Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eS2-30453-734/2017 pagal pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai gydyti J. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, remdamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, prašė leisti priverstinai hospitalizuoti J. B., kuri 2017-06-14 yra paguldyta į ligoninę. Pacientė šiuo metu yra ūmios psichozės būsenoje, kliedinti, nurodo, kad yra persekiojama, kaltina motiną, kad ji pakeitė jos vaiką, yra neprognozuojamo elgesio, socialiai pavojinga, gali padaryti žalą savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Suinteresuoto asmens J. B. atstovas advokatas P. R., gindamas savo atstovaujamosios interesus, nurodė, kad yra susipažinęs su gydytojų konsultacinės komisijos išvada, iš esmės neprieštaravo pareiškėjos prašymui priverstinai ją gydyti, nes neturi pagrindo netikėti gydytojų išvadomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. nutartimi pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą tenkino – leido J. B. priverstinai gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje vieną mėnesį, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 14 d.Teismas, spręsdamas klausimą dėl asmens priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatyta tvarka (įstatymo 27, 28 straipsniai), remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu, pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2017-06-15 išvada, kurioje pagrįstai motyvuotas asmens priverstinio gydymo būtinumas, sprendė, kad esant J. B. sveikatos būklei pavojingai nestabiliai, tenkintinas gydymo įstaigos prašymas leisti nurodytą asmenį priverstinai gydyti vieną mėnesį, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos, t. y. nuo 2017-06-14 (CK 2.26 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo J. B. pateikė prašymą, kurį pirmos instancijos teismas vertino ir priėmė kaip atskirąjį skundą dėl teismo 2017-06-16 nutarties, kuriame nurodė, kad savo advokato nėra mačiusi, todėl nei ji pati, nei jos atstovas negalėjo išreikšti pozicijos procese. Taip pat suinteresuotas asmuo apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nesutinka su tuo, jog ji buvo ūmioje psichozinėje būklėje paguldyta į ligoninę. Pažymi, jog daiktus išmetė iš namų savo noru – už juos pati sumokėjo. Nurodo, kad buvo stresinėje būsenoje, kadangi buvo labai pavargusi, daug dirbo, bet niekada negirdėjo haliucinacijų ar vaizdų, neturėjo mąstymo sutrikimų. Prašo skirti naują advokatą arba nagrinėti žodinio proceso tvarka, arba užduoti klausimus, į kuriuos galėtų raštu atsakyti. Nurodo, jog yra sveika, mano, jog sprendimas priverstinai gydyti psichiatrinėje ligoninėje visą mėnesį yra neteisingas ir nesąžiningas. Pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti ir apeliantės skundą atmesti. Pareiškėjos vertinimu, teismas priėmė teisingą ir pagrįstą skundžiamą nutartį, kadangi kitokio sprendimo priėmimas galėjo sąlygoti neigiamas pasekmes ne tik pačiai pacientei, bet ir jos artimiems giminaičiams, su kuriais ji gyveno. Pažymi, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl termino atnaujinimo atsiliepimui pateikti

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 75 straipsnio 1 dalis numato, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Tačiau CPK 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėja prašo atnaujinti terminą atsiliepimui į skundą pateikti, nurodžiusi, kad ligoninėje keitėsi vadovybė, teisininko šiuo metu nėra, todėl atsiliepimo parengimas užtruko dėl organizacinių trukdžių ir personalo, turinčio teisinių žinių, stygiaus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos nurodyta priežastis termino atsiliepimui pateikti laikytina svarbia, procesinio termino atnaujinimas ir atsiliepimo priėmimas proceso neužvilkins, todėl yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai praleistą terminą atsiliepimui į skundą pateikti ir jį priimti.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išduotas leidimas priverstinai gydyti suinteresuotąjį asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 336 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pats pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Šia išimtimi įstatymas apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar sprendimui dėl atskirojo skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju atskirajam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo bei apeliantės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo leidimų išdavimą bei asmens priverstinę hospitalizaciją reglamentuojančiomis normomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro. Atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje paduotas dėl teismo nutarties, kuria sprendžiamas vienos iš pagrindinių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą – klausimas. Atsižvelgiant į šio klausimo svarbą, konstatuotina, jog vien aplinkybė, kad dėl būtinybės užtikrinti proceso operatyvumą pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendžia supaprastinto proceso tvarka, nesudaro pagrindo suinteresuotam asmeniui užkirsti kelią siekti, kad priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrintas apeliacinės instancijos teismo. Aplinkybė, kad šis klausimas apeliacinės instancijos teismo paprastai yra sprendžiamas jau pasibaigus priverstiniam suinteresuoto asmens gydymui, taip pat nėra pakankama teigti, kad pirmos instancijos teismo procesinio sprendimo, priimto šiuo klausimu, teisėtumas ir pagrįstumas apskritai negali būti vertinamas ar kad toks vertinimas nėra tikslingas. Nors tiesioginių teisinių pasekmių apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl priverstinės hospitalizacijos, esant pasibaigusiam priverstinės hospitalizacijos terminui neturėtų, tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad asmuo priverstinai hospitalizuotas buvo neteisėtai, šis procesinis sprendimas galėtų turėti netiesioginių teisinių pasekmių – priverstinai hospitalizuotas asmuo turėtų teisinį pagrindą kreiptis į teismą, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo iš asmenų, dėl kurių kaltės jis buvo neteisėtai hospitalizuotas (Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 31 straipsnis).Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui (PSPĮ 28 straipsnio 1 dalis). Taigi PSPĮ nustato būtinas sąlygas priverstinei hospitalizacijai, t. y. sunki psichinė liga, asmens atsisakymas būti hospitalizuotu ir reali grėsmė sveikatai ar gyvybei.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad suinteresuotojo asmens psichikos būklę vertino Gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2017 m. birželio 15 d. išvadoje pacientei nustatė ūminį polimorfinį psichozinį sutrikimą su šizofrenijos simptomais, be susijusio ūminio streso, išvadoje nurodė, kad esama psichopatologija yra aktuali, lemia pacientės elgesį, todėl pacientė yra neprognozuojamo elgesio, socialiai pavojinga, gali padaryti žalą savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Gydytojų konsultacinė komisija, vertindama pacientės būklę, nustatė, kad kontaktas itin formalus, pacientė įtari, priešiška, negatyvistiška. Slepia bet kokius psichozinius pergyvenimus. Pokalbio metu reiškia savo reikalavimus. Kaltina gydytojus, kad klausinėja asmeniškų dalykų. Kaltina, kad gydytojai atvežė į ligoninę. Įtaria esą mama susitarė su gydytojais, kad būtų paguldyta. Esą mama nenori kartu gyventi su paciente, todėl viską suorganizavo. Bandant išsiaiškinti psichopatologiją supyksta, reikalauja, kad gydytoja tylėtų, atsisako kalbėti. Kaltina gydytojus; kad „kišasi įjos asmeninę erdvę“. Mąstymas nenuoseklus, kliedesinis. Vis klausinėja iš kur žinomas vienas ar kitas faktas. Afektas neadekvatus, nestabilus. Ligos atžvilgiu nekritiška, gydytis nesutinka.Gydytojų konsultacinės komisijos 2017 m. birželio 15 d. išvados turinio analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad, kreipiantis į teismą leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantę (suinteresuotą asmenį), buvo visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl pacientės psichikos sveikatos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Įrodymų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas, apeliantė (suinteresuotas asmuo) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.Atskirajame skunde apeliantė teigia, jog savo advokato nematė, todėl jis negalėjo atstovauti apeliantės interesų. Kaip matyti iš bylos medžiagos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2017-06-15 sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos nusprendė teikti J. B. antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo. J. B. atstovu paskirtas advokatas P. R.. Taigi sprendžiant prašymą dėl priverstinio gydymo, J. B. teisme atstovavo kvalifikuotas teisininkas, advokatas P. R.. Byloje nėra duomenų, jog paskirtas atstovas būtų netinkamai atstovavęs J. B. interesus ir jos teises, todėl procesinės teisės normos nebuvo pažeistos. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė pirmos instancijos teismui pateikė atskirąjį skundą dėl skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties, taip įgyvendindama savo teisę būti išklausytai.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl priverstinio apeliantės gydymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį.