Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. Ž. paskirta bausmė laisvės atėmimas 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į R. Ž. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. (dvi paros).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 10 d., apie 16.30 val., iki 2015 m. gegužės 12 d., apie 9.00 val., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, sugadindamas sandėliuko, esančio (duomenys neskelbtini), pakabinamą spyną, įsibrovė į patalpą, ir iš ten pagrobė svetimą, nukentėjusiajam D. S. priklausantį turtą: dviratį „Merida Big Seven 402014 black 18.5“, 421 eurų vertės, ir dviratį „Merida Big Nine 1002014 black 19“, 533 eurų vertės, iš viso pagrobė svetimo, nukentėjusiajam D. S. priklausančio turto už 954 Eurų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymima, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis R. Ž. apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčijo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Ž. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. Ž. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas (teistas net 14 kartų) (34–50 b. l.), pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas, baustas administracine tvarka (31–33 b. l.), nedirba (52 b. l.), darbo biržoje neregistruotas (51 b. l.). Akivaizdu, kad teismas įvertino ir tai, kad R. Ž. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir šią aplinkybę pagrįstai pripažino R. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). R. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad pastarasis veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai R. Ž. bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Tenkinti apelianto prašymą ir skirti jam kitą bausmės rūšį – areštą, nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis savo kaltę pripažino. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę pripažino R. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė (BK 50 straipsnio 2 dalis), kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, dar sumažinta vienu trečdaliu, taigi teigti, kad bausmė per griežta, nėra jokio pagrindo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad jis nusikaltimą padarė dėl to, kad nebeturėjo darbo ir jam reikėjo lėšų pragyvenimui, be to, norėjo pasirūpinti jam brangiu žmogumi, nėra pakankamas pagrindas tenkinti apeliacinį skundą ir švelninti R. Ž. paskirtą bausmę skiriant jam kitą, švelnesnę negu suėmimas, bausmės rūšį – areštą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą.