- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-01
- Bylos Nr.
- e2A-248-343/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
- 2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl išmokėtų sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ (toliau – ir ieškovė) ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – atsakovė) 515 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje, dublike nurodė, kad su ieškove (draudike) buvo sudaryta automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), draudimo sutartis. Sutarties galiojimo metu draudikė gavo pranešimą apie 2020 m. lapkričio 17 d. įvykį, kai mobilaus COVID-19 testų patikros punkte, adresu (duomenys neskelbtini), įvažiuojant į punktą pro nepakeltas skaidrias žaliuzes buvo apgadintas automobilio (duomenys neskelbtini) kėbulas. Draudikė įvykį pripažino draudžiamuoju ir dėl jo išmokėjo 515 Eur draudimo išmoką. Dėl išmokėtų sumų grąžinimo ieškovė kreipėsi į atsakovę, kadangi mobilius tyrimo punktus savivaldybėse steigia, įrengia ir jų veiklą organizuoja savivaldybių administracijos. Atsakovė savo pareigą atlyginti žalą neigia, remdamasi aplinkybe, kad jai nebuvo pateikta policijos pažyma ir/arba eismo įvykio vietos schema. Ieškovės teigimu, byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad žala atsirado būtent dėl atsakovės kaltės neužtikrinant mobilaus COVID-19 testų patikros punkte esančių žaliuzių tinkamos priežiūros. Draudikė pateikė draudėjo 2020 m. lapkričio 19 d. skundą Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (toliau – NVSC) apie iškart po įvykio pastebėtą žalą. Ieškovės tvirtinimu, žalos faktas buvo fiksuotas iškart po įvykio, o žalos dydis buvo nustatytas praėjus draudėjo saviizoliacijos laikotarpiui.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime, triplike nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. A-1320 „Dėl darbo grupės transporto priemonių žalos, patirtos mobiliuosiuose punktuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), atlyginimo klausimams nagrinėti sudarymo ir jos darbo reglamento patvirtinimo“ pagrindu buvo sudaryta darbo grupė. 2021 m. birželio 16 d. įvyko darbo grupės posėdis, kuriame buvo nuspręsta prašyti pateikti kiekvieno eismo įvykio: policijos nutarimą ir/arba eismo įvykio vietos schemą; transporto priemonės remonto paslaugų (išklotinę) ir pirkinių dėl patirtos žalos sąskaitų faktūrų bei apmokėjimo kvitų kopijas; su įvykiu susijusias nuotraukas bei kitus įvykio faktą ir aplinkybes patvirtinančius dokumentus; nepriklausomo eksperto žalos įvertinimo išvadas (jeigu atliekant automobilio remontą buvo atlikta daugiau darbų nei užfiksuotų policijos nutarime). Ieškovė pateikė atsakovei siųstą pretenziją Nr. 2020/168871, mokėjimo nurodymą, remonto sąmatą, draudimo pranešimą apie išmokamą sumą bei įvykio informaciją, tačiau nepateikė policijos nutarimo ir/arba eismo įvykio vietos schemos, kuriuose būtų užfiksuotas įvykis. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad 2020 m. lapkričio 17 d. įvykus įvykiui jo užfiksavimui nebuvo kviečiama policija, taip pat pats vairuotojas nurodė, kad apgadinimus pastebėjo tik po kurio laiko. Be to, nors ieškovė nurodė, kad po įvykio automobilio vairuotojas iš karto pateikė raštą NVSC, tačiau iš į bylą pateiktų dokumentų, akivaizdu, kad skundas buvo pateiktas tik 2020m. lapkričio 19 d. Taigi, žala buvo pastebėta ne iš karto, o tik po dviejų parų. Kadangi įvykis nebuvo fiksuotas, todėl nėra įmanoma nustatyti, kokiu laiku, kokioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis automobilis buvo subraižytas. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas išvis būtų buvęs 2020 m. lapkričio 17 d. COVID-19 patikros punkte, (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 515 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas po 2020 m. lapkričio 17 d. įvykusio įvykio praėjus dviem dienoms, t. y. 2020 m. lapkričio 19 d., pateikė el. paštu skundą NVSC apie po įvykio pastebėtą žalą bei apie įvykį pranešė ieškovei. Ieškovės pateiktoje informacijoje apie įvykį nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas po testo turėjo izoliuotis iki 2020 m. lapkričio 26d. Teismas vertino, kad automobilio vairuotojas negalėjo imtis kitų priemonių įvykio metu padarytai žalai užfiksuoti, o tik el. paštu apie įvykį pranešti NVSC. Taip pat jis neturėjo objektyvių galimybių pildyti eismo įvykio deklaracijos, kadangi iš automobilio išlipti mobiliajame patikros punkte draudžiama, dėl to transporto priemonei padarytą žalą vairuotojas galėjo pastebėti ne iš karto.
6. Konstatavo, kad į bylą pateikti viešosios įstaigos Kauno miesto poliklinikos ir viešosios įstaigos Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties duomenys patvirtina, kad transporto priemonės vairuotojui 2020 m. lapkričio 17 d. (įvykio dieną), COVID-19 mobiliajame patikros punkte buvo atliekamas PGR testas. Tiek pranešime apie įvykį, tiek pateiktoje informacijoje apie transporto priemonės vairuotojo testą, laikas sutapo – vairuotojui testas atliktas įvykio dieną 16 val. 54 min., toks pat laikas nurodytas ir pranešime apie įvykį. Teismas vertino, kad aplinkybes, jog įvažiuojant į patikros punktą pro skaidrias plastikines žaliuzes yra galimas transporto priemonės apgadinimas, netiesiogiai patvirtino ir ieškovės pateikta informacija iš visuomenės informavimo priemonių – portale „Kas vyksta (duomenys neskelbtini)“ patalpinto straipsnio.
7. Vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (toliau – LITEKO) nustatė, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-22743-920/2021, kurioje taip pat sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės kitai draudimo įmonei dėl penkių transporto priemonių, galimai apgadintų mobiliajame patikros punkte. Patirtos žalos laikas kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje – 2020 m. lapkričio 17–18 d.
8. Konstatavo, kad anksčiau nustatytos faktinės aplinkybės, atsakovei nepateikus priešingų įrodymų, leidžia daryti išvadą, jog žala transporto priemonei atsirado dėl mobiliame COVID-19 testų patikros punkte esančių žaliuzių, kurių tinkamą priežiūrą turėjo užtikrinti atsakovė, todėl ji atsakinga už žalą.
9. Teismas, pasisakydamas dėl prašomos priteisti žalos dydžio, nurodė, kad nėra pagrindo nesutikti su ieškovės paskaičiuotos žalos dydžiu, todėl ieškinį tenkino visiškai.
10. Teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl jį tenkino.
11. Teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė ieškovei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio nuostatomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Nesutinka su teismo argumentais, jog įvykio metu automobilio vairuotojas neturėjo objektyvių galimybių pildyti eismo įvykio deklaracijos, kadangi iš automobilio išlipti mobiliajame patikros punkte draudžiama, todėl automobiliui padarytą žalą galėjo pastebėti ne iš karto. Apeliantės teigimu, vairuotojas, įtardamas apie įvykusį eismo įvykį, galėjo išvažiavęs iš COVID-19 patikros punkto palapinės nedelsiant išlipti iš automobilio ir jį apžiūrėti, įvertinti automobilio kėbulo būklę ir imtis atitinkamų veiksmų, t. y. pildyti eismo įvykio deklaraciją ir/ar kviesti policiją, tačiau to nepadarė. Taigi, automobilio vairuotojas COVID-19 patikros punkte nepajuto, kad įvyko eismo įvykis, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog žala atsirado būtent po apsilankymo jame.
12.2. Įvykis tariamai įvyko 2020 m. lapkričio 17 d., tačiau automobilio vairuotojas tik 2020 m. lapkričio 19 d. pateikė raštą NVSC dėl automobilio apgadinimo. Nėra aišku, kur automobilis buvo dvi paras, bei, kas juo naudojosi.
12.3. Nesutinka su teismo pozicija, kad automobilio vairuotojas negalėjo įvertinti atsiradusios žalos, kadangi turėjo izoliuotis. Apeliantės teigimu, vien tai, kad vairuotojui buvo skirta saviizoliacija, nereiškia, kad jis grįžęs namo, t. y. pasistatęs automobilį ir išlipęs iš jo neturėjo galimybių pastebėti atsiradusios žalos. Pažymi, kad automobilio vairuotojas pateikdamas įvykio informaciją draudimo įmonei nurodė, kad žalos padarinius galėjo įvertinti tik, kai nusiplovė automobilį. Taigi, kyla pagrįstų abejonių ar būtent COVID-19 patikros punkte automobiliui atsirado žala, ar po apsilankymo plovykloje.
12.4. Nesutinka su teismo vertinimu, kad automobilis buvo sugadintas būtent patikros punkte, esančiame (duomenys neskelbtini). Apeliantės vertinimu, nėra aišku kur automobilis buvo prieš apsilankymą patikros punkte ir kur lankėsi po apsilankymo jame, taip pat neaišku, kokia buvo automobilio būklė prieš apsilankymą ir po apsilankymo patikros punkte. Pagal pateiktas prie ieškinio nuotraukas įžiūrimi tik smulkūs įbrėžimai, kurie gali būti atsiradę dėl automobilio nusidėvėjimo ar apsilankymo kitose įstaigose/vietose, kuriose galėjo atsirasti žala, pvz. tunelinėje plovykloje.
12.5. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad automobilio sugadinimai buvo padaryti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir automobiliui padarytos žalos. Apeliantės manymu, ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų, o teismas netinkamai priskyrė asmenį atsakingą už patirtą žalą.
12.6. Nesutinka su teismo nuomone, kad žalos atsiradimo faktą patvirtina spauda, kuri, apeliantės teigimu, negali būti laikoma patikimu šaltiniu. Visgi, jeigu teismas šį šaltinį vertino kaip netiesioginius įrodymus, tai jie buvo įvertinti nevisapusiškai, neobjektyviai, galimai turint išankstinį įsitikinimą.
12.7. Nesutinka su teismo priteistomis 6 procentų procesinėmis palūkanomis. Apeliantės teigimu, 6 procentų palūkanos gali būti priteistos tik tuo atveju, jei abi šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės administracija yra viešasis juridinis asmuo, todėl jai negali būti taikomos 6 procentų dydžio palūkanos.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nors atsakovė abejoja, kad žala automobiliui galėjo būti padaryta patikros punkte, tačiau byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad draudėjas 2020 m. lapkričio 17 d. lankėsi patikros punkte, o žala buvo fiksuojama po apsilankymo jame. Pažymi, kad draudėjo atvykimas į mobilųjį punktą patvirtintas 2020 m. lapkričio 17 d. 16:54:37, taigi tai buvo tamsus paros metas, todėl draudėjas objektyviai galėjo iškart nepastebėti atsiradusių automobilio apgadinimų.
13.2. Atmestinas atsakovės argumentas, jog automobilio vairuotojas COVID-19 patikros punkte nepajuto, kad įvyko eismo įvykis, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad žala atsirado būtent po apsilankymo jame. Ieškovė nesupranta, kodėl, atsakovės įsitikimu, vairuotojas turėjo pajusti, kad įvyko eismo įvykis. Patikros punkte automobiliai juda lėtai. Iš nuotraukų matyti, kad tai buvo slystamojo pobūdžio kontaktas, todėl natūralu, kad vairuotojas jo galėjo nepajausti.
13.3. Atsakovė savo nesutikimą su ieškiniu grindžia formalia aplinkybe, kad jai nebuvo pateiktas policijos nutarimas arba eismo įvykio deklaracija su eismo įvykio vietos schema. Tokia atsakovės pozicija nepagrįsta. Tiek policijos nutarimas, tiek eismo įvykio vietos schema iš esmės tik papildomai patvirtintų eismo įvykio faktą. Ginčo atveju yra daugybė dokumentų, kurie pagrindžia, kad automobilis buvo apgadintas mobilaus COVID-19 testų patikros punkte, adresu (duomenys neskelbtini).
13.4. Ginčo įvykis turėtų būti vertinamas būtent šioje byloje turimų įrodymų kontekste, o ne remiantis teorinėmis galimybėmis ir svarstymais. Ginčo atveju, visi byloje surinkti įrodymai nuosekliai pagrindžia ieškinio reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
16. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).
19. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad su ieškove (draudike) G. R. (draudėjas) buvo sudaręs transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties galiojimo metu draudikė gavo pranešimą apie 2020 m. lapkričio 17 d. įvykusį įvykį, kai mobilaus COVID-19 testų patikros punkte, adresu (duomenys neskelbtini), įvažiuojant į punktą pro nepakeltas skaidrias žaliuzes buvo apgadintas automobilio (duomenys neskelbtini) kėbulas. Draudikė įvykį pripažino draudžiamuoju ir dėl jo draudėjui išmokėjo 515 Eur draudimo išmoką. Dėl išmokėtų sumų grąžinimo ieškovė kreipėsi į atsakovę, kadangi mobilius tyrimo punktus savivaldybėse steigia, įrengia ir jų veiklą organizuoja savivaldybių administracijos. Atsakovė su pateiktu ieškiniu atlyginti išmokėtą draudimo išmoką nesutiko, teigdama, kad nėra pateikta eismo įvykio deklaracija ir (ar) pranešimas apie eismo įvykį policijai, kurie patvirtintų, kad ginčo įvykis įvyko būtent mobilaus COVID-19 testų patikros punkte. Ginčo, kad G. R. 2020 m. lapkričio 17 d. COVID-19 patikros punkte atliko PGR tyrimą, nėra.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, konstatuodamas, kad žala transporto priemonei buvo padaryta COVID-19 patikros punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl jame esančių žaliuzių, kurių tinkamą priežiūrą turėjo užtikrinti atsakovė. Laikėsi pozicijos, kad transporto priemonės vairuotojas įvykio metu neturėjo objektyvių galimybių pildyti eismo įvykio deklaracijos, kadangi iš automobilio išlipti mobiliajame patikros punkte draudžiama, dėl to transporto priemonei padarytą žalą galėjo pastebėti ne iš karto.
21. Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Kvestionuodama apylinkės teismo sprendimo motyvus apeliaciniame skunde teigia, kad vairuotojas, įtardamas apie įvykusį įvykį, galėjo išvažiavęs iš COVID-19 patikros punkto palapinės nedelsiant išlipti iš automobilio ir jį apžiūrėti, įvertinti automobilio kėbulo būklę ir imtis atitinkamų veiksmų, t. y. pildyti eismo įvykio deklaraciją ir/ar kviesti policiją, tačiau to nepadarė. Anot apeliantės, automobilio vairuotojas COVID-19 patikros punkte nepajuto, kad įvyko eismo įvykis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog žala atsirado būtent po apsilankymo jame. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės pozicijai, kad neįrodytas transporto priemonei padarytos žalos atsiradimo faktas, t. y., kad žala automobiliui atsirado būtent po apsilankymo COVID-19 testavimo punkte. Minėta, kad ieškovė žalos atsiradimo faktą įrodinėja tuo, kad COVID-19 patikros punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), transporto priemonei įvažiuojant į punktą pro nepakeltas skaidrias žaliuzes, buvo apgadintas automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulas (jis subraižytas). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad minėto automobilio kėbulas iš tiesų buvo apgadintas (subraižytas), kadangi šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos transporto priemonės fotonuotraukos, tačiau aplinkybių visuma neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad šie subraižymai buvo sąlygoti patikros punkte esančių žaliuzių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys, kodėl laikosi tokios pozicijos.
22. Pažymėtina, jog tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs ieškovas privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis).
23. Visų pirma, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime teisingai nurodė, jog COVID-19 patikros punkte draudžiama išlipti iš automobilio, tačiau pažymėtina, kad tokį veiksmą draudžiama atlikti tik tada, kai iš asmens yra imamas mėginys. Ginčo atveju transporto priemonės vairuotojui niekas netrukdė išlipti iš automobilio išvažiavus iš COVID-19 patikros punkto palapinės, nesudarant kliūčių kitiems asmenims, sustoti ir apžiūrėti automobilį. Nenustatyta, kad tokius veiksmus vairuotojas būtų atlikęs. Antra, automobiliai patikros punktuose juda lėtai, todėl atsižvelgiant į automobilio apgadinimus – subraižymus, akivaizdu, jog transporto priemonės vairuotojas turėjo justi, kad jo automobilis yra braižomas. Be to, matydamas, kad žaliuzės yra nešvarios, kaip teigiama skunde dėl žalos, smėlėtos, jis būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo imtis atsargumo priemonių ir patikrinti, ar pravažiavus pro jas nebuvo padaryta žala automobiliui ir nustatęs, kad automobilis apgadintas, imtis veiksmų šiam faktui užfiksuoti (kviesti policiją ar pildyti eismo įvykio deklaraciją). Trečia, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad įvykis, kurio metu galimai buvo subraižytas automobilis, įvyko 2020 m. lapkričio 17 d. Tuo tarpu vairuotojas su skundu dėl žalos į NVSC el. paštu kreipėsi 2020 m. lapkričio 19 d. Byloje esančioje informacijoje apie įvykį, pastraipoje, kurioje aprašomos įvykio aplinkybės, nurodyta, kad po COVID-19 testo G. R. (vairuotojui) buvo privaloma izoliuotis iki lapkričio 26d., todėl žalos padarinius galėjo įvertinti tik po to, kai nusiplovė automobilį, praėjus saviizoliacijos terminui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žalos padarinius buvo galima įvertinti grįžus namo iš COVID-19 patikros punkto, nepaisant to, kad vairuotojui buvo saviizoliacija, kadangi bet kokiu atveju jis turėjo išlipti iš automobilio, kad galėtų pasiekti namus. Taigi, transporto priemonės vairuotojas turėjo visas galimybes išlipęs iš automobilio jį apžiūrėti. Taipogi nesuprantamas G. R. elgesys, kodėl su skundu dėl žalos jis į NVSC kreipėsi tik 2020 m. lapkričio 19 d., nors žala padaryta 2020 m. lapkričio 17 d. Taip pat neaišku, ar G. R. saviizoliacijos metu jo automobiliu nesinaudojo kiti asmenys, kur automobilis buvo prieš apsilankant patikros punkte ir kokios būklės jis buvo, taip pat kur automobilis buvo laikotarpyje nuo 2020 m. lapkričio 17 d. (įvykusio įvykio dienos) iki 2020 m. lapkričio 19 d. (kai vairuotojas su skundu kreipėsi į NVSC). Svarbi yra ir ta aplinkybė, jog G. R. automobilio subraižymus pastebėjo po to, kai automobilis buvo nuplautas, nes būtent plovimo metu automobilis taip pat galėjo būti subraižytas. Šių nustatytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog žala automobiliui buvo padaryta būtent COVID-19 patikros punkte, esančiame (duomenys neskelbtini) 2020 m. lapkričio 17 d. (CPK 178 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog transporto priemonės apgadinimai buvo padaryti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir transporto priemonei padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkintinas, Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atmesti.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.