Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. balandžio 9 d. vaizdo konferencijos būdu teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas į teismą kreipiasi dėl teisės pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtukais neužtikrinimo Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) 2 – ojo sektoriaus uždarosios zonos kalėjimo tipo patalpose. Teigia, kad pareigūnų iškvietimo mygtukai neveikia, o Pataisos namų administracija nesiima jokių veiksmų, kad jie veiktų. Pažymi, jog norint išsikviesti budintį pareigūną tenka daužyti į duris ir tikėtis, jog jis išgirs ir ateis. Akcentuoja, kad pareigūnai dažnai negirdi, o jei girdi – turi darbų; pareigūnai neprieina pasiteirauti, dėl kokių priežasčių yra kviečiami. Nurodo, kad analogiška situacija yra dušo patalpose: tenka laukti, daužyti duris 5 – 10 min. Teigia, kad buvo atvejų, kai pareigūnai tyčiojosi, uždavė klausimus, į kuriuos patys atsako, juokiasi, neprieina, pašiepia. Akcentuoja, kad dėl nurodyto pažeidimo nėra užtikrintas saugumas kilus grėsmei sveikatai.

Pareiškėjas teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu palaiko skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą, laiką ir būdą pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas iš esmės teigia, kad atsakovės atstovas (jo pareigūnai) atliko šiuos neteisėtus veiksmus: 1) Pataisos namų kamerose ir dušuose neveikia pareigūnų iškvietimo mygtukai (signalizacijos sistema), o Pataisos namų administracija nesiima jokių veiksmų, kad jie veiktų; 2) yra atvejų, kai Pataisos namų pareigūnai tyčiojasi, užduoda klausimus, į kuriuos patys atsako, juokiasi, neprieina, pašiepia ir pan. Pareiškėjas nurodo, kad budinčius pareigūnus kviečiasi daužant duris, tačiau pareigūnai dažnai negirdi, o jei girdi – turi darbų, neprieina pasiteirauti, dėl kokių priežasčių yra kviečiami. Akcentuoja, kad dėl nurodyto pažeidimo nėra užtikrintas saugumas kilus grėsmei sveikatai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko (signalizacijos sistemos) įrengimo kamerose yra nurodę, kad atsakovės atstovui neįrodžius aplinkybių, kad pagalbos mygtuko įrengimas kamerose negalimas dėl įstaigos statuso, kitaip tariant, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams, darytina išvada, jog nors teisės aktai numato aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo (žr., pvz., LVAT 2015-11-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015; 2018-05-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018 ir kt.). Vadovaujantis LVAT praktika, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala - pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. LVAT 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3124-756/2019 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas neginčija, kad kamerose buvo sugedę pareigūnų iškvietimo mygtukai (signalizacijos sistema), o dušuose – nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų (signalizacijos sistemos), todėl darytina išvada, kad Pataisos namai nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Kita vertus, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio pažeidimo jam buvo kilę problemų, ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Pareiškėjas nei skunde, nei papildomai teismui teiktuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku (signalizacijos sistema), nepateikė pakankamai įtikinamų argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad kitu būdu kviečiami pareigūnai pareiškėjo negirdėjo ir dėl to jam kilo tam tikros problemos (nepatogumai). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų (signalizacijos sistemos) nebuvimo Pataisos namų kamerose (dušuose) jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės atstovas neneigia pareigos sutaisyti neveikiančius pareigūnų iškvietimo mygtukus kamerose bei yra ėmęsis veiksmų šiai pareigai įgyvendinti. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo argumentai apie neturtinę žalą, atsiradusią dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvimo, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad budintys pareigūnai kviečiantis juos šaipydavosi, tyčiodavosi, pasijuokdavo ir neprieidavo, pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. nenurodo kurie pareigūnai galimai iš jo tyčiojosi, kada tai vyko, neteikia įrodymų (pvz., liudytojų, girdėjusių nurodytas aplinkybes raštų, pavardžių ir pan.), patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes ir pan. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų ir netinkamo budinčių pareigūnų elgesio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.