolos sutarties 5.1 punktas). Paskutinės įmokos grąžinimo galutinis terminas pagal Paskolos sutartį numatytas 2037-08-01 (Paskolos sutarties 1.9 p.). Paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui 2007-07-03 hipotekos lakštu įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2007-09-13 tarp paskolos davėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ne pelno korporacijos Baltic - American Enterprise Fund ir atsakovo (Nordea Bank Finland Plc nuo 2014-04-02 pakeistas į Nordea Bank AB, nuo 2017-10-01 Luminor Bank AB ir nuo 2019-01-02 yra Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis Nr. EMV-4793, pagal kurią paskolos davėjas perleido atsakovui visas savo reikalavimo teises, įskaitant ir teisę į palūkanas, pagal 2007-07-03 Paskolos sutartį. Byloje ginčo dėl reikalavimo perleidimo nebuvo.

Atsakovas 2019-02-15 pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą informavo ieškovę, kad susidariusi skola yra 1 255,60 Eur ir pareikalavo ne vėliau kaip iki 2019-03-21 sumokėti visą įsiskolinimą bei visas kitas pagal Paskolos sutartį iki nurodytos datos atsirasiančias mokėtinas sumas. Taip pat informavo, jog iki nurodytos datos nepadengus įsiskolinimo, nuo 2019-03-21 vienašališkai nutraukia paskolos sutartį. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuras 2019-04-15 pranešimu Nr. S-100/19 informavo ieškovę, kad yra gautas hipotekos kreditoriaus 2019-04-04 prašymas dėl vykdomojo įrašo atlikimo bei pasiūlė ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos sumokėti kreditoriui skolą ir apie prievolės įvykdymą raštu pranešti notarų biurui arba pateikti duomenis dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo. 2019-05-14 Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaras atliko vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu atsakovui suteikta teisė priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą (nesumokėtos skolos dalį) su priklausančiomis palūkanomis.

Tarp šalių byloje kilo ginčas dėl Paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo. Ieškovė nurodo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį, o sutarties sąlygos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą yra nesąžiningos. Tuo tarpu atsakovas teigia, kad Paskolos sutartis buvo nutraukta teisėtai, esant esminiam sutarties pažeidimui, ieškovė pažeidė Paskolos sutartyje numatytą mokėjimų grafiką ir sistemingai vėlavo vykdyti mokėjimo įsipareigojimus, be to, ieškovei pradelsta skolos dalis yra didelė ir jos elgesys leidžia bankui nesitikėti tinkamo prievolių vykdymo ateityje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.881 straipsnio 1 dalyje pateikta kreditavimo sutarties samprata, pagal kurią bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams šio CK skyriaus pirmojo skirsnio normos („Paskola. Bendrosios nuostatos“) taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio CK skirsnio („Kreditavimas“) nustatytoms taisyklėms. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Paskolos sutartis, dėl kurios vykdymo tarp šalių yra kilęs ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės (paskolos gavėjos) - fizinio asmens, kuri paskolą ėmė šeimos poreikiams tenkinti, t.y. investicijai į butą, kuriame gyvena (Paskolos sutarties 2 punktas), ir pradinio kreditoriaus (paskolos davėjo) – juridinio asmens, veikiančio verslo tikslais. Šių aplinkybių neginčijo nė viena bylos šalis. Pripažinus Paskolos sutartį vartojimo sutartimi, ieškovei taikytinos vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos.

Bylos duomenimis bei atsakovo atstovės paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas buvo parengęs 2013-11-28 Papildomą susitarimą Nr. KKP 13/11/70S prie 2007-07-03 Paskolos sutarties Nr. EMV-4793, kuriuo keičiama ir/ar papildoma Paskolos sutartis ir išdėstoma nauja redakcija, susidedančia iš Bendrosios ir Specialiosios dalių. Tačiau minėtas susitarimas nebuvo šalių pasirašytas, todėl šalims nėra privalomas ir jokios teisinės reikšmės neturi. Atsižvelgiant į tai, teismas šio susitarimo nuostatų nevertina. Nors ieškovė teismo posėdžio metu teigė, jog susitarimą banke pasirašė, tačiau jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Byloje pateiktas Papildomas susitarimas šalių nėra pasirašytas.

CK 6.228-4 straipsnio 2 dalyje (iki 2014-06-13 CK 6.188 straipsnis) nurodyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Remiantis minėto straipsnio 2 dalies 5 punktu nesąžiningomis laikomos tokios sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju Paskolos sutarties 12.3.1 punkte nustatyta, jog sutartis, esant jos pažeidimams, vienašališkai gali būti nutraukta, išsiuntus apie tai registruotą pranešimą paskolos gavėjui, taip pat paskolos davėjui suteikiama teisė pareikšti, kad skolos grąžinimo terminas sueina per 14 kalendorinių dienų nuo paskolos davėjo reikalavimo. Pagal Paskolos sutarties 12.1.1 punktą sutarties pažeidimu laikomas atvejas, kai paskolos gavėjas nesumoka, kurios nors privalomos sumos pagal sutartį per 15 kalendorinių dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos. Kitaip tariant, Paskolos sutartis suteikia teisę paskolos davėjui nutraukti vienašališkai Paskolos sutartį ir pareikšti, kad skolos grąžinimo terminas sueina per 14 kalendorinių dienų nuo paskolos davėjo reikalavimo, jei paskolos gavėjas (ieškovė) per 15 kalendorinių dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos, nesumoka bent vienos kurios nors privalomos sumos (įmokos) pagal sutartį. Teismo vertinimu tokia vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga, įtvirtinta Paskolos sutartyje, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką yra išaiškinęs, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-58/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutarties sąlygą, kurioje įtvirtintas ginčijamas vienašalis sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, nes pastato ją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, pripažinus nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos, tai per se (savaime) nereiškia, jog kiti ieškovės reikalavimai – pripažinti vienašališką Kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą atnaujinti Kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų – turėtų būti tenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos mėn. 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, 60, 62 punktai).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodo, kad buvo padarytas esminis sutarties pažeidimas, ieškovė Paskolos sutartį pažeidinėjo sistemingai, įmokų pilnai nemokėjo, bankas iš esmės negavo to ko tikėjosi, ir neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, o Paskolos sutartis buvo nutraukta žymiai palankesnėmis sąlygomis nei nurodyta Paskolos sutartyje. Ieškovė neneigė, kad įmokų bankui pagal Paskolos sutartį nustatytais terminais tinkamai nemokėjo, tačiau nesutiko, kad Paskolos sutarties pažeidimas buvo esminis, nes skola neaugo, buvo nuolat dengiama, o įmokų laiku nemokėjo dėl laikinai susiklosčiusios nepalankios finansinės padėties.

Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką –CK 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, 2016-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra konstatavęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paskolos suma pagal Paskolos sutartį sudarė 68 206 Eur, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2037-08-01. Pagal 2019-02-15 pranešimą pradelsta skolos suma už laikotarpį nuo 2018-09-01 iki 2019-02-01 sudarė 1 255,60 Eur. Paskolos sutartimi ieškovė įsipareigojo mėnesio paskolos įmokas mokėti laiku. Remiantis Paskolos sutarties 5 punktu paskolos įmokos turėjo būti mokamos iki kito mėnesio pirmos dienos. Nors pradelstas įsiskolinimas palyginus su visa paskolos suma sudaro nedidelę sutartinių prievolių dalį, tačiau iš byloje pateiktos mokėjimų detalizacijos matyti, kad ieškovė sistemingai nevykdė esminės sutarties sąlygos laiku mokėti įmokas, įmokas mokėjo dalimis bei pavėluotai. Paskolos sutarties pažeidimas buvo ne vienkartinis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ne kartą buvo informuota apie pradelstus mokėjimus, raginta juos įvykdyti bei įspėta apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą. 2018-01-09 pranešime atsakovas nurodė, jog vėluojant mokėti Paskolos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais ieškovės įsiskolinimas pagal Paskolos sutartį sudaro 1224,50 Eur. 2018-04-17 surašytas pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą, kuriame nurodyta, kad ieškovės skola bankui sudaro 1247,44 Eur, reikalaujant ją padengti iki 2018-05-21, ieškovė buvo informuota apie padarinius nepadengus skolos. 2018-06-26 pranešimu pareikalauta 779,55 Eur įsiskolinimą padengti iki 2018-07-30. 2018-09-12 pranešimu nustatytas terminas iki 2018-10-16 padengti 993,12 Eur įsiskolinimą, o 2018-11-14 pranešimu nustatytas terminas iki 2018-12-18 sumokėti 1070,38 Eur įsiskolinimą bankui. Minėtu raštu ieškovė, be kita ko, informuota, jog neįvykdžius banko reikalavimo, ieškovei bus išsiųstas raštas, kuriuo bankas vienašališkai nutrauks Paskolos sutartį. 2019-02-15 pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą atsakovas informavo ieškovę, kad susidariusi skola yra 1 255,60 Eur ir nustatė terminą iki 2019-03-21 sumokėti visą įsiskolinimą. Tai gi, atsakovas nustatė didesnį nei 30 dienų papildomą terminą pradelstoms sumoms sumokėti bei įspėjo apie vienašališką sutarties nutraukimą. Ieškovei nesumokėjus susidariusios skolos, atsakovas nuo 2019-03-21 vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį. Šiuo atveju Paskolos sutartis nebuvo nutraukta po vienos įmokos nesumokėjimo. Priešingai, sutartis buvo nutraukta, kai sutarties pažeidimai tęsėsi daugiau kaip šešis mėnesius iš eilės, o ir prieš tai ne kartą buvo vėluojama susimokėti įmokas bankui. Visuma aplinkybių patvirtina, kad atsakovas nutraukdamas sutartį nesinaudojo Paskolos sutarties sąlyga visa apimtimi, kaip ji apibrėžta 12.1.1, 12.3.1 punktuose, o ieškovei žymiai palankesnėmis sąlygomis. Kas pagal bylos duomenis leidžia daryti išvadą, kad atsakovas iš esmės laikėsi įstatyme įtvirtintų reikalavimų (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnis, 6.218 straipsnio 1 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.874 straipsnio 2 dalyje taip pat suteikta teisė paskolos davėjui reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jeigu, esant numatytam paskolos grąžinimui dalimis, eilinė paskolos dalis negrąžinama.

Ieškovė kaltina atsakovą nebendradarbiavimu. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas į ieškovės prašymus reaguodavo, sutarties iš karto nenutraukė, vis pratęsdavo įsiskolinimo sumokėjimo terminą.

Minėta, jog pagal Kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, svarbu įvertinti ir tai, ar sutarties neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat, ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad jis negalėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovės negalėjimas tinkamai vykdyti prievoles yra laikino pobūdžio, kadangi buvo vėluojama mokėti kasmėnesines įmokas, o įsiskolinimas nebuvo padengiamas pilnai net po įspėjimo. 2018-04-12 prašyme, adresuotame atsakovui, ieškovė nurodo, jog 1705,16 Eur įsiskolinimą sumokės dalimis iki balandžio 27 d. ir gegužės 15 d., tvirtino, kad 26 d. grįš į Lietuvą, sekančią dieną perves pinigus, iki tos dienos skola bus dengiama. 2018-07-30 prašyme ieškovė teigia, kad iki rugsėjo 15 d. skolą pilnai padengs. Taip pat iš susirašinėjimo el.paštu matyti, kad ieškovė prašydavo nenutraukti sutarties, žadėdama skolą padengti (2018-12-14 laiškas). Tai gi, ieškovė, teikdama prašymus nenutraukti sutarties, vis žadėdavo skolą padengti, tačiau savo pačios pasižadėjimų nevykdė, atlikdavo tik dalinius mokėjimus. Iš Creditinfo informacijos atsakovas nustatė, kad ieškovė turi ir kitų įsiskolinimų kreditoriams, o jos nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Visos šios aplinkybės atsakovui leido pagrįstai manyti, kad ieškovė Paskolos sutarties tinkamai nevykdys. Atkreiptinas dėmesys, jog net po sutarties nutraukimo ieškovė skolos tinkamai nepadengė. Teismo posėdžio metu pati ieškovė pripažino, jog 2019-03-22 pervedė tik 700 Eur. Ieškovė nurodo, kad įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį tinkamai nevykdė ir laiku paskolos įmokų nemokėdavo dėl susiklosčiusios laikinos sunkios finansinės padėties, netektas darbas, trys vaikai ir t.t. Kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo metu ieškovės finansinė padėtis taip pat nėra gera. Iš pateiktos 2019-09-13 darbo sutarties matyti, kad ieškovė dirba UAB “(duomenys neskelbtini)”, jai mokamas 555 Eur darbo užmokestis. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog dar gauna išmokas/pašalpas už vaikus. Tačiau ieškovė turi ir kitų kreditorių, kaip pati teismo posėdžio metu nurodė, įsiskolinimai kitiems kreditoriams siekia apie 40 000 Eur. LITEKO duomenimis ieškovės atžvilgiu iškelta eilė bylų dėl įsiskolinimo priteisimo, kuriose priimti procesiniai teismo sprendimai. Civilinė byla Nr. e2-4156-323/2019 nutraukta patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį. Kaip matyti iš LITEKO duomenų, minėtoje byloje yra pateiktas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, siekiant išieškoti iš J. G. skolą, nevykdant taikos sutarties sąlygų (Klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo dar neišspręstas). Iš VĮ “Registrų centras” išrašų matyti, kad ieškovės butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei 1/3 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra areštuoti. Iš pateiktos mokėjimų detalizacijos matyti, kad ieškovės mokėtina mėnesio įmoka bankui pagal Paskolos sutartį (paskolos dalis su palūkanomis) sudaro apie 230 -240 Eur. Nors ieškovė pagal galimybes mokėjo dalimis paskolos įmokas, teismo posėdžio metu tikino planuojanti su kitais kreditoriais atsiskaityti dalimis, bankui irgi mokėtų pagal grafiką, o savo pajamas padidins, tačiau kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, net ir su geriausiais ketinimais ji nėra pajėgi sutartį vykdyti. Akivaizdu, kad esant tokiom aplinkybėm nėra jokio pagrindo teigti, kad jei Paskolos sutartis būtų atnaujinta, ji bus tinkamai ir laiku vykdoma ateityje.

Atsakovui, kaip kredito įstaigai, yra svarbus tinkamas prievolių pagal Paskolos sutartį vykdymas, t.y. jam svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai periodinių įmokų mokėjimai. Sutiktina su atsakovu, jog banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas. Šiuo atveju Paskolos sutarties pažeidimas buvo ne vienkartinio pobūdžio, o tęstinis ir esminis, bankas iš emės negavo to ko tikėjosi ir nebuvo pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta.

Ieškovė tvirtina, jog dėl sutarties nutraukimo patirs nuostolius, nes skola išieškoma iš vienintelio ieškovės būsto, kuriame ji gyvena su vaikais. Ieškovė turi tris vaikus, iš kurių du yra nepilnamečiai. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisę į vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, visų pirma, privalo užtikrinti vaiko tėvai. Aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Tėvai savo pareigą rūpintis nepilnamečiais vaikais privalo vykdyti patys ir nepermesti jos kitiems asmenims.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į formuojamą teismų praktiką, esant nustatytam teisiniam reglamentavimui, laikytina, kad atsakovas vienašališkai nutraukdamas Paskolos sutartį nepažeidė įstatymo nuostatų. Paskolos sutartis buvo nutraukta pagrįstai, ieškovės padarytas pažeidimas yra esminis, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Paskolos sutartį su ieškove.

Ieškovė savo procesiniame dokumente kėlė klausimą dėl skolos, palūkanų, netesybų skaičiavimo, tačiau reikalavimo dėl jų mažinimo nereiškė, skolos dydžio neginčijo. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovei buvo žinomas mokėjimų grafikas, skolos sumas ieškovė pripažindavo.

Nustačius, jog Paskolos sutartis atsakovo vienašališkai nutraukta pagrįstai, dėl kitų ieškinyje nurodytų argumentų, pripažintinų kaip pažeidžiančių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, teismas plačiau nepasisako.

Įvertinus visas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, šalių, jų atstovų paaiškinimus, ieškovės ieškinys laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Byloje pateikti duomenys, jog atsakovas patyrė 1908,78 Eur (1376,38 + 532,40) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios ieškinio netenkinus, priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268, 270, 279, straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinio netenkinti.

Priteisti iš ieškovės J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1908,78 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuonis eurus septyniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidas atsakovui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (buvęs Luminor Bank AB).

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2019-05-27 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.