- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-15
- Bylos Nr.
- 2-677
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Donatas Šernas (pran.), Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mabilta“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nutarties, kuria atsakovui A. S. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-2703-38/05 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mabilta“ ieškinį atsakovui dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas UAB „Mabilta“, į.k. 121708352, buveinės adresas Lukiškių g. 5-404, Vilnius, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui A. S., a.k.(duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), dėl 250 079,00 Lt žalos atlyginimo priteisimo. Tuo pačiu ieškiniu ieškovas teismo prašė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises ieškinio sumos ribose. Ieškovas nurodė, kad, siekdamas išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, atsakovas gali paslėpti ar perleisti savo turimą turtą ar imtis kitų veiksmų, kurių pasekoje teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 14 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino: nutarė areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises bei pinigines lėšas, nurodydamas, kad bendra areštuotina turto vertė negali viršyti 250 079, 00 Lt.
Teismas nutartyje nurodė, jog iš pateiktos medžiagos matyti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, kurio šalims gera valia nepavyko išspręsti. Esant šioms aplinkybėms, teismas turi pakankamą pagrindą manyti, kad atsakovas gali imtis veiksmų, kuriais bus siekiama paslėpti, sumažinti savo turimą turtą, perleidžiant jį tretiesiems asmenims ar apsunkinant jį papildomomis prievolėmis, kas apsunkintų būsimo ir galimo ne ieškovo naudai priimto teismo sprendimo vykdymą arba tokio teismo sprendimo vykdymas pasidarytų visai negalimas. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė nepranešęs atsakovui, motyvuodamas tuo, kad pareikšto ieškinio suma bei faktinis ieškinio pagrindas leidžia teismui daryti išvadą, kad joks pranešimas realiai sukels grėsmę laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba jų taikymą padarys neįmanomą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atsakovas A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nutartį dėl šių motyvų:
1. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.68 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintu netiesioginio ieškinio institutu, dispozityvumo principu, pagal kurį kiekviena šalis savarankiškai ir laisvai sprendžia dėl teisių ir pareigų įgijimo, bei LR CK 1.137 straipsnio pirmąja dalimi, nurodo, kad priverstinis svetimos teisės įgyvendinimas yra išimtinio pobūdžio – iš čia ir daugybė ribojimų.
Atsiliepimas
2. Atsakovas mano, kad Vilniaus apygardos teismas turėjo nustatyti, kad tretysis asmuo UAB Sveikatos centras „Sanvita“ neturėjo teisinio pagrindo įgyvendinti savo teisių dėl 250 079,00 Lt žalos. Šį teiginį atsakovas grindžia tuo, kad UAB Sveikatos centras „Sanvita“ nesanti patyrusi jokios žalos dėl paskolos pagal 2004 m. spalio 11 d. sutartį negrąžinimo, taip pat, kad byloje nesą duomenų apie tai, kad UAB „Mabilta“ reikalautų ginčijamos sumos iš UAB Sveikatos centro „Sanvita“. Tad pastaroji, nepatyrusi jokių nuostolių, negali šios sumos reikalauti ir iš atsakovo bei prašyti teismo areštuoti jo turtą.
3. Atsakovas nurodo, kad ieškinys pateiktas pažeidžiant LR CPK 6.68 straipsnio antrąją dalį, kuri leidžia kreiptis į teismą tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. Atsakovas nurodo, kad ieškovas nepateikė teismui atitinkamus faktus patvirtinančių dokumentų.
4. Atsakovas teigia, kad paskolos sutarties pasirašymo metu jis nebuvo direktorius, o buvęs vadovas I. A. nėra įtrauktas į bylą.
5. Atsakovas, remdamasis LR CPK 17 straipsniu, teigia, kad teismas, spręsdamas proceso klausimus, tame tarpe ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, privalo atsižvelgti į kiekvienos šalies teisėtus interesus.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą LR CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka negautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis LR CPK 144 straipsnio pirmosios dalies nuostata, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai yra kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio kaina gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Atsakovui A. S. yra pareikštas pakankamai didelės apimties turtinis reikalavimas dėl 250 079, 00 Lt žalos atlyginimo priteisimo (b.l. 2), todėl pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas areštuoti atsakovui priklausantį turtą, turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, byla iš esmės nenagrinėjama, todėl dėl ieškinio pagrįstumo teismas negali pasisakyti. Atskirojo skundo teiginiai, kad Vilniaus apygardos teismas turėjo nustatyti, kad tretysis asmuo UAB Sveikatos centras „Sanvita“ neturėjo teisinio pagrindo įgyvendinti savo teisių dėl 250 079,00 Lt žalos, taip pat kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teisę kreiptis į teismą LR CK 6.68 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais, bei kad buvęs vadovas I. A. nėra įtrauktas į bylą, yra susiję su pareikštojo ieškinio pagrįstumo klausimais, todėl negali būti nagrinėjimo objektais, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir skundžiamosios nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atsakovo atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu, 338 straipsniu, 263 straipsnio pirmąja dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.