Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės atstovui adv. Z. Burbai, trečiajam asmeniui T. K., neatvykus ieškovo ir Institucijos, duodančios išvadą byloje atstovams, gauti prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ARN Group ieškinį atsakovei O. Ž. dėl skolos, delspinigių ir baudos priteisimo, trečiasis asmuo T. K., dalyvaujant Institucijai, duodančiai išvadą byloje Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (VVTAT), atnaujinus procesą pagal atsakovės prašymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Byloje priimtas sprendimas keistinas ir ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamosios ir civilinės teisės santykio vertinant šalių veiksmus.

Atskirai pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu asmens (tuo pačiu ir nukentėjusiojo) veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tuo tarpu civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Ikiteisminio tyrimo metu dėl asmens baudžiamosios atsakomybės ir civilinėje teisėje, asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Todėl baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės požiūriu - neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje numatytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinėje teisėje numatytus teisinius padarinius, net ir asmeniui pripažintam nukentėjusiuoju (CK 6. 248 str., 6. 257 str.).

Baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės gali nesutapti. Ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje 2011-08-04 priimtas nutarimas nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą ir sustabdyti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-282-10 dėl veikų numatytų BK 214 str. 1d., 215 str. 1d., 182 str. 1d., dėl to, kad nenustatytas asmuo padaręs nusikalstamas veikas ir šiuo nutarimu nustatytos aplinkybės, netapačios aplinkybėms, kurias reikia nustatyti civilinėje byloje dėl paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo. Į šias aukščiau paminėtas nuostatas teismas privalo atsižvelgti nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą.

Atskirai pastebėtina, kad CPK 182 straipsnio 1d. 3 p. nustatyta, jog tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kurio atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis, veiksmų, civilinių teisinių pasekmių (prejudicinis faktas). Tačiau ir tokiu atveju pagal CPK 182 straipsnio 1d. 3 p. prasmę civilinę bylą nagrinėjantis teismas dėl teisiamojo (nukentėjusiojo) veiksmų ir jų išdavoje kilusių civilinių teisinių padarinių, nenustatinėja tik dalies teismo nuosprendžiu nustatytų faktų, t.y. nenustatinėja faktų, ar buvo padaryti veiksmai, kurie konstatuoti nuosprendžiu, ir ar juos padarė tik nuteistasis. Kiti faktai, nesusiję su nusikalstamais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą gali būti ginčijami ir teismas turi teisę juos nustatyti kitaip.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovės sutartinės atsakomybės ieškovui pagal šalių sudarytą kredito sutartį, paskolinių teisinių pasekmių prasme svarbu yra nustatyti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bet ir abiejų šalių (ieškovo ir atsakovės) veiksmus. Iš minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje priimto nutarimo matyti, kad O. Ž. veiksmai dėl gautos 500,00 Lt buvo siejami su LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1d., 182 str. 1d., normų nuostatomis. Tačiau minėtame prokuroro nutarime vartojamos baudžiamųjų veikų sąvokos neadekvačios toms nuostatoms dėl kurių ieškovas kreipėsi į teismą, o nutarime nurodyti motyvai, nepaneigia atsakovės atsakomybės civiline prasme, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepavyko įtariamųjų asmenų J. J. ir V. U. veiksmuose nustatyti nusikaltimo sudėties ir dėl to jų atžvilgiu buvo nutrauktas pradėtas ikiteisminį tyrimą, o po to ikiteisminis tyrimas ir sustabdytas, tačiau kaip jau aukščiau minėta civilinėje byloje atsakovės veiksmai turi būti vertinami ne baudžiamosios, bet civilinės teisės požiūriu ir dėl to jie gali sukelti skirtingus teisinius padarinius ginčo šalims.

Atsižvelgiant į šalių sutartinių santykių atsiradimo laiką, pirmiausia, jiems taikytinos CK XLIII skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos.

Pažymėtina, kad šalių sudarytos kredito sutarties nuostatos yra konkrečios ir aiškios. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, pripažintina, kad ieškovas pateikė atsakovei tinkamai visą informaciją apie sutarties sudarymą elektroninėmis ryšio priemonėmis, o atsakovė (vartotojas) neišreiškė valios, kad atsisako vykdyti sudarytą sutartį. Analogišką nuomonę iš dalies išvadoje išreiškė ir Institucija (159 b.l.).

Vartotojų teisių gynimas finansinėse paslaugose.

Vartotojų prašymus bei skundus dėl finansinių paslaugų teikėjų veiksmų, kuriais finansinių paslaugų teikėjas pažeidžia vartotojo teisėtus interesus, visų pirma nagrinėja finansinių paslaugų teikėjas. Finansinių paslaugų teikėjas privalo išnagrinėti rašytinius vartotojo prašymus ar skundus ir raštu atsakyti vartotojui per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Šiuos veiksmus finansinių paslaugų teikėjas turi atlikti nemokamai. Iš esmės šiomis nuostatomis įtvirtinama privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Jeigu finansinių paslaugų teikėjo atsakymas į vartotojo prašymą (skundą) netenkina vartotojo ar jam nebuvo atsakyta per 30 dienų terminą, vartotojas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo vartotojo prašymo (skundo) pateikimo finansinių paslaugų teikėjui dienos turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarybą (VVTAT). Vartotojo kreipimasis į VVTAT neatima teisės kreiptis į teismą. VVTAT vartotojo skundą privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo skundo pateikimo dienos. VVTAT į savo posėdžius turi teisę kviesti valstybės institucijų, finansinių paslaugų teikėjo atstovus ir kitus asmenis, kurių kompetencija arba interesai susiję su svarstomu klausimu.

VVTAT turi teisę savo iniciatyva kontroliuoti vartotojų interesų apsaugą finansinėse paslaugose.

VVTAT, kontroliuodama finansinių paslaugų teikimą vartotojams pagal sutartis, sudarytas ryšio priemonėmis, už įstatyme numatytų reikalavimų ir (ar) vartotojų teisėtų interesų pažeidimą finansinių paslaugų teikėjams gali skirti nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų baudą, o tais atvejais, kai pažeidimai padaryti sunkinančiomis aplinkybėmis, gali būti skiriama ir didesnė bauda, tačiau neviršijanti 3 procentų finansinių paslaugų teikėjų bendrųjų metinių pajamų. Tais atvejais, kai yra pažeidimą lengvinančių aplinkybių, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio skirsnio saugomiems vartotojų interesams, VVTAT, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti įspėjimą, neskirdama finansinių paslaugų teikėjams baudos. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad pažeidimas yra mažareikšmis, finansinių paslaugų teikėjas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo VVTAT tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad finansinių paslaugų teikėjas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei vartotojams buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus.

Iš VVTAT teismui pateiktos išvados seka, kad ieškovo ir atsakovės sudaryta kredito sutartis iš dalies neatitinka kredito sutarties sąžiningų sąlygų reikalavimų.

Dėl byloje 2010-03-08 priimto sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip teismas yra nurodęs 2009 m. sausio 6 d. tarp šalių pagal bendrąsias paskolos sutarties sąlygas (b.l. 5-8) buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas UAB „ARN Group“ atsakovei suteikė 500,00 Lt paskolą (b.l. 9), kurią tą pačią dieną pervedė pagal tarpfilialinį pervedimą mokėjimo nurodymu Nr. 01061701 (b.l. 9). Kadangi atsakovė pagal sutartį savo prievolės nevykdė, todėl ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuris 2010-03-08 priėmė sprendimą už akių ir ieškovo ieškinį tenkino visiškai bei priteisė iš atsakovės O. Ž. ieškovui UAB „ARN Group“ 575,00 Lt skolą, 345,00 delspinigių, 50 Lt baudą ir bylinėjimosi išlaidas: 66,00 Lt žyminio mokesčio bei 166,60 Lt už procesinių dokumentų įteikimą viešo skelbimo būdu (49-50 b.l.).

Atsakovė O. Ž. baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-282-10 buvo pripažinta nukentėjusiąja, kadangi paskola buvo paimta neteisėtai panaudojant jos tapatybę patvirtinančius duomenis (PIN kodą, slaptažodį, identifikavimo kodus). Tačiau šios išvados kaip jau teismas yra nurodęs sukelia atsakovei pasekmes tik pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Todėl pripažintina, kad vėliau tik atnaujinus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje ir nustačius kaltus asmenis baudžiamosios atsakomybės prasme dėl atsakovei padarytos turtinės žalos, ji galės reikšti regresinį ieškinį kaltinamiesiems.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str.). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovė civilinės bylos nagrinėjime teisme metu nepateikė įrodymų, neatvyko teismo posėdžius ir juose nedalyvavo, o nors atlikto ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jos vardu galimai išduotus kreditus paėmė trečiasis asmuo T. K., tačiau pastarasis šias aplinkybes neigė. Todėl ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas nusikalstamas paskolos paėmimo mechanizmas iš ieškovo, kadangi atsakovė į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi tik 2010-12-10, dėl ko nebuvo nustatyti ir nusikalstamą veiką padarę asmenys. Remiantis byloje esančiais įrodymais pripažintina, kad atsakovė sudarė su ieškovu paskolos sutartį ir į jos vardu atidarytą sąskaitą buvo pervesti pinigai, kas leidžia teismui daryti išvadą, jog atsakovė yra iš dalies atsakinga ieškovui pagal šalių sudarytą paskolos sutartį (CPK 178, 185 str.).

Nustačius šias faktines bylos aplinkybes ir įvertinus įrodymus, teismas sprendžia, kad byloje priimtas teismo sprendimas už akių keistinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 371 str. 1 d. 2 p.), o ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Šalims išaiškintina, kad teismui pakeitus sprendimą, ankstesnis teismo sprendimas, priimtas už akių, netenka galios (CPK 371 str. 3 d.).

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti kredito mokestį, delspinigius ir baudą.

Delspinigiai, kaip netesybų rūšis, yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, bet ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.71 str., 6.258 str.). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad netesybos neįvykdžius prievolės padeda kompensuoti kreditoriaus interesą, tačiau jam nereikia įrodyti savo patirtų nuostolių. Šiuo atžvilgiu netesybos gali būti laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, nereikalingais įrodinėti. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti. Tokia įstatymo nuostata įtvirtinta siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą ir pašalinti galimą šalių interesų neatitikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-757/2002, bylų kategorija 45.5; 32.1). Todėl teismas, įvertinęs prievolės ir jos pažeidimo pobūdį, skolininko elgesį, prievolės sumas, prievolės įvykdymo laipsnį, pripažįsta, kad šalių sutartyje numatytas taikyti delspinigių dydis yra per didelis, neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Tuo pačiu įvertinama ir tai, kad atsakovė laikytina atsakingą ieškovui tik iš dalies, o be to ieškovo prašomas priteisti delspinigių dydis, ką pripažino ir VTAT yra gana didelis, todėl šis jo reikalavimas atsakovei atmestinas visiškai. Remiantis paminėtu netenkintinas ir ieškovo prašymas dėl 50 Lt baudos iš atsakovės priteisimo. Taip pat aukščiau nurodytais motyvais netenkintinas ir ieškovo reikalavimas jam iš atsakovės 75 Lt kredito mokestį.

Teismas nurodydamas aukščiau paminėtą baudžiamąją bylą (88-111 b.l.) tuo pačiu išaiškina, kad reikia skirti įstatymo analogiją nuo teisinės argumentacijos pagal analogiją. Teisingumas ir lygiateisiškumas reikalauja, kad panašios civilinės (baudžiamosios) bylos būtų sprendžiamos vienodai. Todėl esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai. Jeigu teismas nagrinėja bylą, kuri faktiniu atžvilgiu yra identiška kitai, ankstesnei civilinei bylai, kurioje buvo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, tai ir naujoje byloje privalu ta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle vadovautis. Ši nuostata išreiškia teismo precedento doktrinos esmę. Tačiau teismo precedentas gali būti taikomas tik jeigu ankstesnės civilinės bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas) sutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi, t. y. abi bylos faktiniu atžvilgiu yra tokios panašios, kad lygiateisiškumas, teisingumas, sąžiningumas ir protingumas reikalauja nagrinėjamoje byloje remtis ankstesnėje byloje priimtu teismo sprendimu. Todėl pažymėtina, kad atsižvelgiant į analogišką teisinį santykį minėtoje baudžiamojoje byloje ir joje pareikštus civilinius ieškinius, teismas pritardamas iš dalies paminėtiems teisiniams argumentams, iš šiuo teisiniu pagrindu netenkina ieškovo prašymo dėl 75 Lt kredito mokesčio priteisimo iš atsakovės.

Dėl protingumo principo taikymo byloje (CK 1.5 str.).

Bendras teisės principas, rei­kalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai yra pro­tingumo principas. Protingumas yra objektyvusis sąžiningumas, tai iš esmės reiškia moralinį impe­ratyvą: elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip ne­norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Todėl asmens elgesys konkrečioje situacijoje vertinamas taikant pro­tingumo kriterijų - atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Pro­tingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asme­nų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis sa­vo teisėmis ir interesais, todėl, prieš atlikdamas bet kokį veiks­mą, jis turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Jeigu asmuo to nepadaro, jis turi prisiimti neigiamas savo veiksmų pasekmes, nes elgiasi neapdairiai ir neatidžiai. Tarkime, pagal Lie­tuvos Respublikos civilinio kodek­so (CK) 1.90 straipsnyje įtvirtintą teisės normą sandorį galima pripa­žinti negaliojančiu tik jeigu suklys­ta iš esmės - suklysta dėl sandorio esmės, kitos šalies, sandorio daly­ko, jo kokybės, esminių sąlygų. Sandorio sudarymo motyvas nega­li būti pripažintas esminiu suklydi­mu, nebent motyvas sandorio teks­te aptartas kaip esminė sąlyga. Kita vertus, kai suklystama dėl motyvų ir suklydimas yra tik suklydusios šalies neapgalvotos rizikos ar jos ne­atsargumo rezultatas, toks sandoris nepripažįstamas negaliojančiu, nes tam nėra teisinio pagrindo ir šalies negalima pateisinti (LAT CBS 2002-01-16 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-104/2002).

Kaip teismas jau yra nurodęs kuomet atsakovė draugavo su trečiuoju asmeniu ir lankėsi AB bankas Snoras, jos veiksmai irgi turi būti vertinami remiantis aukščiau nurodytomis nuostatomis.

Pagal protingumo principą as­muo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreip­tis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neatidžiai bei neapdairiai ir turi prisiimti galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Remda­masis šiuo protingumo principo turiniu, Kauno miesto apylinkės teismas atmetė ieškinį ir nurodė pirmiau pateiktas aplinky­bes, kada su sandoriu susijęs su­klydimas yra esminis. Nagrinėjant bylą nebuvo įrodyta, kad suklysta dėl esminių sandorio sąlygų, o ieš­kovas tik tada, kai sudarė dvi preky­bos vietos nuomos sutartis (tatp jų sudarymo praėjo keturi mėnesiai), ėmė teigti, kad klydo. Šiuo atveju, jei abejojo dėl savo atliekamų veiks­mų teisinės reikšmės bei teisinių padarinių, jis dėl sutarčių sudary­mo tikslingumo turėjo pasitarti su specialistu, nes to reikalauja protin­gumo principas (Kauno miesto apylinkės teismo 2002-04-02 sprendimas, civilinėje byloje Rymeikis v. Drukteinio įmonė ,,Marmantas“, Kauno m. 17 – asis notarų biuras, UAB Bringas, Šukienė).

Pareiga būti atidžiam, rūpes­tingam taikoma ne tik papras­tam asmeniui, bet ir asmeniui, kuriam, atsižvelgiant į jo profe­siją (notarai, gydytojai, advoka­tai ir pan.), taikomi griežtesni protingumo, atidumo, atsargu­mo, dėmesingumo, rūpestingu­mo reikalavimai. Pažymėtina, kad, vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas didžiausio ati­dumo, dėmesingumo, rūpestingu­mo, kvalifikuotumo standartas, nes gydytojas negali garantuoti, kad bus pasiektas konkretus re­zultatas. O tokių reikalavimų ir elgesio neatitikimas reiškia profe­sinės pareigos pažeidimą – kaltę (LAT CBS 2000-11-14 nutartis civ. byloje Nr. 3K-31140/2000). Didesnio atidumo reikalauja ir notaro profesijos standartai, nes notarų veikla susijusi su rizika pa­daryti žalos savo paties ar trečių­jų asmenų turtui (LAT CBS 1999-09-27 nutratis Nr. 3K-3-398/1999). Kredito davėjui, kaip savo srities profesionalui, taip pat turi būti keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, stan­dartai. Jam irgi nustatyti didesni reikalavimai dėl galimų jo nuostolių, nustačius bent mažiausius nerūpestingumo, neprofesionalu­mo ar neatidumo standartų pažei­dimus (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d., 6. 259 str., 6.263 str. 1 d.).

Taigi protingo asmens elge­sys turi atitikti atidaus ir rūpes­tingo asmens elgesio standartą konkrečioje situacijoje. Vis dėlto neturi būti atsiribojama nuo Lie­tuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 dalyje įtvirtintos nuosta­tos, kad galioja tik paskelbti įsta­tymai. Taip pat svarbios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 dalies ir CK 1.6 straipsnio teisės normos, nustatančios, kad įstaty­mų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taigi kiekvienas rū­pestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas, o jeigu nepaiso įstatymų, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, jis elgiasi neprotingai ir negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar juos netinka­mai suvokiąs.

Protingumo principu taip pat turi būti remiamasi sudarant at­lygintinį sandorį, atsižvelgiant į vertės dėsnį. Pagal vertės dėsnį, nustatant prekės kainą, turi bū­ti atsižvelgta į tos prekės vertę rinkoje. Pavyzdžiui, sudarant paskolos sutartį siekia­ma gauti atlygį už paskolą atitinkantį piniginį ekvivalentą. Tad akivaiz­du, kad už suteiktą paskolą ieškovas reikalauja iš atsakovės 75 Lt kredito mokesčio, kurio dydis rinkos sąlygomis gali būti skirtingas, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus teismas laiko, kad jo dydis neatitinka žmogaus ūkinių buitinių poreikių, prieštarauja atlygintinio sandorio prigimčiai ir protingumo principui. Be to kaip jau teismas yra nurodęs ir pačiam ieškovui tenka atsakomybė už prisiimtą neapgalvotą riziką suteikiant atsakovei kreditą (CK 6. 259 str.).

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Remiantis šalių bei trečiojo asmens paaiškinimais, liudytojos parodymais ir jų pateiktomis žiniomis, faktiniais duomenimis apie bylos aplinkybes, bei gautais duomenimis yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį atsakovei iš dalies.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas turi reikalavimo teisė į atsakovę dėl išmokėtos 500,00 Lt dydžio paskolos grąžinimo pagal suteiktą kreditą, todėl ji priteistina ieškovui. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 500,00 Lt negrąžintos paskolos.

Dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes ir jų patvirtinimui pateiktus įrodymus, teismas laiko būtinu nustatyti sprendimo įvykdymo tvarką dėl ieškovui priteistos sumos išieškojimo iš atsakovės. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad atsakovė kol kas negali sumokėti iš karto visos teismo priteistos sumos. Tačiau teismas atsižvelgdamas į atsakovės ir ieškovo prievolinius santykius pagal dvišalius santykius, nustato sprendimo įvykdymo tvarką, tai yra, kad priteistą sumą atsakovė turi sumokėti ieškovui per 5 mėnesius pagal atskiras sumas. Ši teismo pozicija remiasi tuo, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes išdėsčius ar atidėjus sprendimo įvykdymą vėlesniam terminui, tuo pačiu būtų pažeistas ir teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines ieškovo teises, jas gerbti ir ginti. Tokiu būdu kreditoriaus (ieškovo) teisė susigrąžinti skolą iš skolininko (atsakovės) turi būti ginama, o skolininkas privalo gerbti ieškovo teisę ir stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę. Tuo pačiu sprendimo išdėstymas taikomas ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimui, kurios yra priteisiamos ieškovui iš atsakovės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsakovės atstovas pateikė pažymą, kad valstybė patyrė 1 120 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl atsakovės atstovavimo, kadangi jai buvo paskirta antrinė nemokama teisinė pagalba. Ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintai sumai turėtų būti priteistos iš ieškovo, tačiau teismas atsižvelgia į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principą, numatytą CK 1.5 str., bei į tai, kad ieškovui taip pat nebuvo žinomos tos aplinkybės, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo byloje, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš ieškovo nepriteistinos (CPK 93 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 269, 270, 271 str., 371 str. 1 d. 3 p., 2-3 d.,

nuspren dž i a:

1. Pakeisti byloje priimtą Šiaulių m. apylinkės teismo 2010-03-08 sprendimą už akių.

2. Ieškovo UAB „ARN Group“ (į.k 302249035) ieškinį atsakovei O. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) tenkinti iš dalies

3. Priteisti ieškovui UAB „ARN Group“ (į. k 302249035) iš atsakovės O. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) dėl 500,00 Lt skolos, 66,00 Lt žyminio mokesčio ir 166,60 Lt viešo skelbimo išlaidų, iš viso: 732,60 Lt (septynis šimtus trisdešimt du litus 60 ct) ir išdėstyti priteistos sumos sumokėjimą per penkis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal šią tvarką bei terminus:

3.1. iki 2012-09-11 sumokėti 146,52 Lt;

3.2. iki 2012-10-11 sumokėti 146,52 Lt;

3.3. iki 2012-11-11 sumokėti 146,52 Lt;

3.4. iki 2012-12-11 sumokėti 146,52 Lt;

3.5. iki 2013-01-11 sumokėti 146,52 Lt.

4. Likusioje dalyje ieškovo ieškinio reikalavimus atmesti.

5. Išaiškinti šalims, kad teismui priėmus naują sprendimą, byloje 2010-03-08 priimtas sprendimas už akių, netenka teisinės galios.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.