Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. 2019 m. balandžio 11 d. Klaipėdos apygardos teismui pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. prašė Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendį panaikinti, vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes veika padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. A. L. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo palikti nenagrinėtus. Jeigu visgi būtų nuspręsta, kad jis veikė ne būtinosios ginties sąlygomis arba jas peržengė, prašė A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki minimalios sumos.

2.1. Apeliaciniame skunde apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylos aplinkybes įvertino neišsamiai ir nevisapusiškai, jų tinkamai neišanalizavo, vertino ne byloje surinktų įrodymų visumą, bet, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, pavienius duomenis, neskyrė dėmesio bendram situacijos vertinimui, neatliko parodymų analizės, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, todėl priėmė neteisingą nuosprendį. Nors ikiteisminiame tyrime ir bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad jis gynėsi nuo jį provokavusio ir muštynes sukėlusio A. L., tačiau apylinkės teismas nesvarstė, ar egzistavo būtinosios ginties sąlygos ir, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Be to, konfliktą inicijavęs nukentėjusysis, jokiais įrodymais nepagrindė jam neva padarytos turtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismas ją priteisė be jokio pagrindo.

2.2. Apelianto tvirtinimu, ikiteisminiame tyrime apklausų ir akistatos su nukentėjusiuoju A. L. metu bei apylinkės teisme jis davė iš esmės nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti įrodymų šaltiniai, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė iš esmės vien nenuosekliais nukentėjusiojo A. L. parodymais. Apeliantas nurodė, kad įvykyje dalyvavo tik trys asmenys, iš jų jis ir V. L. apklausose ir akistatoje nuosekliai patvirtino, kad A. L. jau iš anksto agresyviai nusiteikęs provokavo konfliktą, pirmas užpuolė jį, taip pradėdamas muštynes. A. L. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys, o jo nurodoma įvykio versija patvirtinta objektyviais įrodymais ir nebuvo paneigta, o visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apelianto teigimu, bylos duomenys parodo, jog dėl pavyduliavimo žmonai, A. L. iš anksto agresyviai nusiteikęs kibo prie jo, o jam bandant pasišalinti iš įvykio vietos, jis įžeidinėdamas ir stumdydamas jį rankomis toliau prie jo kibo, nereagavo į ramius prašymus liautis ir palikti jį ramybėje. Po to, bandydamas jam suduoti, A. L. mojavo prieš jį rankomis, tačiau apeliantui vis pavykdavo nuo jo smūgių apsiginti, o vieno smūgio neatitraukus, A. L. tyčia kumščiu sudavė jam į veidą ir toliau agresyviu elgesiu jį puolė. Gindamasis nuo realaus A. L. puolimo, apeliantas jį pargriovė ir sudavė jam atgal į galvą.

2.3. Konstatavus tokias aplinkybes, nuteistojo T. M. nuomone, teismas turėjo svarstyti būtinosios ginties sąlygų ir galimo būtinosios ginties ribų peržengimo klausimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį, asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą - kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.).

2.4. Apelianto nuomone, jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tokia išvada darytina, įvertinus įvykio situaciją, kuri rodo, kad jis buvo besiginančioji pusė. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo A. L. ir jo žmonos V. L. iki nagrinėjamo įvykio buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, A. L. žinojo, kad su juo skirtis žadanti žmona, kartu grįžti namo neketina, taip ir elgėsi, tačiau jam užtarus ją, nukentėjusiojo agresija buvo nukreipta į jį. Apelianto teigimu, jis pradėjo gintis nuo A. L. smurtinių veiksmų suduodamas nukentėjusiajam smūgius atgal. A. L. netikėtai jam sudavė smūgį į veidą, taip sužalodamas lūpą, tačiau dėl to nesustojo ir jo veiksmai rodė, kad jam toliau grėsė pavojus gauti daugiau smūgių į veidą. Tokį A. L. elgesį apeliantas suprato kaip pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą pradžią. Apeliantas pastebi, kad paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta vartoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir, 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis. Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) net ir nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416-942/2016, 2K-120-628/2018). Apelianto teigimu, jo situacijoje egzistavo visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: vyko pavojingas kėsinimasis, kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Jo panaudota gynyba – suduodant kelis smūgius atgal ir įspiriant nukentėjusiajam, kai bandė nuo jo ištrūkti, buvo adekvati ir atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Suduotas smūgių skaičius ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų apimtis bei sunkumas aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl, apelianto įsitikinimu, jis šiomis sąlygomis besigindamas nuo pavojingo kėsinimosi būtinosios ginties ribų neviršijo. Atrėmęs nukentėjusiojo puolimą, jis tuojau pat iš įvykio vietos pasišalino, savo veiksmų toliau netęsė. Kadangi gynėsi nuo pavojingo A. L. kėsinimosi, t. y. realizavo savo teisę į gynybą, todėl, apelianto tvirtinimu, jis neturi atsakyti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nors jo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai bei nenustatyta, jog jis savo veiksmais susidariusioje situacijoje būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

2.5. Apelianto teigimu, BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas, esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, BPK 3 straipsnio 1 dalyje 7 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo A. L. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turi būti palikti nenagrinėti.

2.6. Apeliantas nurodė, kad jeigu teismas nuspręstų, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neveikdamas būtinosios ginties sąlygomis, arba jas peržengęs, jis vis tiek nesutinka dėl priteistos neturtinės žalos ir nustatytos jos dydžio. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 straipsnis). Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-669/2006, 2K-209/2007). Apeliantas pažymėjo, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, yra ne kaltininko asmens turtinė padėtis, bet nusikalstama veika sukelti padariniai, ir pusiausvyra tarp šių dviejų kriterijų turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-16/2004, 3K-7-255/2005, 2K-442/2009). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. L. pareiškė civilinį ieškinį ir prašė iš jo priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau jokių konkrečių duomenų, kuo pasireiškė jo neigiami išgyvenimai, jis nenurodė, tik pasakė, kad pergyveno dėl žmonos, dėl sumušto veido savaitę laiko negalėjo išeiti iš namų. A. L. pripažino, kad reikšdamas tokio dydžio ieškinį neturtinei žalai atlyginti, net nesitiki, kad jis visas bus tenkintas, jam pinigai reikalingi bute pasidaryti remontą. Apylinkės teismas iš esmės be jokių motyvų nusprendė, kad 500 Eur yra tinkama suma A. L. neturtinei žalai atlyginti. Bylos duomenys patvirtina, kad su žmona susipykęs A. L. laukė, kol ji išeis iš darbo vakarėlio, nors žinojo, kad ši neketina su juo važiuoti namo. Išėjus žmonai į lauką, jis prievarta bandė jėga ją įsodinti į automobilį, o jam V. L. užstojus, nukentėjusysis užsipuolė jį, įžūliai kibo, provokavo konfliktą ir pradėjo prieš jį aktyviais veiksmais smurtauti. Nuteistasis T. M. sutinka su tuo, kad dėl jo savigynos veiksmų A. L., taip pat, kaip ir jis dėl jo smurtinių veiksmų, kažkiek patyrė fizinio skausmo, tačiau tai buvo atsakomųjų veiksmų į jo paties išpuolį prieš pasekmė. Jokių duomenų apie kitus jo patirtus nepatogumus nukentėjusysis nenurodė, o tai, kad, jo teigimu, jis pergyveno dėl savo žmonos – tai visiškai priežastiniu ryšiu nesusiję su jo veiksmais, nes A. L. jau iki įvykio išgyveno atšalusius santykius su žmona, tarp jų vyko konfliktas, dėl to jis žmoną ir persekiojo. Jokių duomenų, kad dėl paminėtų jo veiksmų nukentėjusysis turėjo pakeisti asmeninio gyvenimo įpročius, atsisakyti iš dalies įprastinės veiklos ar patyrė kitų didesnių nepatogumų, byloje nėra. Be to, šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusysis pats aktyviais veiksmais išprovokavo konfliktinę situaciją ir pradėjo smurtinius veiksmus. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė jam 500 Eur. Priteisti tokio dydžio neturtinę žalą nėra jokio teisinio pagrindo, tokia suma nėra adekvati dėl jo paties išprovokuoto konflikto patirtiems išgyvenimams, neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų, BPK 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, bei besiformuojančios teismų praktikos bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį. Todėl nuteistasis T. M. prašė pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti arba bent sumažinti iki minimumo.

3. 2019 m. birželio 26 d. nuteistasis T. M. Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo, pateikto dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-177-606/2019, atšaukimo.

3.1. Apeliantas prašymą argumentuoja tuo, jog apeliacinis procesas užsitęsė, kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nutarta byloje atlikti papildomą įrodymų tyrimą, be to, iš esmės pasikeitė apelianto asmeninės šeimos aplinkybės bei planai, todėl apeliantas nutarė pateiktą apeliacinį skundą dėl jam priimto nuosprendžio atšaukti, ir įvykdžius pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, procesą užbaigti.

3.2 Apeliantas pateiktu prašymu patvirtina, jog apeliacinio skundo atšaukimo pasekmės jam yra žinomos ir prašo jo 2019 m. balandžio 11 d. pateiktą apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžio palikti nenagrinėtą ir teismo procesą dėl apeliacinio skundo nutraukti.