- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-22
- Bylos Nr.
- A-492-3379-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00879-2009-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. P., Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. (L.) bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. (L.) prašymą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. P. (L.) prašymu (I t., b. l. 3–7) ir patikslintais prašymais (I t., b. l. 89–92, 116–119, II t., b. l. 127, III t., b. l. 157) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 3 643,07 Lt žalos (piniginę kompensaciją) vietoje 2003–2007 m. laikotarpiu neišduotos tarnybinės uniformos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Nutarimas).
Paaiškino, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja. Pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 punktą, jai nebuvo išduota tarnybinė uniforma. Pažymėjo, kad prašoma priteisti piniginė išmoka už tarnybinę uniformą kompensuotų išlaidas už nuosavų drabužių nusidėvėjimą. Pareiškėjos manymu, turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, reglamentuojančios žalos atlyginimo klausimus. Paaiškino, kad dėl kriminalinės policijos pareigūnų darbo specifikos (apsilankymai landynėse, areštinėse, išvykimas į įvykio vietas, pasalos ir kita) asmeniniai drabužiai plyšta, greitai nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą, todėl pareigūnai priversti dažnai juos keisti, o tai daro neigiamą įtaką pareigūnų materialinei padėčiai.
Atsiliepimas
Policijos departamentas atsiliepimais į pareiškėjos prašymą ir patikslintus prašymus (I t., b. l. 48–50, 67–68, 128–130, III t., b. l. 147–150, 168–172) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
Teigė, kad turi būti taikomas DK 27 straipsnyje nustatytas 3 metų senaties terminas. Nurodė, kad Nutarime įtvirtinta ne pareiga, o teisė vidaus reikalų sistemos įstaigoms mokėti piniginę kompensaciją vietoje uniformos kai kuriems pareigūnams. Konstatavo, kad Nutarimas tiesiogiai nesuteikia pareiškėjai teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis skirtas vidaus reikalų ministerijos sistemos įstaigoms bei vidaus reikalų ministerijai, kuriai buvo pavesta spręsti, kokiais atvejais galima mokėti kompensaciją, ir nustatyti konkrečias sąlygas, kurioms esant pareigūnams yra mokama kompensacija, ir šios kompensacijos mokėjimo tvarką. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 Policijos departamentas buvo įpareigotas spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo, atsižvelgiant į turimas tam skirtas lėšas. Paaiškino, kad finansavimas buvo nepakankamas, trūko lėšų, todėl mano, kad pareiškėjai kompensacija nemokėta pagrįstai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nesikreipė su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris priima sprendimą dėl prašymo tenkinimo. Paaiškino, kad aprūpinant policijos pareigūnus tarnybine uniforma prioritetas teikiamas viešosios policijos pareigūnams, kurie privalo tarnyboje dėvėti uniformą, skirtingai nei kriminalinės policijos pareigūnai, kurie vykdo neviešo pobūdžio policijos funkcijas ir, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354, 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767, tarnybos metu dėvi civilius drabužius. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. A556-111/2008. Atsakovo manymu, pareiškėja nenurodė visų būtinų elementų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, o nurodomas kompensacijos dydis už neišduotą tarnybinę uniformą nepatvirtintas jokiais įrodymais. Nurodė, kad iš pareiškėjos pateikto paskutiniojo skundo patikslinimo matyti, kad pareiškėja pakeitė savo reikalavimą, bet tinkamai jo neapibrėžė, nenurodė ginčijamo laikotarpio, aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimo dydį, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovas pareiškėjos skundo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir įvertinus tai, kad pareiškėja dėl savo teisių gynimo į teismą kreipėsi 2007 m. spalio 8 d., jos reikalavimų pagrįstumas bei teisėtumas turi būti vertintinas atsižvelgus į ginčo teisinius santykius, susiklosčiusius tarp šalių nuo 2004 m. spalio 8 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 39–40, III t., b. l. 178) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad remiantis 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintomis Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kompensacijos mokamos tik tiems policijos pareigūnams, kurie turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, tuo tarpu Lietuvos policijos logistikos centras nėra aprūpinęs Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnų naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, todėl jie nėra įgiję teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino.
Teismas konstatavo, kad tik pareigūnas, kuriam išduota tarnybinė uniforma, esant Taisyklių 3 punkte numatytoms sąlygoms (išduota uniforma yra naujo pavyzdžio, tvarkinga, tinkama dėvėti, pagal uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti visą uniformą ar jos dalis) turi teisę teikti prašymą policijos įstaigos vadovui dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai tarnybinė uniforma laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti kompensaciją, išduota nebuvo, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Policijos departamentą išmokėti kompensaciją yra grindžiamas netinkamu Nutarime bei Taisyklėse įtvirtintų nuostatų aiškinimu, todėl yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A556-111/2008 ir padarė išvadą, kad netaikytinos ir CK nuostatos, reglamentuojančios civilinės atsakomybės taikymą. Nurodė, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl uniformos neišdavimo būtų patyrusi žalą, nepateikė jos dydį patvirtinančių dokumentų, o nesant visų įstatyme numatytų sąlygų, civilinė atsakomybė nekyla.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė reikšmingų bylai aplinkybių (byloje kilusiam ginčui išspręsti, turi būti aiškinamasi, kada pagal nustatytas normas pareiškėjai turėjo būti išduoti uniformų komplektai ar atskiros jų dalys, taip pat būtina nustatyti subjektą (tinkamą atsakovą byloje)), netinkamai taikė materialiosios teisės normas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2009 m. spalio 5 d. sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad atsisakyti naujos uniformos ir prašyti kompensacijos pareigūnas gali tada, kai uniforma jam yra skiriama. Tokiu atveju, jei dėl nepakankamo finansavimo pareigūnui uniformos niekas neskiria, tai ir atsisakyti uniformos bei prašyti kompensacijos pareigūnas neturi galimybių. Teismas nurodė, kad akivaizdus finansavimo trūkumas yra priežastis, dėl kurios pareiškėjai nebuvo galimybės suteikti uniformą bei spręsti klausimą dėl kompensacijos už uniformą mokėjimo. Remdamasis tuo, teismas nutarė pareiškėjos prašymą atmesti. Nurodė, kad nebuvo įvykdytos visos sąlygos, reikalingos kompensacijos mokėjimui, pareiškėja teisės į kompensaciją neįgijo. Akcentavo, kad poįstatyminiai teisės aktai, siejantys kompensacijos mokėjimą su finansine padėtimi, nėra pripažinti prieštaraujančiais įstatymui. Teismas pažymėjo, kad kompensacijos nemokėjimas dėl lėšų trūkumo nepaneigia asmens teisės į tarnybinę uniformą pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnį apskritai. Ši teisė gali būti realizuojama taikant kitus mechanizmus. Nurodė, kad nors pareiškėja skunde greta kompensacijos naudoja ir žalos sąvoką, tačiau pareiškėjos skunde prašoma priteisti suma paremta paskaičiavimu, kuris rodo, jog skundu buvo siekta kompensacijos, o ne žalos atlyginimo priteisimo, be to, taip (išmokėti piniginę kompensaciją) suformuluotas ir pats reikalavimas.
Dėl šio Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs, apeliacinės instancijos teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje suformuluotų nurodymų neįvykdė.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 9 d. bylą išnagrinėjęs iš naujo pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, 2 512,33 Lt žalos atlyginimo.
Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies nuostatų išaiškinimu (2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-287/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009). Nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, priimto 2003 m. balandžio 29 d., 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos ir toliau taikomos tiek, kiek neprieštarauja Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintam Vidaus tarnybos statutui. Kompensacijos už uniformą gavimas tuo atveju, jei nėra išduodama uniforma, laikytinas viena iš socialinių garantijų. Ši garantija neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui, nes Vidaus tarnybos statutas tokią garantiją įtvirtina. Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statutą pareigūnų teisė gauti uniformas gali būti įgyvendinama taip: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos. Teismas nutarė, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjai nebuvo laiku išduota tarnybinė uniforma, reikšmingos tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar pati pareiškėja savanoriškai neatsisakė uniformos. Nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nėra. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nebuvo aprūpinta tarnybine uniforma dėl atsakovo Policijos departamento kaltės, kuris neveikė taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Konstatavo, kad šiuo atveju turėjo būti besąlygiškai vykdomos Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja turėjo teisę gauti tarnybinę uniformą, tačiau jos negavo, todėl prašo atlyginti atsiradusius nuostolius – materialinę žalą, ją įvardindama kaip kompensaciją. Nurodė, kad dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „kompensacija“ aiškinamas kaip atlyginimas už nuostolius, o žodis „nuostolis“ kaip materialinė žala. Pažymėjo, kad atsakovui nevykdant prievolės aprūpinti pareiškėjus tarnybine uniforma, atsirado pagrindas žalai atlyginti, t. y. kompensuoti patirtus materialinius nuostolius. Akcentavo, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Teismas konstatavo, kad pagal nustatytas normas pareigūnams turėjo būti išduodama nauja tarnybinė uniforma. Nurodė, kad taikant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtintas normas matyti, kad bet kurios 1998 m. išduotos uniformos dalies nešiojimo trukmė buvo pasibaigusi, o pareiškėja iki 2007 m. jokios kitos (nuo 1998 m.) tarnybinės uniformos nebuvo gavusi. Nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja uniforma buvo aprūpinta tik 2007 m. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašo priteisti ne 3 721,09 Lt dydžio žalą, kuri jai, kaip matyti iš atsakovo pateiktų skaičiavimų, priklausytų, o tik 3 643,07 Lt. Konstatavo, kad pareiškėja, negaudama įstatymu garantuotos tarnybinės uniformos, dėl neteisėtų institucijos veiksmų, patyrė nuostolius, kurių dydis yra nustatytas pareiškėjos reikalavime, pagrįstame atsakovo pateiktais dokumentais. Teismas akcentavo, kad šios sumos atsakovas neginčija, tačiau prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad prašymas teismui paduotas 2007 m. spalio 8 d., o ginčas keliamas dėl žalos, atsiradusios 2003–2007 m. laikotarpiu. Įvertinęs pirminio prašymo turinį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą žinojo jau pirminio prašymo pateikimo metu, todėl nusprendė, kad pareiškėja praleido senaties terminą reikalavimų daliai už laikotarpį nuo 2003 m. spalio 8 d. iki 2004 m. spalio 8 d. Įvertinęs tai, teismas nutarė pareiškėjos reikalavimo daliai laikotarpiu nuo 2003 m. spalio 8 d. iki 2004 m. spalio 8 d. taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, kadangi to prašė atsakovas, o aplinkybių, kurių pagrindu jis būtų atnaujintinas, teismas nenustatė.
III.
Pareiškėja S. P. (L.) pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 14), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą ir jos prašymą patenkinti visiškai.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio, 1994 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 62 bei Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo dalyką. Paaiškina, kad ji prašė priteisti kompensaciją (žalą) už neišduotą tarnybinę uniformą. Nurodo, kad ji turėjo teisę gauti tarnybinę uniformą, tačiau jos negavo, todėl prašo atlyginti atsiradusius nuostolius – materialinę žalą. Paaiškina, kad Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nėra numatyti atvejai, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami. Pažymi, jog tai, kad Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma neįvykdymas ir naujo pavyzdžio uniformos pareiškėjai neišdavimas, sudarė prielaidas atsirasti žalai ir nustatyti kaltumo faktą. Mano, kad turėjo būti aiškinamasi, kada pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pareiškėjai turėjo būti išduotas uniformos komplektas ar atskiros jos dalys, tam, jog būtų nustatyta nesuteiktos socialinės garantijos apimtis. Remiasi CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad tęstinio pažeidimo atveju, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną dieną iš naujo. Nurodo, kad ieškinio senaties taikymas 2003 m. spalio 8 d. – 2004 m. spalio 8 d. laikotarpiu būtų pagrįstas, jeigu šiuo laikotarpiu pareiškėja būtų turėjusi tvarkingą ir tinkamą dėvėti uniformą (Taisyklių 3 p.).
Policijos departamentas su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (IV t., b. l. 30–31).
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pareiškėjos reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 28) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus.
IV.
Atsakovas Policijos departamentas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjos reikalavimą, nenustatė visų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti. Paaiškina, kad byloje neįrodytas žalos padarymo faktas ir žalos dydis. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo išvados, kad pareiškėja patyrė žalą. Akcentuoja, kad teismas neargumentavo, kodėl pareiškėjos patirtą žalą prilygino neišduotos tarnybinės uniformos kainai. Pažymi, kad nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, ar pareiškėjai priteisti nuostoliai yra negautos pajamos ar turėtos išlaidos. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas neginčija nei nuostolių dydžio, nei laikotarpio, kuriuo šie nuostoliai susidarė. Pastebi, kad 2011 m. balandžio 13 d. atsiliepime Nr. 5-S-1958 jis atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kad dėl uniformos neišdavimo ji būtų patyrusi žalos, nepateikė žalos dydį patvirtinančių įrodymų. Pažymi, kad pareiškėja neįrodė, kad jai neišdavus uniformos, ji patyrė turtinių nuostolių, neįrodė, kad ji pati būtų įsigijusi uniformą ir jos įsigijimui būtų išleidusi tam tikrą pinigų sumą, ar kad nudėvėjo rūbų už tam tikrą pinigų sumą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo išsakyto argumento, jog pareiškėja tarnybos metu nedėvi tarnybinės uniformos, nes ji dirba kriminalinėje policijoje, kurios pareigūnai pagal 2004 bei 2006 metais patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo taisykles tarnybos metu dėvi civilius drabužius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra pareiškėjos teisė į žalos atlyginimą dėl 2003–2007 m. nesuteiktos tarnybinės uniformos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1999 m. spalio 25 d. ėjo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Tardymo valdybos 1 skyriaus tardytojo pareigas, nuo 2003 m. gegužės 1 d. – Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus jaunesniojo inspektoriaus pareigas, nuo 2003 m. gruodžio 8 d. – Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas. Pareiškėjai tarnybinė uniforma buvo išduota 2007 m. gruodžio mėnesį, po skundo pateikimo teismui, prieš tai išduota buvo tik 1998 m. liepos mėn. (pareiškėjos patikslintas prašymas 2008 m. kovo 20 d., I t., b. l. 116–119).
Vidaus tarnybos statuto, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 46 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) inter alia nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.
Aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-580/2009 yra išaiškinęs, kad Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti suprantama kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinams trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnuboje turėjo dėvėti savo aprangą aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos.
Atsakovas Policijos departamentas, nesutikdamas su teismo sprendimu, teigia, kad pareiškėja neįrodė byloje žalos fakto ir patirtų nuostolių dydžio, teigia, kad pareiškėja dirba kriminalinėje policijoje, kuri priklauso neuniformuotai policijai, todėl tarnyboje nenešioja uniformos, dėvi civilius drabužius.
Atsakovo nurodyta pareiškėjos tarnybos – kriminalinės policijos – specifika nėra ta aplinkybė, dėl kurios praieškėja turėtų mažiau socialinių garantijų negu kiti statutiniai pareigūnai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, galiojęs iki 2011 m. birželio 12 d., numatė, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 proc. uniformos vertės kompensacija. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtino piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisykles (I t., b. l. 30–36). Šioje byloje reikšmingu aspektu yra ne pareiškėjos tarnybos specifika, privalo ji nešioti tarnybinę uniformą ar ne, bet pats faktas, kad jai nebuvo suteikta socialinė garantija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjai nebuvo laiku išduota tarnybinė uniforma, yra reikšmingos tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar ji pati neatsisakė uniformos. Pažymėtina, kad atsakovas vėliau, 2007 m. gruodžio mėnesį išduodamas pareiškėjai tarnybinę uniformą, pripažino savo pareigą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje.
Pareiškėja pagrįstai nurodė, kad tarnyboje nešiodama savo drabužius, patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Tai akivaizdus faktas, kuris, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Sprendžiant dėl pareiškėjos įrodytų nuostolių dydžio, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos patirtų nuotolių dydis lygus prašomai priteisti kompensacijai – 3 643,07 Lt. Prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjos turėtos tiesioginės išlaidos, kurias patyrė įsigydama savo drabužius dėvėti darbe (CK 6.249 str. 1 d).
Nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu yra didelė tikimybė, kad pareiškėjos patirtos išlaidos buvo ne mažesnės, negu tarnybinės uniformos vertė. Į bylą pateikti tikslius duomenis yra sudėtinga dėl objektyvių priežasčių – praėjo didelis laiko tarpas, dėl to gali būti neišlikę daiktų įsigijimą patvirtinantys įrodymai, be to, pareiškėja, turėdama teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, galėjo tokių įrodymų ir apskritai nerinkti. Kita vertus, toks įrodinėjimas nepagrįstai užtęstų ir apsunkintų bylos procesą, ir bet kokiu atveju pareiškėjai galėtų būti atlyginamos tik išlaidos, neviršijančios neišduotos tarnybinės uniformos vertės. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad, jei šalis nuostolių dyžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas nuostolių dydis – 3 643,07 Lt, neviršija neišduotos tarnybinės uniformos vertės, atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus.
Remiantis aukščiau aptartais argumentais, atsakovo apeliacinio skundo nėra pagrindo tenkinti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarnybinės uniformos dėvėjimo trukmė, priklausomai nuo aprangos dalies, yra nuo vienerių iki ketverių metų (patvirtinata Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354, II t., b. l. 159–168, III t., b. l. 1–33, 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767, III t., b. l. 34–111). Taikant 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtintas normas, bet kurios pareiškėjai išduotos uniformos dalies nešiojimo trukmė buvo pasibaigusi, ir iki 2007 m. nauja nebuvo išduota.
Pareiškėja žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikino – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 str., 2.271 str.). Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (šiuo atveju atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kievieną dieną (CK 1.127 str.). Taigi atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėja kreipėsi į teismą. Laikytina, kad pareiškėjos reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, pareiškėjai priteistinas visas reikalaujamas žalos atlyginimas – 3 643,07 Lt (ABTĮ 143 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos S. P. (L.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjai S. P. (L.) iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteistą žalos atlyginimą padidinti iki 3 643,07 Lt.
Nutartis neskundžiama.