- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-10-05
- Bylos Nr.
- 1A-190-350/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-63005-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- E. P.
- Advokatai
- Daiva Gadliauskienė
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Švitinienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 60 MGL ( 2259,60 eurų) bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) pp, į bausmės laiką įskaitytos dvi paros ( nuo 2017-12-02 iki 2017-12-04 ), išbūtos laikinajame sulaikyme laikant, kad jis atliko 4 MGL (150,64 Eur) dydžio baudą. Likusią 56 MGL (2108,96 Eur) dydžio baudą nuteistasis įpareigotas sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. E. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 2 d., apie 16 val., B. m., (duomenys neskelbtini), A. J. P. gyvenamajame name, konflikto su tėvu A. J. P. metu, tyčia apliedamas A. J. P. vandeniu, mesdamas plytą į namo duris, gulsčiuku suduodamas vieną kartą A. J. P. per kairės rankos pirštą, tuo nukentėjusiajam - savo šeimos nariui, tėvui A. J. P. sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. P. skundžia apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį naują išteisinamąjį nuosprendį, arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu ir baudžiamąją bylą nutraukti. Netenkinus šių reikalavimų, prašo pakeisti nuosprendžiu skirtą baudą kita bausme – viešaisiais darbais.
2.1 Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, nes teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktinėms aplinkybėms neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu.
2.2 Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, BK ir BPK normas ir nurodo, kad kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jis pripažintas nepagrįstai. Neneigia, kad kaltinime nurodytu metu tarp jo ir tėvo kilo konfliktas dėl to, kad tėvas buvo neblaivus ir nekokybiškai atliko namo remonto darbus, kuriuos turėjo atlikti jis pats, dėl ko tėvui papriekaištavo, o pastarasis ėmė jį įžeidinėti. Dėl tokio tėvo elgesio supyko, apipylė jį vandeniu, tuomet tėvas jį puolė, čiupęs gulsčiuką bandė trenkti, perplėšė striukę. Gindamasis pasiėmė pusplytę ir metė ją į duris, plyta nukritusi pataikė tėvui į koją, o tėvas bandė jam trenkti gulsčiuku. Vienu momentu gulsčiuką prispaudė durimis ir jį iš tėvo atėmė, dėl ko tėvas įnirtingai mojavo rankomis, bandydamas jam trenkti į ką jis, instinktyviai gindamasis, trinktelėjo tėvui per dešinės rankos pirštą ir jį prakirto. Tai nebuvo tyčinis veiksmas, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Ketinimų jį sužaloti neturėjo, tik siekė tėvą nuraminti ir išvengti jo smurto ir tokios pozicijos jis nuosekliai laikėsi viso proceso metu, o jo nurodomų aplinkybių byloje esantys įrodymai nepaneigia.
2.3 Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam į kairės rankos pirštą, kaip nurodyta kaltinime, nesudavė. Kad buvo suduota į dešinės rankos pirštą, nurodė tiek jis, tiek nukentėjusysis, tačiau teismas šios aplinkybės nepatikslino. Taip pat nepašalintos aplinkybės dėl tėvo apliejimu vandeniu ir plytos į duris metimo, nes šios aplinkybės jokios reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neturi. O svarbiausia tai, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad jis tėvui į rankos pirštą gulsčiuku sudavė tyčia. Teismo išvada, kad jo veiksmai buvo tyčiniai, grįsti tik prielaidomis ir spėjimais, bei prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad jo veiksmai buvo nukreipti tėvą nuraminti, tačiau tai nereiškia, kad savo veiksmais tėvui buvo siekiama sukelti skausmą.
2.4 Mano, kad apylinkės teismas, pripažinęs, jog jo padaryti prieš tėvą veiksmai buvo tyčiniai, turėjo analizuoti ir spręsti klausimą, ar nėra pagrindo pripažinti jo padarytą veiką mažareikšme. Toliau cituojamos BK 37 straipsnyje išdėstytos normos, reglamentuojančios asmens atleidimą nuo atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju pripažinus, kad jis vis gi padarė jam inkriminuotą veiką, yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes padarytas teisės pažeidimas nėra tokio sunkumo ar pavojingumo, kad būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę ir kriminalinę bausmę.
2.5 Apeliantas nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, nes bauda, kuri jam skirta, BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje nėra numatyta. Be to, paskirtosios baudos dydis yra per didelis, neatitinkantis teisingumo ir protingumo kriterijų. Prašo skirti švelniausią BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę - viešuosius darbus, kuriuos dirbti sutinka. Tokios bausmės paskyrimu būtų pasiekti bausmės tikslai o pati bausmė atitiktų teisingumo bei protingumo principus.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – skundą tenkinti iš dalies ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.
7. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia – tiek tiesiogine, tiek netiesiogine, kas reiškia, jog kaltininkas, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus – mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmeniui, prieš kurį atliekami nurodyti veiksmai, sukėlė pasekmes – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą ar trumpam jį susargdino ir tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia), ar, suvokdamas pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (BK 15 straipsnis).
7.1 Taigi, BK 140 straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma tik kaltininko aktyviais tyčiniais smurtiniais veiksmais, sukeliančiais straipsnio dispozicijoje numatytus padarinius.
8. Skundžiamu nuosprendžiu E. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 2 d., konflikto su tėvu A. J. P. metu, tyčia apliejo nukentėjusį vandeniu, metė plytą į namo duris ir gulsčiuku sudavė A. J. P. per kairės rankos pirštą, ir tuo savo šeimos nariui - tėvui A. J. P. sukėlė fizinį skausmą.
8.1 Iš tokių pirmos instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad šis teismas padarė išvadą, jog E. P. fizinį skausmą savo tėvui A. J. P. sukėlė trimis veiksmais: 1. apliedamas A. J. P. vandeniu, 2. mesdamas plytą į namo duris, 3. gulsčiuku suduodamas vieną kartą A. J. P. per kairės rankos pirštą.
9. Byloje ištirtais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo A. J. P. ir nuteistojo E. P. kilo pastarajam atvykus į namus, kur jis, radęs neblaivų tėvą, papriekaištavo šiam dėl sugadintų statybinių medžiagų, po ko tėvas ėmė jį nepagrįstai įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, dėl ko nuteistasis, paėmęs šalia ant stalo stovėjusį puodelį su vandeniu, apliejo tėvą vandeniu, po ko jie abu susigrūmė. Tačiau nukentėjusysis niekada nėra nurodęs, taip pat byloje nėra ir jokių kitų įrodymų, kad šis nuteistojo veiksmas – tėvo apliejimas vandeniu pastarajam sukėlė fizinį skausmą, t. y. pasekmes, būtinas veikai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, todėl ši aplinkybė sprendžiant E. P. atsakomybės klausimą kaltinimo apimtyje jokios reikšmės neturi.
9.1 Byloje esančiais įrodymais neginčijai nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarta aplinkybė, kad konflikto metu dėl nuteistasis E. P. į namo duris metė plytą, kuri atšokusi pataikė į nukentėjusiojo kairiąją pėdą, dėl ko buvo sulaužytas A. J. P. pirštikaulis. Tuo nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad šis specialisto išvadoje nukentėjusiajam užfiksuotas sužalojimas nuteistojo buvo padarytas dėl neatsargumo ir kad atsakomybė už tokią veiką numatyta BK 139 straipsnyje, pagal kurį asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik esant dėl to nukentėjusiojo skundui. Nagrinėjamu atveju A. J. P. dėl šio jam padaryto sužalojimo sūnaus atžvilgiu pareiškimą rašyti atsisakė ir ikiteisminis tyrimas dėl šio sužalojimo atliekamas nebuvo, todėl apylinkės teismo išvada, kad nuteistasis E. P. jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė mesdamas plytą į duris, yra akivaizdžiai neteisinga, kadangi šiuo atveju, nors nukentėjusiajam dėl pirštikaulio lūžio neabejotinai buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau tai padaryta kito nusikaltimo požymių turinčiu veiksmu, dėl kurio nagrinėjamu atveju E. P. baudžiamoji atsakomybė, nesant nukentėjusiojo skundo, negalima. Dėl to pastarasis nukentėjusiajam padarytas sužalojimas taip pat neturi jokios reikšmės sprendžiant E. P. atsakomybės pagal jam inkriminuotą BK140 straipsnio 2 dalį klausimą.
10. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismo išvada, kad E. P. fizinį skausmą nukentėjusiajam A. J. P. sukėlė tyčia gulsčiuku suduodamas per kairės rankos pirštą, nėra pagrįsta jokiais abejonių nekeliančiais byloje esančiais įrodymais.
10.1 Pirmiausia pažymėtina, kad apie aplinkybę dėl jam sukelto fizinio skausmo suduodant gulsčiuku nukentėjusysis, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, viso proceso metu davė itin nenuoseklius parodymus.
10.1.1 Apklausiamas policijos pareigūnų iš karto po įvykio 2017-12-02 nukentėjusysis A. J. P. teigė, kad sūnus gulsčiuku sudavė jam į galvos sritį, rankas ir dešinį šoną, dėl ko jam labai skaudėjo ( b.l. 26-27).
10.1.2 2017-12-06 apklausos metu nukentėjusysis teigė, kad konflikto su sūnumi metu jam (nukentėjusiajam) mojuojant gulsčiuku sūnus jį atėmė ir trenkė per pirštus. Kodėl pirminės apklausos metu nurodė, kad buvo trenkta ir per galvą, A. J. P. paaiškinti negalėjo, apie tai, kad jam buvo trenkta ir į šoną, kaip teigė pirminės apklausos metu, jis nenurodė ( b.l. 31).
10.1.3 Apklausiamas 2018-01-09 nukentėjusysis teigė, kad paėmęs gulsčiuką pats vaikėsi sūnų, suplėšė jam striukę, sūnus gulsčiuką atėmė ir sudavė jam per pirštą (b.l. 37).
10.2 Iš tiesų, tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo A. J. P. nurodytas ir sužalojimas (kraujosruva) kairės rankos pirštų srityje, tačiau apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis tvirtino, kad sūnus jam sudavė ne į kairės, o į dešinės rankos rodomąjį pirštą. Tikslindamas įvykio aplinkybes nurodė, kad dešinės rankos pirštas buvo sužalotas tuo metu, kai jis prieš sūnų grasindamas mosikavo gulsčiuku, sūnus gulsčiuką atėmė, o jis (nukentėjusysis) kėlė dešinę ranką prieš sūnų norėdamas jį nustumti ir pastarasis jam gindamasis gulsčiuku galimai netyčia įbrėžė. Papildė, kad įvykio metu buvo neblaivus, ką kalbėjo pirminėje apklausoje nepamena, bet buvo supykęs ant sūnaus, kad jį apliejo vandeniu ( b.l. 160, 161). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, prieš pirminę apklausą nukentėjusiajam buvo nustatytas vidutinis girtumas ( 1.72 promilės) ( b.l. 24), todėl akivaizdu, kad jis dėl tokios savo būsenos ir pykčio sūnaus atžvilgiu tam tikras įvykio detales galėjo paaiškinti perdėtai ir netiksliai, ką patvirtina aukščiau nurodyti nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai apie jo atžvilgiu vartoto smurto pobūdį.
10.3 Tuo tarpu kad tėvui vieną kartą gulsčiuku sudavė per pirštus netyčia, gindamasis nuo jo puolimo, nuteistasis E. P. nurodė jau pirmosios apklausos metu, kuomet buvo sulaikytas įtariant nusikalstamos veikos padarymu. Šios pozicijos nuteistasis laikėsi ir apylinkės teisme, patikslindamas, kad konflikto metu atėmė iš prieš jį puolančio tėvo gulsčiuką ir tuo metu, kai tėvas užsimojo jam trenkti dešine ranka, instinktyviai bandydamas gintis netyčia gulsčiuku trinktelėjo ir prakirto tėvui pirštą ( b.l. 159).
10.4 Įvykio vietoje buvusi liudytoja S. T. parodė, kad po žodinio konflikto E. P. buvo puolamas tėvo kumščiais, po to ir gulsčiuku, todėl E. P., siekdamas išvengti būti sužalotas, gulsčiuką iš tėvo atėmė, o šiam toliau jį puolant kumščiais, netyčia sudavė gulsčiuku per ranką, po ko tėvui ėmė bėgti kraujas ir jis nurimo. Kokioje padėtyje buvo tėvo rankos ir kuri ranka buvo sužalota nematė, nes buvo E. P. už nugaros ( b.l. 162)
11. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiajam padarytą sužalojimą rankų srityje, nes teismo medicinos specialisto, 2018-01-04 apžiūrėjęs nukentėjusįjį, išvadoje nurodė tik sužalojimą kairėje pėdoje, kuris įvertintas nesunkiu sveikatos sutrikdymu ( b.l. 49)
12. Minėta, kad byloje esantys nuteistojo parodymai dėl jo atžvilgiu vartoto smurto prieštaringi. Tuo tarpu nuteistasis teigia tėvui gulsčiuku sudavęs netyčia. Teismui nekyla abejonių, kad aptariamo konflikto metu nukentėjusiojo ranka kontaktavo su nuteistojo rankoje laikomu gulsčiuku, dėl ko jis galėjo patirti fizinį skausmą, tačiau įvertinus abiejų proceso dalyvių parodymus, nėra pagrindo kategoriškai išvadai, kad E. P. iš jį puolusio tėvo atimtu gulsčiuku pastarajam apskritai sudavė per ranką, o juo labiau, kad tai padarė tyčia. Šias abejones kelia tai, kad abu konflikto dalyviai neneigė, jog konflikto metu, betarpiškai prieš A. J. P. rankai kontaktuojant su E. P. rankose buvusiu gulsčiuku, nukentėjusysis atliko aktyvius veiksmus – užsimojęs bandė trenkti E. P., todėl, šioje situacijoje nesant jokių galimybių nustatyti, ar A. J. P. rankos kontaktas su E. P. rankose buvusiu gulsčiuku įvyko judant gulsčiukui į ranką, ar rankai į gulsčiuką, negalima atmesti galimybės, kad nukentėjusysis į E. P. laikomą gulsčiuką, bandydamas jam smogti, ranką galėjo užsigauti pats, ja atsitrenkdamas į gulsčiuką, kas reiškia, jog šioje situacijoje netikėti E. P. parodymais, kad jis neturėjo tyčios konflikto metu tėvo sužaloti, yra visiškai įtikinami ir nepaneigti. Darant tokią išvadą kolegija atsižvelgia ir į vieną svarbiausių baudžiamosios teisės principų in dubio pro reo, kuris įpareigoja teismą visas nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis.
13. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų padaryti neginčijamą išvadą, kad tarpusavio konflikto metu E. P. tyčia sukėlė savo tėvui A. J. P. fizinį skausmą, todėl daroma išvada, kad E. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai.
14. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir E. P. atžvilgiu priimtinas naujas nuosprendis – E. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
15. Kadangi E. P. išteisinamas, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, nebepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: E. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
E. P. kardomąją priemonę– rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.