- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-16
- Bylos Nr.
- AS-822-171-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02275-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“
- Kategorijos
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su 2011 m. spalio 27 d. prašymu (b. l. 1–4) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 4.1 ir 5 punktus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 112–118) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino. Panaikino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 ir 5 punktus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 15 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teismas pažymėjo, kad iš prašyme išdėstytų argumentų visumos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių dėl to, ar atsakovo sprendimas suteikti leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais išdavimo, vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės vykdymo ir kompensacijų vežėjams mokėjimo funkcijas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taigi esminė problema yra, ar Viešojo administravimo įstatymo nuostatos apskritai leidžia išvardytas savivaldybės vykdomosios institucijos (pareiškėjo manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto transporto skyriaus) teises ir pareigas viešojo administravimo srityje perduoti savivaldybės įmonei. Bylos duomenys rodo, kad ginčo mechanizmo veikimo principus Taryba apibrėžė tuo pačiu Sprendimu (1.2 p.) patvirtintame Kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Šio norminio teisės akto 3 punktu įgaliota įstaiga už nuostolių, patirtų vežant keleivius vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų ar troleibusų maršrutais, ataskaitų pateikimo bei kompensacijų išmokėjimo tvarkos įgyvendinimą yra SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Pagrindines procedūras ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ konkrečių funkcijų turinį reglamentuoja Aprašo 2 ir 3 skyrius.
Teismas padarė išvadą, kad Sprendimo 4.1 ir 5 punkte išreikštų atsakovo valdingų patvarkymų panaikinimas, neišsprendžiant Aprašo nuostatų atitikties įstatymams klausimo (Sprendimo 5 p. nukreipia į Aprašą), nesukels pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių. Taigi pirmosios instancijos teismui neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės normų ir įrodymų analizės bei nedavus jų teisinio įvertinimo, teisėjų kolegija negali konstatuoti, jog administracinė byla buvo išspręsta teisingai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat paaiškino, kad įvertinęs Sprendimo 1.2, 4.1 ir 5 punktų tarpusavio santykį (ryšį), Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo pasiūlyti Vyriausybės atstovui (ABTĮ 10 str.) vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje 5 dalimi prašyti ištirti norminio savivaldybės administracinio akto (Aprašo) teisėtumą, o pareiškėjui nesutinkant pasinaudoti ABTĮ 23, 52 straipsniuose numatytomis procesinėmis teisėmis, savarankiškai nustatyti ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisę, bei, suabejojęs norminio administracinio akto, kuris turi būti taikomas nagrinėjamoje administracinėje byloje, teisėtumu, pats pradėti atitinkamą tyrimą (ABTĮ 111 str. 3 d.).
II.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2012 m. lapkričio 12 d. teismui pateikė patikslintą prašymą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 ir 5 punktus; 2) ištirti ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1-223 1.2 punktu patvirtintas Aprašas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 3 dalies nuostatą; 3) pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1-223 1.2 punktu patvirtintas Aprašas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų bei Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 3 dalies nuostatos, šį Aprašą panaikinti; 4) pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1-223 1.2 punktu patvirtintas Aprašas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, ištirti ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1-223 1.2 punktu patvirtinto Aprašo 3 punkto nuostata „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga) dalyje „(toliau – Įgaliota įstaiga)“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalies nuostatas; 5) pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1-223 1.2 p. patvirtinto Aprašo 3 punkto nuostata „Kompensacijos vežėjams išmokamos per Savivaldybės įmonę „Susisiekimo paslaugos“ (toliau – Įgaliota įstaiga)“ dalyje „(toliau – Įgaliota įstaiga)“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalies nuostatos, ją panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą iki 2012 m. gruodžio 3 d. pašalinti patikslinto prašymo trūkumus.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas reiškia abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenumato, kad reikalavimas dėl individualaus administracinio akto panaikinimo ir prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą gali būti nagrinėjami vienoje byloje, atitinkamai pareiškėjas turi pateikti teismui atskirą prašymą ABTĮ 110 straipsnio nustatyta tvarka. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas administracinėje byloje pirminiame prašyme prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 ir 5 punktus, o patikslintame prašyme prašo ištirti ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1-223 1.2 punktu patvirtintas Aprašas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 3 dalies nuostatą. Todėl pareiškėjas taip pat turėtų patikslinti prašymo dalyką.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2012 m. lapkričio 30 d. patikslintą prašymą, pateiktą šalinant 2012 m. lapkričio 12 d. patikslinto prašymo trūkumus.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 lapkričio 30 d. patikslintame prašyme prašo panaikinti individualaus administracinio akto dalį ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, ABTĮ 110 straipsniu ir 111 straipsnio 3 dalimi, prašo ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 110 straipsnis ir 111 straipsnis reglamentuoja skirtingų savo pobūdžiu – abstraktaus ir teikiamo ryšium su individualia byla – prašymų dėl norminio teisės akto tyrimo pateikimą, o prašymų pobūdis apsprendžia jo turinį ir nagrinėjimo tvarką. Pareiškėjas reiškia abstraktų prašymą ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1-223 1.2 punktu patvirtintas Aprašas atitinka Viešojo administravimo įstatymo bei Kelių transporto kodekso nuostatas. Teikdamas prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla, pareiškėjas turėtų ne tikslinti prašymą, kuriame reiškiamas materialinis reikalavimas panaikinti individualų administracinį aktą, o teikti atskirą prašymą, kurio priėmimo klausimas išsprendžiamas ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau pareiškėjas ir 2012 m. lapkričio 12 d., ir 2012 m. lapkričio 30 d. patikslintu prašymu iš esmės siekia, kad norminio administracinio akto teisėtumas būtų tiriamas būtent šioje byloje, kurioje nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino 2012 m. lapkričio 19 d. nutartyje nurodytų patikslinto prašymo trūkumų, be to, šalinant trūkumus pateiktas 2012 m. lapkričio 30 d. patikslintas prašymas dėl norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumo neatitinka ABTĮ nustatyto turinio reikalavimų, nes jame pareiškėjas iš esmės tik dėsto argumentus, dėl ko prašymas turėtų būti priimtas, o ne pagrindžia abejones, dėl ko savivaldybės teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012.
Pažymėjo, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ABTĮ 110 str. nustatyta tvarka.
IV.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį ir išspręsti Vyriausybės atstovo 2012 m. lapkričio 12 d. bei 2012 m. lapkričio 30 d. patikslintų prašymų priėmimo klausimą iš esmės.
Nurodo, kad prašymą tikslino atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2490/2012. Mano, kad nepriimdamas pareiškėjo patikslinto prašymo ir nespręsdamas klausimo iš esmės, teismas vadovavosi ne teisės normomis, o formalumais. ABTĮ nenumato, kad administracinio teismo prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, asmuo negali teismui teikti patikslinto prašymo, be konkrečios nuostatos panaikinimo, kartu prašant ištirti ir tuo pačiu aktu patvirtinto susijusio su ginčijamomis nuostatomis norminio teisės akto teisėtumą, o privalo teismui teikti šiuo klausimu atskirą prašymą. Pažymi, kad individualioje byloje nėra nagrinėjamas Vyriausybės atstovo konkrečių teisių pažeidimas (ABTĮ 111 str. 1 d.), bet yra keliamas įstatymų saugomo intereso – savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto teisėtumo – klausimas. Taigi, nors vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi bei ABTĮ 110 straipsniu Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu ištirti savivaldybės norminio teisės akto teisėtumą ir atskiroje byloje, tačiau, atsižvelgiant į LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį, Vyriausybės atstovas privalėjo tikslinti savo prašymą nagrinėjamoje byloje, kad pareikšti reikalavimai būtų apginti visa apimtimi. Nors nagrinėjamoje byloje ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis netaikytina, tačiau atsižvelgiant į susidariusią situaciją, teismas turėjo teisę (pareigą) taikyti ABTĮ 111 straipsnio 3 dalies nuostatą – sustabdyti bylos nagrinėjimą ir spręsti dėl akto teisėtumo tyrimo, nes nebuvo pagrindo pareiškėjo patikslintą prašymą laikyti nepaduotu. Patikslinto prašymo pateikimo teismui atveju, nebuvo nei vieno iš ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje išvardintų pagrindų atmesti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Priešingai, prašymas buvo susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, įsiteisėjusio teismo sprendimo nebuvo, bylos dėl ginčijamo norminio administracinio akto teismo žinioje taip pat nebuvo, o prašymas buvo grindžiamas vien teisiniais motyvais. Atsižvelgiant į tai, buvo būtina ABTĮ nuostatas aiškinti sistemiškai ir pareiškėjo patikslintą prašymą priimti teismo žinion, nes tik taip, vadovaujantis LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, šioje byloje gali būti iki galo išspręstas nagrinėjamas klausimas bei pasiektas materialinis teisinis rezultatas.
Pareiškėjas pažymi, kad tiek pirminiame prašyme teismui, tiek ir vėlesniuose patikslintuose prašymuose prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo” 4.1 ir 5 punktus, o remiantis LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, patikslintame prašyme kartu tikslino ir prašymo dalyką, prašydamas ištirti ir savivaldybės norminio teisės akto atitiktį įstatymams. Mano, kad LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje sprendė, kad toks prašymas turi būti teikiamas būtent šioje byloje, kad išsprendus bylą būtų pasiektas materialinis teisinis rezultatas visa apimtimi, t. y. LVAT siekė materialinio teisinio stabilumo formuojamuose teisiniuose santykiuose, kuris, galimai panaikinus ginčijamas akto nuostatas, tačiau nepanaikinus tuo pačiu ginčijamu aktu patvirtintos norminio teisės akto atitinkamos nuostatos, nebūtų užtikrintas. Vyriausybės atstovui nepatikslinus savo prašymo reikalavimo šioje byloje, apeliacinės instancijos teismui galimai vėl atsirastų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal formuojamą teismų praktiką.
Teigia, kad nors Vyriausybės atstovas 2012 m. lapkričio 30 d. pateiktame patikslintame prašyme neperrašė visų Vyriausybės atstovo 2012 m. lapkričio 12 d. patikslintame prašyme dėstomų argumentų, tačiau negalima sutikti, kad jis nepagrindė abejonės dėl savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto (jo dalies) prieštaravimo įstatymams. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 30 d. patikslintame prašyme tikslindamas prašymo dalyką nurodė, kad tai darydamas remiasi ne tik ABTĮ nuostatomis, bet ir Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 27 d. prašyme teismui bei 2012 m. lapkričio 12 d. patikslintame prašyme teismui nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, todėl, atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. lapkričio 12 d. patikslintame prašyme Vyriausybės atstovas išdėstė savo abejones dėl savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto dalies prieštaravimo įstatymui, atitinkamai tai pagrįsdamas įstatymų nuostatomis, negalima laikyti, kad Vyriausybės atstovas tik dėstė argumentus dėl prašymo priėmimo, o ne grindė abejonėmis savivaldybės teisės akto (jo dalies) prieštaravimo įstatymams. ABTĮ nenumato, kad pareiškėjas visus savo priminio prašymo ir patikslinto prašymo argumentus ir motyvus privalo perrašyti vėlesniame patikslintame prašyme, todėl manytina, kad pareiškėjas turi teisę savo argumentus ir motyvus dėstyti tiek pirminiame prašyme teismui, tiek ir patikslintame prašyme teismui, jų nedubliuodamas, o sprendžiant ginčo dalyką iš esmės, prašyti teismo remtis tiek pirminiame, tiek ir patikslintame prašyme teismui išdėstytais motyvais ir argumentais. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nurodė, kad Vyriausybės atstovas nepagrindė savo abejonės dėl savivaldybės norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumo. Be to, vien tik formalus Vyriausybės atstovo teikiamo abstraktaus pareiškimo formos nesilaikymas (Vyriausybės atstovo prašymo teismui užvardinimas „patikslintu prašymu“, o ne atskiru „pareiškimu“), taip pat nėra pagrindas laikyti Vyriausybės atstovo patikslintą prašymą teismui nepaduotu.
Akcentuoja, kad administracinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių ar saugomų interesų apgynimu, todėl teismas neturėtų atmesti pareiškėjo prašymo, remiantis vien formalumais, o ne iš esmės spręsdamas klausimą. Priešingu atveju, kyla grėsmė, kad nepagrįstai būtų vilkinamas administracinės bylos nagrinėjimas ir taip pažeistas proceso operatyvumo principas.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, mano, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias Vyriausybės atstovo prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą priėmimo klausimą ir dėl to iš esmės buvo neteisingai išspręstas nagrinėjamas klausimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pareiškėjo patikslintą skundą nutarė laikyti nepaduotu, nes jis nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m lapkričio 19 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų.
Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 12 d. patikslintu prašymu pareiškėjas, atsižvelgdamas į LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria administracinė byla pagal pareiškėjo skundą gražinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, argumentus, tikslino savo pirminį prašymą teismui, be ankstesnio reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 ir 5 punktus, prašydamas ištirti norminio administracinio akto – skundžiamo sprendimo 1.2 punktu patvirtinto Aprašo, teisėtumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas klaidingai nurodo prašomo ištirti akto priėmimo datą (2012 m. rugsėjo 30 d., vietoj 2012 m. rugsėjo 21 d.).
ABTĮ nėra įtvirtinta, kokius reikalavimus turi atitikti abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje tik nustatyta, kad tokio prašymo forma yra pareiškimas, tačiau ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. Todėl pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinys turėtų iš esmės atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į specialių procesinių normų, išdėstytų ABTĮ šešioliktame skirsnyje, nuostatas bei ginčų dėl norminių administracinių aktų specifiką. Taigi kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo.
Pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Priėmus nagrinėti pareiškimą dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, kurio turinys neatitinka minėtų reikalavimų, nebūtų užtikrinamas rungimosi principo įgyvendinimas, nes būtų suvaržytos atsakovo (viešojo administravimo institucijos, priėmusios ginčijamą norminį administracinį aktą) teisės, kadangi atsakovui būtų sunkiau atsiliepime išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų bei pasirengti teisminiam nagrinėjimui (LVAT 2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012).
ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per tokį terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas taip suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą.
Pažymėtina, kad trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną. Teismo nutartis, kuria konstatuojami skundo trūkumai ir nustatomas terminas jiems pašalinti, taip pat ir teismo nutartis, kuria konstatuojama, kad nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti, turi būti aiškios, t. y. teismas turi nurodyti, kokių reikalavimų neatitinka skundas bei kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo priimti skundą ir pradėti administracinės bylos teiseną, taip pat paaiškinti pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-496/2011, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-580/2011). Tokią išvadą patvirtina ir ABTĮ 10 straipsnio nuostatos, pagal kurias teismas turi padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011 konstatavo, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas tame pačiame administraciniame teisme, kuriame nagrinėjama individuali byla, gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra priimta konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos (nurodytas konkretus norminis administracinis aktas ar jo dalis, kurių teisėtumas bus tiriamas; nurodytos konkrečios įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galbūt prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; pateikta konkreti teisinė motyvacija, sudaranti pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms). Tokia teismo nutartis turi dvejopą pobūdį. Ji fiksuoja konkrečios nagrinėjamos administracinės bylos proceso eigą ir yra tos bylos procesinis dokumentas, tačiau kartu ši nutartis yra ir kitos (norminės) administracinės bylos procesinis dokumentas, kuriuo ta kita byla pradedama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 2011 m., 374–384 p.).
Kaip minėta, gavęs pareiškėjo 2012 m. lapkričio 12 d. patikslintą prašymą, pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti patikslinto prašymo trūkumus. Sprendžiant iš nutarties turinio, esminiu trūkumu buvo laikoma tai, kad pareiškėjas patikslintame prašyme reiškia abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, o ABTĮ nenumato, kad reikalavimas dėl individualaus administracinio akto panaikinimo ir prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą gali būti nagrinėjami vienoje byloje, todėl pareiškėjas turi pateikti teismui atskirą prašymą ABTĮ 110 straipsnio nustatyta tvarka.
Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka, akcentuoja, kad tiek byloje ginčijami Sprendimo 4.1 ir 5 punktai, tiek ir Aprašas, kuriuo teisėtumą prašoma ištirti, patvirtinti tuo pačiu Sprendimu (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 1-223), todėl teismas turi teisę, o vadovaujantis LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi ir pareigą, priimti pareiškėjo patikslintą prašymą šioje byloje ir savo nuožiūra spręsti klausimą dėl bylos sustabdymo ir atitinkamo tyrimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo pradėjimo.
Pabrėžtina, jog nagrinėjant bylas, be kita ko, turi būti užtikrinamas ir proceso operatyvumas bei ekonomiškumas. Trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tik tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Aplinkybės, kurios gali būti išsiaiškinamos rengiant bylą nagrinėjimui arba nagrinėjant bylą iš esmės nėra pagrindas priimti nutartį trūkumams šalinti. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo teismui pateikiamo dokumento forma vertinant skundo priimtinumą lemiamos reikšmės neturi. Todėl sprendžiant, ar skundas atitinka ABTĮ nustatytus priimtinumo reikalavimus, iš esmės nėra lemiamas klausimas, ar jis atitinka tam tikrus formalius reikalavimus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ABTĮ 110 straipsnis ir 111 straipsnis reglamentuoja skirtingų savo pobūdžiu prašymų dėl norminio teisės akto tyrimo pateikimą, o prašymų pobūdis apsprendžia jų turinį ir nagrinėjimo tvarką. Teikdamas prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla, pareiškėjas turėtų ne tikslinti prašymą, kuriame reiškiamas materialinis reikalavimas panaikinti individualų administracinį aktą, o teikti atskirą prašymą, kurio priėmimo klausimas išsprendžiamas ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą buvo įformintas kaip patikslinto skundo dalis, nėra esminis trūkumas, trukdantis teismui spręsti dėl šio prašymo pagrįstumo ir jo priėmimo, ypač turint omenyje tai, kad iš pateikto patikslinto prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė jį atsižvelgęs į LVAT 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį būtent siekdamas prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Prašyme pateikiami pareiškėjo argumentai ir motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Prie prašymo pridėti dokumentai, numatyti ABTĮ 110 straipsnio 3 dalyje. Todėl minėtos aplinkybės netrukdė teismui sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, išskirti prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo į atskirą bylą ir spręsti dėl jo pagrįstumo ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
Kaip jau minėta, patikslintuose prašymuose pareiškėjas klaidingai nurodo prašomo ištirti Sprendimo priėmimo datą (2012 m. rugsėjo 30 d., vietoj 2012 m. rugsėjo 21 d.). Šis trūkumas galėjo būti pašalintas, pasinaudojant trūkumų šalinimo institutu, tačiau, kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas patikslintą skundą laikyti nepaduotu, nes vertinant patikslinto prašymo turinį aišku, kad pareiškėjas suklydo dėl datos, tačiau abejonių dėl prašomo ištirti akto nekyla.
Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumento, kad 2012 m. lapkričio 30 d. pateiktas patikslintas prašymas neatitinka ABTĮ nustatyto prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinio, nes jame pareiškėjas nepagrindžia abejonių dėl teisės akto teisėtumo, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad 2012 m. lapkričio 12 d. ir 2012 m. lapkričio 30 d. patikslinti prašymai turėtų būti vertinami kartu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. lapkričio 12 d. patikslintame prašyme Vyriausybės atstovas išdėstė savo abejones dėl savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto dalies prieštaravimo įstatymui, atitinkamai tai pagrįsdamas, negalima laikyti, kad Vyriausybės atstovas tik dėstė argumentus dėl prašymo priėmimo, o ne grindė abejonėmis savivaldybės teisės akto (jo dalies) prieštaravimo įstatymams.
Atsižvelgiant į byloje nustatytą faktinę situaciją, teismo proceso operatyvumo bei ekonomiškumo principus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju efektyvesnis pareiškėjo patikslinto prašymo priėmimo klausimo sprendimo būdas būtų pakartotinai nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti (teisingai nurodant prašomo ištirti sprendimo priėmimo datą).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui nustatyti trūkumai, kolegijos vertinimu, nebuvo esminiai ir trukdantys pradėti administracinės bylos teiseną, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. teismo nutartį, kuria pareiškėjo skundą nutarta laikyti nepaduotu, ir skundo priėmimo klausimą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui spręsti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje patikslinto skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.