Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. V. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal V. V. paduotus skundus.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

V. V. Kauno apylinkės teismui pateikė 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. skundus, kuriuose pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką privataus kaltinimo tvarka kaltino P. M.. Skunduose V. V. nurodė, kad P. M. 2012 m. spalio 10 d., apie 11.10 val., liudydamas Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje, esančioje Kaune, Spaustuvininkų g. 7, jį apšmeižė ikiteisminio tyrimo specialistei Jolitai Tamošiūnienei.Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi atsisakė priimti V. V. privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduotus skundus, kuriuose jis prašė P. M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teismas konstatavo, kad V. V. pakartotinai pateikė analogiško turinio skundus tam pačiam asmeniui pagal tą patį BK 154 straipsnį, nurodė tas pačias aplinkybes, dėl kurių apylinkės teisme jau yra išnagrinėta baudžiamoji byla ir joje priimtas procesinis sprendimas. Skunde V. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį ir grąžinti privataus kaltinimo skundą apylinkės teismui spręsti privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimą iš naujo.Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą tuo pagrindu, kad jo 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. skunduose pateikti kaltinimai jau išnagrinėti baudžiamojoje byloje Nr. PK-293-945/2017, kadangi Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, perduodant V. V. privataus kaltinimo skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje, šių dviejų kaltinimų nebuvo, taigi neteisinga ir išvada, kad dėl šių kaltinimų yra priimtas teismo nuosprendis.Skunde taip pat teigiama, kad kyla abejonių teisėjos šališkumu, kadangi pagal darbo specifiką ji neabejotinai turėjo darbinių reikalų su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos nuovados viršininku P. M., o jo sutuoktinė D. M. yra buvusi ilgametė Kauno miesto apylinkės teismo teisėja, tačiau teisėja Indrė Averkienė apie šias aplinkybes nutartyje nepasisako. Teisėjas turi būti nepriklausomas ir sprendimą priimti pats savarankiškai, tačiau akivaizdu, kad nutartį priėmusi teisėja yra įtakojama. Be to, teisėja vadovaujasi Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi, kuri nebuvo įsiteisėjusi, o tai rodo jos išankstinį nusistatymą ir šališkumą, niekuo nepagrįstą norą užkirsti jam kelią kreiptis į teismą. V. V. skundas atmetamas. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, išanalizavęs ir įvertinęs V. V. skundo argumentus bei skundžiamoje nutartyje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, atitinkanti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus. V. V. pateikė Kauno apylinkės teismui 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. skundus, prašydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš P. M., kaltindamas jį BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, t. y. tuo, kad P. M. 2012 m. spalio 10 d., apie 11 val., liudydamas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje, ikiteisminio tyrimo specialistei Jolitai Tamošiūnienei nurodė melagingas, tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie pareiškėją – 2017 m. balandžio 11 d. skunde nurodo tai, kad P. M. jį apšmeižė teigdamas, jog V. V. Dainavos turgavietės prekeiviams tiekdavo kontrabandines cigaretes, ir dėl sąžiningo P. M., kaip policijos pareigūno darbo, V. V. keršija iki šiol, o 2017 m. balandžio 14 d. skunde nurodo tai, kad P. M. jį apšmeižė teigdamas, jog neva cituojant V. V. žodžius 2011 m. kovo 19 d. laikraštyje „15min“ Nr. 23 ir „15min.lt“ interneto tinklalapyje yra rašoma, jog P. M. perėmė iš M. Jakučio ir reketo estafetę.Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje konstatuota, kad dėl tų pačių aplinkybių ir to paties asmens atžvilgiu jau yra išnagrinėta baudžiamoji byla, todėl pakartotinis procesas dėl tų pačių aplinkybių nėra galimas. Ši išvada, priešingai, nei tvirtina V. V., yra teisinga. Kauno apylinkės teisme 2017 m. vasario 17 d. buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. PK-293-946/2017, pradėta pagal privataus kaltintojo V. V. skundą kaltinant P. M. BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, t. y. tuo, kad P. M. 2012 m. spalio 10 d. apklausiamas kaip liudytojas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei Jolitai Tamošiūnienei nurodė tikrovės neatitinkančias, melagingas aplinkybes apie V. V., taip jį apšmeiždamas. Iš V. V. skundų akivaizdu, kad juose nurodytos faktinės aplinkybės yra analogiškos aplinkybėms, kurios buvo nurodytos ir V. V. privataus kaltinimo skunde baudžiamojoje byloje Nr. PK-293-946/2017 ir dėl kurių pasisakyta 2017 m. vasario 17 d. nuosprendyje. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl dviejų kaltinimų baudžiamoji byla privataus kaltinimo tvarka nebuvo perduota, aukštesnysis teismas pažymi, kad esminės aplinkybės vis dėlto sutampa – tiek baudžiamojoje byloje Nr. PK-293-946/2017, tiek 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. privataus kaltinimo skunduose V. V. nurodo analogiškas aplinkybes, neva P. M. 2012 m. spalio 10 d., apklausiamas kaip liudytojas, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei Jolitai Tamošiūnienei nurodė apie jį tikrovės neatitinkančias, melagingas aplinkybes. Pažymėtina, kad 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 14 d. privataus kaltinimo skunduose nurodomas aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, privataus kaltinimo procesas nebuvo pradėtas, jis išsamiai išdėstė duodamas parodymus nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. PK-293-946/2017, tarp jų ir tai, kad P. M. jį apšmeižė teigdamas, jog V. V. Dainavos turgavietės prekeiviams tiekdavo kontrabandines cigaretes ir dėl sąžiningo P. M., kaip policijos pareigūno darbo, V. V. keršija iki šiol, ir tai, kad P. M. jį apšmeižė teigdamas, jog neva cituojant V. V. žodžius 2011 m. kovo 19 d. laikraštyje „15min“ Nr. 23 ir „15min.lt“ interneto tinklalapyje yra rašoma, jog P. M. perėmė iš M. Jakučio ir reketo estafetę (Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. PK-293-946/2017 pastraipa Nr. 3).Europos Žmogaus Teisių Teismo, taip pat ir Lietuvos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad ne tik pakartotinis nubaudimas, bet ir pakartotinis asmens persekiojimas negalimas, jeigu toks persekiojimas vykdomas dėl tų pačių fakto aplinkybių, nesvarbu, kokia būtų veikos, už kurią asmuo yra pakartotinai persekiojamas baudžiamojo proceso tvarka, teisinė kvalifikacija. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis turi būti suprantamas kaip draudžiantis baudžiamąjį persekiojimą už antrą nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y., visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (S. Z. v. Russia, No. 14939/03, Judgement of 10 February 2009). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti (tęsti) baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų.Įvertinus paminėtų aplinkybių visumą konstatuojama, kad apylinkės teismas, nustatęs, jog dėl V. V. privataus kaltinimo tvarka paduotuose skunduose nurodytų aplinkybių jau yra priimtas teismo sprendimas, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka, pagrįstai atsisakė priimti jo skundą, kadangi egzistuoja aplinkybė, baudžiamąjį procesą daranti negalimą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nutartyje padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo nutartį naikinti ir klausimą dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo spręsti iš naujo.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų teisė, kad jų bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas, bešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant asmuo, šiuo atveju teisėjas, negali būti laikomas nešališku ir galinčiu priimti objektyvų sprendimą. Pareiškėjas V. V. nurodo, kad šiuo atveju jo skundą išnagrinėjęs teisėjas negali dalyvauti procese, kadangi yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Nagrinėjamu atveju jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šališko ir neobjektyvaus teisėjos Indrės Averkienės sprendimo priėmimą, V. V. nepateikė. Savo prašymą dėl teisėjo šališkumo pareiškėjas grindžia tik tuo, kad pagal darbo specifiką teisėja neabejotinai turėjo darbinių reikalų su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos nuovados viršininku P. M., o jo sutuoktinė D. M. yra buvusi ilgametė Kauno miesto apylinkės teismo teisėja. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad vien šie duomenys nepaneigia teismo, šiuo atveju teisėjos, preziumuojamo nešališkumo ir nesudaro pakankamo pagrindo manyti, jog objektyviam stebėtojui šiuo atveju galėtų kilti pagrįstų abejonių, jog V. V. skundas galėjo būti išnagrinėtas pažeidžiant teisėjo nešališkumo principą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad teisėja Indrė Averkienė iki šiol bendrautų su buvusia Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. M. ar jos sutuoktiniu P. M.. Nesant pagrįstų motyvų, patvirtinančių teisėjo šališkumą ar negalimumą dalyvauti nagrinėjant V. V. skundą, nušalinti ar nusišalinti teisėjai Indrei Averkienei nebuvo teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad teisėja, priimdama nutartį, nesivadovavo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartyje, kuri tuo metu dar nebuvo įsiteisėjusi, nustatytais faktais, o tik pažymėjo, kad V. V., nesulaukęs šios nutarties įsiteisėjimo, vėl kreipėsi su analogiškais skundais, taigi tai taip pat niekaip nepatvirtina teisėjos šališkumo. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, tenkinti skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl V. V. skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. V. skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.