Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UNIO TELECOM KFT atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-5979-653/2012 pagal ieškovo UNIO TELECOM KFT pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Euroland LT“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apelianto reikalavimas dėl avanso ir baudos negali būti preliminariai įvertintas kaip pagrįstas. Atsakovas teigia, kad užsakytų prekių nepristatė ieškovui todėl, kad ieškovas nepateikė informacijos produkcijos (aliejaus) ženklinimui, kad šios aplinkybės ieškovui buvo žinomos ir dėl jų tariamai buvo deramasi, kad ieškovas pats atsisakė vykdyti sutartį ir priimti užsakytas prekes, tačiau šių teiginių nepagrindė įrodymais. Teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad buvo sąžiningai ir pagrįstai įsitikinęs, jog skolininkas neatsiskaito su juo ne todėl, kad ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę, o todėl, kad negali atsiskaityti (yra nemokus), yra nepagrįsta. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovas yra įsitikinęs, kad jo reikalavimas atsakovui dėl avanso grąžinimo ir baudos sumokėjimo yra pagrįstas, todėl ieškovo reikalavimo suma turi būti įskaityta į atsakovo pradelstų įsipareigojimų bendrą sumą. Į atsakovo pradelstų įsipareigojimų masę įskaičius vien tik negrąžinto avanso sumą, dėl kurios dydžio nekyla abejonių, atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma siektų 2 290 837,27 Lt (2 026 484 + 264 353,27 = 2 290 837,27), o tai reiškia, kad pradelsti atsakovo įsipareigojimai viršytų pusę į jo balansą įrašyto turto vertės (2 129 661,59 Lt). Dėl to spręstina, jog egzistuoja neabejotinas teisinis pagrindas atsakovo bankroto bylai iškelti.Teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo kitus atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie atsakovo mokumą ir jo vykdomą ūkinę veiklą. Teismas neanalizavo į atsakovo balansą įrašyto turto sudėties, kuriame nurodyta, kad ilgalaikis turtas sudaro vos 284 292,60 Lt. Daugiau kaip pusę į balansą įrašyto atsakovo turto sudaro debitoriniai įsiskolinimai ? 2 348 076.06 Lt. Teismas netyrė, kokia tikimybė atsakovui yra atgauti mokėjimus iš debitorių, todėl šiuo metu neaišku, ar realu, jog atsakovas atgaus minėtą sumą iš debitorių (CPK 12, 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių teismo padaryta išvada, kad atsakovui nėra pagrindo kelti bankroto bylą dėl jo nemokumo, negali būti laikoma objektyvia ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus: atsakovo vadovo 2012 m. lapkričio 15 d. elektroninį laišką, adresuotą ieškovui. Ieškovas nurodo, kad šis įrodymas negalėjo būti pateiktas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, nes pareiškimas buvo pateiktas anksčiau nei buvo gautas teikiamas įrodymas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentu apie tai, kad prašomas priimti įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau, nes iš pateikto elektroninio laiško matyti, jog ieškovas laišką gavo 2012 m. lapkričio 15 d., o skundžiama nutartis priimta 2012 m. lapkričio 22 d., tačiau atsižvelgdama į byloje egzistuojantį viešąjį interesą bei teismo pareigą būti aktyviam šios kategorijos bylose, ieškovo kartu su atskiruoju pateiktą įrodymą priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta atsakovui iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Bankroto teisinius santykius reglamentuoja ĮBĮ bei CPK nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Tad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Tuomet, kai atsakovas ginčija ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Tai reiškia, kad atsakovui ginčijant ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą atsakovo skolą ieškovui, reikia nustatyti, ar įmonės skolos, neįskaitant ginčijamos skolos dydžio, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla. Tačiau visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009).

Nagrinėjamu atveju bankroto bylos iškėlimą atsakovui inicijuoja UNIO TELECOM KFT, teigdamas, jog yra atsakovo kreditorius, kurio reikalavimas kyla iš ieškovo ir atsakovo 2012 m. balandžio 12 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dėl rafinuoto saulėgrąžų aliejaus pardavimo ir pristatymo šalių sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka, tai yra teigia, jog ieškovas atliko apmokėjimą ir atidarė bankinį akredityvą, todėl atsakovui kilo pareiga pristatyti prekes, tačiau atsakovas šio savo įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovo elgesį ? vėlavimą atlikti savo prievolę daugiau nei 30 dienų, dėl esminio sutarties pažeidimo nutraukė sutartį ir pareikalavo grąžinti sumokėtą 76 562 eurų avansą ir 2 procentus netesybų, nustatytų abiejų šalių susitarimu, nuo visos sutartyje nurodytų produktų kiekio kainos, tai yra 406 875 eurus. Atsakovas nesutinka su ieškovo nurodytais teiginiais apie atsakovo įsiskonimą ieškovui, teigia, jog pats ieškovas pažeidė pirkimo-pardavimo sutartį bei sukėlė atsakovui nuostolius, tai yra kad ieškovas negalėjo pateikti tinkamos informacijos produkcijos ženklinimui, todėl atsakovas savo rizika negalėjo pareiškėjui pateikti produkcijos su netinkamai paženklintomis etiketėmis, kad vėliau ieškovas atsisakė vykdyti sutartį bei priimti užsakytas prekes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog faktinės aplinkybės dėl atsakovo prievolės sumokėti ieškovui skolą ir ieškovo kaltės dėl prievolės nevykdymo nėra akivaizdžios, todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo ieškovo reikalavimas dėl 76 562 eurų avanso, juo labiau reikalavimas dėl 406 875 eurų netesybų, negali būti įskaitomi į atsakovo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų sudėtį. Aplinkybė, kad iš kartu su ieškovo atskiruoju skundu pateikto elektroninio laiško ir jo priedo matyti, jog atsakovas siūlė ieškovui pasiekti taikų susitarimą ir sutiko ieškovui grąžinti avansą, neleidžia spręsti apie ieškovo reikalavimo pagrįstumą, nes iš elektroninio laiško turinio taip pat matyti, kad pasiūlymas pasiekti taikų susitarimą siejamas su atsakovo patiriamomis neigiamomis pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pasekmėmis. Vadinasi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, sprendžiant apie atsakovo UAB „Euroland LT“ finansinę būklę ir pagrindo iškelti bankroto bylą egzistavimą, reikia nustatyti, ar pradelstos įmonės skolos, neįskaitant ieškovo skolos, su kuria atsakovas nesutinka, dydžio, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Iš 2012 m. spalio 1 d. balanso matyti, kad įmonės turimo turto vertė sudarė 4 259 323,19 Lt (120 b. l.), pradelstų įsipareigojimų suma nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dieną buvo 1 211 727,33 Lt (įskaitant 99 679,57 Lt Greek Farm reikalavimą, kurio 2012 m. rugsėjo 30 d. atsakovo kreditorių ir debitorių sąraše mokėjimo terminas nėra nurodytas), nors pirmosios instancijos teismas nurodė 2 026 484 Lt sumą (150 b. l.). Taigi atsakovo UAB „Euroland LT“ pradelstų įsipareigojimų suma neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl daroma išvada, kad atsakovo UAB „Euroland LT“ finansinė padėtis neatitinka būklės, kuriai esant, įmonė laikoma nemokia (ĮBĮ 2 str. 8 d.).

Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, asmuo, laikantis save kreditoriumi, turi teisę siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje, ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti skolininkui bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2012). Kaip jau buvo minėta, atsakovas nesutinka su ieškovo, inicijuojančio jam bankroto bylos iškėlimą, nurodomu įsiskolinimu. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje skolininko atsakomybė prieš kreditorių nenustatinėjama. Todėl vien galimo įsiskolinimo buvimo ar galimo skolos neapmokėjimo aplinkybė, esant neapibrėžtam jo dydžiui bei ginčui dėl skolos fakto, negali būti savarankišku pagrindu bankroto bylai iškelti (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-196/2006). Nagrinėjamu atveju iš į bylą pateiktos ieškovo ir atsakovo sutarties, iš kurios ieškovas kildina savo reikalavimą atsakovui, 8 straipsnio matyti, jog ieškovas ir atsakovas ginčus, nepavykus sureguliuoti jų taikiai, susitarė spręsti Komerciniame arbitražo teisme, tačiau į bylą nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad ieškovas būtų kreipęsis į arbitražo teismą.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius atsakovo nemokumo ir esant ginčui dėl atsakovo įsiskolinimo ieškovui nėra pagrindo atsakovui iškelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to pagrįstai atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą, todėl naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Euroland LT“, palikti nepakeistą.