Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis, sekretoriaujant Rasai Šimkuvienei, dalyvaujant pareiškėjui N. V. (N. V.), atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilnaius apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas N. V. prašo iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) ir Lietuvos valstybės solidariai už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki 2008-12-01 priteisti 2983,54 Lt. Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyrio specialistu. Nuo 2006-03-01 iki 2008-12-01 pareiškėjui neišmokėta 2983,54 Lt priemokų ir priedų. Ši nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Skundą grindžia tuo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad toks ribojimas prieštarauja todėl atsakovai turi išmokėti susidariusį atlyginimo skirtumą. Atkreipė dėmesį, kad tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Dėl tinkamo atsakovo paliko spręsti teismui.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Mano, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Atsakovo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas.

Pažymėjo, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Vilniaus apskrities VPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Bet atkreipė dėmesį, kad remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 bei straipsniais, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsniu, Vilniaus apskrities VPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.

Atkreipė dėmesį, kad Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, jog tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties pareiškėjo bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tuo pačiu turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Mano, kad atsakovu turi būti traukiama Lietuvos valstybė, nes biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai, o Vilniaus apskrities VPK turi būti pašaltinas iš atsakovų. Atsakovas neginčijo pareiškėjų prašomos priteisti sumos teisingumo. Nurodė, kad skundo dalyje už 2006 m. ir 2007 m. vasario bei kovo mėnesių pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi į teismą kreipėsi 2010 m. balandžio mėnesį. Skundo patenkinimo atveju prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsakovo Vilniaus apskrities VPK atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes taikė tuo metu galiojusius norminius aktus. Dėl 2006 metų nepriemokos, kuri buvo paskaičiuota 2008 metais, atsakovo atstovas paaiškino, kad valstybės kontrolė 2008 metais atliko patikrinimą ir nustatė, kad 2006 metais buvo neteisingai paskaičiuotos nepriemokos už 2006 metus. Šios – perskaičiuotos ir teisingos - nepriemokos buvo nurodytos 2008 metų suvestiniame atsiskaitymo lapelyje (b.l. 7 ). 2008 metais buvo perskaičiuotos nepriemokos už 2006 metus ir pareiškėjas tik 2008 metais sužinojo, kokio dydžio nepriemokos jam buvo taikytos 2006 metais; šios nepriemokos apėmė tas sumas, kurios buvo paskaičiuotos 2006 metais ir buvo žymiai didesnės. Sutinka, kad pareiškėjas apie 2006 m. žinojo tik apie tai, jog 2006 metais jam taikytas ribojimas: 1 ketvirtį – 20,61 lt., 2 ketvirtį – 280,92 lt. ( 188,7+90,18+2,04), 3 ketvirtį – 38,93 lt. (28,18 +10,75), 4 ketvirtį – 0,84 lt. Tokiu būdu pareiškėjas žinojo, kad 2006 viso jam taikytas ribojimas 341,30 lt. sumai ( b.l. 5). Po valstybės kontrolės atlikto patikrinimo , 2008 metais buvo nustatyta, kad 2006 metais pareiškėjui buvo taikomas ribojimas : 1 ketvirtį – 98,21 lt., 2 ketvirtį – 384,67 lt., 3 ketvirtį – 371,72 lt., 4 ketvirtį – 105,64 lt.; viso tai sudarė (98,21+384,67+371,72+105,64) 960,24 lt. Atsakovo atstovas neneigė, kad pareiškėjas 2008 metais sužinojo , jog 2006 metais realiai taikyti 618,94 lt. ( 960,24 -341,30) didesni ribojimai .

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Šios institucijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijai buvo pranešta tinkamai (b. l. 70). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą, nenustatyta, todėl ji nagrinėta Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui nedalyvaujant.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2006–2008 m., susidariusios dėl galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies numatytos priedų ir priemokų ribos.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas N. V. 2006–2008 m. buvo statutinis valstybės tarnautojas ir dirbo Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyrio specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo N. V. 2006 m. buvo atskaityta 960,24 lt. 2007 m. atskaityta– 708,91 lt. (70 procentų ribojimas) ir 659,58 lt. (viršv. ribojimas už 1 ketvirtį – 124,15, viršv.ribojimas už 3 ketvirtį – 535,43) (b.l.6), iš viso – 1368,49 lt. (b.l.6), bei 2008 m. – 313,51, is viso už 2006–2008 m. – 2983,54 lt. (b.l.7).

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo VI skyriaus 23–26 straipsnio nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai.

Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinis darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Nepriemoka pareiškėjui atsirado 2006–2008 m., kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs ir to neneigia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje: 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Dėl Vilniaus apskrities VPK nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir aiškina, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta (taip pat ir jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pateiktais išaiškinimai nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį ir skirtingas teisines aplinkybes nėra analogiška darbo ginčo byloms.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2010-04-21. Darbo užmokestis jam išmokamas iki kito mėnesio 10 dienos, šiuo atveju iki 2010 m. gegužės 10 d. Atsižvelgiant į atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį, Darbo kodekso nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai ir Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalis, susidariusias nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina suma mažinama dalimi už 2006 m. bei 2007 m. vasario ir kovo mėnesius.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apie dalį jam taikyto ribojimo 2006 metais sužinojo tik 2008 metais, po valstybės kontrolės atlikto patikrinimo.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie už 2006 m. atskaitytas sumas pareiškėjui tapo žinoma ne anksčiau kaip 2008 m. rugsėjo ar net spalio mėnesį, kai jis gavo atsiskaitymo lapelį. Todėl pareiškėjui priteistina ir ta ribojimų 2006 metais suma, apie kurią jis sužinojo 2008 metais -618,94 lt . Už 2007 metus priteistina suma : viršvalandžių ribojimas už 2007 metų 3 ketvirtį 535,43 lt. ir 70 procentų ribojimas už 2-4 ketvirčius (121,68+291,93+21,43+90,83) 525,87 lt., viso (535,43 +525,87) 1061,3 lt. Už 2008 metus priteistina 313,51 lt. suma. Viso pagal pareiškėjo pretenzijas priteistina 1993,75 lt. (618,94+1061,3+313,51).

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal šio kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų suma priteistina iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Taigi pareiškėjo reikalavimas valstybei keliamas nepagrįstai dėl jau nurodytos priežasties (valstybė nėra pareiškėjo darbdavys), taip pat ir dėl to, kad byloje negali būti keliamas valstybės civilinės ir deliktinės atsakomybės klausimas. Būtent iš valstybės tarnybos teisinio santykio, jo pagrindu egzistuojančių abipusių teisių ir pareigų, o ne iš žalos padarymo fakto, kaip deliktinės civilinės atsakomybės atveju, kyla pareiškėjo reikalavimas.

Atsakovas prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, tačiau nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą sumą, reikšmingai paveiks atsakovo dabartinę turtinę padėtį. Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2006–2008 m., skundas teismui pateiktas 2010 m. balandžio mėnesį, bylos nagrinėjimas tęsiasi ilgiau nei 2 metus), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011-09-15 nutartis administracinėj byloje Nr. A261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

Vilniaus apskrities VPK atsiliepime pareiškė nuomonę, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu ir teismo sprendime nespręstinas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo N. V. (N. V.) skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui N. V. (N. V.) iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteist 1993,75 lt . (tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt tris litus 75 cnt.) neišmokėto darbo užmokesčio.

Skundo dalį, kurioje keliami reikalavimai atsakovei Lietuvos valstybei, atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.