Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždaros akcinės bendrovės „Autogama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lenkijos įmonės Sp. J. „ANTRANS BIS Anna Pacia“ ieškinį atsakovui uždarai akcinei bendrovei „Autogama“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo UAB „Autogama“ ieškovo Antrans Bis Anna Pacia Sp.j. naudai 1 800 Eur skolos, 109,18 Eur palūkanų, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 1 909,18 Eur sumos nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 338 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 30 d. ieškovas su atsakovu sudarė transporto sutartį: užsakymą Nr. 7/05-28, kuriuo ieškovas įsipareigojo pervežti krovinį maršrutu Italija – Lietuva, o atsakovas įsipareigojo už pervežimą sumokėti ieškovui 2 100 Eur po 40 dienų po iškrovimo, 2 CMR ir sąskaitos originalo gavimo. Pagal sutartį krovinys turėjo būti pakrautas 2014 m. birželio 2 d., o iškrautas 2014 m. birželio 5 d. Sutartyje šalių buvo sulygtos dvi krovinio pakrovimo vietos (Technoclima Spa Viale industria 19, Pergine Valsugana IT-38057, Italija, ir Francesco Katalan Spa, Strada delle Saline 1, Muggia IT-34015, Italija) ir dvi krovinio iškrovimo vietos (ES Cargo, Arnika Gardino 55, Druskininkai, Lietuva, ir UAB „Adictus“, Žarijų g. 2, Vilniuje, Lietuva). Į bylą ieškovas yra pateikęs tik vieną tarptautinio krovinio pervežimo važtaraštį Nr. 665 dėl krovinio, kurio siuntėjas buvo Technoclima Spa, o gavėjas – privati įmonė Intercum, pervežimo. Krovinys pagal šį važtaraštį turėjo būti pristatytas į Minską, Baltarusijoje, o pakrautas 2014 m. gegužės 30 d. Pergine Valsugana, Italijoje. Faktiškai krovinys buvo pakrautas tik 2014 m. birželio 3 d., iškrautas 2014 m. birželio 9 d. UAB „Adictus“ sandėliuose. Kito krovinio, vežto iš Francesco Katalan Spa, Italija, į Druskininkus, Lietuva, tarptautinio krovinio pervežimo važtaraštis teismui nėra pateiktas, tačiau iš kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ir pastarasis krovinys buvo pakrautas 2014 m. birželio 3 d., o į Lietuvą, Druskininkus pristatytas tik 2014 m. birželio 9 d. 2014 m. birželio 12 d. atsakovui jo užsakovas UAB „Adictus“ pateikė pretenziją Nr. 14/06/01, kuria UAB „Adictus“ pareikalavo atsakovo sumokėti 1 800 Eur nuostoliams padengti arba išrašyti 1 800 Eur mažesnę sąskaitą už pervežimo paslaugas. Šią pretenziją UAB „Adictus“ grindė gautomis pretenzijomis iš užsakovų OOO „Tolkon“ ir UAB „Laiko matas“. UAB „Adictus“ pateiktoje pretenzijoje Nr. 14/06/01 minima sutartis - užsakymas Nr. 14 06022194, priešingai nei rašytiniuose paaiškinimuose nurodo atsakovas, teismui į bylą nėra pateiktas. Tačiau iš pateiktos OOO „Tolkon“ pretenzijos nustatyta, kad pagal šios įmonės sulygtas sąlygas su UAB „Adictus“ krovinys iš siuntėjo Technoclima Spa turėjo būti pakrautas 2014 m. gegužės 30 d., o į UAB „Adictus“ sandėlį turėjo būti pristatytas 2014 m. birželio 4 d., iš kur vėliau turėjo būti vežamas į Minską, Baltarusijoje. Būtent dėl šių terminų nesilaikymo OOO „Tolkon“ pareikalavo padengti jo patirtas išlaidas už prastovą pakrovimo vietoje – 100 Eur, transporto priemonės prastovą Vilniuje dvi paras – 200 Eur, baudą iš galutinio gavėjo už vėlavimą pristatyti krovinį keturias paras – 200 Eur. Iš UAB „Laiko matas“ pateiktos pretenzijos nustatyta, kad pagal 2014 m. gegužės 29 d. UAB „Adictus“ ir UAB „Laiko matas“ sudarytą sutartį - užsakymą Nr. 2014 05 29 UAB „Adictus“ krovinį turėjo paimti iš pasikrovimo vietos Francesco Katalan srl 2014 m. gegužės 30 d., o krovinį pristatyti 2014 m. birželio 2 d. – 2014 m. birželio 4 dienomis. Būtent dėl šių terminų nesilaikymo UAB „Laiko matas“ pareikalavo atlyginti patirtus nuostolius už neatvykimą į pasikrovimo vietą – 200 Eur, transporto priemonių prastovą Druskininkuose nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 9 d. – 800 Eur, ir papildomą UAB „Arnika“ sandėlio bei muitinės darbuotojų laiką 2014 m. birželio 7 d. – 300 Eur. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatė, kad 2014 m. birželio 20 d. atsakovas pateikė 2014 m. birželio 19 d. pretenziją ieškovui, kuria prašė iki 2014 m. birželio 25 d. atsakovui sumokėti 1 800 Eur nuostoliams padengti arba išrašyti 1 800 Eur mažesnę sąskaitą už pervežimo paslaugas. 2014 m. birželio 23 d. ieškovas atsakovui išrašė faktūrą Nr. 0186/06/2014/B 2100 Eur sumai, kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2014 m. rugpjūčio 2 d. Pretenzija anglų kalba ieškovui buvo pateikta elektroniniu paštu 2014 m. liepos 25 d., po ko tarp šalių ir toliau vyko susirašinėjimas dėl pretenziją pagrindžiančių dokumentų pateikimo. 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakovas ieškovui padarė pavedimą 300 Eur sumai. Šio pavedimo mokėjimo paskirtyje atsakovas nurodė už transporto paslaugas pagal faktūrą VAT Nr. 0186/06/2014 (2100 Eur) minus pretenzija 2014 m. birželio 19 d. (1800 Eur). Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovas yra likęs skolingas 1 800 Eur už ieškovo atliktą krovinių pervežimą pagal 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartį: užsakymą Nr. 7/05-28. Ieškovas teigia, kad atsakovas šios sumos faktiškai nėra gavęs iš atsakovo, o atsakovas teigia, kad nepaisant to, kad atsakovas 1 800 Eur už ieškovo atliktą krovinio pervežimą nėra sumokėjęs, prievolė sumokėti šią sumą yra pasibaigusi, nes atsakovas šiai sumai yra atlikęs priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Ieškovas byloje ginčijo atsakovo atlikto įskaitymo pagrįstumą, nurodydamas, kad toks įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes apie jį ieškovas atsakovo nebuvo tinkamai informuotas, atsakovas pretenziją dėl vėlavimo pristatyti krovinį pateikė praleidęs 21 dienos terminą, atsakovas nurodomų nuostolių pats nepatyrė, jie nėra susiję su ieškovo neteisėtu vėlavimu pasikrauti krovinį. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovą apie atliekamą įskaitymą 1 800 Eur sumai informavo 2014 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo pavedimu. Nors ieškovas nurodo, kad toks pranešimo apie įskaitymą būdas nėra tinkamas, teismas su tokia ieškovo pozicija nesutiko. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 str.). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-19 nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013). Nagrinėjamu atveju atsakovas 2014 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo pavedime aiškiai nurodė prievolę, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindą ir įskaitymo sumą, todėl teigti, kad atsakovas netinkamai pranešė apie atliktą įskaitymą teismas neturėjo pagrindo. Byloje nustatyta, kad iki atsakovo atlikto vienarūšių reikalavimų įskaitymo ieškovas atsakovui buvo pateikęs pretenziją, išverstą į ieškovo nurodomą anglų kalbą. Teismas nesutiko, kad atlikti tokį įskaitymą 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakovas neturėjo teisės, nes 2014 m. birželio 19 d. pretenziją, išverstą į anglų kalbą, atsakovas ieškovui pateikė tik 2014 m. liepos 25 d. Byloje surinkti įrodymai liudija, kad ieškovą ir atsakovą siejo tarptautiniai vežimo teisiniai santykiai, todėl iš to kilusiam ginčui yra taikytinos CMR konvencijos nuostatos (konvencijos 1 str. 1 p.). Pagal CMR konvencijos 30 str. 3 d. kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos. Apskaičiuojant šį terminą, pristatymo diena neįskaitoma. Kadangi byloje nustatyta, jog krovinį ieškovas į 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartyje: užsakyme Nr. 7/05-28 nurodytas vietas pristatė 2014 m. birželio 9 d., o 2014 m. birželio 19 d. pretenziją atsakovui pateikė 2014 m. birželio 20 d., konstatavo, kad šio CMR konvencijos 30 str. 3 d. nustatyto termino atsakovas nepraleido. Tai, kad atsakovas iš pradžių pretenziją ieškovui pateikė lietuvių kalba, nepaneigia to, kad pretenziją CMR konvencijos 30 str. 3 d. nustatytu terminu atsakovas visgi ieškovui pateikė. Pažymėjo, jog 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartis: užsakymas Nr. 7/05-28 buvo surašytas lenkų kalba, o bendravimas tarp ieškovo ir atsakovo sutarties sudarymo ir vykdymo metu iki kylant konfliktui tarp šalių iš esmės vyko lenkų kalba, nepaneigia atsakovo teisės pretenziją reikšti lietuvių kalba, nes sutartyje šalys nebuvo aptarę, jog susirašinėjimas tarp šalių turi vykti kokia nors konkrečia kalba. Tačiau teismas neturėjo pagrindo teigti, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. vykdyto įskaitymo metu atsakovas turėjo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovą dėl 1 800 Eur kaip jo patirtų nuostolių atlyginimo, kurią galėjo priešinti ieškovo turimai reikalavimo teisei į atsakovą reikalauti atlyginimo už įvykdytą pervežimą pagal 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartį: užsakymą Nr.7/05-28. Byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ieškovas vėlavo pristatyti krovinį. Pagal sutartį krovinys turėjo būti pristatytas 2014 m. birželio 5 d., tačiau faktiškai buvo pristatytas tik 2014 m. birželio 9 d. Byloje tarp šalių kyla ginčas dėl pareigos atvykti į pasikrovimo vietą 2014 m. birželio 2 d. tinkamo vykdymo. Ieškovas byloje teigia, kad jis atvyko krovinio pasikrauti sutartyje sulygtą dieną 2014 m. birželio 2 d., tačiau krovinys nebuvo pakrautas dėl Italijoje 2014 m. birželio 2 d. švenčiamos valstybinės šventės ir faktiškai buvo pakrautas tik kitą darbo dieną 2014 m. birželio 3 d. Atsakovas neneigia, kad 2014 m. birželio 2 d. buvo šventinė diena Italijoje, dėl ko ieškovas pasikrauti krovinio negalėjo (CPK 182 str. 1 d. 5 p.), tačiau teigia, kad ieškovas krovinį buvo įsipareigojęs pakrauti dar 2014 m. gegužės 31 d. Vertindamas į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą prieš sudarant rašytinę 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartį: užsakymą Nr. 7/05-28, teismas nesutiko su atsakovu, kad šia sutartimi ieškovas prisiėmė įsipareigojimą krovinį paimti ne 2014 m. birželio 2 d., o 2014 m. gegužės 31 d. 2014 m. gegužės 30 d. ieškovo atstovas aiškiai išreiškė nesutikimą dėl galimybės paimti krovinį 2014 m. gegužės 30 d., bei sutiko su krovinio paėmimu 2014 m. birželio 2 d. (pokalbio 10:46, 10:49 min.). Tokį šalių sutarimą patvirtino ir atsakovo atstovas, rašydamas transporto sutartį: užsakymą Nr. 7/05-28 (pokalbio 11:48 min.). Byloje surinkti duomenys liudija, kad ieškovui ir atsakovui jau sulygus dėl krovinio pasikrovimo datos 2014 m. birželio 2 d., ieškovas dar tą pačią dieną 2014 m. gegužės 30 d. prašė atsakovą esant galimybei paimti krovinį anksčiau 2014 m. gegužės 30 d. vakare ar/ ir 2014 m. gegužės 31 d. ryte (pokalbio 15:16, 15:17, 17:01, 17:06 min.), tačiau tokie prašymai, esant sulygtoms sutarties sąlygoms, negali būti pripažįstami įpareigojančiais šalis tol, kol sutartis nėra pakeista teisės aktų nustatyta tvarka. Įrodymų, jog ieškovo vardu veikę asmenys būtų sutikę pakeisti 2014 m. gegužės 30 d. sutartį, joje įtvirtintą atsakovo prievolę paimti krovinį 2014 m. birželio 2 d, byloje nėra. Todėl nuostolius dėl ieškovo neatvykimo paimti krovinį į pasikrovimo vietas 2014 m. gegužės 31 d. sieti su ieškovo netinkamu pareigų vykdymu atsakovas apskritai neturi jokio pagrindo (CMR konvencijos 17 str. 2, 5 d., 37 str. 1 d. 1 p.). Kita vertus, teismas sutiko, kad atsakomybė už vėlavimą pristatyti krovinį į iškrovimo vietas šalių sulygtu terminu visgi tenka ieškovui tiek, kiek ji nėra susijusi su vėlavimu pasikrauti krovinį Italijoje viena darbo diena. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjo kaltė dėl krovinio pavėluoto pristatymo yra preziumuojama (konvencijos 17, 18 str.). Nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, pradeda galioti jo atsakomybės už krovinį prezumpcija. Konvencijos 17 str. 2 d. nurodytas aplinkybes kaip sąlygas atleidžiančias nuo atsakomybės turi įrodyti vežėjas (konvencijos 18 str. 1 d.). Įvertinus šias CMR konvencijos nuostatas teismas konstatuoja, kad pareigą paneigti ieškovo atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį pagal įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklę turėjo būtent ieškovas. Tokią atsakomybę paneigiančių įrodymų byloje nėra (CPK 178 str.). Priešingai, į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas liudija, kad 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutarties: užsakymo Nr. 7/05-28 vykdymo metu objektyvių priežasčių vėluoti pristatyti krovinį, išskyrus vėlavimą pasikrauti krovinį vieną dieną dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, ieškovas atsakovui nenurodė, nepateisinamai klaidino atsakovą dėl tikrosios krovinio buvimo vietos, jo atvykimo į išsikrovimo vietas momento. Tačiau sprendžiant dėl atsakovo 2014 m. rugsėjo 3 d. atlikto įskaitymo pagrįstumo būtina įvertinti tai, kad pats atsakovas savo priešpriešinę reikalavimo teisę į ieškovą dėl prievolės pristatyti krovinį sulygtu terminu tinkamo neįvykdymo susiejo ne su jo patirtais nuostoliais, bet su kitų asmenų, dalyvavusių krovinio, nurodyto 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartyje: užsakyme Nr. 7/05-29 pervežime iš Italijos į Lietuvą, patirtais nuostoliais. 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutarties: užsakymo Nr. 7/05-28 15 punktu ieškovas ir atsakovas sulygo, kad už siuntos pristatymo vėlavimą ieškovas mokės atsakovui 100 Eur baudą už kiekvieną uždelstą parą. Byloje nėra duomenų, kad šios sutartyje šalių sulygtos baudos atsakovas iš ieškovo būtų reikalavęs. Byloje nustatyta, kad 2014 m. birželio 19 d. pretenzija atsakovas reikalavo ieškovą atlyginti OOO „Tolkon“, UAB „Laiko matas“ patirtus nuostolius už transporto priemonių prastovas Vilniuje, Druskininkuose, UAB „Laiko matas“ turėtas išlaidas už krovinio iškrovimo organizavimą Druskininkuose 2014 m. birželio 7 d., siuntos gavėjo iš OOO „Tolkon“ pareikalautą sumokėti baudą už vėlavimą pristatyti siuntą. Teismas sutiko, kad pagal 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartį: užsakymą Nr. 7/05-28 ieškovas įsipareigojo nedelsiant informuoti atsakovą apie visas problemas, kurios įvyko vykdant užsakymą, atsakyti už šios pareigos nevykdymą, jei apie iškilusias problemas informuojama 2 valandomis vėliau, bei atlyginti visas išlaidas, patirtas dėl netinkamo sutarties vykdymo. Tačiau to nepakanka konstatuoti, jog 2014 m. rugsėjo 3 d. vykdyto įskaitymo metu atsakovas turėjo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovą ir dėl šių asmenų patirtų nuostolių atlyginimo. Pagal CMR konvencijos 37 str. tik vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. atlikto įskaitymo metu atsakovas kaip susitariantysis vežėjas jau buvo atlyginęs nuostolius kitiems ginčo vežime dalyvavusiems asmenims ir buvo įgijęs regreso teisę jų reikalauti iš ieškovo (CMR konvencijos 36, 37 str.). 2014 m. birželio 12 d. UAB „Adictus“ pretenzija ieškovui, UAB „Adictus“ atsakovui išrašytos 2014 m. birželio 12 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. AUT000005077 1671,16 Lt sumai, 2014 m. birželio 5 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. AUT000005052 7568,53 Eur sumai bei 2014 m. spalio 16 d. mokėjimo pavedimas 9239,69 Lt sumai nėra pakankami nustatyti nei atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose nurodomą aplinkybę, kad šia suma atsakovui buvo sumažinta pagal sutartį - užsakymą Nr. 14 06022194 mokėtina suma (šis užsakymas į bylą nėra pateiktas), nei aplinkybę, kad toks sumažinimas buvo atliktas iki 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakovo įvykdyto vienašalio įskaitymo. Todėl konstatuota, kad atsakovas 2014 m. rugsėjo 3 d. apskritai neturėjo įgijęs įskaityme nurodomos priešpriešinės reikalavimo teisės į ieškovą dėl nuostolių, patirtų kitų ginčo vežime dalyvavusių asmenų, atlyginimo. Įvertinus tai, kad ieškovas, nors ir vėluodamas, tačiau įvykdė prievolę pervežti krovinį, nurodytą 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartyje: užsakyme Nr. 7/05-28, ieškovo reikalavimas dėl 1 800 Eur skolos priteisimo pripažintas pagrįstu ir tenkintinas. Kartu atsakovui išaiškinta, kad aplinkybė, jog teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pripažinimo netinkamu ir nesukėlusiu teisinių pasekmių, netrukdo atsakovui savo galimai pažeistas teises ginti atskiroje byloje reiškiant reikalavimą ieškovui dėl patirtų nuostolių atlyginimo (CPK 5 str.). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 109,18 Eur metinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d., 6 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos. Ši byla teisme iškelta 2015 m. rugpjūčio 17 d. Kadangi šie ieškovo reikalavimai yra pagrįsti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 str. 2 d., 6.37 str. 2 d. nuostatomis, jie patenkinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliantas atsakovas UAB „Autogama“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują teismo sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodė, kad krovinys faktiškai buvo pakrautas tik 2014 m. birželio 3 d., o iškrautas 2014 m. birželio 9 d. UAB „Adictus“ sandėliuose. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad antrasis krovinys, vežtas iš F. K. Spa, Italija, į Druskininkus, Lietuva, buvo pakrautas taip pat 2014 m. birželio 3 d., o į Lietuvą, Druskininkus pristatytas tik 2014 m. birželio 9 d. Kadangi vežėjas (ieškovas) tinkamai ir laiku neįvykdė sutartiniu įsipareigojimų 2014 m. birželio 12 d. apeliantui jo užsakovas UAB „Adictus“ pateikė pretenziją Nr. 14/06/01, kuria UAB „Adictus“ pareikalavo atsakovo sumokėti 1 800 Eur nuostoliams padengti arba išrašyti 1 800 Eur mažesnę sąskaitą už pervežimo paslaugas. Šią pretenziją UAB „Adictus“ grindė atsakovo su šia įmone sudaryta sutartimi - užsakymu Nr. 14 06022194, gautomis pretenzijomis iš užsakovų OOO „Tolkon“ ir UAB „Laiko matas“. Pirmosios instancijos teismas neginčitinai nustatė apelianto patirtus nuostolius ir jų dydį, bei jų kilimo priežastį, tačiau dėl apeliantui nesuprantamų motyvų šių aplinkybių nevertino arba įvertino jas kaip nereikšmingas ir tenkino ieškovo ieškinį. Krovinys buvo paimtas ne laiku, vežimo metu apie tai informavus užsakovo perkrautas į kitą nei sutartyje nurodytą transporto priemonę. Krovinys pristatytas praleidus sutartyje nustatytą terminą ir dalis krovinio apgadinta. Dėl šių ieškovo veiksmų apeliantas patyrė nuostolius, kurių dydį patvirtina į bylą pateiktos pretenzijos. Esant šiems byloje nustatytiems faktams dėl krovinio nepristatymo tokiais terminais, kurie normaliomis sąlygomis reikalingi pareigingam vežėjui atlikti vežimą, apeliantas mano, kad jis įrodė, jog dėl krovinio pristatymo terminų viršijimo jam buvo padaryta žala - ieškovui pažeidus krovinio pristatymo krovinio gavėjui terminus. Šių nuostolių atlyginimui apeliantas atėmęs 1800 Eur neapmokėto atsakovui mokesčio už vežimo paslaugas, atsakovas pagristai pareikalavo iš ieškovo - atsakingo už vežimo paslaugos tinkamą suteikimą, atlyginti jo patirtus nuostolius. Ieškovas kaip vežėjas privalo kompensuoti nurodytus nuostolius, kurie nėra didesni už šalių sutartą 2100 Eur užmokestį už vežimą vienu vilkiku (CMR konvencijos 3, 19 straipsniai, 23 straipsnio 5 dalis). Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovas turi pagrindo tvirtinti, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, kad ieškovas nėra atsakingas už atsakovo patirtus nuostolius. Atsakovas šioje civilinėje byloje neįrodė aplinkybių, kad patyrė nuostolius dėl ieškovo netinkamo vežimo sutarties vykdymo (Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 str. 2 d., 5 d., 23 str. 5 d.). Civilinėje byloje ginčo dėl to, kad ieškovas pristatė krovinį gavėjui, nėra. Remiantis CK 6.808 str. 1 d. įtvirtinta teisės norma, atsakovui kilo pareiga mokėti atlygį ieškovui už atliktą krovinio pervežimą. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad jam nekilo pareiga mokėti ieškovui užmokestį už krovinio pervežimą dėl pavėluoto krovinio pristatymo. CMR konvencijos 17 str. 2 d. nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas atvyko į pakrovimo vietą sutartą dieną, t. y. 2014 m. birželio 2 d., tačiau 2014 m. birželio 2 d. Italijoje yra švenčiama valstybinė šventė Festa della Republikka ir tai buvo nedarbo diena. Dėl šios priežasties ieškovui nebuvo pakrautas krovinys sutartyje nurodymu krovinio pakrovimo laiku. Krovinys buvo pakrautas ieškovui tik 2014 m. birželio 3 d., apie 18:00 val., todėl jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo atvykti į iškrovimo vietą sutartu laiku, t. y. 2014 m. birželio 5 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui 2014 m. birželio 11 d. buvo pareikšta OOO „Tolkon“ pretenzija, kurioje nurodyta, jog 2014 m. gegužės 29 d. su pradiniu vežėju, t.y. UAB „Adictus“, buvo sudaryta sutartis, kuria pradinis vežėjas įsipareigojo atvykti į pakrovimo vietą 2014 m. gegužės 30 d., krovinį į Lietuvą pristatyti 2014 m. birželio 4 d. OOO „Tolkon“ pareiškė pretenziją atsakovui ir taikė jam baudines sankcijas už tai, kad atsakovas neatvyko į pakrovimo vietą 2014 m. gegužės 30 d. Tuo tarpu sutartis tarp ieškovo, t. y. vežėjo, faktiškai atlikusio krovinio vežimą, ir atsakovo buvo sudaryta 2014 m. gegužės 30 d., sutartimi šalys sutarė, kad ieškovas atvyks į pakrovimo vietą 2014 m. birželio 2 d., krovinį į Lietuvą pristatyti 2014 m. birželio 5 d. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovui 2014 m. birželio 11 d. buvo pateikta UAB „Laiko matas“ pretenzija, kurioje yra nurodyta, jog 2014 m. gegužės 29 d. su pradiniu vežėju, t. y. UAB „Adictus“, buvo sudaryta sutartis, kuria pradinis vežėjas įsipareigojo atvykti į pakrovimo vietą 2014 m. gegužės 30 d., krovinį į Lietuvą pristatyti 2014 m. birželio 4 d. Tuo tarpu, sutartis tarp ieškovo, t.y. vežėjo, faktiškai atlikusio krovinio vežimą, ir atsakovo buvo sudaryta 2014 m. gegužės 30 d., sutartimi šalys sutarė, kad Ieškovas atvyks į pakrovimo vietą 2014 m. birželio 2 d., krovinį į Lietuvą pristatyti 2014 m. birželio 5 d. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei šalių pateiktus rašytinius įrodymus, teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovo atlyginti nuostolius už tai, kad atsakovas pats netinkamai vykdė savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir ieškovo veiksmai negalėjo įtakoti šių sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Atsakovas neįrodė, kad nuostolių dėl vėlavimo atvykti į krovinio pakrovimą 2014 m. gegužės 30 d. atsiradimas sietinas su ieškovo netinkamu sutarties vykdymu (CPK 178 str., CMR konvencijos 23 str. 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2014 m. gegužės 30 d. šalys sudarė transporto sutartį: užsakymą Nr. 7/05-28 krovinio pervežimui maršrutu Italija - Lietuva. Už krovinio pervežimą atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 2100 Eur. Užsakyme buvo susitarta, kad krovinys turi būti pakrautas 2014 m. birželio 2 d., iškrautas – 2016 m. birželio 5 d. Dėl to, jog Italijoje birželio 2 d. buvo valstybinė šventė, krovinys buvo pakrautas tik 2014 m. birželio 3 d., iškrautas 2014 m. birželio 9 d. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovas vėlavo pristatyti krovinį. Pagal šalių susitarimą ieškovas turėjo pareigą pakrauti krovinį 2014 m. birželio 2 d. Tačiau atsakomybė už krovinio pristatymą laiku į iškrovimo vietą šalių sutartyje sulygtu terminu, kiek tai nėra susijusi su vėlavimu krovinį pakrauti Italijoje dėl valstybinės šventės (viena diena), tenka ieškovui. Ieškovas nepaneigė savo atsakomybės už vėlavimą pristatyti krovinį į iškrovimo vietą (CPK 178 str., Konvencijos 17 str. 2 d.). Ieškovė tik 2014 m. birželio 9 d. krovinį pristatė krovinio gavėjui UAB „Adictus“. Krovinio gavėjas, priimdamas krovinį, pasirašė CMR važtaraštyje 665, nepateikdamas pastabų dėl krovinio pristatymo laiko. Kito krovinio važtaraštis nepateiktas, pirmos instancijos teismas remiantis kitais byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pastarasis krovinys taip pat buvo pakrautas 2014 m. birželio 3 d., į Lietuvą, Druskininkuose pristatytas tik 2014 m. birželio 9 d. 2014 m. birželio 20 d. atsakovas pateikė pretenziją ieškovui, reikalaudamas iki 2014 m. birželio 25 d. jam sumokėti patirtus nuostolius 1800 Eur, arba išrašyti 1800 Eur mažesnę sąskaitą už pervežimo paslaugas. 2014 m. birželio 23 d. ieškovė už suteiktas atsakovei paslaugas išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 0186/06/2014/B sutartai pervežimo kainai. Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Kasacinio teismo praktika, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias vieną iš prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą – yra gausi ir vienoda, visų pirma nurodant įskaitymui būtinas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). CK 6.130 str. 1 d. nustatytos šios pagrindinės sąlygos įskaitymui atlikti: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šie jų reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti. Apeliantas skunde nurodė, kad nustačius faktą, jog krovinys nebuvo laiku pristatytas į Lietuvą, apeliantas teigia įrodęs, jog jis patyrė žalą – ieškovui pažeidus krovinio pristatymo gavėjui terminus, todėl šių nuostolių suma (1800 Eur) jis yra atėmęs iš neapmokėto atsakovui mokesčio už vežimo paslaugas, todėl jo teigimu, jis pagrįstai reikalavo iš ieškovo, kuris atsakingas už vežimo paslaugas, atlyginti jo patirtus nuostolius. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad tuo atveju, kai nuo ieškovės pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, yra ginamasi tuo, jog ši prievolė pasibaigė įskaitymu, būtent ji turi procesinę pareigą įrodyti, kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 str. 1 d.), bei kad buvo laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog įskaitymo dieną ji turėjo ieškovės atžvilgiu galiojantį ir vykdytiną reikalavimą įskaitymo sumai. CMR Konvencijos 19 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, jog krovinys pristatytas ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais, arba jeigu nebuvo susitarta dėl pristatymo terminų, tada įvertinant konkrečias vežimo aplinkybes, o jei kraunama dalimis, atsižvelgiant į normaliomis sąlygomis reikalingą krovinių partijai sudaryti būtiną laiką, faktinė vežimo trukmė didesnė už laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui atlikti vežimą. Kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą (CMR konvencijos 23 str. 5 p., 28 str.). Sprendžiant šalių ginčą dėl neprimokėtos ieškovei sumos (kaip nuostolių) turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žala (CK 6.246–6.249 str.). Pažeidęs pareigą laiku pristatyti krovinį, vežėjas pagal CMR konvencijos 23 str. 5 d. privalo kompensuoti nuostolius krovinio gavėjui, jeigu šis įrodo, kad dėl to jam buvo padaryti nuostoliai. Patirtų nuostolių faktas bei dydis turi būti pagrįsti įrodymais. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, atsakovas savo reikalavimo teisę į ieškovą dėl prievolės pristatyti krovinį sulygtu terminu tinkamo neįvykdymo, susiejo ne su jo paties patirtais nuostoliais, bet su kitų asmenų, dalyvavusių krovinio pervežime, patirtais nuostoliais. 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutarties: užsakymo Nr. 7/05-28 15 punktu ieškovas ir atsakovas sulygo, kad už siuntos pristatymo vėlavimą ieškovas mokės atsakovui 100 Eur baudą už kiekvieną uždelstą parą. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, atsakovas numatytos baudos iš ieškovo nereikalavo (priešieškinio byloje nepateikė). Nors pagal 2014 m. gegužės 30 d. transporto sutartį: užsakymą Nr. 7/05-28 ieškovas įsipareigojo nedelsiant informuoti atsakovą apie visas problemas, kurios įvyko vykdant užsakymą, atsakyti už šios pareigos nevykdymą, jei apie iškilusias problemas informuojama 2 valandomis vėliau, bei atlyginti visas išlaidas, patirtas dėl netinkamo sutarties vykdymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad to nepakanka konstatuoti, jog 2014 m. rugsėjo 3 d. vykdyto įskaitymo metu atsakovas turėjo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovą dėl atsakovo užsakovų patirtų nuostolių atlyginimo. Pareiga įrodyti dėl pavėluoto krovinio pristatymo patirtą žalą tenka atsakovui, tačiau nei pirmos instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu, atsakovas tokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtus nuostolius: jų dydį bei priežastinį ryšį tarp žalos ir pavėluoto krovinio pristatymo, į bylą nepateikė (CPK 178 str.). Dėl šios priežasties konstatuoti aplinkybę, kad ieškovui pavėluotai atlikus vežimą atsakovas patyrė nuostolius ir dėl šios priežasties pagrįstai nesumokėjo dalį atlygio ieškovui už atliktą pervežimą (turėjo galiojančią reikalavimo teisę įskaitymo metu), nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, kad ji būtų atlyginusi kokius tai patirtus nuostolius vežime dalyvavusiems asmenims. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovė nuostolių pagal sudarytą sutartį su ieškove nepatyrė, konstatuotina, kad formaliai apskaičiuoti nuostoliai, kai nėra nustatytos realiai patirtos žalos, laikytini neįrodytais (CPK 178 str.) ir mažinti vežėjai atlyginimą už krovinio pervežimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintą darytina išvada, kad apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo bei šių nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų, neįrodė visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Nagrinėjamu atveju ieškovei savo pareigas įvykdžius - nugabenus krovinį sutartu maršrutu, apeliantė turi pareigą atsiskaityti su ieškove, už jai suteiktas krovinio pervežimo paslaugas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (atsakovės) UAB „Autogama“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Ieškovė prašė jos naudai priteisti 170 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus (b. l. 14-15, t. 2). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ieškovės atstovės byloje parengto procesinio dokumento apimtį, byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą bei teismų formuojamą praktiką šiais klausimais, bei remdamasis 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 2 p., 8.11 p., sprendžia, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas priteisti prašoma apimtimi, jas priteisiant iš apeliantės (atsakovės) ieškovės naudai - 170 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (atsakovės) UAB „Autogama“ (j. a. k. 300079506) ieškovės Lenkijos įmonės Sp. J. „ANTRANS BIS Anna Pacia“ (j. a. k. 122433575) naudai 170,00 Eur (šimtą septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.