Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį A. M. ir J. M. dėl 15157,96 Lt priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 28 d. eismo įvykio metu Molėtų rajone, kelyje Vilnius-Utena, susidūrė atsakovo A. M. vairuodamas automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir N. G. vairuojamas automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu buvo apgadinta N. G. vairuojama uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autolizingas" priklausanti transporto priemonė automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šio eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas atsakovas A. M., tai patvirtina eismo įvykio protokolas (b.l. 7), atsakovas A. M. taip pat teisme pripažino, kad jis yra šio autoįvykio kaltininkas. Atsakovo A. M. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ką teisme patvirtino ir pats atsakovas, todėl akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, vykdydama 2002 m. kovo 29 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudikų biuro ir akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (b.l. 10-12), ir veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo, tai patvirtina 2008 m. rugsėjo 29 d. šios transporto priemonės techninės apžiūros protokolas ir PVM sąskaitos-faktūros (b.l. 13-28), ir 2008 m. gruodžio 29 d. atlygino uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autolizingas“ atsakovo A. M. vairuojamos transporto priemonės automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą, išmokėdama 15157,96 Lt draudimo išmoką, tai patvirtina akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ vyriausiosios buhalterės pažyma (b.l. 30). Tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. punkto nuostatas, 2009 m. kovo 5 d. kompensavo akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 15157,96 Lt draudimo išmoką, tai patvirtina mokėjimo nurodymas ir akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ vyriausiosios buhalterės pažyma (b.l. 31-32). Ieškovas 2010 m. kovo 10 d. pateikė atsakovui A. M., o 2009 m. gegužės 7 d. atsakovei J. M. pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo (b.l. 33-36), tačiau atsakovai nuostolių neatlygino.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Atsakovai neginčijo žalos padarymo aplinkybių bei jos dydžio, tačiau atsakovė J. M. nesutiko, jog ji yra atsakinga už žalos padarymą, o atsakovas A. M. sutiko, kad žalos atlyginimas ieškovui būtų priteistas tik iš jo. Teismas, įvertinęs esančius byloje įrodymus bei vadovaudamasis įstatymų nuostatomis, konstatuoja, jog už šią padarytą žalą yra atsakingas tik atsakovas A. M. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu atsakovė J. M. dar iki paminėto eismo įvykio pardavė savo transporto priemonę automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kitam atsakovui A. M., jiems sudarius 2008 m. rugsėjo 14 d. šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 48). Abu atsakovai patvirtino, jog tą pačią dieną šis automobilis buvo perduotas A. M. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad paminėta 2008 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė arba sufalsifikuota (surašyta vėliau), todėl teismui nėra pagrindo abejoti šios sutarties tikrumu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalimi, pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalį, daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta. Kaip matyti iš šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties teksto, šios sutarties šalys sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ar kitų sąlygų, pavyzdžiui, kad nuosavybės teisė pereina automobilio įgijėjui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą ar po to, kai šalys ar viena iš jų įregistruoja pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl teismas laiko įrodytu, kad nuosavybės teisės į šį automobilį perėjimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną, t.y. kad pardavėja J. M. įvykdė civilinio kodekso 6.317 straipsnio reikalavimus perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir po tinkamo šios prievolės įvykdymo pirkėjui A. M. perėjo nuosavybės teisė. Pagal civilinio kodekso 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios. Transporto priemonės perdavimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas pirkėjui gali būti nustatytas, jeigu pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus perduota transporto priemonė, kuria įgijėjas gali naudotis ar elgtis su ja kaip su savo turtu savo nuožiūra. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti įstatyme nenustatyta reikalavimų, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga, tinkama eismui (įregistruota, perregistruota, apdrausta kaip turtas ar jos valdytojo civilinė atsakomybė ir pan.). Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje tokių ar panašių sąlygų nenustatyta, tai nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo-pardavimo sutartį perėjimo pirkėjui momentas nustatomas pagal bendrąsias civilinio kodekso 6.317, 6.318 straipsnių taisykles. Įstatymuose ar teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigų pradedant eksploatuoti transporto priemonę (įregistruoti, apdrausti ir kt.) netaikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu šie reikalavimai tiesiogiai pagal teisės aktus neturi būti taikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo ar kitokio perleidimo sutartį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.75 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (civilinio kodekso 1.75 straipsnio 2 dalis). Tačiau nei civilinis kodeksas, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1, 72.3.1 punktai), yra skirtos daiktams registruoti. Tuo tarpu civilinio kodekso 1.75 straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą ir ši nuostata netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t.y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Dabartiniu metu tokią teismų praktiką šiais klausimais formuoja Lietuvos Aukščiausias teismas (2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011). Todėl teismas konstatuoja, kad nuo paminėtos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sudarymo bei automobilio perdavimo dienos, t.y. nuo 2008 m. rugsėjo 14 d., nuosavybės teises į automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perėjo atsakovui A. M. ir jis vienas yra atsakingas už padarytą žalą. Žala kito asmens – ieškovo - turtui padaryta dėl atsakovo A. M. kaltės, todėl teismas tenkina ieškinį iš dalies ir, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.248, 6.263, 6.280 straipsniais, priteisia regreso tvarka iš atsakovo A. M. paminėtą 15157,96 Lt sumą, taip pat priteisia iš jo palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, netenkindamas ieškinio reikalavo priteisti šias sumas solidariai iš abiejų atsakovų A. M. ir J. M., nes mano, jog šioje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nepagrįstai pareiškė ieškinį J. M. Nors atsakovė J. M. savo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalį, reikalavimams iš draudimo teisinių santykių nustatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas, eismo įvykis buvo 2008 m. rugsėjo 28 d., ieškovas draudimo išmoką ieškovo vardu veikusiam AB „Lietuvos draudimas“ kompensavo 2009 m. kovo 5 d., todėl senaties termino eiga prasidėjo būtent nuo šio momento ir ieškovas jai ieškinį turėjo pareikšti iki 2010 m. kovo 5 d. (b.l. 45-47), bei savo baigiamojoje kalboje prašė taikyti ieškinio senatį, teismas neanalizuoja, ar ieškovas praleido ieškinio senaties terminus ir nesprendžia ieškinio senaties taikymo klausimo, nes, kaip jau nurodyta aukščiau, teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas šiai atsakovei nepagrįstai, o kitas atsakovas A. M. pripažino ieškinio reikalavimus ir nereikalavo taikyti ieškinio senatį, kaip tai numatyta civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo A. M. priteistina ieškovui 5 procentų dydžio metinės palūkanos už 15157,96 Lt sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2010 m. lapkričio 4 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, todėl iš atsakovo A. M. priteisiamos ieškovo naudai jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 455,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 117,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų šiam atsakovui įteikimu viešo paskelbimo būdu, iš viso 572,28 Lt.

Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, iš atsakovo A. M. į valstybės biudžetą išieškotini 34,45 Lt teismo turėtų pašto išlaidų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, todėl iš ieškovo atsakovės J. M. naudai priteisiamos jos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Esantys byloje atstovavimo sutartis ir kvitas patvirtina, kad atsakovė J. M. sudarė su advokatu R. V. atstovavimo sutartį ir, kad atsakovė sumokėjo advokatui 1306,80 Lt, šios atsakovės patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtinto rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį A. M. ir J. M. patenkinti iš dalies.

Priteisti iš A. M. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 15157,96 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 572,28 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 15730,24 Lt (penkiolika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt litų 24 ct), ir penkis procentus metinių palūkanų už priteistą 15157,96 Lt (penkiolikos tūkstančių šimto penkiasdešimt septynių litų 96 ct) sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2010 m. lapkričio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo A. M. į valstybės biudžetą 34,45 Lt (trisdešimt keturis litus 45 ct) teismo turėtų pašto išlaidų.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro J. M. naudai 1306,80 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus šešis litus 80 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą Ignalinos rajono apylinkės teismui.