- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-16
- Bylos Nr.
- 2A-1710-260/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-04574-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Raimondas Buzelis, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- V. F.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei DNB bankas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. F. apeliacinį skundą dėl Marijampolė rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-442-571/2015 pagal ieškovės V. F. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo atsakovę vykdyti sutartį ir baudinių delspinigių sumažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. F. ieškiniu prašė pripažinti vienašališkai atsakovės AB DNB bankas atliktą tarp V. F. ir L. F. ((duomenys neskelbtini)) ir AB DNB bankas sudarytos kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovę vykdyti kreditavimo sutartį, panaikinti kreditavimo sutarties 43 ir 47.1 punktus, reglamentuojančius sutarties vienašalį nutraukimą kaip nesąžiningus bei neteisėtus, pakeisti kreditavimo sutarties 39 punktą bei sumažinti 0,08 dydžio delspinigius iki 0,01 procentų dydžio.
Nurodė, kad 2007 m. birželio 15 d. tarp V. F. ir L. F., kuris šiuo metu yra miręs, ir AB DNB bankas, anksčiau buvusios AB DnB NORD bankas, buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei buvo suteiktas 20 273,40 Eur (70 000 Lt) dydžio kreditas, kuris buvo skirtas vartojimo poreikiams tenkinti. Kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Ieškovė iš www.evarzytines.lt sužinojo, kad antstolė A. L. vykdo išieškojimą pagal atsakovės reikalavimus iš pagal kredito sutartį įkeisto turto atsakovės suteiktą kreditą. Ieškovė nurodė, kad negavo iš atsakovės jokio įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo ir tik iš skelbimo sužinojo, kad atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį.
Atsakovė AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, t. y. nustatytais terminais nemokėjo palūkanų, negrąžino kredito dalių, todėl sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Taip pat nurodė, kad skola atsakovei pagal kreditavimo sutartį nei iki 2013 m. spalio 31 d., nei iki šiol pilnai grąžinta nebuvo, todėl atsakovė 2014 m. gegužės mėnesį pateikė antstolės A. L. kontorai vykdyti 2013 m. vasario 26 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Atsakovė ne kartą įspėjo ieškovę apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, ne kartą atsakovė ieškovei buvo nustačiusi terminą pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti. 2012 m. liepos 2 d. atsakovės pranešimas apie kreditavimo sutarties nutraukimą ieškovei buvo įteiktas asmeniškai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolė rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškovės V. F. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės V. F. 28,96 Eur žyminio mokesčio, 900 Eur teisinio atstovavimo išlaidų atsakovės AB DNB bankas naudai ir 11,48 Eur pašto išlaidų valstybei.
Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais ir atsižvelgdamas į šalių paaiškinimus, nustatė, kad įsipareigojimai bankui pagal kreditavimo sutartį buvo vykdomi netinkamai dar nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. Teismas sprendime nurodė, kad banko 2012 m. liepos 2 d. pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą dienai ieškovės skola bankui sudarė 2 764,27 Eur (9 544,48 Lt) ir per papildomai nustatytą dviejų mėnesių terminą nebuvo padengta, ką patvirtino ieškovės banko sąskaitos išrašas. Teismas nustatė, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 47.1 p., numatyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų mokėjimų. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 48 p. numatyta, kad šių mokėjimo prievolių nevykdymas yra esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad prieš nutraukiant kreditavimo sutartį ieškovė praleido terminus sumokėti ne vieną įmoką, ir nors kreditavimo sutarties pažeidimas tęsėsi ilgiau kaip vienerius metus. Bankas atsižvelgdamas į ieškovės prašymus bei prašymuose išdėstytus motyvus, kelis kartus sudarė galimybes jai įvykdyti sutartį, tačiau ji to nepadarė, todėl teismas sprendė, kad bankas pagrįstai, vadovaudamasis CK 6.217 str. 3 d., kuri numato, kad kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą, kreditavimo sutartį nutraukė. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, ieškovės teiginius dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo, laikė nepagrįstus dėl ko ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad 2012 m. spalio 25 d. prašymu dėl skolos išieškojimo ieškovė prašė banko stabdyti skolos išieškojimą iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad ji žinojo apie sutarties nutraukimą, tačiau prašė tik nepradėti skolos priverstinio išieškojimo ir vienintelio buto pardavimo (b. l. 81, t. I). Bankas 2012 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad kreditavimo sutartis yra nutraukta 2012 m. rugsėjo 30 d., tačiau informavo ieškovę, kad nepradės priverstino skolos išieškojimo iš įkeisto turto iki 2013 m. spalio 31 d., atsižvelgiant į prašyme išdėstytus motyvus, jei skola pagal kreditavimo sutartį bus dengiama rašte nustatytu grafiku ir pilnai grąžinta iki 2013 m. spalio 31 d. (b. l. 82-83-85, t. I).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą – klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė, kad ieškovė nėra gavusi banko pranešimų apie kredito sutarties nutraukimą.
2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pernelyg formaliai sprendė, kad ieškovės atliktas kredito sutarties pažeidimas, buvo esminis, leidžiantis atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą atmesti ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bankas tinkamai informavo apeliantę apie kreditavimo sutarties nutraukimą, pagrįstai konstatavo, kad bankas su apeliante sudarytą kreditavimo sutartį nutraukė pagrįstai ir teisėtai, pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl kreditavimo sutarties sąlygų panaikinimo bei dėl delspinigių sumažinimo, pilnai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.
Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo, ieškovės ieškinys dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmestas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta būtent dėl ieškovės kaltės, kadangi ji nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.
Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai, o atsakovas sutartį vienašališkai nutraukė neteisėtai, nesilaikė sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, nes ieškovė nebuvo informuota apie sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 str. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str.). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 str. 2 d. nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 str. 5 d. leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 str. 4 d. nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2007 m. birželio 15 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendros dalies 43 p., 47.1. p. numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 10 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjai nevykdo įsipareigojimų, nurodytų kredito sutarties 47 p. Nagrinėjamoje byloje ieškovė tinkamai ir laiku nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovė siuntė 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei įspėjimus dėl sutarties nutraukimo, kurie ieškovei buvo įteikti asmeniškai (b. l. 70-73, t. I). Raštuose buvo nustatyta, kad ieškovė atitinkamai iki 2011 m. spalio 2 d. ir 2011 m. lapkričio 9 d. turi pilnai atsiskaityti su banku arba bankas bus priverstas nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovei buvo nustatytas daugiau nei 10 dienų terminas ir net keletą kartų sumokėti skolą. 2012 m. sausio 17 d. prašymu ieškovė V. F. patvirtino, kad jai yra žinomi banko ketinimai nutraukti kreditavimo sutartį, ieškovė prašė banko nenutraukti kreditavimo sutarties bei leisti susidariusį įsiskolinimą padengti dalimis (b. l. 74, t. I). Bankas, atsižvelgdamas į minėtą prašymą, 2012 m. vasario 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), informavo ieškovę, jog priėmė sprendimą iki 2012 m. gruodžio 31 d. nenutraukti kreditavimo sutarties, jei toliau įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartį bus vykdomi sutartyje nustatytais terminais, o susidaręs įsiskolinimas bus padengtas dalimis per metų laikotarpį (b. l. 75, t. I). Minėtas raštas buvo įteiktas ieškovei registruotu laišku (b. l. 76, t. I). Tačiau įsipareigojimai bankui pagal kreditavimo sutartį toliau buvo vykdomi netinkamai, tai yra nepilnai ir ne pagal grafiką. Bankas 2012 m. liepos 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgdamas į ieškovės 2012 m. sausio 17 d. prašyme išdėstytas aplinkybes, suteikė papildomą dviejų mėnesių terminą pradelstų mokėjimų pagal kreditavimo sutartį padengimui ir nurodė, jog iki nustatyto termino šių įsipareigojimų neįvykdžius, kreditavimo sutartis bus nutraukta 2012 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 79, t. I). Minėtas raštas asmeniškai įteiktas ieškovei. Taigi, ieškovei buvo žinoma, kad nevykdant įsipareigojimų sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 80, t. I). Iš banke „Swedbank“, AB esančio ieškovės sąskaitos išrašo matyti, kad įsiskolinimas bankui nebuvo padengtas ir jokie mokėjimai nebuvo vykdomi (b. l. 32, t. I). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą, sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks įmokų nesumokėjimas leido atsakovei nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina ir tai, kad atsakovė tinkamai įvykdė kreditavimo sutarties bendrosios dalies nuostatas ir įspėjo ieškovę apie galimą kredito sutarties nutraukimą. Atsakovė įspėjimus išsiuntė ieškovei, įspėjimai buvo įteikti asmeniškai ieškovei, tačiau kredito gavėja nepadengė pradelstų mokėjimų gera valia. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė laikėsi sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, toks vienašališkas atsakovės kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas, atitinkantis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 47 p. bei CK 6.874 str. 2 d. nuostatas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad kreditavimo sutarties nutraukimas atliktas neteisėtai.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, bylą pralaimėjusi šalis – apeliantė - neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.).
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu atsakovė AB DNB bankas pateikė duomenis, kad jos bylinėjimosi išlaidas sudaro 484 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas, dokumentų atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti analizė ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas. Šios išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų, todėl jos priteistinos iš apeliantės atsakovės naudai (CPK CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 93, 98 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas, įmonės kodas 112029270, adresas: J. Basanavičiaus g. 26, Vilnius, iš ieškovės V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.