Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-05-14 · Administracinė byla Nr. eI2-3502-809/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-05-14
Bylos Nr.
eI2-3502-809/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-09250-2023-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
V. T.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Advokatai
Ilona Šaltė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-3502-809/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09250-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 14 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos V. T. atstovei advokatei Ilonai Šaltei,

atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023-10-09 sprendimą Nr. 10K-11535 (toliau – ir Sprendimas) ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą priimti nagrinėti dokumentus leidimui gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Nurodo, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos piliečio D. D. , kuriam suteiktas pabėgėlio statusas ir išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, žmona. Pareiškėja šiuo metu gyvena Sakartvele. Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą bei kitas institucijas norėdama pradėti šeimos susijungimo procedūrą, tačiau prašymas išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu iš jos priimtas nebuvo.

Pareiškėja remiasi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (Vidaus reikalų ministro 2019-07-08 įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 10 punktu, kuriame nurodyta, kad užsienietis asmeniškai ar Aprašo 20–22 punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 11¹ punkte nurodytą atvejį, taip pat Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 28 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Šiuo metu išorės paslaugų teikėjas yra VSFglobal, kuris Lietuvai teikia paslaugas.

Pažymi, kad pagal UTPĮ tiek pabėgėliai, tiek asmenys, kuriems suteikta papildoma apsauga, turi teisę į šeimos susijungimą Lietuvoje palankesnėmis sąlygomis nei kiti užsieniečiai. Tai susiję su 2 metų laukimo laikotarpio išimtimi, kuri numatyta UTPĮ 43 straipsnio 6 dalyje ir reikalavimo pateikti įrodymus apie gyvenamąjį būstą, sveikatos draudimą ir pakankamas lėšas ir (arba) reguliarias pajamas netaikymu, kai prašymas dėl šeimos susijungimo pateikiamas per 3 mėnesius nuo pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos suteikimo, kaip numatyta UTPĮ 26 straipsnio 3 dalyje. Taigi pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą, tam, kad pabėgėlio šeimos nariai atvyktų į Lietuvą, jie turi, pirma, užpildyti elektroninį prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje MIGRIS sistemoje. Antra, užsiregistruoti vizitui pas išorės paslaugų teikėją ir jam pateikti reikalaujamus dokumentus. Kai dokumentai yra pateikiami išorės paslaugų teikėjui, šis persiunčia dokumentus Migracijos departamentui, kuris juos nagrinėja ir priima sprendimą. Jeigu yra priimamas sprendimas išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindais, tai leidimas gyventi persiunčiamas išorės paslaugų teikėjui, o pabėgėlio šeimos narys turi atvykti ir jį atsiimti. Taigi siekiant įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą, pareiškėjos vyras 2023-04-11 kreipėsi į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (toliau – ir LRK) teisininkus su prašymu paaiškinti šeimos susijungimo procedūrą. Po konsultacijos, pareiškėjos vyras 2023-05-29 parašė LRK teisininkams, jog išorės paslaugų teikėjas nepriėmė pareiškėjos dokumentų šeimos susijungimui, nes pareiškėja iš Rusijos ir todėl atsisakė priimti dokumentus. Pareiškėjos vyras atsiuntė LRK teisininkui atsakymą iš Užsienio reikalų ministerijos, kad jis gali kreiptis dėl tarpininkavimo į nustatytą Vyriausybės instituciją. Pareiškėjos vyras kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pateikti per išorės paslaugų teikėją dokumentus leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindais. 2023-06-23 Migracijos departamentas pateikė atsakymą pareiškėjos vyrui, kad Migracijos departamentas nėra įgaliotas tarpininkauti dėl Rusijos Federacijos piliečių (taip pat ir dėl Rusijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo per išorės paslaugų teikėją užsienyje). Siekiant gauti tikslų atsakymą bei informaciją, reikalingą pakartotinai teisiniai konsultacijai, LRK teisininkė kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją su paklausimu, kokia institucija yra atsakinga už tarpininkavimą. Vyriausybė atsakė, kad nėra paskirtos institucijos atsakingos už tarpininkavimą. Po tokio atsakymo, pareiškėja jau pati kreipėsi į Migracijos departamentą, nurodydama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimą byloje C‑1/23 PPU, kad pabėgėliams turi būti sudarytos sąlygos įgyvendinti šeimos susijungimą bei kiti teisiniai argumentai. Migracijos departamentas pareiškėjai 2023-10-09 raštu Nr. 10K-11535 (skundžiamas sprendimas) atsakė, kad pagal galiojančius teisės aktus valstybės institucijos (tarp jų ir Migracijos departamentas) nėra įgaliotos tarpininkauti dėl Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo per išorės paslaugų teikėją užsienyje. Migracijos departamento rašte buvo remiamasi Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsniu, pabraukiant dalį, kad iki 2024-05-02 yra sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Taip pat nurodant, jog iki 2024-05-02 sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Kaip matyti iš UTPĮ nuostatų, t. y. 26 straipsnio 3 dalies, 43 straipsnio, siekiant įgyvendinti šeimos susijungimą, asmuo turi kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Tuo tarpu pabėgėlis ir jo šeimos nariai, kurie yra Rusijos piliečiai, šios teisės negali įgyvendinti, nes priėmus Ribojamųjų priemonių įstatymą jiems nėra galimybės pateikti prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje, o kaip matyti iš pridedamų valstybės institucijų atsakymų, įstatyme numatyta tarpininkaujanti institucija nėra paskirta.

Pažymi, kad atsakovo atsisakymas suteikti pareiškėjai galimybę pateikti dokumentus leidimui gyventi šeimos susijungimo pagrindu pažeidžia privalomus reikalavimus, įtvirtintus taikytinoje Europos Sąjungos teisėje. Europos Sąjungos teisė nustato šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtiną teisę į šeimos susijungimą bei palankesnes nuostatas pabėgėlių šeimos susijungimui, kurias privalo visiškai užtikrinti visos valstybės narės. Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą yra įtvirtinta ES Chartijoje, kurios 7 straipsnis skelbia, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šį pirminės Europos Sąjungos teisės imperatyvą inter alia įgyvendina 2003-09-22 Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – Direktyva 2003/86/EB), kuri nustato Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas. Pareiškėja remiasi šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybėje narėje gyvenančio užsieniečio sutuoktinis, laikydamasis direktyvoje įtvirtintų sąlygų, gali atvykti ir gyventi valstybėje narėje šeimos susijungimo pagrindu. Pagal ESTT išaiškinimą direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi valstybėms narėms nustatomi tikslūs pozityvūs įpareigojimai ir atitinkamos aiškiai apibrėžtos individualios teisės, nes joje reikalaujama, kad direktyvoje nustatytais atvejais jos leistų šeimos susijungimą tam tikriems globėjo (t. y. valstybėje narėje gyvenančio trečiosios šalies piliečio) šeimos nariams, nepaliekant valstybėms narėms jokios veiksmų laisvės (žr. inter alia ESTT 2006 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (C-540/03) 60 punktą). Be to, byloje C‑1/23 PPU ESTT papildomai išaiškino, jog tam, kad būtų pasiektas Direktyvos 2003/86 tikslas palengvinti šeimos susijungimą būtina, kad valstybės narės atitinkamais atvejais elgtųsi lanksčiai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų veiksmingai pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo laiku (žr. ESTT 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje C‑1/23 PPU 51 punktą). Remiantis Direktyvos 2003/86/EB 5 straipsnio 2 dalimi, kreipiantis dėl šeimos susijungimo prie prašymo turi būti pridedami dokumentiniai šeimos santykių įrodymai, taip pat šeimos nario kelionės dokumentų patvirtintos kopijos. Pažymi, kad atvykusi į išorės paslaugų teikėjo biurą Sakartvele pareiškėja turėjo ir ketino pateikti visus reikiamus dokumentus prašymui išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu pagrįsti. Tačiau prašymas ir teisę į šeimos susijungimą pagrindžiantys dokumentai iš jos priimti nebuvo iš esmės paaiškinant, kad ji negali kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje, nes tokios teisės Rusijos piliečiai neturi.

Pabrėžia, kad Direktyvos 2003/86/EB preambulės 8 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias jiems ten normaliai gyventi su šeima, pabėgėliams turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą. Šiuo tikslu direktyvos V skyriuje yra įtvirtintos nuostatos dėl pabėgėlių, t. y. pabėgėlio statusą turinčių asmenų šeimos susijungimo numatant jiems palankesnes sąlygas susijungti su savo šeimos nariais. Viena šių palankesnių nuostatų, numatyta direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje, atleidžia pabėgėlių šeimas nuo direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo pateikti įrodymus, kad valstybėje narėje gyvenantis užsienietis turi sau ir savo šeimai tinkamą gyvenamąją vietą, sau ir savo šeimos nariams skirtą ligos draudimą, pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti. Valstybės narės gali reikalauti, kad siekiant pasinaudoti šia palankesne nuostata, prašymas dėl šeimos susijungimo turi būti pateiktas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso suteikimo. Šiuo aspektu ESTT yra pabrėžęs, kad atitinkamos valstybės narės lankstumo stoka, dėl kurios pabėgėlių šeimos nariai negali pateikti prašymo dėl šeimos susijungimo, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, gali lemti, kad suinteresuotieji asmenys negalės laikytis Direktyvos 2003/86 12 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje arba ją perkeliančioje nacionalinės teisės nuostatoje nustatyto termino, todėl jų šeimos susijungimui gali būti taikomos papildomos ir sunkiau įvykdomos sąlygos, numatytos šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje, taip pažeidžiant Direktyvos 2003/86/EB tikslą – pabėgėlių padėčiai skirti ypatingą dėmesį (žr. ESTT 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo byloje C‑1/23 PPU 53 punktą). Pareiškėjos teigimu, šioje nagrinėjamoje situacijoje yra aktualus netiesioginis ES teisės nuostatų veikimas, nes yra nagrinėjami klausimai, kuriuos reguliuoja ES teisė. Šiuo atveju Departamentas nesilaikė nustatytų pabėgėlių šeimos nariams, kurie siekia įgyvendinti šeimos susijungimą, garantijų ir standartų. Departamentas nesiėmė jokių veiksmų, kurie padėtų pareiškėjai įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą. Skundžiamame rašte Migracijos departamentas tik formaliai išvardino teisės aktus, neatliko jokio faktinių aplinkybių vertinimo ir nebendradarbiavo su pareiškėja ar jos vyru. Todėl pareiškėja faktiškai negali įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą. Pažymi, kad Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas, kuriuo sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas nesuderinamas su pirmiau aptartais Europos Sąjungos teisės reikalavimais bei Pabėgėlių konvencijos nuostatomis ir todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl ribojamųjų priemonių taikymo pabėgėlių šeimos susijungimo atvejams negalimumo ir pabėgėlių iš Rusijos bei jų šeimos narių diskriminacijos nurodo, kad pareiškėja yra Rusijos pilietė, kuriai pritaikytos Ribojamosios priemonės dėl karinės agresijos prieš Ukrainą. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Nors šiame įstatyme yra minima Vyriausybės įgaliota institucija, kuri gali tarpininkauti dėl Rusijos Federacijos piliečių, tačiau pati Vyriausybės kanceliarija atsakė, kad tokios institucijos nėra. Galiausiai ir Migracijos departamentas rašte nurodė, kad jis nėra tarpininkaujanti institucija. Taigi Rusijos piliečiams de facto taikomas absoliutus draudimas, nenustatant jokių išimčių net ir pabėgėlių šeimos susijungimo atvejais. Tokiu reglamentavimu pažeidžiama Europos Sąjungos teisė, įskaitant Direktyvą 2003/86/EB, ir Pabėgėlių konvencijos nuostatos. Pažymi, kad Direktyvoje 2003/86/EB aiškiai ir išsamiai aptarti atvejai, kuomet valstybės narių kompetentingos institucijos gali, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, atmesti šeimos susijungimo prašymą (žr. Direktyvos 2003/86/EB 6 ir 16 str.). Tačiau galimybės sustabdyti prašymų išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu priėmimą in corpore dėl pareiškėjų pilietybės direktyva valstybės narėms nesuteikia. Be to, atsisakymas priimti prašymą išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu iš pareiškėjos aiškiai prieštarauja Direktyvos 2003/86/EB nuostatoms, kuriomis valstybės narės įpareigojamos sudaryti pabėgėliams palankesnes sąlygas susijungti su savo šeimos nariais bei palengvinti šeimos susijungimo procesą tokiais atvejais (žr. pirmiau aptartą ESTT praktiką taikant Direktyvą 2003/86/EB). Todėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymas pareiškėjai akivaizdžiai pažeidžia privalomas Europos Sąjungos teisės nuostatas. Pareiškėjos teigimu, nustatytos ribojamųjų priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu apriboja pareiškėjos ir jos vyro galimybę plėtoti ir išlaikyti savo šeimos gyvenimą. Dėl to, kad pareiškėjos vyrui yra suteiktas pabėgėlio statusas, jam yra išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi pareiškėjos vyras gali plėtoti šeimos gyvenimą tik Lietuvoje, nes kilmės valstybėje jis yra persekiojimas. Todėl užkertant kelią tarptautinę apsaugą Lietuvoje gavusiam asmeniui susijungti su savo šeima Lietuvoje yra pažeidžiamas EŽTK 8 straipsnis ir nukrypstama nuo EŽTT praktikos nurodytose bylose (Mugenzi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 52701/09; Senigo Longue ir Kiti prieš Pranūziją, pareiškimo Nr. 19113/09; Tanda-Muzinga prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 2260/10). Remiantis EŽTK 8 straipsniu ir jo aiškinimo praktika EŽTT bylose, asmeniui, gavusiam tarptautinę apsaugą, turi būti sudaryta galimybė susijunti su šeima tarptautinę apsaugą suteikusioje valstybėje. Todėl EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinto šeimos gyvenimo gerbimo ribojimas remiantis pilietybės pagrindu (t. y. Rusijos piliečiams nėra suteikiama teisė susijungti su tarptautinę apsaugą gavusiais šeimos nariais) yra nesuderinamas su EŽTK 14 straipsnio įtvirtintu diskriminacijos draudimu. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes Lietuvos teisės aktai prieštarauja Direktyvai 2003/86/EB ir susidaro kolizija.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skundo argumentus, prašo skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Pasisakydami dėl skunde nurodytos Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą nuostatų taikymo, atkreipia dėmesį, kad nurodytos direktyvos nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę, o būtent – pareiškėjos cituojami šios direktyvos 7 ir 12 straipsniai yra perkelti į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 26 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje arba laikinoji apsauga, taip pat užsieniečio, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, šeimos nariams, kurie kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju per 3 mėnesius nuo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Taigi, tiek direktyvos, tiek Įstatymo nuostatos kalba apie tam tikrus palengvinimus, taikomus pabėgėlių šeimos nariams, tačiau ir šie palengvinimai priklauso nuo konkrečių teisės aktuose nustatytų sąlygų, o šios nuostatos savaime neatleidžia užsieniečio nuo pareigos kreiptis dėl šeimos susijungimo nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymi ir tai, kad nei vienas iš skunde minimų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimo byloje C1/23 PPU punktų nepatvirtina, kad pareiškėja gali nesilaikyti teisės aktuose nustatytų prašymų dėl šeimos susijungimo pateikimo tvarkos. Minėtame ESTT sprendime yra kalbama apie palankesnių sąlygų sudarymą pabėgėlių šeimos nariams, bet ne apie jokių sąlygų netaikymą. Pareiškėja nepateikė nei vienos teisės aktų nuostatos, ar faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti, kad Migracijos departamento skundžiamas atsakymas sutrukdė pareiškėjai pasinaudoti šiomis sąlygomis.

Nurodo, kad nagrinėjamai bylai neturi jokios teisinės ar faktinės reikšmės skunde nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) bendro pobūdžio išaiškinimai 2019-01-11 nutarime Nr. KT3-N1/2019. KT vertino Įstatymo 43 straipsnio nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstatavo, kad šios nuostatos Konstitucijai neprieštarauja, vertindamas tos pačios lyties sutuoktinių galimybes gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nors Lietuvos Respublikoje tos pačios lyties asmenų santuokos nėra pripažįstamos. Taigi KT išaiškinimai nurodytame nutarime nėra susiję su faktinėmis pareiškėjos aplinkybėmis. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. eA-3792-602/2018 ir Nr. eA-3689-756/2018. Minėtų sprendimų priėmimo metu negaliojo specialios imperatyvios Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos, numatančios tam tikras išimtis dėl prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi pateikimo. Minėtų sprendimų priėmimo metu negaliojo ir Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi per išorės paslaugų teikėją. Taigi, minėtų sprendimų priėmimo metu buvo nustatytas kitoks teisinis reglamentavimas ir kitokios faktinės aplinkybės. Taigi, skundžiamas atsakymas neprieštarauja pareiškėjos nurodytai LVAT praktikai.

Nepagrįstais vertina ir skundo teiginius, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl šeimos susijungimo įgyvendinimo, turėjo vadovautis skunde nurodytomis direktyvomis ir jose įtvirtinta šeimos gyvenimo apsauga bei nesivadovauti nustatytais ribojimais Rusijos piliečiams dėl atvykimo į Lietuvą, dėl kurių pabėgėlių šeimos nariams absoliučiai užkertamas kelias į šeimos susijungimą. Pažymi, kad, kaip jau minėta, Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos yra specialios, Migracijos departamentas neturi diskrecijos nesivadovauti šiomis imperatyviomis normomis. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei Ribojamųjų priemonių įstatymas, nei Migracijos departamento skundžiamas atsakymas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį iki 2024-05-02 sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Taigi, Ribojamųjų priemonių įstatyme yra nurodyta, kokiais atvejais Rusijos Federacijos piliečiai gali pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y., priešingai, nei teigia pareiškėja, jai, kaip Rusijos Federacijos pilietei, nėra užkertamas kelias susijungti su savo sutuoktiniu – Ribojamųjų priemonių įstatyme yra įtvirtintos sąlygos, kurioms esant pareiškėja gali pateikti prašymą, apie ką pareiškėja ir buvo informuota skundžiamu Migracijos departamento atsakymu. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėja yra Sakartvele. Vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per išorės paslaugų teikėją užsienyje galėtų pateikti, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais dėl jos tarpininkautų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Kaip ir nurodė Migracijos departamentas skundžiamame atsakyme, Migracijos departamentas nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas tarpininkauti dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo. Kaip nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo atsakyme Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi atvejų, kada gali būti tarpininkaujama dėl Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo per išorės paslaugų teikėją, taip pat nėra suteikusi įgaliojimų jokiai institucijai tarpininkauti dėl šio ribojimo taikymo išimčių. Taigi, Migracijos departamentas neturi įgaliojimų netaikyti šių imperatyvių įstatyminių reikalavimų, taigi neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareiškėja galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo būdama Lietuvos Respublikoje, jeigu turėtų galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja šiuo metu neturi galiojančios Lietuvos Respublikos išduotos vizos ar leidimo laikinai gyventi, kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduoto leidimo laikinai gyventi, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja skunde, todėl ji neatitinka minėtų Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintų imperatyvių sąlygų.

Pasisakydami dėl skundo teiginių, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos prieštarauja Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – Konvencija) 3 ir 8 straipsnio nuostatoms, pažymi, kad Konvencija negarantuoja pabėgėliams teisės į šeimos susijungimą, ji nustato pabėgėlių teisinę padėtį (pažymėtina, kad pareiškėja nėra pabėgėlė), o jokių teisinių argumentų, patvirtinančių, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos ribotų Konvencija pabėgėliams garantuojamas teises, pareiškėja skunde nepateikė. Nepateikė pareiškėja ir teisinių argumentų, patvirtinančių, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos prieštarauja EŽTK nuostatoms. EŽTT praktikoje ne vieną kartą pasisakyta, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012-06-12 sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Mano, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjos situaciją ir galiojantį teisinį reglamentavimą, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir nesudaro pagrindo pripažinti šį atsakymą neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT nurodo, kad pareiškėjos skunde suformuluotas klausimas (ar Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis ir 12 straipsnis, siejant juos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu, turėtų būti aiškintini, kaip draudžiantys tokias nacionalines teisės normas, kurios taikytinos nagrinėjamoje byloje, pagal kurias prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu negali būti priimtas iš pabėgėlio šeimos nario vien dėl jo turimos pilietybės?) yra atsakymą menantis ir neatitinka faktinių nagrinėjamos bylos aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas skundžiamu atsakymu nėra atsisakęs priimti pareiškėjos prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, skundžiamu atsakymu Migracijos departamentas yra paaiškinęs pareiškėjai tokio prašymo pateikimo tvarką, nuo kurios ji kaip ir kiti užsieniečiai nėra atleidžiama. Nei Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos, nei Migracijos departamento skundžiamas atsakymas nedraudžia pareiškėjai pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tuo labiau, kaip nepagrįstai nurodyta skunde, – vien dėl jos turimos pilietybės. Pareiškėja turi galimybes pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau turi atitikti ir Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintas sąlygas (kurios be visų jau minėtų aplinkybių yra laikinojo pobūdžio). Taigi, galiojantis teisinis reglamentavimas neužkerta kelio pareiškėjai pasinaudoti teise į šeimos susijungimą, o pati pareiškėja nagrinėjamoje byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji pasinaudojo visomis teisės aktais jai suteiktomis galimybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimo argumentais prašo ministeriją išbraukti iš atsakovų arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad klausimai, susiję su leidimų laikinai gyventi išdavimu, yra Migracijos departamento kompetencija. Tuo tarpu nei Šengeno, nei nacionalinių vizų institutas nėra skirtas įgyvendinti šeimos susijungimą. Pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje yra sustabdytas, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Nurodo, kad ministerija nėra paskirta tarpininkauti, nėra įgaliota institucija, kaip tai nustatyta minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje. Ministerijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas Lietuvoje nesudaro pagrindo ministerijai dalyvauti byloje atsakovu, nes ministerija nėra priėmusi jokio sprendimo pareiškėjos atžvilgiu, skundas nėra susijęs su ministerijos veikimu, be to, ministerijos teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas neturės jokios įtakos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023-10-09 sprendimo Nr. 10K-11535 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą priimti nagrinėti dokumentus leidimui gyventi šeimos susijungimo pagrindais.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Migracijos departamente 2023-06-05 buvo gautas pareiškėjos sutuoktinio, kuriam yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, prašymas tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė. Prašyme pareiškėjos sutuoktinis nurodė, kad pareiškėja yra Sakartvele, bandė pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo su sutuoktiniu pagrindu, tačiau išorės paslaugų teikėjo padalinyje buvo informuota, kad Rusijos Federacijos piliečiai prašymų pateikti negali.

Pareiškėjos sutuoktinis elektroniniu paštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, kuri dėl klausimų, susijusių su Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo nuostatų įgyvendinimu leidimų gyventi srityje, pasiūlė kreiptis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir Migracijos departamentą.

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjos sutuoktinis kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas tarpininkauti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos sutuoktinio prašymą, 2023-06-23 atsakymu Nr. 10K-7336 informavo pareiškėjos sutuoktinį, kad pagal galiojančius teisės aktus Migracijos departamentas nėra įgaliotas tarpininkauti dėl Rusijos Federacijos piliečių (taip pat ir dėl Rusijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo per išorės paslaugų teikėją užsienyje), o pareiškėja dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo galės kreiptis, jeigu atitiks Ribojamųjų priemonių įstatyme numatytas sąlygas.

Pareiškėja 2023-09-11 pateikė Migracijos departamentui analogišką prašymą, nurodydama tuos pačius argumentus ir pakartotinai paprašė Migracijos departamento priimti jos pridedamus dokumentus ir išduoti jai leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Migracijos departamentas, pakartotinai įvertinęs tuos pačius pareiškėjos argumentus, 2023-10-09 atsakymu Nr. 10K-11535 informavo pareiškėją, kad jos prašymas netenkinamas, kadangi pareiškėjos prašymas neatitinka Aprašo reikalavimų, o galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės Migracijos departamentui išimties tvarka spręsti klausimą dėl Rusijos Federacijos piliečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, prašymų bei dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi priėmimo bei leidimų lakinai gyventi išdavimo. Tuo pačiu atsakymu pareiškėja buvo informuota, kad šiuo metu prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir prie jo pridedamus dokumentus Aprašo nustatyta tvarka ji gali pateikti Migracijos departamentui tik atvykusi į Lietuvos Respubliką su galiojančia Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje išduota Šengeno ar nacionalinę viza arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotu leidimu gyventi.

Pareiškėja nesutikdama su Migracijos departamento 2023-10-09 sprendimu Nr. 10K-11535 bei prašydama, įpareigoti departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą priimti nagrinėti dokumentus leidimui gyventi šeimos susijungimo pagrindais, su skundu kreipėsi į teismą.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjos sutuoktiniui D. D. yra suteiktas pabėgėlio statusas ir išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėja su 2023-09-05 prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama priimti dokumentus ir išduoti jai leidimą laikinai gyventi, kaip pabėgėlio šeimos nariui. Migracijos departamentas pareiškėjai atsakė Sprendimu, kuriame nurodė, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti per išorės paslaugų teikėją, atitinkamai užpildydamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per MIGRIS bei pridėdamas prašymą pagrindžiančių dokumentų skaitmenines kopijas ir atvykęs rezervuotu laiku pateikti dokumentų originalus ir biometrinius duomenis ne į Migracijos departamentą, bet pas išorės paslaugų teikėją, t. y. į VFS Global padalinį pasirinktoje užsienio valstybėje. Taip pat nurodė, kad Migracijos departamentui galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės išimties tvarka spręsti klausimą dėl Rusijos Federacijos piliečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, prašymų bei dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi priėmimo bei leidimų laikinai gyventi išdavimo. Paaiškino, kad šiuo metu pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir prie jo pridedamus dokumentus Aprašo nustatyta tvarka gali pateikti Migracijos departamentui tik atvykusi į Lietuvos Respubliką su galiojančia Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje išduota Šengeno ar nacionalinę viza arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotu leidimu gyventi.

Pareiškėjos 2023-09-05 prašymo pateikimo metu Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 punktas nustatė, kad sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Kaip matyti, šioje teisės nuostatoje reglamentuoti atvejai, kuomet Rusijos Federacijos piliečiai gali pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y., kai dėl jų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija ir kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Taigi, kaip ir šiuo atveju, kadangi pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė ir yra Sakartvele, ji prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi galėtų pateikti per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir dėl jos tarpininkautų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, arba galėtų pateikti turėdama galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.

Byloje nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo nustačiusi atvejų, kada gali būti tarpininkaujama dėl Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo per išorės paslaugų teikėją, taip pat nebuvo suteikusi įgaliojimų jokiai institucijai tarpininkauti dėl šio ribojimo taikymo išimčių. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir pati Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pareiškėja su 2023-09-05 prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipėsi į Migracijos departamentą, tačiau, kaip pirmiau nurodyta, minėtam departamentui Lietuvos Respublikos Vyriausybė nebuvo/nėra suteikusi įgaliojimų (nesuteikusi jokiai institucijai) tarpininkauti dėl Ribojamųjų priemonių įstatymu nustatyto ribojimo – neišduoti leidimų laikinai gyventi Rusijos Federacijos piliečiams, taikymo išimčių. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti pareiškėjos 2023-09-05 prašymą ir priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/neišdavimo. Kadangi Migracijos departamentui nesuteikta teisė spręsti dėl leidimo laikinai gyventi Rusijos Federacijos piliečiams išdavimo, todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime nurodė, kad neturi įgaliojimų nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Nesutiktina su pareiškėja, kad Ribojamųjų priemonių įstatymas užkerta kelią pareiškėjai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2024-05-02 sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Aprašo 10 punkte nustatyta, kad užsienietis asmeniškai, <...> užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir pateikti dokumentų, kurių skaitmenines kopijas pridėjo, pildydamas prašymą MIGRIS, originalus arba jų kopijas, kurių tikrumas paliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos. Taigi, kaip matyti iš Aprašo nuostatų, jeigu užsienietis atitinka bent vieną iš Įstatyme nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų (kaip pavyzdžiui šiuo atveju šeimos susijungimo pagrindas), jis gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau prieš tai Aprašo nustatyta tvarka užpildęs prašymą per MIGRIS ir pridėjęs reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas, bei per 4 mėnesius nuo prašymo per MIGRIS užpildymo dienos, būdamas teisėtai Lietuvoje, asmeniškai atvykti rezervuotu laiku į Migracijos departamentą ir pateikti per MIGRIS pridėtų dokumentų originalus. Tokiu atveju prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir prie jo pridedamus dokumentus, minėtų Aprašo nuostatų nustatyta tvarka, asmuo gali pateikti Migracijos departamentui tik atvykęs į Lietuvos Respubliką su galiojančia Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje išduota Šengeno ar nacionaline viza arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotu leidimu gyventi. Kaip nurodyta Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, iki 2024-05-02 buvo sustabdytas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, tačiau išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Taigi, priešingai, nei skunde nurodo pareiškėja, jai šio įstatymo nuostatomis, ginčo laikotarpiu, nebuvo visiškai užkirstas kelias kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja turėjo galimybę kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją, kaip į tarpininkaujančią instituciją, dėl vizos išdavimo ir tuo atveju, jei viza būtų išduota, asmeniškai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Departamentui pateikti reikalingus dokumentus leidimui laikinai gyventi gauti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja šia teise būtų pasinaudojusi, ar, kad būtų pasinaudojusi ir prašymas dėl vizos išdavimo nebūtų patenkintas, ar ji jau būtų turėjusi jai išduotą vizą (viena iš Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių). Atsižvelgiant į tai, kad pirmiau nurodyti argumentai paneigia pareiškėjos skundo ir teismo posėdžio metu atstovės nurodytus teiginius dėl visiško pareiškėjos teisės į šeimos susijungimą apribojimo, todėl skundo argumentai dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatų prieštaravimo privalomiems reikalavimams, įtvirtintiems taikytinoje Europos Sąjungos teisėje, užtikrinančioje šeimos gyvenimo apsaugą, teisę į pabėgėlių šeimos susijungimą, kurią privalo užtikrinti visos valstybės narės, vertintini kaip nepagrįsti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaliniais teisės aktais pareiškėja turėjo galimybę kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją dėl vizos išdavimo, o atvykus į Lietuvą galėtų asmeniškai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Šiuo atveju pareiškėja nepasinaudojo visomis jai teisės aktais suteiktomis galimybėmis siekiant gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

Apibendrinus, darytina išvada, kad, kaip teisingai nurodo Migracijos departamentas, nei skundžiamu sprendimu, nei Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis pareiškėjai nebuvo visiškai apribota teisė į šeimos susijungimo užtikrinimą.

Įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes bei aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, nes sprendime aiškiai nurodytos tokio sprendimo priėmimo priežastys, motyvai bei laikytąsi sprendimų formos ir turinio reikalavimų. Darytina išvada, kad sprendimas netenkinti pareiškėjos 2023-09-05 prašymo buvo priimti turint tam teisinį pagrindimą ir atitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Todėl naikinti Sprendimą skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Netenkinus reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą priimti nagrinėti dokumentus leidimui gyventi šeimos susijungimo pagrindu taip pat negali būti tenkinamas.

Šioje byloje pareiškėja prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl klausimo ar Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis ir 12 straipsnis, siejant juos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu, turėtų būti aiškintini, kaip draudžiantys tokias nacionalines teisės normas, kurios taikytinos nagrinėjamoje byloje, pagal kurias prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu negali būti priimtas iš pabėgėlio šeimos nario vien dėl jo turimos pilietybės. Pažymėtina, jog teismas į ESTT kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjos prašymą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti), jog tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Pareiškėja procesiniuose dokumentuose išdėstė ir kitus argumentus, tačiau kuriuos teismas laiko neesminiais ir detaliau dėl kiekvieno iš jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-261-3555/2011).

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jovita EinikienėVioleta PetkevičienėEglė Žulytė-Janulionienė