Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-182-115/2010

Teisėja Gražina Čereškevičienė Procesinio sprendimo kategorijos:

121.2.;128.2;

2010 m. kovo 15d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Romualdos Janovičienės, Neringos Švedienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (suinteresuoto asmens) L. V. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-665/2009 pagal pareiškėjų D. V., R. V. ir L. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo su suinteresuotais asmenimis G. V., L. V., L. V., Švenčionių rajono savivaldybe, Vilniaus apskrities Valstybine mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai D. V., R. V. ir L. V. prašė paveldėjimo tikslu po A. V. mirties nustatyti: 1 ) juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. V. (miręs 2006-02-05) ir Z. V.( mirusi 1988-06-29) bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis 1946–1988-06-29 laikotarpiu valdė: gyvenamąjį namą IA1/m, tvartą 3J1/m, klojimą 4J1/m, pirtį 2J1/m, lauko virtuvę 5J1/p (iki rekonstrukcijos ir be garažo 6J1/p bei verandos 1i1/p), verandą 1a1/ž, šaltą priestatą 2a1/m, priestatą 1i1/ž, garažą 2i1/m, stoginę 1i1/ž, sandėliuką 3i1/ž, esančius (duomenys neskelbtini); 2) juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. V. , D. V. , L. V. ir L. V. po motinos Z. V. mirties (1988-06-29) faktiškai priėmė palikimą- jai priklausiusio nuosavybės teise turto dalį; 3) priteisti teismo išlaidas ( I t.,b.l.171-174 ).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp pareiškėjų tėvų 1946-02-23 buvo sudaryta tik bažnytinė santuoka, o šeimos galvos A. V. vardu buvo registruotas ūkis su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), kurie galėjo būti pastatyti po A. V. ir Z. V. santuokos. Teismas vertindamas pareiškėjų bažnytinę santuoką, sprendė, kad Z. ir A. V. turėjo duoti vienas kitam bažnytinę sutuoktinių priesaiką, taigi faktiškai santuoka buvo sudaryta. Teismas atsižvelgė į 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str. 2 d., kuriame numatyta, jog esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki 2000 Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, taip pat į pareiškėjų faktinio gyvenimo kartu metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 19 str. 2 d. nustačiusią, kad vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais ir pripažino Z. V. priklausius A. V. vardu ūkinėse knygose registruoto jų bendro turto dalį. Teismas sprendė, kad sukurtą turtą pareiškėjų tėvai valdė lygiomis dalimis. Teismas vadovavosi 1964 m. redakcijos CK 587 str. ir sprendė, jog būdamas faktinis sutuoktinis, pergyvenęs mirusiąją, A. V., neesant testamento, negalėjo ir neįgijo paveldėjimo teisės į bendraturtės dalį, todėl mirusiosios palikimą sudaranti dalis turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje nebuvo išskirta, o po Z. V. mirties šia dalimi per 6 mėnesius pradėjo naudotis kaip savo visi jos vaikai- pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo L. V.. Teismas sprendė, jog tai kad Z. V. įstatyminiai įpėdiniai jos palikimo valdymą derino su vaikų pareigomis savo tėvui A. V., neduoda pagrindo teigti, jog šie nevaldė mirusios savo motinos turto dalies, atvirkščiai, Z. V. įstatyminiai įpėdiniai priėmė palikimą po jos mirties nustatytu šešių mėnesių palikimo priėmimo terminu faktiniu valdymu - valdydami kaip savo mirusiosios palikimą, t.y. jai priklausančią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismas sprendė, jog suinteresuotų asmenų argumentas, kad pareiškėjai rūpinosi savo būsimu turtu neapsprendžia šios bylos esmės, nes įstatymas nenumato paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo termino, o mirus palikėjai, ir jos įpėdiniams priėmus palikimą jo faktiniu valdymo būdu, įvyksta universalus nuosavybės teisių perėmimas.

Pareiškėjas D. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (I t.,b.l. 69-97) prašė apeliacinį skundą atmesti, o Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad jo tėvai gyveno kartu, užaugino 4 savo vaikus, ir nors, nesant santuokos liudijimo, tėvai dokumentuose buvo vadinami sutuoktiniais. Nurodo, jog juridinius faktus, atsižvelgiant į CK 1.5 str. 4 d. nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, nustato teismas. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose teismai turėtų vadovautis jungtinės veiklos sutarties idėja, net ir nesant pačios sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2004-02-11 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-108/2004). Mano, jog nagrinėjamu atveju teismas galėjo nustatyti tikrus statybos metus ir tą padarė. Ta aplinkybė, kad turtas A. V. vardu įregistruotas tik po jo mirties nereiškia, jog turtas nebuvo A. V.. Pažymi, jog nėra kitų įrodymų, jog tėvai būtų kada nors pusmečiui ar metams išsiskyrę ar kitaip nutraukę bendrą gyvenimą, apeliantės nuorodos į kitas bylas, kitus ginčus šioje byloje dėl juridinio fakto nustatymo reikšmės neturi. Palikimo priėmimo faktas po Z. V. mirties nustatytas tinkamai, vadovaujantis teismo nustatytomis ir įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis. Teigia, jog jis ir broliai po mamos mirties buvo paveldėto turto savininkai ir kaip savininkai su turtu elgėsi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Nustatyta, kad apeliantė L. V. apeliaciniu skundu nesutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009-06-09 sprendimu, kuriuo yra patenkintas pareiškėjų D. V., R. V. ir L. V. pareiškimas ir paveldėjimo tikslu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. V. (miręs 2006-02-05) ir Z. V. (mirusi 1988-06-29) bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis 1946-1988 06 29 laikotarpiu valdė : gyvenamąjį namą IA1/m, tvartą 3J1/m, klojimą 4J1/m, pirtį 2J1/m, lauko virtuvę 5J1/p ( iki rekonstrukcijos ir be garažo 6J1/p bei verandos 1i1/p), verandą 1a1/ž, šaltą priestatą 2a1/m, priestatą 1i1/ž, garažą 2i1/m, stoginę 1i1/ž, sandėliuką 3i1/ž, esančius (duomenys neskelbtini), o taip pat nustatytas faktas, kad R. V. , D. V., L. V. ir L. V. po motinos Z. V. mirties (1988-06-29) faktiškai priėmė palikimą- valdydami jai priklausiusią nuosavybės teise turto dalį.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje nustatyta, kad po motinos mirties palikimą priėmė ir sūnus L. V. naikintinas ir šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas, o likusioje dalyje paliktina nepakeistas.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad A. V. (miręs 2006-02-05) ir Z. V. (mirusi 1988-06-29) bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė turtą.

Kolegija pažymi, kad šioje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, aiškinimo ir taikymo problema. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis, 121 straipsnis). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų tėvų faktiniai santykiai tęsėsi ilgai ir atitiko santuokinius, nors jų santuoka ir nebuvo įregistruota CMS. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad A. V. (miręs 2006-02-05) ir Z. V. (mirusi 1988-06-29) 1946-02-23 sudarė bažnytinę santuoką ir faktiškai iki pat Zofijos mirties gyveno kartu toje pačioje vietoje. Apeliančių nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjų motina 1980m. išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir gyveno atskirai, paneigia byloje pareiškėjai, jų brolis L. V. ir apklausti liudytojai, kurie parodė, kad Z. V. nuo bažnytinės santuokos sudarymo iki mirties su A. V. gyveno kaip viena šeima (duomenys neskelbtini), kur abu vedė ir tvarkė bendrą ūkį, susilaukė iš išaugino 4 vaikus. Tai rodo, kad tarp pareiškėjų tėvų buvo susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, (1964 m. CK 472, 474 straipsniai).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, tai sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu nebuvo susitarta kitaip. Tuo tarpu, kad pareiškėjų tėvo įnašas kuriant bendrą turtą buvo didesnis nei motinos, ar dėl apeliantės skunde nurodytų aplinkybių (dalies statinių buvimo iki bažnytinės santuokos sudarymo) buvo susitarta ir dėl nelygių įregistruoto turto dalių, įrodymų byloje nėra. Be to, kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo argumentais, kad faktiškai po bažnytinės santuokos sudarymo pareiškėjų tėvai pasistatė naują gyvenamąjį namą ir kitus pareiškime nurodytus pastatus, o buvęs namelis nunyko, ką patvirtino liudytojai. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjų tėvai bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis motinos mirties dieną valdė pareiškime nurodytą turtą. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi jie prieštarauja 42 metus kartu bažnytinėje santuokoje išgyvenusių senelių buvusiems tarpusavio santykiams, bendro ūkio vedimui ir veiklai, teigiant, kad senelė neprisidėjo prie senelio vardu registruoto turto sukūrimo ir jai nepriklauso jokia šio turto dalis. Apeliantės nurodyti argumentai faktiškai prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir neatitinka teismų praktikos, sprendžiant analogiškas bylas (LAT Civilinių bylų sk. teisėjų kolegijos 2008-04-08 nutartis civ. b. Nr.3K-3-235/2008, 2004-02-11 nutartis civ. b.Nr. 3K-3-108/2004 ir kt.).

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjai po motinos mirties priėmė palikimą.

Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 1964 m. redakcijos CK 587 str. ir sprendė, jog nesant testamento, po Z. V. mirties A. V. neįgijo paveldėjimo teisės į bendraturtės dalį. Mirusiosios palikimą sudaranti dalis turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje nebuvo išskirta, todėl po Z. V. mirties šia turto dalimi per 6 mėnesius pradėjo naudotis kaip savo faktiškai visi įstatyminiai įpėdinai, t.y. vaikai. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais ir padaryta išvada, jog tai, kad Z. V. įstatyminiai įpėdiniai palikimo priėmimą ir valdymą derino su vaikų pareigomis savo tėvui A. V., neduoda pagrindo teigti, jog šie nevaldė mirusios motinos savo turto dalies. Iš pareiškėjų, jų brolio L. V., liudytojų parodymų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad po Z. V. mirties įstatyminiai įpėdiniai priėmė palikimą, kadangi per įstatymu nustatytą šešių mėnesių palikimo priėmimo terminą jie mirusiosios turto dalį valdė kaip savo ir juo rūpinosi toliau. Šią aplinkybę faktiškai pripažįsta ir apeliantė, kuri nurodo, kad pareiškėjai rūpinosi tik būsimu turtu, kurį turėjo paveldėti pagal testamentą. Kolegija pažymi, kad šie argumentai negali paneigti palikimo priėmimo, nes apie testamento pakeitimą pareiškėjai nieko nežinojo, o visu turtu jie rūpinosi kaip savo jau po motinos mirties. Tai rodo, kad pareiškėjai faktiškai savo veiksmais priėmė palikimą į motinai priklausančio turto dalį, todėl neprivalėjo kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nes tokiu atveju kreipimosi terminas nėra nustatytas. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, tai pareiškėjai ateityje tikėjosi paveldėti visą abiejų tėvų turtą, kadangi apie tėvo sudarytą testamentą anūkių naudai jie nieko nežinojo.

Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad palikimą po motinos mirties priėmė ir sūnus L. V.. Faktiškai šis asmuo tokio reikalavimo teismui pareiškęs nebuvo ir neįgaliojo jo reikšti savo vardu pareiškėjų. Todėl kolegija sprendžia, kad yra pagrindas šioje dalyje sprendimą panaikinti ir pareiškimą L. V. atžvilgiu palikti nenagrinėtą(CPK 296str.1d.3p., 326str.1d.5p.), patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį. Tuo tarpu likusioje dalyje sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, neužkertant tuo kelio L. V. pačiam kreiptis į teismą dėl motinos palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei neteisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1d.1p.), patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Vadovaujantis CPK 88, 93, 96 str. iš apeliantės priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinėje teismo instancijoje, kurias patvirtina rašytiniai įrodymai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, kurią išdėstyti taip:

„paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. V., D. V. ir L. V. po motinos Z. V. mirties (1988-06-29 ) faktiškai priėmė palikimą- valdydami jai priklausiusią nuosavybės teise turto dalį“.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. V. 25,10Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.