Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neatskleidė ir neišsiaiškino bylos esmės, neišnagrinėjo ir nevertino jo bei gynėjo nurodytų argumentų, netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Dėl konflikto esmės nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino to, kad tarp G. ir jo šeimų yra įsisenėję konfliktiniai santykiai, o S. ir V. G. (jo kaimynai) bei M. Ž. (buvusi sutuoktinė) yra susivieniję bei priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu. Tokį jų priešiškumą, apelianto teigimu, lėmė tai, kad jis yra iš jų prisiteisęs dideles sumas pinigų ir aktyviai siekia jų išieškojimo. Todėl nuteistasis mano, kad šie asmenys kerštaudami jį šmeižia, rašo įvairius skundus, bei taip siekia su juo susidoroti. Taip pat nurodo, kad M. Ž., S. ir V. G. bei jo ir jo dabartinės sutuoktinės A. K. atžvilgiu buvo vykdomas ne vienas jų vienas kitam inicijuotas ikiteisminis tyrimas, o pagrindinė konfliktų priežastis, nuteistojo teigimu, yra ta, kad jis reikalauja grąžinti skolą, o skolininkai siekia išvengti atsiskaitymo, ir su tuo susiję įvardyti įstatymų pažeidimai: šmeižtas, įžeidimas, grasinimas, terorizavimas, dokumentų klastojimas, psichologinis smurtas, persekiojimas ir pan. Todėl nuteistajam nėra abejonių, jog nukentėjusysis ir jo prašymu apklausti liudytojai yra priešiškai nusiteikę ir visais įmanomais būdais stengiasi jam atkeršyti, o ši byla – vienas iš tų būdų. Apelianto teigimu, M. Ž. taip pat yra priešiškai nusiteikusi jo atžvilgiu ir ne tik dėl piniginių reikalų, bet ir dėl asmeninių tarpusavio santykių – jų santuoka buvo nesėkminga ir jie jau daug metų kaip išsituokę, o ji negali susitaikyti su aplinkybe, kad jis užmezgė artimus ryšius su kita moterimi (A. K.) ir sukūrė su ja šeimą. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad M. Ž. yra sutrikusios psichikos, jai diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, ji nuolat girtauja, yra priklausoma nuo alkoholio, registruota priklausomybės ligų centre, vartoja raminamuosius vaistus, ir būdama nestabilios psichikos bei turėdama asmeninių nuoskaudų, ji, nuteistojo manymu, matyt sutiko talkinti nukentėjusiajam, duodama jam palankius parodymus tiek šioje, tiek kitose bylose. Be to, pasak apelianto, ir kiti asmenys, dalyvavę 2014-06-06 teismo posėdyje, po kurio įvyko šioje byloje nagrinėjamas konfliktas – nukentėjusysis S. G., jo sutuoktinė V. G., M. Ž., kuri šiame procese dalyvavo jų pusėje, advokatai P. R. B. ir D. Vanhara, kurie buvo jų atstovai ir gavo piniginį honorarą, palaikė ir gynė jų interesus, ir todėl, nuteistojo įsitikinimu, davė S. G. palankius parodymus. Nuteistojo teigimu, konfliktas kilo dėl labai įžūlaus S. G. elgesio – jis įsiveržė į jo asmeninę erdvę, užtvėrė jam praėjimą, fiziškai trukdė jam praeiti, grasino jam, užgauliojo, ir taip išprovokavo konfliktinę situaciją, dėl to kilo abipusis barnis. Taigi teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs nei jo, nei nepriklausomos ir nesusijusios liudytojos R. L. parodymų, nevisapusiškai ištyręs I. B. ir P. R. B. parodymus, vadovaudamasis tik privataus kaltintojo S. G. ir jo pusės suinteresuotų liudytojų V. G., M. Ž. parodymais, nepagrįstai priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad jis S. G. viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje pavadino „debilu“, „žlugusiu žmogumi, kuriam reikia gydytis psichiką“, „valkata“, „skurdžiumi“, nes jis tokių žodžių nesakė, tik gal barnio metu pasiūlė jam pasitikrinti sveikatą, nes jis kalbėjo ir elgėsi neadekvačiai. Nurodo, jog tiek nukentėjusiojo S. G., tiek liudytojų V. G., bei M. Ž. parodymai nelogiški, nes yra melagingi. Nuteistojo teigimu, P. R. B. jo ir S. G. pokalbio negirdėjo, kadangi jis buvo likęs prie stalo kitoje salės pusėje, kai S. G. pašokęs iš savo vietos priėjo prie jo stalo. Aplinkybę, kad jis nebuvo išėjęs iš savo vietos, o S. G. buvo pakilęs iš savo vietos ir priėjęs prie jo, patvirtino I. B. ir P. R. B., o aplinkybę, jog advokatė I. B. drausmino ir ramino konfliktuojantį S. G., teismui patvirtino I. B. ir P. R. B., kai kiti nukentėjusiajam palankūs liudytojai tą meluodami neigė. Be to, apelianto teigimu, visi apklausti asmenys patvirtino, kad jis vos nepargriuvo, o taip atsitiko, nes S. G. jam išeinant pakišo koją. Taigi teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad net ir po žodinio konflikto, nukentėjusysis fiziškai prie jo priekabiavo, trukdė praeiti. Taip pat apeliantas, remdamasis Advokatūros įstatymo 19 straipsniu, teigia, kad advokatų liudytojų duoti parodymai teismui laikytini patikimesniais, nei kitų liudijusių asmenų, ir dėl to nurodo, kad nei advokatas P. R. B., nei advokatė I. B. nepatvirtino kaltinimo, kad jis būtų pavadinęs nukentėjusįjį „žlugusiu žmogumi, kuriam reikia gydytis psichiką“, „valkata“, „skurdžiumi“. Todėl teigia, kad šie žodžiai nukentėjusiojo yra išsigalvoti, o P. R. B. kategoriškai neminėjo, kad jis pavadino nukentėjusįjį „debilu“, jis tik nurodė, jog galėjo taip būti. Pabrėžia, kad posėdžio garso įrašas su advokato P. R. B. parodymais iš teismo yra paslaptingai dingęs ir jam nebuvo leista su juo susipažinti. Nurodo, kad nukentėjusysis ir jam palankūs liudytojai teismui tvirtino, jog visą konfliktą matė ir gali paliudyti posėdžių sekretorė. Tačiau, pasak apelianto, R. L. teismui paaiškino, kad ji laukė prie salės durų, kol visi išeis iš salės, o kas vyko salėje, nematė, todėl, nuteistojo nuomone, teismas nuosprendyje klaidingai nustatė, kad laukiamajame taip pat neva vyko kažkoks konfliktas ir ten jis neva padarė kažkokias nusikalstamas veikas. Pažymi, kad bylos medžiaga patvirtino jo paties išsakytą poziciją teisme, kad konfliktas ir barnis buvo abipusis, išprovokuotas S. G. elgesio, jam ieškant priekabių, trukdant jam praeiti. Esant tokiai situacijai, mano, kad jis pripažintas nusikaltėliu ir nuteistas nepagrįstai, o kaimynui priteista suma neturtinei žalai, kurios, apelianto manymu, jis nepatyrė. Mano ir tai, kad, kad įvykęs konfliktas be jokio pagrindo yra kriminalizuotas, remiantis vien tuo, kad tokio pobūdžio bylą inicijavo S. G. ir būtent tokio poveikio jis siekė. Nuteistojo įsitikinimu, ginant savo teises nuo neteisėto kėsinimosi, jo išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamu emocijų, įžeidimu nepripažintinas, kadangi jis nesiekė įžeisti, užgauti ar pažeminti jo kaip žmogaus, o tik siekė apginti savo teisę laisvai judėti, norėjo, kad S. G. tam netrukdytų. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas nenustatė privataus kaltintojo ir jo konflikto priežasčių, jo kilmės ir eigos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jis padarė BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Pasak apelianto, įvertinęs faktą, jog konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis, o jis apskritai nenorėjo su juo kalbėtis, teismas turėjo nustatyti, jog nėra BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos padarinių – žmogaus pažeminimo, o taip pat ir jo tyčios užgauliai įžeisti. Tačiau, jei teismas nustatytų jo kaltę pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, įvertinęs byloje surinktus duomenis, atsižvelgdamas į tai, kad tarp G. ir jo šeimos jau ilgą laiką vyksta ginčai dėl skolų, G. rašo skundus įvairioms institucijoms ir visaip kitaip trukdo jam įgyvendinti įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl skolos iš jų išieškojimo, mano, kad teismas turėjo svarstyti galimybę atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Nurodo, kad priteistiną neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė be jokio pagrindo, kadangi byloje nebuvo įrodytas priežastinis ryšys, t. y. nėra įrodyta, kad nukentėjusysis neigiamus išgyvenimus patyrė būtent dėl jo žodžių, o ne dėl civilinės bylos eigos, negalėdamas įrodyti aplinkybių, kuriomis grindė savo ieškinį, t. y. negalėdamas pateikti teismui paskolos sutarties originalo. Dėl to nuteistajam akivaizdu, kad neigiamų išgyvenimų nukentėjusysis patyrė dėl civilinės bylos eigos, o ne dėl jo jam sakomų žodžių, į kuriuos jis taip pat atitinkamai atsikirto. Taip pat nurodo, kad lietuvių kalbos žodyne žodžio „debilas“ reikšmė nėra neigiama: Debilas – (lot. debilis – silpnas, bejėgis) – asmuo, kuriam būdinga lengviausia protinio atsilikimo forma. Taigi nurodo, kad, jeigu jis ir pasiūlė S. G. pasitikrinti sveikatą, jis nenorėjo jo įžeisti, o pasakė taip tik reaguodamas į jo agresyvų neadekvatų ir su sveiku protu nesuderinamą elgesį. Dėl kitų neva jo pasakytų žodžių nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų – kaltinimas grindžiamas vien tik nukentėjusiojo bei jam palankių asmenų melagingais liudijimais, kurie liudija visose bylose vienas kito naudai.