Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo V. Z. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovams O. M., B. A. G., uždarajai akcinei bendrovei „Rivona“, uždarajai akcinei bendrovei „Stateta“, uždarajai akcinei bendrovei „Ekogavyba“, V. V., B. V., I. A., I. M., I. U., S. R., tretiesiems asmenims Alytaus rajono 4-ojo notarų biuro notarei N. L., Alytaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. M., Alytaus rajono 2-ojo notarų biuro notarei R. J. dėl paveldėjimo teisės liudijimų, sandorių nuginčijimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones– atsakovėms O. M. ir B. A. G. nuosavybės teise priklausančio konkretaus nekilnojamojo turto areštą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2005 m. vasario 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1-1663 A. P. vardu, veikdama pagal įgaliojimą, sudarė atsakovė I. M., į jos sąskaitą buvo pervesti visi pagal šią sutartį gauti pinigai, todėl būtent I. M. turtui ir turėtų būti taikomas 239 029 Lt vertės areštas. Apeliantė šios sutarties sudarymo metu neturėjo įgaliojimo veikti A. P. vardu, apie šią sutartį nieko nežinojo, pinigų ar kito A. P. turto ir įsipareigojimų, išskyrus vėliau atkurtus žemės sklypus, nepaveldėjo. A. P. vėliau testamentu jai perdavė teises į jai ateityje atkuriamus žemės sklypus. Ieškovas nepagrįstai 2005 m. vasario 9 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu prašo iš jos priteisti 239 029 Lt sumą ir areštuoti tokios pat vertės turtą. Minėtos sutarties pagrindu A. P. iš viso gavo 71 718,75 Lt (ne 239 029 Lt), o ieškovas, teismui priėmus jam palankų sprendimą, galėtų pretenduoti daugiausia į pusę (t. y. 35 859,38 Lt) šios sumos.Ieškovas prašo priteisti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 12 580 Lt piniginį ekvivalentą, kurį padengti visiškai pakaktų byloje kito areštuoto turto, neareštuojant apeliantei priklausančio buto. Be to, minėtas sklypas 2006 m. sausio 13 d. parduotas už 7520 Lt, todėl net patenkinus ieškovo reikalavimus, jam būtų grąžinta pusė šios sumos - 3760 Lt.Į apeliantei priklausančią ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio apeliantei priklausančios dalies rinkos vertė sudaro 26 400 Lt, ieškovas nepretenduoja, kadangi šio žemės sklypo ½ dalį ieškovas gavo kaip E. U. paveldėtojas, tačiau teismas apeliantei priklausančią sklypo dalį areštavo, todėl jo ½ 26 400 Lt vertė galėtų būti skirta ieškovo reikalavimas tenkinti. Jeigu teismas priimtų ieškovui palankų sprendimą, ieškovo reikalavimai galėtų būti padengti perdavus arba pardavus apeliantei priklausančią likusią neatkurtą 1,8388 ha žemės ir 0,3 miško dalį, nurodytą 2010 m. lapkričio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. U..

Atsakovas UAB „Rivona“ prašo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties dalies, kuria tenkintas ieškovo prašymas areštuoti apeliantei - atsakovei O. M. nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus, todėl taikė laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas su šia teismo išvada sutinka, kadangi ieškovas ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes grindžia tam tikrais rašytiniais įrodymais, todėl šioje bylos stadijoje yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškinys vertintinas kaip tikėtinai pagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, jis taip pat neturi ir prejudicinės galios bylos išnagrinėjimui, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.

Nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat turėtų būti vertinama, ar patenkinus ieškovo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo taikyti restituciją natūra bei iš apeliantės priteisti 251 609 Lt turto vertės piniginį ekvivalentą. Ieškovo ieškinio suma sudaro 366 306,39 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas reiškiamas fiziniam asmeniui, darytina išvada, kad reikalavimo suma apeliantei yra didelė. Be to, apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas apeliantei reiškia didelės sumos reikalavimą.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2005 m. vasario 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1-1663 A. P. vardu, veikdama pagal įgaliojimą, sudarė atsakovė I. M., todėl būtent I. M. turtui ir turėtų būti taikomas 239 029 Lt turto vertės areštas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaudamasis šalių dispozityvumo principu, ieškovas pasirenka savo pažeistų teisių gynimo būdą, asmenis, kuriems pareiškia materialinio ar procesinio pobūdžio reikalavimus (CPK 13 str.). Ginčo atveju ieškovas prašo pripažinti negaliojančia 2005 m. vasario 9 d. 0,8175 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti iš apeliantės 239 029 Lt piniginį turto vertės ekvivalentą. Taip pat prašo pripažinti negaliojančia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2006 m. birželio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį, 2006 m. sausio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti iš apeliantės 12 580 Lt piniginį turto vertės ekvivalentą. Taigi, turtiniai reikalavimai yra reiškiami būtent apeliantei. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje byla nėra nagrinėjama iš esmės, apeliacine tvarka tikrinant skundžiamos nutarties pagrįstumą taip pat nėra sprendžiama iš esmės kurių asmenų atžvilgiu (ne)turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, o sprendžiama, ar jos galėjo būti taikomos tų asmenų atžvilgiu, kuriems pareikšti reikalavimai ir kuriems tokios priemonės buvo taikytos skundžiama nutartimi. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti pritaikytos ne apeliantei, o kitiems asmenims, neteikia pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį (jos dalį) nepagrįsta.

Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog pagal 2005 m. vasario 9 d. sutartį A. P. gavo tik 71 718,75 Lt, todėl ieškinio tenkinimo atveju, ieškovas galėtų pretenduoti tik į pusę šios sumos – 35 859,38 Lt, neturi reikšmės jos buto arešto taikymui. Teisėjų kolegija pažymi, kad restitucijos dydis bus nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo teigti, kad ieškovas prašo priteisti per didelį piniginį turto vertės ekvivalentą.

Apeliantė teigia, kad ieškovo reikalavimai taip pat galėtų būti tenkinami pardavus ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio sklypo ½ dalies vertė yra 26 400 Lt (b. l. 44-45), kai tuo tarpu ieškovas reiškia apeliantei 366 306,39 Lt reikalavimą, todėl nurodyto turto areštas neužtikrintų ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, visais atvejais sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos siekiamiems tikslams ir nevaržo apeliantės teisių labiau, nei būtina laikinųjų apsaugos priemonių tikslui pasiekti. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad norėdama išvengti jai nuosavybės teise priklausančio buto arešto, ji turi teisę kreiptis į teismą, nurodydama kitą konkretų turtą, kuris galėtų būti areštuotas ieškovo reikalavimams užtikrinti (CPK 148 str. 1 d.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.