Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2005-01-18 · Administracinė byla Nr. A-15-00332-05

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-01-18
Bylos Nr.
A-15-00332-05
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
Pareiškėjas
S. A.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Lietuvos valstybei, VSDFV Vilniaus
Administracinė byla Nr. A15 – 332/2005
Bylos kategorija 6.3.1; 6.3.2; 15(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienė,dalyvaujant pareiškėjai S. A. ,atsakovo atstovui G. J. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, VSDFV Vilniaus m. 1 – ajam pensijų skyriui dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti VSDFV pratęsti pensijos mokėjimą su visais priedais nuo 2004 m. gegužės 1 d. Taip pat prašė įpareigoti VSDFV paskaičiuoti senatvės ir invalidumo pensijas pagal 1979-1984 metų stažą ir nustatyti priklausančios pensijos priedus bei priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde pareiškėja nurodė, kad 2004 m. liepos 13 d. ji pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriui prašymą išsiaiškinti, kodėl jai nemokama pensija. 2004 m. rugpjūčio 11 d. raštu jai buvo pranešta, kad pensija nebus mokama. Pareiškėjos manymu, tuo yra pažeidžiamos jos teisės į pensiją. Nuo 1988 metų ji yra pensininkė. Senatvės pensija buvo mokama iki 2000 metų. Vėliau ji išvyko laikinai gyventi į Rusiją ir pensija iki 2003 metų buvo mokama Rusijoje, kol negrįžo gyventi į Lietuvą. Pareiškėja pažymėjo, kad yra Lietuvos Respublikos pilietė, šiuo metu nuolat gyvena Lietuvoje, turi savo butą. Pensija Rusijoje buvo mokama iki 2004 m. balandžio mėnesio. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pensijos mokėjimas, pareiškėjos įsitikinimu, turi būti tęsiamas Lietuvoje, tačiau pensija nemokama, motyvuojant tuo, kad ji yra Rusijos gyventoja. Pensija, pareiškėjos manymu, turi būti mokama pagal 1979-1984 metų darbo stažą ir negali būti mažinama. Ji yra pirmos grupės invalidė ir turi teisę pasirinkti, kurią pensiją gauti. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV savo neveikimu padarė neturtinę žalą, nes ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių, jog ji nebegyvena Rusijos Federacijoje, todėl mokėti pensijos nėra pagrindo. Pareiškėja taip pat nepateikė VMSEK išduoto invalidumo pažymėjimo, todėl jos reikalavimas skirti invalidumo pensiją, atsakovo manymu, yra nepagrįstas. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes CK 6.271 straipsnis nenumato neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus m. skyriaus I-asis pensijų skyrius atsiliepime į skundą išdėstė analogiškus argumentus, kaip ir VSDFV, taip pat paaiškino, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas, kadangi atsakovas nepadarė neteisėtos veikos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: įpareigojo VSDFV Vilniaus m. skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių priimti sprendimą dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo; priteisė iš Lietuvos valstybės S. A. naudai 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus m. 3-ojo pensijų ir pašalpų filialo skyriaus vedėjo 1997 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjai nuo 1996 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskirta senatvės pensija iki gyvos galvos (b.1.32). Bylos įrodymai patvirtina ir šalys neginčija aplinkybės, kad pareiškėja po pensijos paskyrimo buvo išvykusi gyventi į Rusijos Federaciją ir ten gavo senatvės pensiją. Pareiškėja nurodė, kad 2003 metais grįžo gyventi į Lietuvą. 2004 m. sausio 8 d. Vilniaus m. VPK 2-ojo PK VP pasų poskyrio pažyma Nr.76 apie deklaruotą gyvenamąją vietą įrodo, kad pareiškėja deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: Tauro 5 - 219, Vilniaus m. (b.l.72). 2004 m. gegužės 18 d. pareiškėja pateikė prašymą VSDFV Vilniaus m skyriaus 1-ajam pensijų skyriui skirti senatvės pensiją (b.1.69-70).

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta konvencijose arba sutartyse. Kadangi pareiškėja nuolatiniam gyvenimui atvyko iš Rusijos Federacijos, ginčui, teismo manymu, taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimo dėl pensinio aprūpinimo, įsigaliojusio nuo 2001 m. gegužės 29 d. (toliau - Susitarimas), nuostatos. Susitarimo 7 straipsnis numato, kad šalies, į kurios valstybės teritoriją atsikėlė pensininkas, kompetentinga įstaiga (organas) atsikėlusiam pensininkui pagal tos šalies teisės aktus moka pensiją ir padengia mokėjimo išlaidas nuo tos dienos, nuo kurios pensijos mokėjimas jam buvo nutrauktas ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Susitarimo 4 straipsnis pensijos mokėjimą sieja su pensininko nuolatiniu gyvenimu atitinkamos šalies teritorijoje. Susitarimo l straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad "nuolatinė gyvenamoji vieta" reiškia nuolatinę ar įprastinę gyvenamąją vietą, kuri nustatoma arba pripažįstama tokia šalies valstybės teisės aktais. Lietuvos Respublikoje nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma remiantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu. Šio įstatymo 4 straipsnio l dalies l punktas numato, kad gyvenamąją vietą privalo deklaruoti Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus (...), o 3 straipsnio l dalis numato, kad gyvenamosios vietos deklaravimas - gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai, 2 dalyje numatyta, kad gyvenamoji vieta - pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs.

Šių teisės normų pagrindu teismas konstatavo, jog galima preziumuoti, kad pareiškėja, deklaravusi gyvenamąją vietą, nurodė teisingus duomenis apie savo nuolatinę gyvenamąją vietą ir šiais duomenimis nėra pagrindo netikėti, nes pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 15 straipsnį asmuo atsako už melagingų duomenų pateikimą deklaravimo įstaigai. Pareiškėjos pateikta gyvenamosios vietos deklaravimo pažyma patvirtina jos nuolatinę gyvenamąją vietą pagal Susitarimo 2 dalies 2 punktą. Todėl atsakovai, teismo manymu, nepagrįstai nurodė pareiškėjai pateikti dokumentus, patvirtinančius jos išvykimą iš Rusijos Federacijos, nes tai nėra numatyta Susitarime ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose šio ginčo santykius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad atsakovas VSDFV Vilniaus m skyriaus 1-asis pensijų skyrius, gavęs pareiškėjos 2004 m. gegužės 18 d. prašymą dėl senatvės pensijos paskyrimo ir 2004 m. balandžio 26 d. jos pensijos bylą, privalėjo priimti sprendimą dėl pensijos mokėjimo. Nepriimdamas sprendimo, teismo teigimu, veikė neteisėtai, nes pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio l dalį sprendimus dėl pensijos mokėjimo priima VSDF valdybos teritoriniai skyriai.

Pagal Susitarimo 7 straipsnio nuostatas persikėlusiam pensininkui į kitos valstybės teritoriją pensijos mokėjimas turėtų būti tęsiamas. Tačiau pareiškėja prie prašymo skirti senatvės pensiją pateikė priedus (b.1.70), jos manymu, būtinus pensijos apskaičiavimui. Skunde teismui pareiškėja taip pat kėlė klausimą dėl pensijos perskaičiavimo, todėl šios aplinkybės, teismo manymu, turi būti įvertintos ir pensija turi būti perskaičiuota. Tačiau teismas pažymėjo, kad jis negali įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus m skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių skaičiuoti pensiją kaip nurodo pareiškėja, nes tai yra atsakovo kompetencija. Tik jam priėmus sprendimą dėl pensijos mokėjimo ir skundžiant tokį sprendimą teismui, atsakovas gali būti įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus. Taip pat teismas neturi pagrindo įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus m skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių apskaičiuoti pareiškėjai invalidumo pensiją, nes tokio prašymo teritoriniam pensijų skyriui pareiškėja nėra pateikusi. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi teisę vertinti, ar atsakovas konkrečiu atveju nepažeidė įstatymo, ar veikė savo kompetencijos ribose. Nepateikus pareiškėjai atitinkamo reikalavimo administravimo subjektui, teismas negali spręsti jo veikos teisėtumo. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies ir atsakovas VSDFV Vilniaus m skyriaus 1-asis pensijų skyrius įpareigotinas pagal pareiškėjos 2004 m. gegužės 18 d. prašymą priimti sprendimą dėl senatvės pensijos mokėjimo.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir tuo pareiškėjai padarė neturtinę žalą. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja, negavusi pensijos ir dėl to praradusi pragyvenimo šaltinį, patyrė dvasinius išgyvenimus. Tą patvirtino teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja. Pagal CK 6.271 straipsnį administravimo subjektų padarytą žalą privalo atlyginti valstybė. CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Atsakovai kaip viešojo administravimo subjektai žalą padarė veikdami viešojo administravimo srityje, todėl žalos atlyginimui taikytinas Viešojo administravimo įstatymas. Šio įstatymo 39 straipsnis numato, kad atlyginama viešojo administravimo institucijos padaryta turtinė ir moralinė žala. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjos neturtinę žalą sudaro jos individualūs išgyvenimai, jos naudai priteisė iš Lietuvos valstybės minimalią neturtinės žalos atlyginimo sumą - 300 Lt.

Prašymo dėl iš išlaidų atlyginimo teismas netenkino, kadangi dėl jų atlyginimo turi būti pateiktas prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o pareiškėja išlaidų paskaičiavimo nepateikė. Pateiktuose kvituose nėra nurodyta už kokias paslaugas pareiškėja apmokėjo.

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pareiškėjos skunde vienas iš prašymų buvo įpareigoti VSDFV Vilniaus m. skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių pratęsti socialinio draudimo pensijos mokėjimą, o ne įpareigoti nurodytą skyrių priimti sprendimą dėl senatvės pensijos skyrimo.

2. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą Lietuvoje reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, kurio 38 straipsnio l dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDF valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. 2001 m. gegužės 29 d. įsigaliojo 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimas dėl pensinio aprūpinimo (toliau - Susitarimas). Kaip nurodyta Susitarimo preambulėje, jo paskirtis - sureguliuoti persikeliančių nuolat gyventi iš vienos valstybės teritorijos į kitos valstybės teritoriją asmenų pensinį aprūpinimą. Pagal Susitarimo 4 straipsnį valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos pagal tos valstybės, kurios teritorijoje asmuo nuolat gyvena, teisės aktus. Pensininkui, gaunančiam socialinio draudimo pensiją vienoje valstybėje, persikėlus į kitą valstybę, pirmoji valstybė pensijos mokėjimą nutraukia, o antroji valstybė ją skiria ir moka pagal savo įstatymus. Susitarimo l straipsnio l dalies 3 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje centrinė kompetentinga institucija yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri, remiantis Susitarimo 12 straipsnio l dalimi, sprendžia reikalus, susijusius su Susitarimo taikymu, tarp jų derybomis ir konsultacijomis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad remdamasi Susitarimo 12 straipsnio l dalimi, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2002 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 15-2415/2299 "Dėl Susitarimo pensinio aprūpinimo srityje su Rusijos Federacija taikymo" išaiškino, kad asmeniui, kuris turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje ir Rusijoje, valstybinė socialinio draudimo pensija gali būti paskirta tik tuo atveju, jei jis pateiks įrodymus, kad nebeturi nuolatinės gyvenamosios vietos Rusijoje. 2004 m. gegužės 18 d. pareiškėja, kreipdamasi su prašymu dėl senatvės pensijos mokėjimo, VSDFV Vilniaus m. skyriaus 1-jam pensijų skyriui nepateikė dokumentų, įrodančių, kad ji nebegyvena (išsiregistravo) Rusijos Federacijoje, todėl mokėti jai pensiją nėra teisinio pagrindo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovai neteisingai nurodė pareiškėjai pateikti dokumentus, patvirtinančius jos išvykimą iš Rusijos Federacijos, nes tai nenumatyta Susitarime. 1997 m. kovo 5 d. – 2000 m. spalio 30 d. laikotarpiu pareiškėja gavo senatvės pensiją Lietuvoje. 2000 m. spalio 30 d. jai išvykus gyventi į Rusijos Federaciją, pensija išvykimo mėnesio dydžio, remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, buvo išmokėta už šešis mėnesius į priekį. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos pateiktus duomenis, 2004 m. sausio 8 d. ji vėl atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos, kur iki 2004 m. balandžio 30 d. jai buvo mokama invalidumo pensija. Kadangi pareiškėja į Lietuvą atvyko po Susitarimo įsigaliojimo datos (2001 m. gegužės 29 d.), sprendžiant jos pensijos mokėjimo klausimą, taikomos Susitarimo nuostatos. Teismas, nagrinėdama skundą, turėjo atsižvelgti į 2002 m. balandžio 11 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išaiškinimą Nr. 15-2415/2299.

3. Teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjos prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės atsakomybė už žalą kyla esant neteisėtiems valdžios institucijos darbuotojų veiksmams ar neveikimui, jais asmeniui padarytai žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų nuostatų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. A l-32, nustatyta, kad fondo valdyba yra Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja ir užtikrina Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo valdybos įsteigtų įmonių ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei jas kontroliuoja. Išvykstant iš Rusijos Federacijos ir atvykus į Lietuvos Respubliką pareiškėja žinojo, kad pensija Lietuvoje gali būti mokama tik įrodžius persikėlimo faktą, t.y. pateikus atitinkamą dokumentą, įrodantį, kad ji išvyko (nebegyvena) Rusijos Federacijoje. Tai patvirtina jos 2004 m. kovo 9 d. prašymas, rašytas Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Konsuliniam departamentui. VSDF valdyba veikė savo kompetencijos ribose- paaiškino pareiškėjai apie Pensijų įstatymo ir Susitarimo nuostatas dėl teisės gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka. CK 6.250 straipsnio l dalyje apibrėžta neturtinės žalos sąvoka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o CK 6.271 straipsnis, reglamentuojantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nenumato neturtinės žalos atlyginimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus m. skyriaus 1 – asis pensijų skyrius atsiliepimu pritaria VSDFV apeliaciniam skundui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pakartotos pirmosios instancijos teismui išdėstytos aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Šios bylos ginčas yra susijęs su pareiškėjos socialinėmis teisėmis ir socialinėmis garantijomis, todėl pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų gynimui turi būti suteiktas prioritetas.

Sprendžiant ginčą dėl pensijos pareiškėjai skyrimo, turi būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimas dėl pensinio aprūpinimo (toliau – Susitarimas), kuris buvo ratifikuotas 2000 m. vasario 15 dienos įstatymu.

Pagal minėto Susitarimo 2 straipsnį, nustatant pensinį aprūpinimą, Susitarimas turi būti taikomas, tais atvejais, kai asmenys nuolat gyvenę vienos Šalies teritorijoje, po to persikelia nuolat gyventi į kitos Šalies teritoriją. Pareiškėja būdama Lietuvos Respublikos piliete, nuolat gyveno Rusijos Federacijoje, o 2004 metais atvyko nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką.

Atsakovas 2004-05-18 gavęs prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo ir 2004-04-26 pareiškėjos pensijos bylą, privalėjo priimti sprendimą dėl pensijos mokėjimo, tačiau to nepadarė. Šis atsakovo neveikimas pažeidė Susitarimo 7 straipsnio nuostatas, nes pagal minėtas nuostatas pensininkui persikėlusiam į kitos valstybės teritoriją pensijos mokėjimas turi būti tęsiamas. Susitarimo 4 straipsnis pensijos mokėjimą sieja su pensininko nuolatiniu gyvenimu atitinkamos Šalies teritorijoje. Pareiškėja savo nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvos Respublikoje, kur ji įsigijo nekilnojamą turtą ir tokia padėtis atitiko Susitarimo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoką. Šios sąvokos turinys nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu.

Atsakovas savo atsisakymą mokėti pensiją grindė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2002 m. balandžio 11 dienos rašte Nr. 15-2415/2299‚ „Dėl Susitarimo pensinio aprūpinimo srityje su Rusijos Federacija taikymo“ pateiktu išaiškinimu, jog asmeniui turinčiam nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir Rusijoje, valstybinė socialinio draudimo pensija gali būti paskirta tik tuo atveju, jei jis pateiks įrodymus, kad nebeturi nuolatinės gyvenamosios vietos Rusijoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas raštas negali būti laikomas autentišku ar oficialiu Susitarimo išaiškinimu, nes pagal Susitarimo 12 straipsnį 1 dalį reikalus, susijusius su šiuo Susitarimo taikymu, sprendžia Šalių centrinės kompetetingos institucijos, tarp jų derybomis ir konsultacijomis. Ši norma aiškiai parodo, kad Susitarimo šalys siekė Susitarimo nuostatas aiškinti vienodai bei atsižvelgiant į kiekvienos Šalies nacionalinės teisės nuostatas, todėl buvo numatytas Šalių centrinių kompetetingų institucijų bendradarbiavimas, o neesant galimybei išspręsti reikalus, buvo numatyta, kad tokie reikalai bus sprendžiami diplomatiniais kanalais. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos centrinė kompetetinga institucija, kreipėsi į kitos Šalies atitinkamą instituciją, dėl reikalų susijusių su šio Susitarimo taikymu. Atsakovas netinkamai išaiškino Susitarimo nuostatas liečiančias pareiškėjos neva turimą nuolatinę gyvenamąją vietą Rusijoje, kadangi jis nėra kompetentingas aiškinti Rusijos teisę, bei visiškai ignoravo Lietuvos teisės nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjos nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo Lietuvos Respublikoje klausimus ir dėl to neteisėtai nepriėmė sprendimo dėl pensijos pareiškėjai mokėjimo. Dėl šių motyvų, teisėjų kolegija mano, jog pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai priėmė sprendimą įpareigojantį atsakovą priimti sprendimą dėl pensijos pareiškėjai mokėjimo.

Nustačius neteisėtą atsakovo neveikimą, teismas visiškai pagrįstai ir teisingai priteisė pareiškėjos naudai neturtinės žalos atlyginimą, todėl ir šiuo aspektu pirmos instancijos teismo sprendimas esti teisėtas bei pagrįstas.

Apibendrinant tai, kas parašyta teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, bei naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 8 dienos sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasBirutė JanavičiūtėEdvardas Sinkevičius