Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausios prokurorės Birutės Jankūnienės ir nuteistojo A. P. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista G. P. 10000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo iš A. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. sausio 1 d. apie 10 val., R. V. name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žinodamas, kad G. P., gimusi (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, panaudodamas jos atžvilgiu fizinį smurtą, tai yra sugriebdamas ją už juosmens, nunešdamas ir numesdamas ant lovos, užguldamas ir glostydamas jos kojas, numaudamas kelnes ir kelnaites, glostydamas jos lytinius organus, o nukentėjusiajai pasipriešinus, braižant rankas ir kandant A. P. į kairįjį skruostą, siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, kumsčiu suduodamas nukentėjusiajai G. P. į veidą ir sukeldamas fizinį skausmą, prieš nukentėjusiosios valią pasikėsino ją išžaginti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji jį nustūmė ir pabėgo.

A. P. pripažintą kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. nuteisti 7 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nepakeisti.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuratūros skundą atmesti, prokurorė pašė prokuratūros skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. P. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiosios G. P., liudytojų J. P., S. N., D. N., A. L.-L., V. G., A. Š., V. L., nepilnametės nukentėjusiosios įstatyminės atstovės R. V. parodymais, specialistės V. M. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvadomis, ekspertizės išvada, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d.

Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. numatyta veika už kurios padarymą baudžiamas tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Išžaginimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju asmeniu prieš jo valą, pasipriešinimui įveikti panaudodamas anksčiau aptartus nukentėjusiojo valios palenkimo būdus, ir to nori. Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. numatytas kvalifikuojantis požymis – tas, kas išžagino nepilnametį asmenį. Apeliantas daugiau kaip metus laiko gyveno nukentėjusiosios šeimoje, todėl jam neabejotinai buvo žinoma, kad nukentėjusioji yra nepilnametė.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog kaltinimas grindžiamas nepilnametės nukentėjusiosios parodymais, kuri serga epilepsine liga ir tuo metu vartojo psichotropinius vaistus, atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš teismo psichiatrės V. M. parodymų duotų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kad net jeigu ir buvo vartojami psichotropiniai vaistai, tai neturi jokios reikšmės, kadangi nukentėjusiajai G. P. pažintinių sugebėjimų sutrikimų nustatyta nebuvo (2 t., b. l. 126). Be to, pažymėtina tai, kad sirgimas epilepsija neturėjo įtakos G. P., nes iki įvykio G. P. nenaudojo vaistų nuo epilepsijos.

Nors apeliantas skunde ir nurodė, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nukentėjusioji savo parodymų patvirtinančių jo kaltę nedavė, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios G. P. parodymai apie įvykio aplinkybes, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui nebuvo labai išsamūs, (ji neatsakė į eilę ikiteisminio tyrimo teisėjo pateiktų klausimų), bet duoti parodymai neprieštaravo pirminių apklausų metu tyrėjui duotiems parodymams. Be to, kaip nurodė psichiatrė V. M., pasikėsinimas išžaginti padarė nukentėjusiajai psichologinę traumą, ji vengė kalbėti apie patį įvykį, nes kiekvienas kartotinis įvykio aplinkybių atgaminimas jai iššaukia vengimo tipo gynybinę strategiją, dėl kurios nukentėjusioji užsisklendžia savyje, nekalba. Ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusioji į klausimą „kuom pasireiškė A. P. kabinėjimasis?“ atsakė, kad jai apie tai kalbėti nepatogu ir patvirtino, kad viską teisingai papasakojo pirminėje apklausoje (1 t. b. l. 73).

Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jis buvo sulaikytas 2009-01-01 ir patalpintas į Raseinių rajono PK areštinę, nepateikus nukentėjusiosios ar jos tėvų pareiškimo dėl įtariamo padaryto nusikaltimo, atmestinas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 1 d. 2 p. – ikiteisminis tyrimas pradedamas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius, iš ko seka, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas paaiškėjus tam tikroms faktinėms aplinkybėms, pagal faktą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. numatyta nusikalstama veika, nepatenka į baigtinį sąrašą veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos BPK 407 str., kurios priskiriamos privataus kaltinimo bylų procesui ir kurių pradėjimui būtinas nukentėjusiojo asmens ar jo atstovų pareiškimas.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog nukentėjusios parodymai nesutampa su kitų liudytojų parodymais, kas, pasak apelianto, rodo, jog nukentėjusioji meluoja, atmestinas, kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš liudytojų parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, priešingai nei teigia apeliantas - jie iš esmės sutampa, ką patvirtina liudytojų S. N. (1 t., b. l. 32), (2 t. b. l. 129-130), A. L.-L. (1 t. b. l. 35), J. P. (1 t. b. l. 38), (2 t. b. l. 129), V. G. (1 t. b. l. 39), D. N. (2 t. b. l. 135-136), R. V. (1 t. b. l. 43), (2 t. b. l. 134) parodymai. Taipogi paminėtina tai, kad nuteistasis nors ir ginčija nukentėjusios parodymus, tačiau apeliaciniame skunde nenurodė jokių tai patvirtinančių aplinkybių, išskyrus deklaratyvų pasakymą apie nukentėjusios parodymų neatitikimą kitų liudytojų parodymams.

Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad R. V. teisme davė parodymus, jog jos dukra G. P. sirgo epilepsine liga, vartojo vaistus ir 2008-12-31 Kauno klinikos psichiatrijos skyriaus gydytojo nurodymu jai buvo paskirtas klinikinis tyrimas 2009 m. sausio mėnesiui ir teigia, jog Raseinių rajono PK tyrėja ir Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja nuslėpė šią informaciją ir neatliko tyrimo, atmestini. Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytoja R. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2008-12-31 Kauno klinikose G. P. apžiūrėjo gydytoja, bet jokių vaistų jai neišrašė, tik pasakė, kad po naujųjų metų jai reikės atsigulti į ligoninę tyrimų atlikimui (2 t. b. l. 133-134). Taigi, apelianto teiginiai prieštarauja ir visiškai neatitinka liudytojos R. V. parodymų.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad kam priklauso žmogaus kraujas nustatyti negalima, taipogi tai, kad liudininkų apklausos metu buvo įrodyta, kad nei įvykio vietoje, nei ant nukentėjusiosios rūbų nebuvo kraujo požymių, atmestini. Minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad negalima nustatyti kam priklauso žmogaus kraujas, rastas ant pateiktų tirti G. P. rankų pirštų nagų nuokarpų (mėginėlis Nr. 1), kadangi mėginėlyje Nr. 1 rasta tarpusavyje sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Taigi, nors ir negalima nustatyti kam priklauso žmogaus kraujas, tačiau rasti pėdsakai tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, po ko, paaiškėjo, kad vieno asmens genotipas sutampa su G. P. genotipu, antro asmens genotipas sutampa su A. P. genotipu (1 t. b. l. 25-26). O tos aplinkybės, kad nusikaltimo vietoje ir ant nukentėjusios rūbų nebuvo rasta kraujo pėdsakų pačios savaime nepaneigia nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir nepatvirtina apelianto deklaruojamo nekaltumo, kadangi pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne atskirai, bet gretindamas su visa bylos medžiaga, t. y. su specialistų išvadomis, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, ekspertizės aktais.

Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas A. J., kuris patvirtino savo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir parodė, kad „jokio šautinio sužalojimo pas A. P. neužfiksuota“, taipogi parodė, jog „žaizda A. P. žande atitinka poveikį dantimis. Plaštakose, sprande nubrozdinimai padaryti veikiant nagais“ (2 t. b. l. 232-233).

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog 2009-01-01 suėmimo metu, po sulaikymo praėjus 4 val., patikrinus jį alkotesteriu jam užfiksuotas tikrovės neatitinkantis alkoholio koncentracijos kiekis organizme, kadangi, pasak apelianto, jis nesutiko su tokiais alkotesterio parodymais ir pareikalavo pakartotinio patikrinimo, tačiau pareigūnai atmetė tokį jo prašymą, atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmieji į įvykio vietą atvyko pareigūnai S. N. ir D. N., kurie pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matėsi, jog A. P. buvo neblaivus dar prieš A. P. jų akivaizdoje išgeriant šampaną (2 t., b. l. 129-130, 2 t., b. l. 135). Be to, po įvykio praėjus daugiau kaip 4 valandoms A. P. policijos komisariate alkotesteriu buvo nustatytas 2.71 promilių girtumas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis savo parašu patvirtino minėtus alkotesterio parodymus (1 t. b. l. 109). Paminėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas nesutiko su tokiais alkotesterio parodymais ir būtų reikalavęs pakartotinio patikrinimo.

Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad nėra įrodymų, jog jo mama su sese buvo atvažiavusios pas G. P. ir, kad jos prašė, jog nukentėjusioji pakeistų parodymus. Tai, kad nuteistojo mama su seserimi buvo atvažiavusios pas G. P. ir, kad jos prašė pakeisti parodymus patvirtina apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos A. L.-L., R. V. ir R. R. bei pačios nukentėjusiosios G. P. ranka parašytas raštas (1 t., b. l. 51). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė A. L.-L. parodė, kad jos kolegė, kuri dalyvavo apklausoje, kai G. P. norėjo pakeisti parodymus jai pasakojo, kad jai G. P. sakė, jog parodymus prašė pakeisti jos mama (R. V.), taipogi nurodė, kad į minėtą apklausą R. V. ir G. P. atvyko viena mašina su A. P. giminaičiais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta įstatyminė G. P. atstovė R. V. parodė, jog G. P. paprašė jos, kad G. P. pakeistų parodymus. Liudytoja, tyrėja R. R. teismo posėdžio metu parodė, kad G. P. atvyko pas ją ir pasakė, jog nori pakeisti parodymus. Taipogi parodė, kad pokalbio su G. P. metu, nukentėjusioji jai pasakė, kad parodymus prašė pakeisti jos mama (R. V.), o mamos prašė A. P. mama (G. P.). Taigi, minėti liudytojų parodymai abejonių nekelia ir netikėti jais nėra pagrindo, dėl ko kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. P. mama (G. P.), siekdama palengvinti savo sūnaus (A. P.) teisinę padėtį darė poveikį nukentėjusiajai G. P. ir R. V., kad nukentėjusioji G. P. pakeistų parodymus, jos sūnaus, A. P. naudai. Atsižvelgiant į paminėtą, apie tai praneština Šiaulių apygardos prokuratūrai, dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog Raseinių rajono vaikų teisės apsaugos darbuotojai darė poveikį R. V. dėl melagingų parodymų davimo, nuslepiant neteisėtai įgytas pašalpas, atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių minėtą nuteistojo versiją, kuri apeliacinės instancijos teismo yra vertintina kaip apelianto bandymas klaidinti teismą, siekiu išvengti jam gresiančios atsakomybės.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jam paskyrus suėmimą buvo pažeistas LR BPK 58 str. 2 d., kadangi suėmimą jam pratęsė ta pati teisėja, atmestinas. Apeliantas teisus teigdamas, kad suėmimą paskyrė ir pratęsė ta pati teisėja, tačiau šiais veiksmais nebuvo pažeistas LR BPK 58 str. 2 d., kadangi teisėja tik skyrė ir pratęsė suėmimą, t. y. nagrinėjo suėmimo skyrimo ir pratęsimo pagrįstumo klausimus, tačiau baudžiamosios bylos nenagrinėjo ir nesprendė apelianto kaltės klausimo.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog buvo pažeistas LR BPK 186 str. 2 d., kadangi teisėja darė pakartotinę nukentėjusios apklausą, atmestinas. Lietuvos Respublikos BPK 186 str. 2 d. nurodyta, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Taigi, ši įstatymo nuostata nėra imperatyvi, t. y. ji palieka teisę teismui spręsti apie būtinumą daryti pakartotinę nukentėjusios apklausą, kas ir buvo padaryta.

Apeliantas skunde visiškai nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra 2009-03-03 apklausos protokolo, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje yra minėtas protokolas (1 t. b. l. 72).

Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog Kelmės rajono apylinkės teisme peržiūrint vaizdo medžiagą jis pastebėjo, kad vaizdo medžiagoje jo užduoti klausimai neatitinka klausimų užduotų vaizdo įrašo darymo metu, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismui vaizdo įrašas abejonių nekelia, o minėtą nuteistojo teiginį, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip bandymą klaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu išvengti jam gresiančios atsakomybės. Paminėtina ir tai, kad apelianto skunde nurodyti klausimai nėra tiesioginis ginčo objektas, neturintys tiesioginės įtakos A. P. kaltumui ar nekaltumui pagrįsti.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad liudytojas D. N. teisme prisipažino, jog įvykio metu iš jo buvo paimtas jam priklausantis ginklas, kuris buvo nuslėptas kaip daiktinis įrodymas, atmestinas. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo, liudytojas D. N. parodė, kad ginklo iš nuteistojo neišėmė, o parodė, jog ginklą pats A. P. pateikė jam, kuris dabar yra saugomas policijos komisariate, seife. (2 t. b. l. 136). Pažymėtina tai, kad minėtas ginklas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi jis visiškai nėra susijęs su įvykiu ir su šia byla, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d., t. y. dėl pasikėsinimo išžaginti nepilnametę. Iš paminėto seka, kad apelianto ginklas negali būti pripažintas daiktiniu įrodymu, kadangi jis nėra susijęs su įvykiu, be to, ginklo buvimas nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltumo ar nekaltumo. Paminėtina ir tai, kad nuteistasis turi teisę kreiptis į Raseinių policijos komisariatą su prašymu dėl ginklo grąžinimo.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad nuo 2007 m. vasario mėnesio yra persekiojamas Raseinių rajono PK operatyvinio skyriaus darbuotojų, - deklaratyvus teiginys. Byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu kolegija konstatuoja, kad A. P. siekdamas su nepilnamete nukentėjusiąja lytiškai santykiauti prieš jos valią, panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausiusių nuo jo valios, tai yra dėl aktyvaus nukentėjusiosios pasipriešinimo ir jos pabėgimo, todėl nuteistojo veika visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 149 str. 3 d. dispoziciją.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo argumentų ir paskirtos bausmės nuteistajam.

Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. P. kaltės, tačiau mano, jog pirmos instancijos teismas A. P. paskyrė per švelnią bausmę.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, kad kaltinamasis darbovietės charakterizuojamas neigiamai, atmestini. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. P., atsižvelgė į minėtas aplinkybes, dėl ko apeliacinės instancijos teismas, tais pačiais pagrindais negali griežtinti bausmės nuteistajam.

Prokurorės skunde nurodyti teiginiai, jog kaltinamasis nepripažįsta savo kaltės, neigia padaręs nusikalstamą veiką, nors surinkti duomenys visiškai įrodo, kad A. P. padarė nusikalstamą veiką, atmestini. Tai, kad nuteistasis neigia kaltę negali būti pagrindas griežtinti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina tai, jog kaltės neigimas yra nuteistojo teisė ir ji negali būti įtakojama ir varžoma ją susiejant su bausmės dydžiu. Paminėtina ir tai, kad kaltės pripažinimas gali būti pripažintas tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuratūros skunde nurodytais teiginiais, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė dvasinius išgyvenimus, nesaugumo jausmą, pažeminimą, ji patyrė ryškią psichologinę traumą, kurios pasekmės jai gali atsiliepti ateityje, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visgi nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir buvo išvengta sunkesnių padarinių, kas šiuo atveju turi esminę reikšmę nustatant bausmės dydį nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam A. P. terminuotą laisvės atėmimo bausmę tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną sunkų nusikaltimą, į nuteistojo asmenybę, į tai, kad padarytas tyčinis sunkus smurtinis nusikaltimas prieš nepilnametį asmenį, prieš jo seksualinio apsisprendimo laisvę ir sveikatą, bei kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tą aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus.

Vertinant A. P. asmenybę – neteistas (teistumas išnykęs), darbovietėje charakterizuojamas neigiamai, nukentėjusiųjų neatsiprašė.

Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, bei į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, apylinkės teismas visiškai teisingai paskyrė nuteistajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo turinį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę.

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos nuosprendį apeliacinių skundų argumentais ir motyvais pagrindo nėra, dėl ko apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės prokuratūros vyriausios prokurorės Birutės Jankūnienės ir nuteistojo A. P. apeliacinius skundus atmesti.