- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-11
- Bylos Nr.
- N-575-3329-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-01766-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. nutarimo E. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą E. J. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad E. J. 2010 m. rugsėjo 8 d., apie 2.35 val., Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vairuodamas automobilį „Peugeot 607“, nepakluso teisėtam, aiškiai matomam policijos pareigūno reikalavimui sustoti, t. y. važiuodamas nereagavo į policijos automobilyje įjungtus mėlynos spalvos švyturėlius, garsinį signalą bei per garsiakalbį reiškiamą reikalavimą sustoti. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 17 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 5 d. nutarimu E. J. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymą skyrė 3 300 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Teismas konstatavo, kad padarytą teisės pažeidimą įrodo policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, parodymai ir kita bylos medžiaga. Nurodė, kad pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, jo turtinę padėtį.
II.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas E. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. nutarimą ir bylą nutraukti. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai, neobjektyviai ir tendencingai vertindamas byloje esančius įrodymus, klaidingai nustatė aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nurodo, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalies normos dispozicija yra blanketinė, tiesiogiai nusakanti, kokie policijos pareigūno reikalavimai gali būti laikomi teisėtais, be to, kaip šie teisėti reikalavimai turėtų būti išreikšti asmeniui, kuriam jie adresuojami, kad jis turėtų realią ir akivaizdžią galimybę suvokti, jog yra stabdomas policijos pareigūnų. Nurodo, kad ši norma detalizuojama Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 660 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“. Apeliantas pažymi, kad esminės faktinės aplinkybės, kurių nustatymo pagrįstumą turėtų patikrinti apeliacinės instancijos teismas, yra tos, ar policijos pareigūnai, persekiodami E. J. vairuojamą transporto priemonę buvo įjungę mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlius ir specialius garso signalus, ar buvo privažiavę prie stabdomos transporto priemonės iš galo tokiu atstumu, jog apeliantas galėjo juos pastebėti ir suvokti, kad yra stabdomas, ar reikalavimą sustoti policijos pareigūnai pareiškė žodžiais per patrulinio automobilio garsiakalbį ir ar jį galėjo girdėti apeliantas. Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnų parodymai, tiek užfiksuoti jų tarnybiniuose pranešimuose, tiek duoti teismo posėdžio metu, prieštarauja E. J. pateiktai vaizdo įrašo medžiagai. Pažymi, kad iš vaizdo medžiagos matyti, jog, kaip teigia pareigūnai, jie apelianto nestabdė mojuojant skrituliu su raudonu atšvaitu, be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnai, jau pro juos pravažiavus E. J. vairuojamam automobiliui, buvo išlipę, praėjus tam tikram laiko tarpui įsėdo į savo tarnybinį automobilį ir išvažiavo paskui E. J. vairuojamą transporto priemonę, tačiau jokių švyturėlių, kaip teigia pareigūnai, įjungę nebuvo. Akcentuoja, jog policijos pareigūnų neteisingi ir tikrovės neatitinkantys parodymai leidžia pagrįstai abejoti jų parodymais apie vėlesnį apelianto automobilio persekiojimą (kuris jau neužfiksuotas jokiomis vaizdo įrašymo priemonėmis) ir aiškiai išreikštą teisėtą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę. Pažymi, jog E. J. neturėjo motyvų nepaklusti policijos pareigūnų nurodymams sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, nes pats vyko į policijos komisariatą, ką patvirtina byloje esantys tarp E. J. ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo vykusių telefoninių pokalbių įrašai. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai prioritetą nustatant buvusių įvykių aplinkybes, susijusias su jo vairuojamo automobilio persekiojimu, suteikė būtent policijos pareigūnų parodymams, nors aplinkybes, vykusias iki persekiojimo ir užfiksuotas vaizdo įraše, policijos pareigūnai nurodė neteisingai. Be to, pabrėžia, kad pareigūnai persekiojo apelianto vairuojamą automobilį kartu su K. T., kuri tiesiogiai dalyvavo įvykiuose, ir jos parodymai yra itin svarbūs, tačiau pirmosios instancijos teisme ši liudytoja apklausta nebuvo. Taip pat apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnai, su savo tarnybiniu automobiliu persekiodami E. J. vairuojamą automobilį, nuo jo buvo nutolę per didelį atstumą, be to, byloje apskritai nėra duomenų, ar tarnybiniame automobilyje yra įmontuotas garsiakalbis, ir jeigu įmontuotas, koks jo garso skleidimo dažnis, ar E. J. galėjo jį išgirsti ir pan. Apeliantas akcentuoja, jog važiuodamas į policijos komisariatą nepažeidė jokio kelių eismo taisyklių reikalavimo, taip pat jo laisvė pasirinkti savo buvimo vietą nebuvo suvaržyta, todėl policijos pareigūnams apskritai nebuvo teisinio pagrindo be priežasties stabdyti jo vairuojamą transporto priemonę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
E. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, kurioje inter alia yra nustatyta administracinė atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, ir jam paskirta 3 300 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. E. J. apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, nurodo, jog policijos pareigūnų buvo stabdomas netinkamai ir to nematė. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Pažymėtina, jog sprendžiant patraukimo už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą administracinėn atsakomybėn klausimą, viena iš esminių nustatytinų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens kaltę, yra reali, akivaizdi galimybė asmeniui suvokti, kad jis yra stabdomas policijos pareigūnų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-412/2007).
Tai, kad apeliantas 2010 m. rugsėjo 8 d., apie 2.35 val., Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vairuodamas automobilį, nepakluso policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 3), policijos pareigūnų M. G. (M. G.) ir O. K. (O. K.) tarnybiniai pranešimai (b. l. 11-12), policijos pareigūnų parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantą kaltinančius įrodymus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų M. G. ir O. K., kurie tiesiogiai matė daromą pažeidimą, parodymais. Liudytojų policijos pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog gavo nurodymą vykti į Vilniaus rajoną, Klevinės kaimą, Klevų gatvę, dėl, kaip įtariama, padaryto nusikaltimo. Nuvykus į įvykio vietą, juos pasitiko K. T., kuri pradėjo aiškinti aplinkybes, po to priėjo E. J., tačiau jam buvo paaiškina, kad šis eitų namo ir lauktų, kol atvyks operatyvinė grupė ir išsiaiškins aplinkybes. Tačiau E. J. nubėgo į savo namus, įsėdo į automobilį ir pradėjo važiuoti. Automobilis buvo sustabdytas, pareigūnas liepė jam niekur nevažiuoti ir likti įvykio vietoje, tačiau E. J., pasakęs, jog važiuos į policiją, nuvažiavo. Pažymėta, jog persekiojamas vairuotojas turėjo aiškiai matyti įjungtus mėlynos spalvos švyturėlius, garsinį signalą ir per garsiakalbį išreikštą reikalavimą sustoti. Vairuotojas važiavo dideliu greičiu, kurį vis didino, tačiau sprukdamas apgadino automobilį, todėl jis buvo rastas stovintis. Analogiškas aplinkybes policijos pareigūnai nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai gali būti šališki, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Taigi, teismas neturi jokio pagrindo abejoti ir nesivadovauti tarnybines pareigas atlikusių policijos pareigūnų nustatytomis ir nurodytomis aplinkybėmis. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad apeliantas aiškiai suprato pareigūnų išreikštą reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau sąmoningai jam nepakluso.
Pažymėtina, jog byloje esantis vaizdo įrašas (b. l. 38) yra visiškai neinformatyvus, jis nepaneigia E. J. padaryto pažeidimo, tačiau tik patvirtina jo išvažiavimo iš namų faktą bei tai, kad policijos pareigūnai operatyviai išvažiavo paskui pažeidėją. Atkreiptinas dėmesys, jog apelianto pokalbių su Bendruoju pagalbos centru įrašai (b. l. 36) taip pat nei patvirtina, nei paneigia buvusio persekiojimo fakto ir policijos pareigūnų išreikšto reikalavimo sustabdyti transporto priemonę.
Apelianto iškelta versija, jog jis nepastebėjo, kad būtų stabdomas policijos pareigūnų, paneigiama anksčiau aprašytų įrodymų visuma ir yra laikytina apelianto pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymėtina, kad nei iš vaizdo įrašo, nei iš pokalbių įrašų nematyti paties įvykio, kaip policijos pareigūnai persekiojo pažeidėją, kaip išreiškė reikalavimą sustabdyti transporto priemonę ir kaip pažeidėjas nepakluso minėtam reikalavimui. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nesivadovauti policijos pareigūnų nustatytomis ir nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas.
Apeliaciniame skunde be kita ko teigiama, kad policijos pareigūnai pažeidėją stabdė netinkamai, todėl jis negalėjo matyti, jog yra stabdomas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, policijos pareigūnų parodymus, apeliacinio skundo argumentus, nenustatė policijos pareigūnų veikloje jokių teisės aktų pažeidimų, todėl šią apelianto versiją taip pat laiko pasirinktu gynybos būdu, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Taip pat akcentuotina, jog tai, kad, kaip teigia apeliantas, važiuodamas jis nepažeidė kelių eismo taisyklių, be to, jis pats važiavo ne kur kitur, o į policijos komisariatą, neturi įtakos jo veikos kvalifikavimui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas taip pat nurodo, kad nepagrįstai nebuvo apklausta liudytoja K. T.. Šiuo aspektu pasakytina, kad nagrinėjamu atveju įrodymų vertinimo principai, numatyti ATPK 257 straipsnyje, nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, išnagrinėjus visus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad E. J. veikoje yra 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. J. skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai (ATPK 30, 30² str.), todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
E. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.