- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- I-5385-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00043-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Trečiasis asmuo
- UAB „Ceramicoil“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
- Kategorijos
- 1.6.8Kiti iš socialinės apsaugos teisinių santykių kylantys klausimai
- 1.37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei UAB „Ceramicoil“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir UIT, Tarnyba) 2015-09-29 sprendimą Nr. 5PRE-2462, kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015-12-04 sprendimą Nr. (1.45)I-7830; 3) įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2016-03-31; 4) iš atsakovės priteisti 28 Eur žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Užsienio išmokų tarnyba 2015-09-29 sprendime Nr. SPRE-2462 bei VSDFV 2015-12-04 sprendime Nr. (1.45)I-7830 nepagristai atsisakė jam išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2016-03-31. M. S. tvirtina, kad atsakovė neteisingai aiškino bei taikė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis ir Lenkijoje jis dirba savarankiškai. M. S. taip pat dirba UAB „Ceramicoil“. Kadangi pareiškėjas Lenkijoje vykdė savarankišką veikią ir dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje, jis kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Lublinie (toliau – Lenkijos kompetentinga įstaiga) ir prašė išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-05-06 laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę nuo 2014-04-01 iki 2015-03-31 ir apie tai informavo Užsienio išmokų tarnybą. Pareiškėjas 2015-08-26 pateikė atsakovei reikalaujamus dokumentus, tačiau kadangi savarankišką veiklą vykdo pagal „mokesčio kortą“, negalėjo pateikti dokumentų apie gaunamas pajamas, nes pagal Lenkijos įstatymus jis neprivalo vesti pajamų bei išlaidų apskaitos. Užsienio išmokų tarnybos direktorius 2015-09-29 sprendimu Nr. SPRE-2462 atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014-04-01 iki 2016-03-31. Savo sprendimą atsakovė grindė tuo, kad pareiškėjo vykdoma veikla nedidelės apimties. Užsienio išmokų tarnybos nuomone, nustatant taikytinus aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį turi būti taikoma Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalis. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. VSDFV 2015-12-04 sprendimu Nr. (1.45)I-7830 pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas teigia, kad Užsienio išmokų tarnyba, nustatydama, ar asmens darbas pagal darbo sutartį Lietuvoje, ar Lenkijoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgė į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą, 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atsakovė vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenis, pagal kuriuos M. S. nuo 2014-04-01 yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Ceramicoil“ darbuotojas, bei pareiškėjo prašymo duomenis. Užsienio išmokų tarnyba nustatė, kad M. S. darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį UAB „Ceramicoil“ apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelė.
Pareiškėjo nuomone, atsakovė blogai apskaičiavo jo darbo pagal darbo sutartį UAB „Ceramicoil“ laiką. Tvirtina, kad matematiniu apskaičiavimu, M. S. darbas pagal darbo sutartį Lietuvoje sudaro daugiau nei 25 procentus Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos. VSDFV pareiškėjo akcentuotą matematinę klaidą ignoravo ir skaičiavimų nepatikrino. Užsienio išmokų tarnyba teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgė į Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, pateiktus kriterijus. Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV nuomone, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį. M. S. nuomone, nors Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 5 b ir 8 punktai skamba panašiai (juose kalbama apie didelę ar nedidelę veiklos apimtį), tačiau tai visiškai skirtingos nuostatos, o painiava atsirado dėl Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punkto netinkamo vertimo į lietuvių kalbą. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punkte kalbama ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimti, kaip bando įrodyti Užsienio išmokų tarnyba, o apie labai nedidelės veiklos apimtį. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų. Lietuvių kalbos versijoje liko paminėtas žodis „labai“, o labiausiai tektų žodis „nereikšmingos apimties veikla“. Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove (toliau – ir Praktinis vadovas) aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą, bei kaip yra apibrėžiama didelė veiklos dalis. Praktiniame vadove nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant pagrindinio Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Praktinio vadovo rekomendacijas taip pat taiko ir Lenkijos kompetentinga įstaiga.
Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pareiškėjas tvirtino, kad būtinybė vienodai aiškinti ir taikyti Europos ekonominės bendrijos teisės nuostatas neleidžia, kad kilus abejonių, nuostatos tekstas kuria viena iš versijų būtų nagrinėjamas atskirai, ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiosiomis kalbomis. Esant neatitikimų tarp Europos ekonominės bendrijos teksto įvairių kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo sistemos, kurios dalis ji yra, struktūrą ir tikslą. Įgyvendinimo reglamente ir Europos Sąjungoje, Europos ekonominėje erdvėje ir Šveicarijoje taikytinų teisės aktų praktiniame vadove pateikiama labai nedidelės apimties veikios sąvokos apibrėžtis, nurodant, kad tai yra nuolatinė, tačiau labai nedidelės apimties veikla, atsižvelgiant į laiką ar ekonominį našumą. Labai nedidelės apimties veikla patariama laikyti, pavyzdžiui, veiklą, kuriai skiriama mažiau nei 5 procentai darbuotojo įprasto darbo laiko ir (arba) jeigu už ją gaunama mažiau nei 5 procentus viso darbuotojo atlygio. Praktiniame vadove apibrėžta, kad didelė veiklos dalis, vykdoma valstybėje narėje, – tai visos darbuotojo ten vykdomos veiklos kiekybiškai didelė veiklos dalis, kuri nebūtinai yra pagrindinė jo veiklos dalis. Siekiant nustatyti, ar pagal darbo sutartį dirbantis asmuo valstybėje narėje vykdo didelę veiklos dalį, atsižvelgiama į darbo laiką ir (arba) darbo užmokestį. Jeigu atlikus bendrą vertinimą paaiškėja, kad bent 25 procentai asmens darbo laiko sudaro darbas gyvenamojoje valstybėje narėje ir bent 25 procentus darbo užmokesčio asmuo uždirba gyvenamojoje valstybėje narėje, tai yra rodiklis, kad toje valstybėje narėje vykdoma didelė visos darbuotojo veiklos dalis. Pareiškėjas mano, kad prašomame panaikinti Užsienio išmokų tarnybos sprendime paminėtas teisinis pagrindas – Tvarkos aprašo 27 punktas – yra klaidingai interpretuojamas ir neteisingai taikomas, o atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV netinkamai interpretavo Europos Sąjungos teisės nuostatas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį ir aptartas reglamentų nuostatas) bei jas pritaikė priimdami sprendimus dėl A1 pažymėjimo M. S. išdavimo ir taip pažeidė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos materialinę teisę. Tvirtina, kad Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV savo teiginius grindžia joms naudingomis teisės aktų normomis, kurie nėra taikytini pareiškėjo atveju, neatsižvelgia į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba prašė M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime paaiškino, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y., jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus, todėl Europos Sąjungoms valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių Europos Sąjungoje, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą.
Nurodė, kad Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintos nuostatos užtikrina, kad asmeniui, įgijusiam stažo daugiau nei vienoje valstybėje narėje, kiekviena valstybė skiria ir moka atitinkamos rūšies išmoką už toje valstybėje įgytą stažą vadovaudamasi savo nacionaline teise, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje tas asmuo gyvena. Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnyje numatoma, kad valstybės narės neprivalo skirti išmokų už laikotarpius, kurie buvo įgyti pagal jos taikomus teisės aktus, jeigu minėtų laikotarpių trukmė yra trumpesnė nei vieneri metai. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.
Pažymėjo, kad atsakovė su 2015-11-11 raštu Nr. (7.2) S2-39116 „Dėl UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Martenas“, UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Imperianas“ veiklos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir prašė patikrinti minėtas įmones dėl galimai fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-12-14 rašte Nr. SD-25-15309 „Dėl informacijos pateikimo“ Užsienio išmokų tarnybą informavo, kad atlikus patikrinimus, nustatyta, jog faktiškai UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Imperianas“, UAB „Darbo ekspresas“, UAB „Martenas“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo – įmonių patikrinimas yra atliekamas antrą kartą 2015 m., o UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Ceramicoil“ – trečią, ir tais atvejais, kai įmonių įgalioti asmenys vykdo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodymus pateikti dokumentus, darbo grafikuose paprastai būna nurodyta, kad tą mėnesį darbuotojai jau yra dirbę arba atostogauja, todėl įmonėse įdarbintų asmenų darbo vietų institucijos inspektoriams patikrinti nepavyksta, o konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonių atstovai nenurodo. Tokios besikartojančios schemos leidžia daryti išvadą, kad įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis iš dalies keičiama taip: „Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą“. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsakovė atsižvelgė į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Užsienio išmokų tarnyba mano, kad analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsakovė atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atsakovė laikosi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Nagrinėdama M. S. prašymą, Užsienio išmokų tarnyba vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2014-04-01 yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, kaip asmuo, pasirašęs darbo sutartį su UAB „Ceramicoil“, bei prašymo duomenis, pagal kuriuos M. S. darbo laikas Lietuvoje sudaro 4 darbo dienas per mėnesį, o Lenkijoje – 15 darbo dienų per mėnesį. Įvertinusi turimus duomenis, atsakovė nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015-09-29 sprendimu Nr. SPRE-2462 pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2016-03-31. Atsakovės nuomone, M. S. savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją iš esmės grindė atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883 11 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris numato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Šio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.
Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Užsienio išmokų tarnyba, vadovaudamasi Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelė. Praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiką, kuri sudaro ne daugiau kaip 5 procentus pajamų ir (ar) darbo laiko, yra neprivalomas, o atsakovė pagrįstai taiko Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ceramicoil“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Per teismo posėdį UAB „Ceramicoil“ atstovas prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015-09-29 sprendimo Nr. 5PRE-2462, kuriuo pareiškėjui M. S. buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2016-03-31, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-12-04 sprendimo Nr. (1.45)I-7830, kuriame buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015-09-29 sprendimo Nr. 5PRE-2462, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad, išdavus socialinio draudimo A1 pažymėjimą, laikotarpiu nuo 2014-04-01 iki 2016-03-31 jam būtų taikomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo teisės aktai.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai. Pareiškėjas M. S. taip pat dirba UAB „Ceramicoil“. Jis kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą ir prašė išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-05-06 laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę nuo 2014-04-01 iki 2015-03-31 ir apie tai informavo Užsienio išmokų tarnybą. Užsienio išmokų tarnybos direktorius 2015-09-29 sprendimu Nr. SPRE-2462 atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014-04-01 iki 2016-03-31. Užsienio išmokų tarnybos nuomone, nustatant taikytinus aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį turi būti taikoma Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalis. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. VSDFV skundžiamu 2015-12-04 sprendimu Nr. (1.45)I-7830 pareiškėjo skundą atmetė.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
Atsakovė skundžiamu sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, kadangi darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla (t. 1, b. l. 28-29).
Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas (gyvenantis Lenkijos Respublikoje), 2014 m. kovo 21 d. su UAB „Ceramicoil“ sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 301 dėl darbo šioje įmonėje vadybininku. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė penkias dienas per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 300 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Darbuotojas pradeda dirbti – 2014 m. balandžio 1 d. (t. 1, b. l. 18). Nors darbo sutartyje nustatyta pareiškėjo darbo trukmė penkias dienas, tačiau pareiškėjas savo prašyme Užsienio išmokų tarnybai nurodė, kad dirba 4 dienos Lietuvoje ir 15 dienų Lenkijoje (t. 1, b. l. 30-33), todėl teismas daro išvadą, kad atsakovė skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad M. S. darbo laikas Lietuvoje sudaro 4 darbo dienas per mėnesį, o Lenkijoje – 15 darbo dienų per mėnesį.
Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (keturias dienas per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.
Atsakovė pagrįstai teigia, kad ES socialinės apsaugos reglamentai nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis). Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia UIT Fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis), sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje patvirtintas kopijas, savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas.
Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu priimtame sprendime paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, pateiktus kriterijus. Tarnybos nuomone, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį. Nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1. Darbo pagal darbo sutartį atveju - darbo laiką ir (arba) atlyginimą; 2. Savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir (arba) pajamas. Tarnybos nuomone, atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų veiklos dalis pagal pirmiau nurodytus kriterijus rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, vertino:
- Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenis, pagal kuriuos M. S. nuo 2014-04-01 draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip asmuo, pasirašęs darbo sutartį su UAB „Ceramicoil“.
- Prašymo duomenis, pagal kuriuos asmens darbo laikas Lietuvoje sudaro 4 darbo dienas per mėnesį, o Lenkijoje – 15 darbo dienų per mėnesį.
Taigi Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Tarnyba vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais teisingai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla. Praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiką, kuri sudaro ne daugiau kaip 5% pajamų ir (ar) darbo laiko, yra neprivalomas, o UIT pagrįstai taiko Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.
Atsakovė pagrįstai įvertino pareiškėjo darbo laiko apimtį Lietuvoje ir Lenkijoje, skaičiuodama kiek procentų sudaro darbo laikas Lietuvoje (4 dienos) nuo viso pareiškėjo darbo laiko (19 dienų), o ne nuo darbo Lenkijoje (15 dienų).
Teismas atmeta pareiškėjo skundo argumentus, kad neteisingai išversti Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b punktas ir Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, nes byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, o tik išsakyta nuomonė šiuo klausimu.
Teismas daro išvadą, kad skundžiami Tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. SPRE-2462 ir Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. (1.45)I-7830 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalimi, 14 straipsnio 8 dalimi, Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktais, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 35 punktu, todėl pagrindo juos naikinti nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo M. S. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.