Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Žano Kubecko ir Virginijaus Stankevičiaus,

dalyvaujant atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atstovei D. A.,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Šiaulių regiono keliai atstovui E. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, P. D. R., P. T. ir B. T., trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Šiaulių regiono keliai, dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei P. D. R.“ atkurtos nuosavybės teisės į P. D. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 13,10 ha žemės, 3,55 ha miško, grąžinant natūra nuosavybės teise 13,10 ha žemės, 3,55 ha miško. Šio administracinio akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas atsakovės P. D. R. nuosavybės teise 16,45 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). 1996 m. liepos 10 d. laikinajame (preliminariame) žemės sklypo plane, kuris yra neatskiriama Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalis, pavaizduotas 18 metrų pločio kelias. Atsakovė P. D. R. 2000 m. gegužės 8 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 4353, patvirtinta Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės Birutės Šatienės, pardavė Žemės sklypą atsakovei P. T.. Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. V-4984 pakeistas P. T. privačios nuosavybės teise valdomo žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas iš 16,45 ha į 160 594 kv. m ir kiti kadastro rodikliai pagal kadastrinių matavimų duomenis, taip pat nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. V-607 patvirtintas P. T. priklausančio 160594 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo projektas, nustatant suformuotiems žemės sklypams plotus, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir ūkinės veiklos apribojimus (žemės sklypas, projekto Nr. 135, buvo padalintas į du žemės sklypus: projektinis Nr. 135-1 ir projektinis Nr. 135-2. Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. V-1033 „Dėl iš žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotų žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo Šiaulių rajone“ nustatyta padalintų žemės sklypų pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis. 2009 m. kovo 26 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas P. T. nuosavybės teise 12,9021 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). UAB „Šiaulių hidroprojektas“ 2015 m. atliko Kelio Nr. 4006 kadastrinius matavimus, kurių metu paaiškėjo, kad į Kelio Nr. 4006 atkarpą nuo 18,038 km iki 24,531 km patenka 4 žemės sklypai, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tame tarpe ir ginčo Žemės sklypo Nr. 1 dalis - 0,0183 ha, t. y. Žemės sklypas Nr. 1 yra įsiterpęs nuo 0,05 m iki 0,47 m į Kelią Nr. 4006, taip susiaurindamas minimalų – 18 m kelio juostos plotį.

Pareiškėjas skundu, gindamas viešąjį interesą, prašo pripažinti negaliojančia 2000 m. gegužės 8 d. sutarties, patvirtintos Šiaulių rajono II-ojo notarų biuro notarės Birutės Šatienės, kuria P. D. R. pardavė žemės sklypą atsakovei P. T., dalį, taip pat panaikinti Šiaulių apskrities viršininko įsakymų (2008 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. V-4984, 2009 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. V-607, 2009 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. V-1033) dalis, kuriomis 0,0183 ha valstybinės reikšmės kelio dalis įtraukta į suformuotą 16,0594 ha žemės sklypą, taip pat įtraukta į žemės sklypo pertvarkymo projektą ir į 129 021 kv. m žemės sklypą Nr. 135-1, bei taikyti restituciją, o būtent grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0183 ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 Kuršėnai–Dirvonėnai–Raudėnai–Tryškiai dalį, patenkančią į 12,9021 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams P. T. ir B. T. 47,80 Eur.

Prokuroro teigimu, 2000 m. gegužės 8 d. civilinis sandoris, kurio pagrindu atsakovė P. D. R. perleido atsakovei P. T. ginčo žemės sklypą, į kurį patenka valstybinės reikšmės Kelio Nr. 4006 dalis (0,0183 ha), prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 d., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., 2 d., Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d., Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 str. 2 d., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 1 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimui Nr. 757„Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“), ginčijamos administracinių aktų (2008 m. rugsėjo 4 d., 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 24 d.) dalys, susijusios su kadastro duomenų nustatymo ir teritorijų planavimo procedūromis ginčo žemės sklype, yra neteisėtos, kas vertintina kaip viešojo intereso pažeidimas, kartu ir tinkamos teisės naudotis keliais bei saugaus eismo užtikrinimo pažeidimu.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs viešojo intereso sąvokos apibrėžimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) viešąjį interesą supranta plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t. y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008; 2009 m. sausio 21 d. Nr. A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 ir kt.). LVAT praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ), turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje 2014 m. sausio 29 d. Nr. A146-79/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, viešojo intereso pažeidimą ir savo pareigą pagal įstatymą jį ginti, motyvavo tuo, kad valstybinės reikšmės kelias negali priklausyti fiziniam asmeniui, jis negali būti perleistas privačion nuosavybėn, tai yra išimtinė valstybės nuosavybė ir gali priklausyti tik valstybei, todėl valstybinės reikšmės kelio Nr. 4006 dalis (0,0183 ha) negalėjo pereiti privataus asmens P. T. nuosavybėn ir jai priklausyti, nes šis kelias valstybinės reikšmės keliui priskirtas 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 550, o atsakovei P. D. R. nuosavybės teisės atkurtos tik 1997 m. gruodžio 2 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-7190. Valstybinės reikšmės kelio dalis, panaikinus ginčijamas administracinių aktų dalis ir pripažinus negaliojančiu sandorio dalį, turi būti grąžinta valstybės nuosavybėn.

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, yra formuojama ta linkme, kad siekiant apginti viešąjį interesą, neužtenka iškelti reikalavimus dėl teisės aktų panaikinimų, suteikusių teisę atlikti atitinkamus veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje akcentuoja būtinybę įvertinti pasirinktų viešojo intereso gynimo būdų (priemonių) tinkamumą. Pareiškėjo (taip pat prokuroro), ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti, nes pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y., ar iš tikrųjų leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502–866/2009, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–242/2009).

Kaip minėta, Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei P. D. R.“ atkurtos nuosavybės teisės į P.i D. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 13,10 ha žemės, 3,55 ha miško, grąžinant natūra nuosavybės teise 13,10 ha žemės, 3,55 ha miško. Šio administracinio akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas atsakovės P. D. R. nuosavybės teise 16,45 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje yra numatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Administracinėje byloje yra Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, patvirtinantis, kad ginčo žemės sklypas nuo 1997 m. gruodžio 2 d. iki 2000 m. gegužės 8 d., t. y., iki šioje byloje ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties tarp P. D. R. ir P. T. sudarymo, nuosavybės teise priklausė P. D. R. Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 pagrindu. Nors pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą paduoti pareiškimui dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo ir jį naikinti, tačiau Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi pareiškėjo prašymas dėl pareiškimo padavimo termino atnaujinimo netenkintas, pareiškimo dalis dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo atsisakyta priimti. Taigi duomenys, esantys minėtuose dokumentuose, nenuginčyti, o tai reiškia, kad jie teisingi, išsamūs ir jais turi būti vadovaujamasi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (LVAT 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas taip pat yra viešojo intereso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Teisėtų lūkesčių principo esmė – asmens teisėtai įgytų teisių apsauga, t. y. teisėtų lūkesčių principu siekiama užtikrinti, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia (be kita ko) tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taigi teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą.

Šioje byloje pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras viešąjį interesą sieja su imperatyvių teisės normų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje pažeidimu. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, galiojusio nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo metu 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės keliams, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką reglamentuojančio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad žemė užimta valstybės ir savivaldybių kelių, yra neprivatizuojama. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, valstybinės reikšmės keliai yra Lietuvos valstybės nuosavybė, šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalis imperatyviai nurodo, kad valstybinės reikšmės kelių ir jų žemės patikėtinis yra šių kelių valdytojas. Nuosavybės teisių atkūrimą, Žemės sklypų nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų keitimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su šia sritimi, yra veikla viešojo administravimo srityje. Institucijos, priimančios sprendimus dėl kadastro duomenų keitimo bei tikslinimo, privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas ar jo dalis kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui, kadangi valstybinės reikšmės kelias, kaip ir visas išimtine valstybės nuosavybės teise priklausantis turtas, yra išimtas iš civilinės apyvartos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o straipsnio 3 dalis sako, kad restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus tokį administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nekvestionuojamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso P. D. R. atžvilgiu teisėtumas, todėl net ir pripažinus ginčijamą 2000 m. gegužės 8 d. fizinių asmenų sudarytą turto, į kurį 1997 m. gruodžio 2 d. teisėtai atkurtos nuosavybės teisės (priešingai nenustatyta), perleidimo sandorį (ar jo dalį) negaliojančiu, prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, restitucija, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, būtų įmanoma tik tarp fizinių asmenų – negaliojančio sandorio šalis grąžinant į iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį, t. y. P. T. privalėtų grąžinti įsigytą žemės sklypą (jo dalį) P. D. R., bet ne Lietuvos Respublikos valstybės, dispozicijon. Įvertinus šią aplinkybę teisėjų kolegijai kyla pagrįsta abejonė, ar ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu bei administracinių aktų panaikinimas galėtų sukelti realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, ar skunde keliamais reikalavimais viešasis interesas realiai galėtų būti apgintas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į LVAT suformuotą administracinių teismų praktiką, pabrėžia, kad, nors byloje yra duomenų, įrodančių, kad privataus asmens nuosavybėje yra dalis valstybinės reikšmės žemės, tačiau pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareiškime pareikšti materialiniai reikalavimai laikytini netinkamais galimai pažeistam viešajam interesui apginti.

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Be to, EŽTT yra pabrėžęs, kad šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr. EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje D. K. prieš Lietuvą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, tarp jų teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą).

Įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes ir nustatytą teisinį reglamentavimą, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal prokuroro pareikštus reikalavimus viešasis interesas nebūtų apgintas, todėl nėra pagrindo jų tenkinti – pripažinti niekine ir negaliojančia tarp P. D. R. ir P. T. 2000 m. gegužės 8 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra bei naikinti skundžiamus administracinius aktus.

Papildomai pastebėtina, jog, teisėjų kolegijos nuomone, pažeistas viešasis interesas galėtų būti apgintas ir kitomis viešojo intereso gynimo įgyvendinimo formomis, taikytinomis nagrinėjamu atveju, kad pašalinti teisiškai ir faktiškai ydingą situaciją (pvz., žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutu, servituto nustatymu ir kt.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.