Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Vaidotui Vaičaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Žemaičių partijos atstovo rinkimams A. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Žemaičių partija, dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. Sp-141 dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir VRK, atsakovas) 2011 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. Sp-141 „Dėl partijų kandidatų sąrašų bei koalicijos „Kitokia Lietuva“ registravimo savivaldybių tarybų rinkimuose panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-141) inter alia panaikino Žemaičių partijos kandidatų sąrašo registravimą Telšių rajono savivaldybėje Nr. 51.

Pareiškėjas Žemaičių partijos atstovas rinkimams A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą skundu, prašydamas panaikinti VRK Sprendimo Nr. Sp-141 dalį, kuria atsisakyta registruoti Žemaičių partijos Telšių skyriaus kandidatų sąrašą. Teigia, kad, priimdama Sprendimą Nr. Sp-141, VRK rėmėsi VRK 2011 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. Sp-138 (toliau – ir Sprendimas Nr. Sp-138), kuriame inter alia konstatuota, jog Žemaičių partijos Telšių skyriaus kandidatė D. Š. kandidato anketoje nenurodė teismo įsiteisėjusiu sprendimu buvusi pripažinta kalta, dėl to buvo panaikintas jos kaip kandidatės registravimas rinkimuose į savivaldybės tarybą, o taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) 41 straipsnio 3 dalimi, buvo panaikintas ir Žemaičių partijos Telšių skyriaus kandidatų sąrašo registravimas. Mano, kad VRK Sprendimas Nr. Sp-141 yra neteisingas, pažeidžiantis pasyviąją likusių sąraše 13 Žemaičių partijos Telšių skyriaus kandidatų ir aktyviąją Telšių rinkiminės apygardos Nr. 51 rinkėjų teises. Pažymi, kad nepriklausomiems kandidatams ir pagal partijų sąrašus kandidatuojantiems asmenims keliami nevienodi reikalavimai: nepriklausomiems kandidatams ar jų sudarytoms koalicijoms negalioja Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies norma, nors to paties Rinkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra deklaruojama, kad visi kandidatai yra lygūs. Kelia klausimą, ar Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms.

VRK atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti. Akcentuoja, kad, remiantis Konstitucijos 35 straipsniu, piliečiams yra laiduojama teisė vienytis į politines partijas. Nurodo, kad politinė partija, kaip juridinis asmuo, yra fizinių asmenų susivienijimas, kuris nėra ir pagal savo prigimtį bei veiklos pobūdį negali būti tapatus fiziniam asmeniui. Pažymi, kad fizinių ir juridinių asmenų netapatumas nereiškia, kad jie tam tikrose teisės normų nustatytose ribose negali būti traktuojami kaip lygiaverčiai rinkimų teisės subjektai. Pabrėžia, kad Rinkimų įstatymas kandidatų sąrašus sudarinėti teisę suteikia ne tik politinėms partijoms (juridiniams asmenims), bet ir išsikėlusiems kandidatams (fiziniams asmenims). Remiasi Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad Žemaičių partija kandidatų į Telšių rajono savivaldybės tarybos sąrašą pateikė iš 14 kandidatų. Paaiškina, kad VRK išbraukus kandidatą, neatitinkantį įstatymų reikalavimų, sąraše liko 13 kandidatų, t. y. mažiau nei imperatyviai nustato Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalis. Remiasi Rinkimų įstatymo 36 straipsnio 6 dalimi ir 41 straipsnio 3 dalimi. Pažymi, kad save keliančiam kandidatu asmeniui taikoma kandidatų iškėlimo sąlyga – surinkti jį remiančių piliečių parašų atitinkamą skaičių (šiuo atveju – Telšių rajono Nr. 51 savivaldybėje 160 rinkėjų parašų). Mano, kad save iškėlusiems kandidatams nėra ir negali būti taikomas registracijos panaikinimas, jeigu kitas save iškėlęs kandidatas atsisako dalyvauti rinkimuose arba naikinama jo registracija. Pažymi, kad įstatymų leidėjas nenustatė minimalaus sąrašo ilgio reikalavimo. Pabrėžia, kad politinių partijų keliamiems kandidatams Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyti apribojimai dėl minimalaus ir maksimalaus kandidatų sąrašo ilgio yra grindžiami aukštesniais, konstituciniais principais: proporcingumo, stabilumo, visuomenės saugumo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

VRK Sprendimu Nr. Sp-141 Žemaičių partijos kandidatų sąrašo registravimas Telšių rajono savivaldybėje Nr. 51, remiantis Rinkimų įstatymo 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis, buvo panaikintas.

Rinkimų įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „jeigu, atšaukus pareiškinius dokumentus ar panaikinus kandidatų įregistravimą partijos kandidatų sąraše arba partijų jungtiniame kandidatų sąraše kandidatų lieka mažiau negu pusė toje savivaldybėje renkama savivaldybės tarybos narių, panaikinamas visų šio sąrašo kandidatų registravimas.“

VRK Sprendimu Nr. Sp-138 Žemaičių partijos Telšių skyriaus kandidatės D. Š. registravimas rinkimuose į savivaldybės tarybą buvo panaikintas (pareiškėjas VRK Sprendimo Nr. Sp-138 teisėtumo neginčija) ir, panaikinus jos registravimą, Žemaičių partijos Telšių skyriaus kandidatų sąrašas nebeatitiko Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyto kandidatų sąraše esančių kandidatų minimalaus skaičiaus. Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalis numato, jog „partija kandidatus kelia pateikdama bendrą kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal partijos nustatytą eilę. Iš viso partijos teikiamame kandidatų sąraše kandidatų negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu iš viso renkama tos savivaldybės tarybos narių“. Teisėjų kolegija vertina, kad toks VRK sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas vadovaujantis galiojančiomis įstatymo nuostatomis. Skunde taip pat keliamas Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimas. Pareiškėjas argumentuoja, kad nepriklausomiems kandidatams ir pagal partijų sąrašus kandidatuojantiems asmenims keliami nevienodi reikalavimai, kadangi nepriklausomiems kandidatams ar jų sudarytoms koalicijoms negalioja Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies norma. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nepriklausomų kandidatų kėlimui reikalavimai yra nustatyti Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje: „Kiekvienas asmuo, kuris atitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus reikalavimus, gali išsikelti kandidatu, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip dešimt procentų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui, bet ne mažiau kaip 100 tos savivaldybės rinkėjų.” Taigi save keliantiems kandidatams yra numatyta iškėlimo sąlyga – surinkti jį remiančių piliečių parašų atitinkamą skaičių.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m, gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Kita vertus, minėtas visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos nėra pažeidžiamos, jei įstatyme nustatytos sąlygos skiriasi pagal teisinio reguliavimo objekto, o ne teisės subjekto požymius (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Pažymėtina, kad, kaip savo 2000 m. gruodžio 21 d. ir 2004 m. liepos 1 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė steigti politines partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti politinių partijų nariu, teisė išstoti iš jų; asmuo savo konstitucinę teisę nuspręsti, ar priklausyti, ar nepriklausyti kuriai nors politinei partijai, realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia; ši asmens laisva valia yra pagrindinis narystės politinėse partijose principas. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, yra konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią. Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai asmuo, norintis pasinaudoti savo teise būti išrinktu savivaldybės tarybos nariu, būtų priverstas siekti narystės kurioje nors politinėje partijoje arba susaistyti save su kuria nors politine partija kitokiais - ne formalios narystės - ryšiais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tai, kad nepriklausomiems kandidatams ar jų sudarytoms koalicijoms netaikomos Rinkimų įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatos, nėra pagrįstas pagrindas abejoti šios normos konstitucingumu. Pritartina atsakovo argumentams, kad politinė partija, kaip juridinis asmuo, yra fizinių asmenų susivienijimas, kuris nėra ir pagal savo prigimtį bei veiklos pobūdį negali būti tapatus fiziniam asmeniui. Pažymėtina, kad tiek politinių partijų keliamiems kandidatams, tiek save keliantiems kandidatams yra numatytos atitinkamos kandidatų kėlimo sąlygos. Tai, kad Rinkimų įstatymas numato galimybę išsikėlusiems kandidatams jungtis į išsikėlusių kandidatų jungtinius sąrašus (Rinkimų įstatymo 40 str. 2 d.) nesudaro pagrindo išsikėlusių kandidatų jungtinių sąrašų traktuoti vienodai politinių partijų koalicijoms ir nepriklausomiems kandidatams numatyti registracijos panaikinimo, kai kitas save iškėlęs kandidatas atsisako dalyvauti rinkimuose arba naikinama jo registracija. Pažymėtina, kad nepriklausomų kandidatų iškėlimas pagal savo prigimtį ir pobūdį yra skirtas būtent užtikrinti asmens teisę nepriklausyti kokiam nors susivienijimui prieš jo valią, o išsikėlusių kandidatų registracijos panaikinimas, kitam save iškėlusiam kandidatui atsisakius dalyvauti rinkimuose arba panaikinus jo registraciją, kaip tik ir suponuotų lygiateisiškumo principo pažeidimą bei paneigtų išsikėlusių kandidatų dalyvavimo savivaldybių tarybų rinkimuose koncepciją. Šiuo atveju Rinkimų įstatymo 34 straipsnyje numatytas teisinis reguliavimas nepriklausomiems kandidatams ir pagal partijų sąrašus kandidatuojantiems asmenims užtikrina galimybę įgyvendinti savo teisę būti renkamiems. Atsižvelgiant į lygiateisiškumo principą, tokiu teisiniu reguliavimu yra užtikrinama teisė jungtis į politines partijas, taip pat teisė asmeniui nepriklausyti kokiam nors susivienijimui prieš jo valią. Taigi VRK Sprendimas Nr. Sp-141 nepažeidžia pasyvios Žemaičių partijos Telšių skyriaus kandidatų ir aktyvios Telšių rinkiminės apygardos Nr. 51 rinkėjų teisės, kadangi minėto straipsnio nuostatos a priori neriboja asmens teisės būti išrinktam bei subjektyvios teisės rinkti. Visa tai, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste nesudaro pagrindo abejoti minėtos teisės normos konstitucingumu (ABTĮ 4 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad VRK Sprendimas Nr. Sp-141 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti, remiantis skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skundai dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimų žyminiu mokesčiu neapmokestinami, todėl sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis (b. l. 9) grąžintinas pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 121 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Žemaičių partijos atstovo rinkimams A. M. skundą atmesti.

Grąžinti pareiškėjui Žemaičių partijos atstovui rinkimams A. M. 2011 m. vasario 18 d. sumokėtą 100 Lt (vieno šimto litų) žyminį mokestį.

Sprendimas neskundžiamas.