Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės,

trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovui V. K.,

2020 m. spalio 14 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2020 m. vasario 3 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei J. B. Nr. 16S-55-(14.16.3) (minėta, toliau – ir Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja iš esmės nesutinka su atsakovės Sprendimu jai atkurti nuosavybės teises atlyginant kitais būdais (pinigais).

Dėl faktinių aplinkybių ginčo tarp proceso dalyvių nėra, ginčas yra tik dėl pačių aplinkybių vertinimo.

Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos 60 (savininkas A. A.) duomenimis nustatyta, jog Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (buvęs teismo pavadinimas - Palangos miesto apylinkės teismas) 2007-02-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-89-47/2007 pagal pareiškėjų P. V. P., K. V., M. Z., Š. A., B. J. ir A. P. P. pareiškimą Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl valdymo fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, taip pat 2007-06-27 nutartimi (ištaisytas rašymo apsirikimas) teismas tenkino iš dalies pareiškėjų prašymą ir nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. A., miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 2,955 ha žemės Palangos valsčiuje, K. seniūnija (K. pelkės), dabar Palangos mieste. Šiais įsiteisėjusiais teismo procesiniais dokumentais buvo atnaujintas pareiškėjams terminas pateikti Klaipėdos apskrities viršininko administracijai prašymą ir savininko A. A. nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į žemę 2,955 ha. Pagal šiuos teismo procesinius sprendimus 2008-12-18 buvo parengtas Sklypo atkuriamo nuosavybės teisėmis vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir pagal liudininkų parodymus nustatyta, kad 109 žemės sklypo „A” dalis nuosavybės teise priklausė A. A..

Remiantis tuomečio Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2009-01-23 parengta pažyma Nr. 1251 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, nustatyta, kad pagal 1934 m. vasario 1 d. Kretingos apskrities Palangos valsčiaus K. seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašą (Kretingos apskrities Rūšiavimo Komisija Nr. 23), Palangos miesto apylinkės teismo 2007-02-14 sprendimą ir 2007-06-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-89-47/2007 m., giminystės ryšį įrodančius dokumentus, pilietė J. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,4925 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos valdė buvęs savininkas A. A..

Nuosavybės teisės į 0,1005 ha žemės pareiškėjai buvo atkurtos: tuomečio Klaipėdos apskrities viršininko 2009-01-29 sprendimu Nr. 2459 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste Pilietei J. B.“, Nacionalinės žemės tarnybos Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-02-28 įsakymu Nr. 16VĮ-(14.16.2.)-56 dėl šio sprendimo pakeitimo, grąžinant nuosavybėn natūrą turėtoje vietoje laisvą (neužstatytą) 0,0326 ha žemės sklypo dalį ( iš bendro sklypo ploto 0,1954 ha) (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties žemė); Nacionalinės žemės tarnybos 2013-11-06 sprendimu Nr. 16S-154, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0.0554 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties žemė, gyvenamoji teritorija, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos); 2019-07-17 sprendimu Nr. 16S-12-(14.16.3.), grąžinant natūra turėtoje vietoje 0.,0125 ha žemės sklypą, esantį teritorijoje tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), A. A. valdytos žemės dalyje (kitos paskirties žemė, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos).

Skundžiamu 2020-02-03 Sprendimu pareiškėjai atkurta nuosavybės teisė į likusią 0,3920 ha žemės dalį, atlyginant kitu būdu - pinigais, vertė (indeksuota - indeksas 1.6) 472,29 Eur.

Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) įtvirtintą nuostatą, pilietis turėjo teisę pareikšti valią, kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teises, ar jau išreikštą prieš tai valią pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tuo atveju, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (minėta, toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”, patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014-11-01 įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Nuo 2019-02-01 įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, numatantis galimybę piliečiams iki 2019-06-01 pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pareiškėjai buvo siųsti raštai (2012-02-21 Nr. 16SD-(14.16.104.)-602 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“, 2014-11-05 Nr. 16SD-(14.16.104.)- 1815 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“), kuriuose buvo nurodyta galimybė pasinaudoti Atkūrimo įstatyme nustatyta galimybe pakeisti valią. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėja, būdama rūpestinga ir apdairi, tinkamai rūpindamasi savo interesais, turėjo galimybę domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Savivaldybės administracija 2017-12-06 raštu Nr. (14.17.)-D3-4106 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrių apie tai, kad laisvos (neužstatytos) žemės buvusio savininko A. A. valdytoje žemėje nėra.

Pareiškėjos vertinimu, toje teritorijoje yra suplanuotas kelias, tačiau tas kelias nėra reikalingas visuomenei ir žemė gali būti pažymėta kaip laisva.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog gatvė yra kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, paprastai turintis pavadinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme.

Nustatyta, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 1995-03-22 sprendimu Nr. 17 patvirtintas K. gyvenamojo kvartalo detalaus suplanavimo projektas ir Tarybos 2017-03-30 sprendimu Nr. T2-101 patvirtintas K. teritorijos Palangos miesto bendrajame plane pažymėtos kaip K6 ir K9 kvartalai, architektūrinės-urbanistinės sistemos ir kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas; šių planų brėžiniuose teritorija, esanti tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), yra pažymėta kaip (duomenys neskelbtini) gatvės praplatėjimas. Pagal K. teritorijos, Palangos miesto bendrajame plane pažymėtos kaip K6 ir K9 kvartalai, architektūrinės-urbanistinės sistemos ir kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano Teritorijos funkcinio zonavimo brėžinį minėta teritorija yra pažymėta kaip “Neužstatytos ir neužstatomos teritorijos”, “Inžinerinės infrastruktūros koridorių zona” skirta susisiekimo, komunikacijų koridoriams ir inžineriniams tinklams“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovė, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, 21 straipsnio 5 dalimi bei Palangos miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, i pasirinkdama atlyginimo būdą - pinigais, kadangi grąžinti likusią žemę natūra nėra galimybių.

Pareiškėja skunde teigia, kad net ir nustačius, jog buvusio savininko A. A. nuosavybės teisėmis valdytos žemės vietoje nėra laisvos žemės, kuri galėtų būti pareiškėjai grąžinta natūra, pareiškėjai nustatyta 472,29 Eur kompensacija už 0,3920 ha žemės yra akivaizdžiai per maža ir neteisinga. Palangos mieste esančių žemės sklypų vertės yra kelis ar net keliasdešimt kartų didesnės nei NŽT nustatyta kompensacija, todėl ši kompensacija neužtikrina teisingo nuosavybės teisių atkūrimo.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, paskaičiuodama pareiškėjai minėtą kompensaciją, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (minėta, toliau - Metodika).

Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime (bylos Nr. 6/2010) konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovė skundžiamu Sprendimu tinkamai apskaičiavo pareiškėjai kompensaciją už 0,3920 ha negrąžintos žemės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti nurodytą sprendimą nėra teisinio pagrindo, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.