Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų: Romualdo Lincevičiaus, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Dainiui Svirinavičiui, nuteistajai Ritai J. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ritos J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo Rita J. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. – laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams. Paskirtoji bausmė LR BK 64 str. 3 d. pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2005-04-06 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rita J. S. nuteistas už tai, kad ji nuo 2006 m. vasario mėn. pabaigos, ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, Kaune, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, siekė paveikti liudytoją nepilnametę E. G., kad ji pakeistų parodymus kaltinamojo naudai baudžiamojoje byloje Nr. 26-1-179-06, kurioje kaltinamas jos sūnus G. K., tai yra skambinėjo telefonu ir grasino jai, kad ji šioje žemėje nevaikščios, kad prives ją prie savižudybės.

Apeliaciniu skundu nuteistoji Rita J. S. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba švelninti jai paskirtą bausmę arba taikyti jos atžvilgiu LR BK 75 str. nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Apeliantė skunde nurodo, jog teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Skunde nurodoma, jog nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, kuriais yra grindžiama jos kaltė, yra šališki, perdėti, neatitinkantys tikrovės, todėl teismas tokius parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes šie asmenys turėjo pakankamą pagrindą ją apkalbėti, kadangi ji su Gužiais jau seniai yra apsipykę dėl jos sūnaus G. K.. Be to, skunde nurodoma, jog atkreiptinas dėmesys yra į tai, kad nukentėjusiosios motina į policiją kreipėsi tik 2006-03-10, kai tariamas poveikis jau buvo daromas nuo 2006 m. vasario mėnesio. Taipogi, skunde nurodoma, jog pačią E. G., kaip linkusią nuslėpti tiesą, itin apibūdina tos aplinkybės, kad ji baudžiamojoje byloje dėl plėšimo kategoriškai ginčijo savo kaltę, kai tuo tarpu teismas pagrįstai pripažino, jog ji iš tiesų nusikalto. Baudžiamojoje byloje dėl plėšimo nukentėjusioji buvo nuteista, bausmės vykdymas jos atžvilgiu buvo atidėtas ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės. Taip pat, skunde nurodoma, jog apkaltinamajame nuosprendyje buvo remiamasi Gužių parodymais, jog 2006 m. pradžioje jų dukrai sutriko psichika, tačiau jos nuomone, nukentėjusiajai psichika galėjo sutrikti ir dėl baudžiamojo proceso tiriant nukentėjusiosios veiksmus byloje dėl plėšimo. Be to, skunde nurodoma, jog ji kaip Kanevičiaus motina, būdama neabejinga savo sūnaus likimui, ji neneigia to fakto, kad keletą kartų skambino nukentėjusiajai, tačiau jai negrasino, nebuvo kalbos apie privedimą prie savižudybės, tiesiog ji klausė pas nukentėjusiąją kodėl ši keičia parodymus. Taipogi, skunde nurodoma, jog teismas jai paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, juk jos padarytas nusikaltimas nepriskiriamas prie sunkių, sankcijoje už šį nusikaltimą yra numatyta eilė alternatyvių bausmės rūšių, ji turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba, viena augina nepilnametį vaiką - sūnų, gim. 1990 m., jis yra 9 klasės moksleivis ir jeigu jai reiktų atlikinėti realią laisvės atėmimo bausmę, tai jos nepilnametis sūnus liktų be priežiūros ir išlaikymo, su vyru ji jau santuoką yra nutraukusi 11 metų, tėvas su sūnumis nebendrauja, tėvas nepilnamečiui sūnui neteikia išlaikymo, be jos nėra ir kitų artimų giminaičių, kurie galėtų pasirūpinti jos nepilnamečiu sūnumi. Tokiu būdu, teismas atsižvelgdamas į jos ir sūnaus sunkią padėtį, turėjo jos atžvilgiu taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Nuteistoji tvirtina, jog jei jos atžvilgiu bus atidėtas bausmės vykdymas, ji ateityje elgsis atsakingiau ir apdairiau, daugiau tokios situacijos jos gyvenime nebepasikartos, jis gyvens sąžiningai, toliau dirbs ir augins savo nepilnametį sūnų.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios Ritos J. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, tik dalyje dėl LR BK 75 str. taikymo, atidedant paskirtosios bausmės vykdymą nuteistosios atžvilgiu.

BPK 305str. 1d. 2p. nurodo, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais. Įrodymai byloje įvertinami remiantis BPK 20str. 5d. nustatytomis taisyklėmis. Jame nurodoma, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaudamiesi įstatymu.

Kolegija daro išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus. Įrodymų visumos pagrindu teismas padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl R. J. S. nusikalstamos veikos padarymo, o būtent, kad ji nuo 2006 m. vasario mėn. pabaigos, ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, Kaune, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, siekė paveikti liudytoją nepilnametę E. G., kad ji pakeistų parodymus kaltinamojo naudai baudžiamojoje byloje Nr. 26-1-179-06, kurioje kaltinamas jos sūnus G. K., tai yra skambinėjo telefonu ir grasino jai, kad ji šioje žemėje nevaikščios, kad prives ją prie savižudybės ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.

Pirmos instancijos teismas, teisingai R. J. S. pripažino kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo, remdamasis nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir neprieštaravo vieni kitiems, 2006-03-10 pareiškimu (b.l. 3), 2006-01-26 protokolu - pareikšimu (b.l. 113), kaltinamuoju aktu, kuriuo pareikštas įtarimas nuteistosios sūnui (b.l. 114-115), 2006-10-27 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo nuteistosios sūnus nuteistas dėl nukentėjusiosios E. G. sveikatos sutrikdymo.

Nors R. J. S. dėl Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. kalta prisipažino tik iš dalies, tačiau jos kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiosios E. G., liudytojų J. G., G. G., S. G., G. Š., V. G. parodymais, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Nukentėjusioji E. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nekeitė savo duotų parodymų, ji viso proceso metu tvirtino, jog 2006 m. pradžioje ją sumušė kaltinamosios sūnus G. K. ir pagal jos pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Po to jai pradėjo skambinėti G. K. mama R.J. S., grasino, kad jei ji neatsiims pareiškimo, tai ją prives iki savižudybės, išveš į mišką, į užsienį, tai padarys ne savo rankomis. R.J. S. jai skambindavo kiekvieną dieną net iki 15 kartų, skambučiai būdavo ir naktį. Šių skambučių įtakoje jai pakriko sveikata, galvojo atsiimti pareiškimą, tačiau tėvai neleido to padaryti. R.J. S. grasindavo jai ir per langą, kai pamatydavo einančią, koliodavo įvairiais necenzūriniais žodžiais. R.J. S. grasinimus girdėjo ir jos tėvai bei draugės, nes ji įjungdavo telefono mikrofoną. Dėl tokio daromo poveikio mama nusprendė kreiptis į policiją. Už jos sumušimą G. K. yra nuteistas ir atlieka bausmę. Liudytoja J. G. tvirtino, jog po to, kai G. K. sumušė jos dukrą E. G., ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, R.J. S. pradėjo skambinti jai ir jos dukrai bei terorizuoti siekdama, kad ši atsiimtų pareiškimą. R.J. S. E. G. skambindavo kelis kartus į dieną, vadindavo necenzūriniais žodžiais, grasindavo, kad ji nevaikščios, prives ją prie savižudybės, grasino ir nužudyti, išvežti, sakydavo, kad tai padarys ne savo rankomis. Tokie skambučiai tęsėsi apie pusę metų, kol G. K. nebuvo nuteistas. Dukrai dėl tokio spaudimo pablogėjo sveikata, išsivystė baimės jausmas, todėl ji gydėsi KMUK psichiatrijos skyriuje. Liudytoja G. G. tvirtino, jog R.J. S. sūnus sumušė E. G., apie tai buvo pranešta policijai, ir nuo to laiko prasidėjo R.J. S. skambučiai E. G. su įvairiais grasinimais. Su E. G. draugauja, dažnai būdavo kartu, paskambinus R.J. S., E. G. įjungdavo mikrofoną, todėl girdėdavo, kai kaltinamoji grasindavo, jog prives E. G. prie savižudybės. Tokie skambučiai būdavo po kelis per dieną. Taip pat girdėjo, kaip E. G. einant pro namą, R.J. S. lauke ją užgauliojo ir grasino. Žino, kad E. G. dėl šių skambučių sukelto streso gulėjo psichiatrijos skyriuje. Liudytoja S. G. tvirtino, jog R.J. S. dažnai skambindavo E. G., ją koliodavo, grasindavo, kad išveš į mišką, užmuš, sukiš šampano butelį į tarpkojį, padarys ją invalide. E. G., paskambinus R.J. S., įjungdavo mobilaus ryšio telefono mikrofoną, todėl visi grasinimai gerai girdėdavosi. Be to, pati girdėjo, kaip R.J. S. rėkė per balkoną ant E. G. ir jai grasino, tuo metu kartu buvo ir G. Š.. Kaltinamoji skambindavo E. G. kelis kartus per dieną. Žino, kad G. K. buvo sumušęs E. G., ji dėl sumušimo gulėjo ligoninėje. Vėliau E. G. gulėjo psichiatrijos skyriuje dėl gilios depresijos, kuri išsivystė po sumušimo ir grasinimų. Liudytoja G. Š. tvirtino, jog 2006 m. kovo mėn. tiksliai neprisimena kada, R.J. S. skambindavo E. G. į mobilaus ryšio telefoną, ją koliodavo, grasindavo, kad ji šioje žemėje nevaikščios, išveš ją į mišką, sukiš šampano butelį į tarpkojį, jei ji neatsiims pareiškimo dėl G. K.. Šie skambučiai buvo dėl to, kad E. G. parašė pareiškimą policijai, kai G. K. ją sumušė. Grasinimus girdėjo, nes E. G., paskambinus R.J. S., įjungdavo telefono garsiakalbį. Be to, girdėjo, kaip R.J. S., išlindusi per balkoną, šaukė ant E. G. ir jai grasino, kad ji nevaikščios šia žeme, jei neatsiims pareiškimo. E. G. po kaltinamosios skambučių jausdavosi labai blogai, apsiverkdavo, dėl grasinimų susirgo nervų liga ir gydėsi psichiatrijos skyriuje. Liudytojas V. G. tvirtino, jog jam būnant savo namuose jo dukrai E. G. į mobilųjį telefoną ne tik dieną, bet ir naktimis po kelis kartus skambindavo R.J. S., grasindavo, kad E. G. bus privesta prie savižudybės, sėdės invalido vežimėlyje, ją pavogs, išveš į užsienį, koliodavo dukrą įvairiausiais žodžiais, jei ji neatsiims pareiškimo. Šiuos grasinimus girdėdavo, nes dukra įjungdavo telefono mikrofoną. Kelis kartus R.J. S. atėjusi į jų namus reikalavo keisti parodymus dėl jos sūnaus G. K., kuris praeitais metais sumušė E. G. ir apie tai buvo pranešta policijai.

Nukentėjusiosios E. G., visų liudytojų parodymais yra pagrindo tikėti, nes jų parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių atitinka kitiems byloje esantiems įrodymams, jie yra labai išsamūs, nėra tarp jų prieštaravimų. Juos teismas labai išsamiai nurodė ir analizavo nuosprendyje.

Be to, nuteistosios R. J. S. kaltė yra įrodyta pareiškimu, kuriuo nustatyta, kad 2006 03 10 į Kauno m. VPK Dainavos PK kreipėsi J. G. ir pranešė, kad R.J. S. nuo 2006 m. vasario mėn. pabaigos terorizuoja, gąsdina ir grasina jos nepilnametei dukrai E. G., kad ši baudžiamojoje byloje pakeistų parodymus, duotus apie jos sūnų G. K., grasina ją nužudyti ar privesti prie savižudybės, dėl tokio poveikio E. G. sutriko sveikata ir ji gydoma KMUK vaikų ir paauglių psichikos skyriuje; protokolu - pareiškimu, kuriuo nustatyta, kad 2006 01 26 J. G. pranešė Kauno m. Dainavos PK apie tai, jog 2006 01 24 G. K. sumušė jos nepilnametę dukrą E. G.; kaltinamuoju aktu, kuriuo nustatyta, kad G. K. buvo pareikštas įtarimas nusikaltimu, numatytu BK 138 str. 2 d. 9 p., dėl E. G. sveikatos sutrikdymo ir baudžiamoji byla perduota teismui; nuosprendžiu, kuriuo nustatyta, kad 2006 10 27 Kauno m. apylinkės teisme G. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. dėl E. G. sveikatos sutrikdymo.

Kolegija konstatuoja, jog teismas tinkamai nuteistosios R. J. S. parodymus, jog ji nukentėjusios E. G. nereikalavo keisti parodymus savo sūnaus G. K. naudai, jai negrasino, vertino kritiškai, kaip nuteistosios siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ( toks nuteistosios stengimasis padėti savo sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės yra visiškai suprantamas ir realus, juk kiekviena motina nenori, jog jos sūnus būtų nuteistas už tam tikrų nusikalstamų veikų įvykdymą, todėl visomis išgalėmis nori padėti savo vaikui) ir juos teisingai atmetė, nes šie R.J. S. parodymai paneigti byloje ištirtais įrodymais. Nukentėjusiosios E. G., liudytojų J. G., V. G., G. G., S. G., G. Š. parodymais nustatyta, kad R.J. S., siekdama, kad E. G. atsiimtų pareiškimą iš policijos dėl G. K. padaryto sveikatos sutrikdymo, ne tik skambindavo telefonu ir grasindavo nukentėjusiajai privesti ją prie savižudybės, suluošinti, išvežti, bet šiuos savo grasinimus išreikšdavo ir šaukdama per savo buto balkoną ar langą. Nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytos aplinkybės ir grasinimų pobūdis sutampa tarpusavyje, todėl jais netikėti teismas neturėjo jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apylinkės teismo padaryta išvada.

Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma įrodyta, kad R. J. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., jos padaryta veika kvalifikuota teisingai, o būtent, teismas teisingai vadovavosi Baudžiamosios teisės teorija bei teismų praktika, tinkamai įvertindamas nuteistosios nusikalstamos veiksmus kaip darymą poveikį nukentėjusiajai duoti, būtent, melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes, o būtent, siekimas paveikti liudytoją nepilnametę E. G., kad ji pakeistų parodymus kaltinamojo naudai, yra suprantamas kaip siekimas, kad baudžiamojoje byloje atsirastų neteisinga, tendencinga informacija, kuri gali padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, o tuo pačiu, ir melaginga informacija, neatitinkanti tikrų faktinių bylos aplinkybių informacija. Jei asmuo pateikia neteisingą informaciją, tai tuo pačiu ji yra ir melaginga. Tokia informacija, jei ji surinkta ir įtvirtinta procesiniuose dokumentuose prisilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, įgauna įrodymų reikšmę. Taip iškyla realus pavojus, kad bus suklaidintas ir neteisinga kryptimi nukreiptas ikiteisminis tyrimas ar teisminis nagrinėjimas, tokiu būdu, neatlikus visapusiško, išsamaus, objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo sudaromos prielaidos nepagrįstiems, neteisėtiems procesiniams sprendimams ikiteisminio tyrimo metu ar net išteisinamiesiems arba apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Taigi, tokios veikos, kaip siekimas paveikti liudytoją, kad pastaroji pakeistų savo parodymus, tai yra duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes, trukdo įgyvendinti teisingumą baudžiamosiose bylose, diskredituoja teisingumo sistemą.

Nuteistoji skunde nurodo, jog teismas jai skyrė aiškiai per griežtą bausmę, todėl bausmė jos atžvilgiu turi būti švelninama, šis skundo motyvas atmestinas, kaip nepagrįstas.

LR BK 54 str., reglamentuoja bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir šio straipsnio 2d. nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1)padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2)kaltės formą ir rūšį; 3)padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4)nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 str. 1d. numato, kad teismas, skirdamas bausmę atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

BK 61 str. 2d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir(ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, atsižvelgė į įstatymo nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad R. J. S. padarė tyčinį recidyvinį nesunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 3 d.). Pirmos instancijos teismas teisingai nenustatė lengvinančių atsakomybę aplinkybių, kadangi nuteistoji tik iš dalies pripažino savo kaltę, nesigailėjo, tai matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo ( b.l. 99), o lengvinančiomis atsakomybę aplinkybėmis teismas gali pripažinti tik tada, kai nuteistoji visiškai pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.), sunkinančių aplinkybių nenustatyta, be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. J. S. šią nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą, praeityje yra šešis kartus teista už tyčinius nusikaltimus (b.l. 36-38, 45, 47, 49), teistumai už ankstesnius tyčinius nusikaltimus nėra išnykę ir nėra panaikinti, šiuo metu vėl padarė tyčinį nusikaltimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taipogi, atsižvelgė ir į tai, kad nuteistoji yra charakterizuojama kaip konfliktiška asmenybė, tai parodo jos ankstesnis teistumas 2005-04-06 pagal LR BK 284 str. Visa aukščiau išvardinta byloja apie tai, kad nuteistoji turi polinkį nusikalsti, ji nėra linkusi taisytis asmenybė, yra linkusi daryti tyčines nusikalstamas veikas, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė. Tokiu būdu, atsižvelgdamas į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas, skirdamas bausmę, jos skyrimą motyvavo, nurodė kodėl būtent skiriama reali laisvės atėmimo bausmė (LR BK 56 str.), o ne švelnesnė bausmės rūšis, t.y. bauda, areštas, viešieji darbai ar laisvės apribojimas, o būtent, teismas skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę atsižvelgė į asmenybę, į ankstesnius teistumus, į nenorą taisytis. Teismo nurodyti argumentai abejonių nekelia. Teismas įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja. Teismas skyrė bausmę, nepažeidęs BK 54 str., reglamentuojančio bausmių skyrimo pradmenis, reikalavimų. Teismas nurodė, kodėl nuteistosios atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. ir skirti švelnesnę bausmę, nurodydamas, kad nuteistoji LR BK 27 str. pagrindu yra laikytina recidyvistė. Kolegija konstatuoja, jog teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, už padarytą nusikalstamą veiką, kurios dydis parinktas artimas minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, todėl paskirtoji bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, švelninti nuteistajai bausmę įstatyminio pagrindo nėra.

Tačiau kolegija konstatuoja, jog teismas paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, nepilnai įvertino visas baudžiamojo įstatymo galimybes, taikyti nuteistosios atžvilgiu LR BK 75 str. nuostatas. Atžymėtina tai, jog po nuosprendžio priėmimo paaiškėjo ir kitos aplinkybės, kurių atžvilgiu nuteistosios atžvilgiu yra tikslinga taikyti LR BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.

Švelninti nuteistajai bausmę pagal apeliacinio skundo motyvus nėra, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas.

Kolegijos nuomone, atsižvelgus į įstatymo nurodytas aplinkybes, nuteistajai laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikos BK 75 str. pagrindu turėtų būti atidėtas, todėl apylinkės teismo nuosprendis keistinas, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (LR BPK 328 str. 1 d. 1 p.)

Lietuvos Respublikos BK 75str. 1d. nurodo, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK Bendrosios dalies nuostatas, o būtent, neatsižvelgė į visas aplinkybes, nepilnamečio jos sūnaus interesus užtikrinant vaiko teisių apsaugą nepagrįstai nepritaikė R, J. S. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. – bausmės vykdymo atidėjimo, kaip jau ankščiau buvo minėta, ir po nuosprendžio priėmimo dar paaiškėjo naujos aplinkybės, kurių pagrindu nuteistajai bausmės vykdymas turi būti atidėtas.

Apie paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą teismas sprendžia, atsižvelgdamas į BK 75 straipsnyje numatytų sąlygų visumą ir į tai, ar yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į tai, ar asmuo yra pirmą kartą teisiamas, kokia nusikaltimu yra padaryta žala (žalos ir nuostolių sąvokos išaiškintos Lietuvos Aukščiausioji Teismo senato 1999 12 23 nutarimo Nr. 23 9 punktas), turi atsižvelgti į kaltininko asmenybę (išaiškintos Lietuvos Aukščiausioji Teismo senato 1999 12 23 nutarimo Nr. 23 5 punktas). Kolegija sprendžia, kad tokie pagrindai byloje nustatyti ir teisiniai argumentai taikyti LR BK 75 str. R. J. S. yra, kaip matyti iš nuosprendžio, apylinkės teismas skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgė į visas aplinkybes, į kuriuos įstatymas teismą įpareigoja atsižvelgti, o būtent, į tai, kad nuteistoji padarė nesunkų nusikaltimą, nors anksčiau ir teista, tačiau ankstesnis nusikaltimas ir visiškai skirtingos kategorijos nei dabartinis, nusikaltimu nukentėjusiajai reali žala nepadaryta, be to, teismas turėjo išsiaiškinti ar paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę R. J. S. bus kam prižiūrėti jos nepilnametį sūnų V. S., turėjo atsižvelgti, kad jos sūnus mokosi (tai matyti iš Kauno suaugusiųjų mokymo centro gautos pažymos, kurioje nurodyta, jog V. S. mokosi 8 klasėje, mokyklą lanko gerai), kad ji su vyru yra išsiskyrusi jau daug metų, vaikui tėvas alimentų nemoka (tai matyti iš antstolės Audronės Adomaitienės kontoros išduotos pažymos apie alimentų išieškojimą iš A. S.), tėvui šiuo metu net yra paskelbta paieška dėl administracinės atsakomybės vengimo (tai matyti iš Kauno m. VPK Dainavos PK Viešosios policijos prevencijos poskyrio išduotos pažymos apie A. S. paieška), į tai, kad R. J. S. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę ji praras butą, kadangi buto nebus kam prižiūrėti ir už jį mokėti komunalinius bei kitus mokesčius, taipogi, 2007-11-15 teismui buvo pateikta VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos medicininė pažyma, kurioje konstatuojama, jog V. S. 2007-10-01 iškrito iš ketvirto aukšto, R. J. S. pristatė pažymą iš KMUK, kur jos vaikas buvo gydomas nuo 2007-10-02 iki 2007-10-04, jam buvo diagnozuotas kairio šeivikaulio lūžimas, kūno sumušimas, todėl nuteistoji tvirtina, jog jai paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę nebus kam slaugyti jos nepilnamečio sūnaus, šį jos teiginį patvirtina 2007-11-13 Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pažyma, kurioje konstatuojama, jog tarp R. J. S. ir V. S. yra stiprus emocinis ryšys, todėl R. J. S. sūnui patyrus traumą, yra tikslinga paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, visa aukščiau išvardinta byloja apie tai, kad bausmės tikslai, nuteistosios R. J. S. atžvilgiu, gali būti pasiekti ir neskiriant jai realaus laisvės atėmimo, todėl atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes kolegijos nuomone, taikyti jos atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas, įstatymas nedraudžia, ir yra įstatyminis pagrindas R. J. S. atžvilgiu taikyti LR BK 75 str. nuostatas.

Todėl, kolegija daro išvadą, jog visi apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, išskyrus dėl LR BK 75 str. taikymo nuteistosios atžvilgiu.

Todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis pakeistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d. 1 p.) pagrindu ir nuteistosios atžvilgiu taikytinas bausmės vykdymo atidėjimas.

Kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str 2d. 2p., 328 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. pagrindu bausmės vykdymą atidėti 2 ( dvejiems ) metams, įpareigojant R. J. S., be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.