Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Visagino transporto centras“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiasis asmuo Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti: 1) 2016-08-19 Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės (toliau – Komisija) sprendimą Nr.S-171(7-127/2016); 2) 2016-06-03 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) sprendimą Nr.69-67 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2016-03-31 sprendimą Nr.(39.6)FR0682-185.

Skunde (b. l. 1-7) nurodo, kad ginčijamais sprendimais bendrovės išlaidos, išmokant komandiruočių dienpinigius, nepagrįstai perkvalifikuotos ir priskirtinos darbuotojų darbo pajamoms.

Paaiškina, kad tiek darbo sutarčių sudarymo, tiek jų vykdymo metu A. M. ir J. B. darbo vieta buvo Pareiškėjos buveinėje — Visagine. Tai įrodo minėtų darbuotojų darbo sutartys, kurių teisingumą patvirtina ir faktas, jog pareiškėjos veiklą buvo tikrinusi Darbo inspekcija jokių pažeidimų nerado. Darbuotojos buvo komandiruojamos tikslu ne tik administruoti komandiruojamų darbuotojų, bet ir susitikti su į darbą priimamais asmenimis, vykdyti darbuotojų atranką taip pat atlikti kitus darbus, susijusius su pareiškėjos veikla Vilniaus regione.

Darbuotojų komandiruotės buvo įforminamos, priimant atitinkamus įsakymus ir kt., t. y. užfiksuoti neginčijami faktai, jog minėtos darbuotojos, kaip tiksliai nurodyta Lietuvos Respublikos pelno mokesčio 21 str., darbo funkcijų atlikimui buvo išvykusios iš nuolatinės savo darbo vietos Visagino sav. Pažymi, kad dėl dažnų minėtų darbuotojų komandiruočių dokumentuose ne visuomet tiksliai buvo nurodomi komandiruočių duomenys, nes, A. M. ir J. B. ne visuomet vyko tik administruoti komandiruojamų darbuotoją bet ir susitikti su į darbą priimamais asmenimis, vykdyti darbuotojų atranką taip pat atlikti kitus darbus, susijusius su Pareiškėjos veikla Vilniaus regione. Mano, kad formalūs netikslumai negali paneigti ir nepaneigia pareiškėjos darbuotojų komandiruočių fakto. Pareiškėjos įsitikinimu, sprendimuose nurodyti tariami komandiruočių dokumentų trūkumai neleidžia daryti išvados, kad minėtoms darbuotojoms darbo užmokestis buvo mokamas komandiruočių forma. Pagal teisės aktus nėra būtina nurodyti itin tikslų komandiruotės adresą, pakanka nurodyti vietovę (pavyzdžiui: Vilnius, Vilniaus rajonas), ką pripažįsta ir pati Panevėžio AVMI. Joms buvo išmokami komandiruotpinigiai, o vykimu į komandiruotės vietą jos pasirūpindavo pačios.

Inspekcija, pasisakydama dėl pareiškėjos ginčijamo pažeidimo, paaiškina, kad pakartotinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos darbuotojoms, generalinio direktoriaus asistentėms J. B. nuo 2012 metų rugsėjo mėnesio iki 2013 metų lapkričio mėnesio, o A. M. nuo 2013 metų rugpjūčio mėnesio buvo mokami dienpinigiai už vykimą į komandiruotes Vilniaus mieste. Nustatyta, kad: visuose J. B. ir A. M. komandiruočių įsakymuose nurodoma ta pati komandiruotės vieta – Vilniaus miestas, nenurodant konkretesnio adreso; įsakymuose buvo nurodytas tas pats komandiruotės tikslas – administruoti komandiruotų darbuotojų (kitų komandiruotų darbuotojų komandiruočių tikslai keičiasi ir nėra visi vienodi); 3) įsakymuose buvo nurodyta ta pati viena komandiruočių išlaidų rūšis – dienpinigiai. Įsakymuose nenurodoma kokiu transportu vykstama į komandiruotes, nenurodyta, kad reikia apmokėti apgyvendinimo išlaidas, nes įsakymuose visada buvo nurodoma, kad „gyvenamąjį plotą suteikia užsakovas“, tačiau konkrečiai koks užsakovas, įsakymuose nenurodyta.

Pagal pareiškėjos pateiktus komandiruočių įsakymus, nustatyta, kad 2013 metų sausio ir kovo mėnesiais nei vienas pareiškėjos darbuotojas nebuvo komandiruotas į Vilniaus miestą, o J. B. komandiruočių įsakymuose nurodyta komandiruotės vieta – Vilniaus miestas, komandiruočių tikslas - administruoti komandiruotų darbuotojų (pagal surašytus įsakymus - sausio mėnesį - 18 darbo dienų, o kovo mėnesį – 17 darbo dienų). Nustatyta, jog 2013 metų vasario mėnesį tik vienas pareiškėjos vairuotojas S. L. buvo komandiruotas į Vilniaus miestą 2 darbo dienoms, o J. B. pagal komandiruočių įsakymus administravo komandiruotus darbuotojus 13 darbo dienų.

Analogiška situacija ir su A. M. komandiruočių įsakymais, nes 2014 metų sausio ir vasario mėnesiais nei vienas pareiškėjos darbuotojas nebuvo komandiruotas į Vilniaus miestą, o A. M. komandiruočių įsakymuose nurodyta komandiruočių vieta – Vilniaus miestas, komandiruočių tikslas - administruoti komandiruotų darbuotojų (pagal surašytus įsakymus - sausio mėnesį - 22 darbo dienų, o vasario mėnesį – 20 darbo dienų, t. y. visas darbo dienas sausio ir vasario mėnesiais), 2014 metų kovo mėnesį tik vienas pareiškėjos vairuotojas T. O. buvo komandiruotas į Vilniaus miestą 3 darbo dienoms, o A. M. pagal komandiruočių įsakymus administravo komandiruotus darbuotojus 20 darbo dienų (t. y. visas darbo dienas kovo mėnesį).

Panevėžio AVMI atlikusi pareiškėjos pateiktų dokumentų analizę bei palyginusi duomenis kiek darbo dienų dirbo generalinio direktoriaus asistentės J. B. ir A. M., ir kiek iš jų pagal komandiruočių įsakymus jos buvo komandiruotos į Vilniaus miestą, nustatė, kad abi darbuotojos buvo siunčiamos į komandiruotę į Vilniaus miestą visomis darbo dienomis 2012-2013 metais. J. B. nurodytu laikotarpiu buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) Utenos r. sav. ir pagal Sodros duomenų bazės duomenis dirbo dar UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB(duomenys neskelbtini), įregistruotose Vilniuje. A. M. deklaravusi gyvenamąją vietą Vilniaus mieste. Pareiškėja nuo 2012-02-01 nuomoja administracines patalpas iš UAB (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Panevėžio AVMI patikrinimo metu padarė išvadą, jog faktiškai šių darbuotojų ir gyvenamoji, ir darbo vieta buvo Vilniaus mieste, todėl šioms darbuotojoms vykti į komandiruotę į Vilniaus miestą nereikėjo.

Inspekcija pažymi, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, susiję su darbuotojų komandiruočių įforminimu, paaiškinimai dėl komandiruočių tikslų ir teiginiai, jog pareiškėjos darbuotojos komandiruotėje ne tik administravo komandiruojamus darbuotojus, tačiau ir susitiko su į darbą priimamais asmenimis bei vykdė darbuotojų atranką, neįrodo, jog ginčo komandiruotės buvo susijusios su pareiškėjos vykdoma veikla ir darbuotojos vyko ir komandiruočių metu atliko darbines funkcijas. Aplinkybė, kad pareiškėja išleido įsakymus, kuriais darbuotojos buvo komandiruoti į Vilniaus miestą, dar neįrodo, kad darbuotojos realiai atliko darbo funkcijas. Vertinant ūkinių operacijų turinį, būtina turėti įrodymus, jog darbuotojas atitinkamo išvykimo metu atliko darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą. Antra, būtina turėti buvimo komandiruotėje faktą bei komandiruotės tikslą pateisinančius dokumentus. Nors pateiktame skunde buvo apsiribojama teiginiais, jog darbuotojos vykdė atranką, tačiau patikrinimo metu ir skundą nagrinėjant atsakovei, nepateikta tai patvirtinančių dokumentų. Nagrinėjamu atveju, nepakanka pareiškėjai paaiškinti apie atliktas darbuotojų funkcijas, o būtina savo paaiškinimus pagrįsto dokumentais, t.y. mokesčių administratoriui turi nekilti jokių abejonių dėl komandiruočių realaus fakto.

Vertinant pareiškėjos komandiruočių įsakymus surašytus A. M. matyti, jog beveik visuose komandiruočių įsakymuose nurodyta 5 kalendorinių dienų komandiruotė, kuri sutampa su darbo savaite. Pareiškėja atsakovei pateiktame skunde nepateikė įrodymų, kaip ir kokiu būdu įsakymuose nurodytas užsakovas suteikė darbuotojoms gyvenamąjį plotą. Analogiškai pasisakytina vertinant komandiruočių įsakymus surašytus A. M.. Atsižvelgiant į tai, atsakovė teigia, kad išmokėti komandiruočių dienpinigiai laikytini kaip darbuotojo su darbo santykiais susijusios pajamos ir pareiškėja, surašydama komandiruočių įsakymus ir mokėdama šioms darbuotojoms dienpinigius, siekė mokestinės naudos, t .y. išmokėti papildomą darbo užmokestį, kuris būtų neapmokestintas GPM ir VSD įmokomis. Panevėžio AMVI taikydama MAĮ 10 str. ir 69 str. nuostatas bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22-23 str., Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 str. bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 str., pagrįstai nuo papildomai nustatyto darbo užmokesčio 11 680 Lt, apskaičiavo 1 751 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 4 669,87 Eur VSD įmokų sumą.

Inspekcija pažymi, kad pareiškėjai baudos paskirtos pagrįstai. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog būtų pagrindas ją atleisti nuo paskirtų mokesčių baudų. Be to, pareiškėja atsiliepimo surašymo datai, nėra įvykdžiusi mokestinių prievolių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI 2016-03-31 sprendimo Nr.(39.6)FR0682-185, Inspekcijos 2016-06-03 sprendimo Nr.69-67 ir 2016-08-19 Komisijos sprendimo Nr.S-171(7-127/2016), kuriais pareiškėjos patirtos 3382,76 Eur (11680 Lt) išlaidos, išmokant komandiruočių dienpinigius, buvo priskirtos įmonės darbuotojų su darbo santykiais susijusioms pajamoms.

Rašytiniais mokestinio ginčo bylos įrodymais nustatyta, kad Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos mokestinį tyrimą, kurio metu nuspręsta inicijuoti mokestinį patikrinimą, kurio metu atliktas pareiškėjos PVM, GPM, įmokų į Garantinį fondą, VSD įmokų ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas už 2012-2014 metus ir 2015-10-06 surašytas patikrinimo aktas Nr. (36.2)-FR0680-682, kuris Panevėžio AVMI 2015-12-07 sprendimu Nr.(36.9)FR0682-756 buvo patvirtintas iš dalies, o dalyje dėl 19,39 Eur PVM, 3727,12 Eur GPM, 7698,12 Eur VSD įmokų, 2236,38 Eur PSD įmokų pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą (Komisijos byla, b.l. 36-42).

Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė atlikusi pakartotinį pareiškėjos PVM, PM, GPM, VSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2012-2014 metus surašė 2016-02-10 patikrinimo aktą Nr. (36.2)-FR0680-100 (toliau – ir Patikrinimo aktas; Komisijos byla, b. l. 52-58). Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos 11680 Lt patirtos išlaidos, išmokant komandiruočių dienpinigius, priskirtos J. B. ir A. M. su darbo santykiais susijusioms pajamoms, taikė turinio viršenybės prieš formą principą ir pareiškėjai apskaičiavo sumokėti 507,45 Eur GPM ir 4 669,87 Eur VSD įmokų, bei sumažino nuostolį: 24 853 Lt už 2012 metus, 25 887 Lt už 2013 metus, 26 141 Lt už 2014 metus.

Pareiškėja nesutikdama su Patikrinimo aktu Panevėžio AVMI pateikė pastabas (Komisijos byla, b. l. 48-51), kuriose išdėstė nesutikimo motyvus dėl komandiruočių dienpinigių. Panevėžio AVMI 2016-03-31 sprendimu Nr. (36.1)FR0682-185 patvirtino patikrinimo akte taikant turinio viršenybės prieš formą principą apskaičiuotas mokesčių sumas - 507,46 Eur GPM, 1 352,49 Eur VSD įmokų, 103,97 Eur GPM delspinigių, skyrė - 152 Eur GPM baudą ir 676 Eur VSD įmokų baudą, patvirtino 257 576 Eur nuostolių sumą už 2012 metus, 82 387 Eur nuostolių sumą už 2013 metus bei 151 695 Eur nuostolių sumą už 2014 metus (Komisijos byla, b.l. 44-47). Nesutikdama su minėtu sprendimu pareiškėja atsakovei pateikė skundą, kurį išnagrinėjusi Inspekcija 2016-06-03 sprendimu Nr. 69-67 patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą (Komisijos byla, b.l. 29-31, 23-25).

Nesutikdama su Inspekcijos sprendimu pareiškėja Komisijai pateikė skundą dėl sprendimo panaikinimo (Komisijos byla, b.l. 1-5). Komisija 2016-08-19 sprendimu Nr.S-171(7-127/2016) pareiškėjos skundo netenkino (Komisijos byla, b.l. 238-247), nusprendė patvirtinti Inspekcijos 2016-06-03 sprendimą Nr.69-67. Skundžiamame sprendime Komisija pažymėjo, jog J. B. ir A. M. komandiruočių įsakymai buvo priimami formaliai, realiai juose nurodyti komandiruočių tikslai nebuvo vykdomi, todėl pripažino, jog darbo užmokestis minėtoms darbuotojoms buvo mokamas komandiruočių forma.

Pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus ir Komisijos vertinimu, skunde teismui teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išlaidas, išmokant komandiruočių dienpinigius, priskyrė darbuotojų darbo pajamoms. Paaiškino, kad darbo sutarčių sudarymo ir vykdymo metu A. M. ir J. B. darbo vieta buvo pareiškėjos buveinėje Visagine, jos buvo komandiruojamos ne tik administruoti komandiruojamų darbuotojų, bet ir susitikti su į darbą priimamais asmenimis, vykdyti darbuotojų atranką taip pat atlikti kitus darbus, susijusius su pareiškėjos veikla Vilniaus regione.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 str. 1 d. įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, ir, remdamasis juo, apskaičiavo pareiškėjai papildomas 507,46 Eur GPM ir 1 352,49 Eur VSD įmokų bei su jomis susijusių įmokų sumas. Dėl kitos sprendimo dalies (patvirtintų nuostolių sumų) pareiškėja ginčo nekelia ir argumentų nepateikia. Pareiškėja taip pat neišdėstė argumentų dėl aritmetinio GPM ir VSD bei su šiais mokesčiais susijusių delspinigių ir baudos sumų apskaičiavimo, o pateikia argumentus tik dėl įrodymų vertinimo ir teisinio nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimo.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos darbuotojoms, generalinio direktoriaus asistentėms, buvo mokami dienpinigiai už vykimą į komandiruotes Vilniaus mieste (J. B. nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn., A. M. nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn.). Įvertinus darbuotojų 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. įsakymus (Komisijos byla, b.l. 210-225, 139-204, 73-127) nustatyta, kad visuose juose nurodoma komandiruotės vieta – Vilniaus miestas, komandiruotės tikslas – administruoti komandiruojamų darbuotojų, pavedama išmokėti dienpinigius bei pažymima, kad gyvenamąjį plotą suteikia užsakovas.

Mokesčių administratorius nustatė, kad 2013 m. sausio ir kovo mėn., 2014 m. sausio ir vasario mėn. nei vienas pareiškėjos darbuotojas nebuvo komandiruotas į Vilniaus miestą, o 2013 m. vasario mėn. 2 d. d. buvo komandiruotas vairuotojas, o 2014 m. kovo mėn. vairuotojas buvo komandiruotas 3 d. d. Tuo tarpu 2012 – 2014 m. pareiškėjo darbuotojos J. B. ir A. M. į komandiruotes Vilniaus mieste buvo siunčiamos visomis darbo dienomis. J. B. ginčo laikotarpiu gyvenamąją vietą buvo deklaravusi (duomenys neskelbtini), Utenos r. sav., tačiau darbo sutartyje (Komisijos byla, b.l. 234-235) ir 2015-10-27 paaiškinime (Komisijos byla, b.l. 231) nurodė, jog gyvena Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Sodros duomenimis (Komisijos byla, b.l. 232) nustatyta, kad šiuo laikotarpiu ji taip pat dirbo UAB (duomenys neskelbtini), UAB duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), kurios registruotose Vilniuje. A. M. gyvenamą vieną deklaravusi ir darbo sutartyje nurodžiusi, jog gyvena Vilniaus mieste (Komisijos byla, b.l. 233). Taip pat nustatyta, jog pareiškėja nuo 2012-02-01 iš UAB (duomenys neskelbtini) nuomoja administracines patalpas Vilniaus mieste, adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos byla, b.l. 61-64).

Turinio viršenybės prieš formą principas, vadovaujantis MAĮ 10 straipsniu, reikalauja, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Taigi aiškiai pastebima įstatymų leidėjo pozicija tikrajam ūkinės operacijos turiniui teikti pirmenybę šio turinio įforminimo atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-27 plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 6, 2004, p. 128–143).

Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamos mokestinės naudos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2007-07-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2698/2012; 2013-03-05 nutartis administracinėje byloje A556-404/2013 ir kt.).

Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog pareiškėja, be kita ko, išmokėdama komandiruočių dienpinigius A. M. ir J. B. siekė mokestinės naudos, kuri pasireiškė GPM ir VSD įmokų nesumokėjimu. Teismui, patikrinus administracinės bylos duomenis, nekyla abejonių, jog pareiškėja formaliai priimtais komandiruočių įsakymais, siekė įteisinti papildomo darbo sutartyse nenumatyto darbo užmokesčio mokėjimą. Šias aplinkybes išsamiai išanalizavo bei atskleidė mokesčių administratorius ir Komisija.

Pareiškėja siekdama pagrįsti A. M. ir J. B. 2012-2014 m. komandiruočių realumą nurodo, jog ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai priimti nustačius tik formalius komandiruočių dokumentų trūkumus (nenurodžius tikslaus komandiruotės adreso). Teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo pareiškėjos argumentu.

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 21 str. 1 d. komandiruote laikomas vieneto vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu), įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos atlikti darbo funkcijų, tarnybinio pavedimo ar kelti kvalifikacijos. Įsakyme turi būti nurodyta komandiruotės tikslas, vieta (vietos), trukmė (jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, – buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmė) ir vieneto numatomos apmokėti išlaidų rūšys. Formalūs kriterijai pareiškėjos komandiruočių įsakymuose yra išlaikyti, tačiau mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimai priimti vertinant juose nurodyta tikslą – administruoti komandiruotus darbuotojus, kai tuo tarpu atitinkamais laikotarpiais kiti darbuotojai į Vilnių nebuvo komandiruoti arba trumpam laikui (dviem trims darbo dienoms) buvo komandiruojami vairuotojai, o minėtos darbuotojos į komandiruotes buvo siunčiamos ištisus metus. Dėl šių aplinkybių mokesčių administratoriaus padaryta išvada, jog įsakyme nurodytas tikslas nebuvo realus, pagrįsta. Pareiškėja skunde nurodo, jog be įsakyme nurodyto tikslo (administruoti komandiruotus darbuotojus), jos taip pat vyko susitikti su priimamais į darbą asmenimis, vykdyti darbuotojų atranką, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais kitais duomenimis. Pažymėtina, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu kilus abejonėms dėl šių darbuotojų komandiruočių pareiškėja nepateikė jokių kitų dokumentų, kurie leistų spręsti, jog vyko susitikimai su darbuotojai, nenurodė, kokie darbuotojai buvo įdarbinti po šių susitikimų. Pareiškėja taip pat teigia, jog darbuotojos atliko kitus darbus susijusius su įmonės veikla Vilniaus regione, tačiau neįvardija ir nedetalizuoja, kokie tai darbai ir veikla.

Vertinant įsakymuose nurodytas numatomos apmokėti išlaidų rūšis matyti, jog 2012-2014 m. darbuotojoms buvo mokama tik viena išlaidų rūšis (dienpinigiai), taip pat nurodoma, jog „gyvenamąjį plotą suteikia užsakovas“. Tačiau nei skunde teismui, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėja nenurodė ir nedetalizavo, koks tai užsakovas (ar užsakovai), taip pat nepateikė kitų dokumentų (pvz. sutarčių, užsakymų), kurie leistų spręsti apie tai, darbui su kokiais užsakovais buvo komandiruojamos minėtos darbuotojos. Kaip matyti iš įsakymų priėmimo periodiškumo įsakymai dažniausiai buvo priimami visai darbo savaitei, tačiau juose nėra duomenų apie tai kokiu būdu darbuotojos vykdavo į komandiruotes, nes kaip matyti iš dokumentų nuvykimo išlaidos nebuvo dengiamos. Atsižvelgus į tai, jog tiek A. M., tiek ir J. B. dokumentuose (darbo sutartyse, paaiškinime) savo gyvenamąją vietą nurodė Vilniaus mieste, taip pat į tai, jog pareiškėja nuo 2012-02-01 nuomoja patalpas Vilniaus mieste (adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius), mokesčių administratorius, įvertinęs komandiruočių trukmę ir kompensuojamų išlaidų rūšis (nekompensuojamos apgyvendinimo ir nuvykimo išlaidos), pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos darbuotojos į komandiruotes realiai nevyko, o tokiu būdu joms buvo mokama darbo užmokesčio dalis.

Mokesčių administratorius nustatė, jog šiuo komandiruočių laikotarpiu J. B. taip pat dirbo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), kurių buveinės yra Vilniuje. Pareiškėja skunde nurodė, jog mokesčių administratorius ir Komisija priimdami ginčijamus sprendimus neatsižvelgė į J. B. pateiktą paaiškinimą. Teismo vertinimu, šis pareiškėjos argumentas nepagrįstas. Priešingai, kaip matyti iš Komisijos sprendimo, jame buvo įvertintas J. B. paaiškinimas, jog darbas minėtose įmonėse apsiribodavo minimaliais kiekiais, buvo nuotolinis, ir padaryta išvada, kad vien paaiškinimas, jo nepagrindžiant kitais dokumentais (darbo sutartimis su minėtomis įmonėmis, susitarimais dėl darbo pobūdžio), nėra pakankamas išvadai apie J. B. nurodomą darbo pobūdį.

Dėl pareiškėjos nurodo argumento, jog jos veiklą buvo tikrinusi Darbo inspekcija, kuri jokių pažeidimų nerado, teismas pažymi, jog Darbo inspekcijos ir mokesčių administratoriau veiklos sritis ir kompetencijos skiriasi, todėl Darbo inspekcijos priimti sprendimai niekaip neįtakoja mokesčių administratoriaus atliekamų patikrinimų dėl mokesčių paskaičiavimo ir sumokėjimo į valstybės biudžetą.

Pareiškėja neatsižvelgė į tai, kad iškilus abejonėms dėl jos vykdomos ūkinės veiklos įforminimo, ji jas turėtų pagrįsti, t. y. pareiškėja, vykdydama ūkinę veiklą, privalo veikti racionaliai, inter alia teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 6 p.), ko nagrinėjamu atveju nebūtų galima pasakyti apie jos veiklą komandiruojant darbuotojus ir išmokant su komandiruotėmis susijusias išlaidas. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į nuostatą, įpareigojančią pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas sumas, tai padarė pateikdamas pakankamai įrodymų (MAĮ 67 str. 1 d.). Vadovaujantis MAĮ 67 str. 2 d., mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog pareiškėja turėjo veikti taip, jog iškilus abejonėms dėl jos ūkinės veiklos komandiruojant darbuotojus jas būtų galima pagrįsti, pašalinant bet kokias dviprasmybes. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau minėtą LVAT praktiką, įvertinęs visumą mokestinėje byloje surinktų įrodymų, sutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvada, kad pareiškėja mokėdama nurodytoms darbuotojoms dienpinigius, siekė mokestinės naudos, t.y. išmokėti papildomą darbo užmokestį, kuris būtų neapmokestintas GPM ir VSD įmokomis. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, aiškiai identifikavęs mokestinės naudos siekimą pareiškėjos veiksmuose, pagrįstai pagrįstai taikė MAĮ 10 ir 69 str. nuostatas ir pareiškėjai apskaičiavo GPM ir VSD įmokų sumas bei su šiais mokesčiais susijusias sumas. Pareiškėjos prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas.

Dėl skirtų baudų

Mokesčių administratorius pareiškėjai dėl nustatytų pažeidimų skyrė vidutinio dydžio (30 proc.) baudą nuo papildomai apskaičiuoto GPM mokesčio ir 50 proc. dydžio VSD įmokų baudą.

Pareiškėja teikia, jog mokesčių administratorius nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl skyrė vienokio ar kitokio dydžio baudas, kodėl esant identiškoms aplinkybėms, baudos dydis vieno ir kito mokesčio atveju skiriasi, t. y. VSD atveju skirta maksimali bauda, o GPM - vidutinė, mano, kad dėl bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi bendrovei galėtų būti taikoma minimali 10 proc. bauda.

Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 str. 2 d., už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 str. 2 d. reglamentuoja, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Pagal MAĮ 139 str. 1 d. nuostatą, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra pasisakęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2008).

Pareiškėja nurodo, jog mokesčių administratorius nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl skyrė vienokio ar kitokio dydžio baudas. Su šiuo pareiškėjo argumentu nėra pagrindo sutikti. Panevėžio AVMI sprendimu skirdamas GPM baudą mokesčių administratorius nurodė, jog pastabų nagrinėjimo metu įvertino tai, kad mokesčio mokėtojas siekė mokestinės naudos ir skyrė 30 proc. dydžio baudą.

Pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju buvo nustatyta tiek aplinkybių sunkinančių pareiškėjos atsakomybę (mokestinės naudos siekimas), tiek ir ją švelninančių (bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi). Nenustatyta, jog švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir jos sąlygotų mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Atsižvelgus į tai, nebuvo ir teisinio pagrindo skirti pareiškėjai nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio. Vadinasi, teisėtai bei pagrįstai paskirta 30 proc. GPM sumos dydžio bauda, kuri ir paliktina galioti, kaip visiškai atitinkanti Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d. numatytas nuostatas.

Valstybinio socialinio draudimo 16 str. įtvirtina fiksuoto dydžio VSD įmokų baudą, todėl pareiškėjos argumentai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jai skyrė maksimalią 50 proc. apskaičiuotų VSD įmokų baudą, nepagrįsti.

Esant šioms aplinkybės pareiškėjos skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Visagino transporto centras“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.