Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo J. G. (J. G.) atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo J. G. skundas dėl notarės veiksmų (suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Notarė Svetlana Bazilienė nesutiko su pareiškėjo skundu. Pasak notarės, ji 2014 m. birželio 23 d. gavo hipotekos kreditorės prašymą atlikti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Notarė, patikrinusi ir įsitikinusi, jog hipotekos kreditorės prašyme nurodyti duomenys visiškai atitinka Hipotekos registre užfiksuotus duomenis, priėmė šį prašymą ir 2014 m. liepos 18 d. atliko pareiškėjo ginčijamą vykdomąjį įrašą. Pasak notarės, priešingai negu teigia pareiškėjas, tądien, kai buvo atliktas ginčijamas vykdomasis įrašas, nevyko priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos sandorį procesas.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, hipotekos kreditorės prašyme nurodyti duomenys atitiko Hipotekos registre užfiksuotus duomenis, todėl, pasak teismo, notarė pagrįstai atliko pareiškėjo ginčijamą vykdomąjį įrašą.

Teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir išdėstytas išvadas, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti notarės veiksmus neteisėtais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti notarės 2014 m. liepos 18 d. atliktą vykdomąjį įrašą (notarinio registro numeris (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, bet padarė klaidingas teisines išvadas ir neteisingai išsprendė bylą.

Pareiškėjo atskirasis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog nėra panaikintas turto areštas, nepatvirtina išieškojimo procedūros buvimo fakto, yra teisiškai nepagrįsta. Pasak pareiškėjo, byla, pradėta pagal hipotekos kreditorės pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nėra baigta, vadinasi, nėra baigta ir priverstinio skolos išieškojimo procedūra;pirmosios instancijos teismo išvada, jog hipotekos kreditorė, praleidusi terminą pateikti pakartotinį pareiškimą, neteko galimybės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, yra klaidinga. Pareiškėjo teigimu, hipotekos kreditorė nepraleido Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 2 dalies nustatyto termino ir turėjo visas procesines galimybes kreiptis į teismo hipotekos skyrių bei tęsti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, kai buvo baigta byla, kurioje pareiškėjas ginčijo vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1843, kuriuo buvo iš esmės pakeistos Civilinio proceso kodekso XXXVI skyriaus nuostatos, 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo; pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingos faktinės aplinkybės, jog notarė iki vykdomojo įrašo atlikimo buvo informuota, kad teismo hipotekos skyriuje yra pradėta priverstinio išieškojimo procedūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjo atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Nagrinėjant atskirąjį skundą, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog, pirma, suinteresuotas asmuo 2011 m. birželio 14 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį, sudarytą tarp jo ir apelianto, ir 2011 m. lapkričio 5 d. pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių; antra, Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2012 m. sausio 19 d., patenkino suinteresuoto asmens pareiškimą ir areštavo apelianto daiktus, įkeistus pagal hipotekos lakštą, kurio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); trečia, apeliantas pareiškė Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme ieškinį, prašydamas pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu; ketvirta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi patenkino apelianto prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė suinteresuotam asmeniui nukreipti išieškojimą į jam įkeistą ir 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi areštuotą turtą; penkta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2013 m. gruodžio 5 d., atmetė apelianto ieškinį dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu; šešta, notarė 2014 m. liepos 18 d. pagal hipotekos lakštą, kurio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), atliko vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo (notarinio registro numeris (duomenys neskelbtini)).

Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog tais atvejais, kai skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo, nurodydamas jame hipotekos kodą hipotekos registre, negrąžintos skolos dydį, skolininką, įkeisto daikto savininką ir jų adresus (buveines); hipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistruoja ją Turto arešto aktų registre bei raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. To paties straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, jog tais atvejais, kai skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos negrąžinta, hipotekos kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti ir kartu pateikia hipotekos lakštą; gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog veiksmai, kurių atlikimą reglamentavo Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 1 dalis, skirti pasirengti išieškoti skolą iš įkeisto turto. Šie veiksmai, nors be jų ir nėra galimas priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procesas, negali būti kvalifikuoti išieškojimo iš įkeisto turto proceso pradėjimu. Išieškojimo iš įkeisto turto procesas vyksta tada, kai yra sudaromos sąlygos nukreipti hipoteka užtikrintą reikalavimą į įkeistą turtą, tai yra, hipotekos teisėjui atlikus procesinius veiksmus, numatytus iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusioje Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 2 dalyje. Hipotekos teisėjas ne savo iniciatyva atliko šiuos veiksmus. Kaip buvo nustatyta Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 2 dalyje, atlikti įvardytus procesinius veiksmus, kuriais sudaromos sąlygos nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, yra būtini hipotekos kreditoriaus aktyvūs valiniai veiksmai, tai yra pakartotinis kreipimasis dėl priverstinio skolos išieškojimo į hipotekos teisėją. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išieškojimo iš įkeisto turto procesas pagal iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą laikomas pradėtu tik tada, kai hipotekos kreditorius pareiškia pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir hipotekos teisėjas priima šį pareiškimą.

Šios bylos procese nustatyta, jog suinteresuotas asmuo pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių. Kita vertus, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios bylos medžiagoje nėra faktinių duomenų, bylojančių, kad suinteresuotas asmuo pakartotinai pareiškimu kreipėsi į hipotekos skyrių. Šios aplinkybės nepatvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, net ir pasitvirtinus aplinkybei, kad suinteresuotas asmuo pakartotinai kreipėsi į hipotekos skyrių, nebūtų pagrindo konstatuoti, jog buvo pradėta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra, kaip ji buvo apibrėžta Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau buvo nustatyta, pirma, Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria areštuoti apelianto daiktai, įsiteisėjo 2012 m. sausio 19 d., antra, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi uždraudė suinteresuotam asmeniui nukreipti išieškojimą į jam įkeistą ir hipotekos teisėjos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi areštuotą turtą. Vadinasi, negalėjo būti pradėta ir vykdoma skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra, kol nebuvo išnagrinėta byla, pradėta pagal apelianto ieškinį dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, ir panaikintos šios bylos procese taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2013 m. gruodžio 5 d., baigė bylos, pradėtos pagal apelianto ieškinį dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, procesą ir kartu panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi. Vadinasi, suinteresuotas asmuo ne anksčiau negu 2013 m. gruodžio 6 d. įgijo galimybę imtis skolos išieškojimo iš įkeisto turto veiksmų, numatytų Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 2 dalyje. Kita vertus, 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo materialiosios teisės ir proceso teisės pakeitimai, kurių esmė yra ta, jog buvo eliminuota teisminė priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto tvarka ir šios procedūros vykdymas su atitinkamais pakeitimais perduotas notarui. Civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu (toliau – ir Įstatymas), ką galima identifikuoti iš paties įstatymo pavadinimo, Civilinio proceso kodekso 558 straipsnis pripažintas netekusiu galios. Apeliantas pagrįstai pažymėjo, jog Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kita vertus, kaip jau buvo nustatyta, iki Įstatymo įsigaliojimo nebuvo ir negalėjo būti pradėta išieškojimo iš įkeisto turto procedūra, vadinasi, ad hoc nėra pagrindo taikyti Įstatymo 34 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtina papildomai pažymėti, jog, net ir esant kitokiai bylos faktinei situacijai, būtų sunkiai įsivaizduojamas Įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuorodos į proceso tęsimą pagal anksčiau galiojusias normas taikymas ir įgyvendinimas, nes, pasikeitus teisiniam reguliavimui, nebeliko ir nebefunkcionuoja hipotekos teisėjas, kuris vykdydavo išieškojimo iš įkeisto turto procedūras.

Apeliantas pagrįstai teigia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria areštuoti apelianto daiktai, nėra išregistruota iš Turto arešto aktų registro. Kita vertus, ši aplinkybė, priešingai negu teigia apeliantas, nepatvirtina, jog egzistuoja priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra. Kaip jau buvo konstatuota, pradėti šį procesą yra būtini hipotekos kreditoriaus aktyvūs valiniai veiksmai (pakartotinis kreipimasis į hipotekos teisėją), kurie, kaip galima spręsti pagal bylos medžiagą ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis, nebuvo atlikti. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, kaip jau buvo ir aukščiau nurodyta, nebefunkcionuoja subjektas, kuris turėjo įgaliojimus panaikinti įkeisto daikto areštą (Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 3 dalis). Be to, įkeistų daiktų arešto buvimo faktas, kaip toks, netrukdo vykdyti priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros pagal naująjį reguliavimą ir papildomai neapsunkina apelianto padėties, nes, ką patvirtina Hipotekos registro duomenys, notarė įregistravo ginčo vykdomąjį įrašą šiame registre, vadinasi, apeliantas vienaip ar kitaip neturi teisės disponuoti įkeistu turtu be kreditoriaus sutikimo (Civilinio kodekso 4.192 straipsnio 4 dalis).

Kaip jau buvo kelis kartus pažymėta, faktiškai ir teisiškai nebėra subjekto, kuris galėtų panaikinti įkeistų daiktų areštą ir išregistruoti Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį iš Turto arešto aktų registro. Apelianto turto areštas gali būti panaikintas įstatymo pagrindu, jeigu šis turtas bus parduotas ar perduotas išieškotojui (Turto arešto aktų registro įstatymo 10 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog notarė veikė intra vires, tai yra neviršydama jai suteiktų ir nustatytų įgaliojimų. Notarė atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, numatytus Civilinio kodekso 4.192 straipsnio 4 dalyje, Notariato įstatymo 49¹ straipsnyje ir Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1R-144, 7, 9 ir 10 punkte. Todėl, priešingai negu teigia apeliantas, notarė teisėtai ir pagrįstai atliko ginčo vykdomąjį įrašą.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, teisingai išsprendė bylą, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atskirojo skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo atskirajame skunde.

Apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti faktiniai duomenys, patvirtinantys, kad bylos dalyviai šiame proceso etape patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, nespręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šioje apeliacinėje byloje, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šioje apeliacinėje byloje nespręstinas ir šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį nepakeistą.